– Atrodo, prie žodžio "karantinas" jau pripratome kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame. Ar iš tiesų žmogui yra taip sunku nebeiti į darbą ir dirbti iš namų, nebevaikščioti į kavines, teatrus, koncertus, tiesiogiai nebebendrauti su žmonėmis? Kodėl žmonėms tai sunku ištverti?

– Aš nevaikštau į kavines, tai man sunku pasakyti (juokiasi). Mes pripratome prie žodžio "karantinas", bet gal nelabai suprantame, kiek jis mus apriboja, arba nenorime savęs apriboti. Aš laisvas žmogus! Gal ir tą laisvę neteisingai suprantame. Tai, kas man patogu, kas malonu, tą priimu, tą darau, o nuo to, kas reikalauja pastangų, kas nemalonu, ne pagal mane, atsiriboju. Sakyčiau, labai dažnai nerandame gyvenimo krypties. Reikėtų kelti klausimą: kokia mano gyvenimo prasmė? Ar mokausi, ar esu studentas, ar einu į darbą – kokia viso to prasmė, kodėl aš tai darau, to siekiu?

Pasak kunigo S.Kazėno, pirmiausia teikiantieji dvasinę pagalbą stengiasi išklausyti žmogų, išgirsti, kodėl jam yra blogai, ir suteikti viltį. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Gal karantinas ir yra gera proga pagalvoti apie tai?

– Būtų gera proga, bet visa aplinka mums nelabai padeda. Kalbame apie tai, kad sumažėja produkcijos, užsidaro darbovietės, nėra prekybos, bet žmogui vidinius dalykus reikia spręsti. Kai karantinas, kai žmogus mažiau juda, daugiau laiko praleidžia namuose, natūraliai iškyla visi vidiniai dalykai. Ir ką su tuo daryti? Tai metas, kai atsistojame į akistatą su savimi.

– Gal atpratome ir nebemokame su savimi būti, vienumoje, tyloje? Juk paprastai einame, bėgame, dirbame, bendraujame, esame šurmulyje, o karantino metu liekame su savimi.

– Tada ir prasideda sunkumas: aš nežinau, kur man save padėti. Nemoku būti su savimi, nepriimu savo vidaus, pamatau savąjį ribotumą. Ką tada daryti?

Labai dažnai norime, kad Dievas veiktų taip, kaip mes norime.

– Tai ką tuomet patartumėte daryti?

– Yra įvairių patarimų: knygas skaityti, su šeima bendrauti. Aš sakyčiau, puikus metas atnaujinti santykį su Dievu per maldą. Ar tai priimtina žmogui? Man tai yra labai paprasta: pasimeldžiu ir įgaunu vidinio tvirtumo. O ką daryti tam, kuris sako, kad tai yra nesąmonė? Kam man tos maldos, ką man Dievas padės? Jeigu aš nepriimu Dievo pagalbos, jeigu jį ignoruoju, atmetu, lieku vienas ir nesusitvarkau su savimi. Pamatome savo žmogiškąjį ribotumą. Man reikia Kito. Aš nesu pats iš savęs. Man savęs neužtenka. Aš esu kūrinys – man reikia Kūrėjo. Ir tada pamatome, kad iki karantino bėgome, skubėjome, darėme daugybę veiksmų ir darbų, turėjome įvairiausių rūpesčių, bet koks viso to bėgimo tikslas? Prieiname prie egzistencinio klausimo: kodėl aš gyvenu? Apima baimė. Girdime, kad mirė kažkoks procentas susirgusiųjų. Nuo mirties nepabėgsime, bet bijome su mirtimi susidurti. Turime gyvenimo pradžią, bet bus ir gyvenimo pabaiga. Ir kaip mes tai priimame?

– O jei žmogus neturi artimo santykio su Dievu, gal ir melstis nemoka, nebent tą vienintelę maldą "Tėve mūsų", gal verta ieškoti žmogaus, kuris padėtų, pakreiptų ta linkme?

– Kaip tik dabar yra gera proga – jei moki "Tėve mūsų", tai ir tari keletą ar net keliasdešimt kartų per dieną, skirtingu metu – ar džiaugsmas aplanko, ar sunkumas, ar vienišumą išgyvenime. "Dieve, kreipiuosi į Tave. Gal Tavęs nepažįstu, bet man šiandien reikia Tavo pagalbos", – nuoširdžiai, taip, kaip moku, ir paprašyti. Tokiomis akimirkomis mes peržiūrime savo gyvenimą, iškyla ir praeities dalykų. Gal kažkur blogai pasielgiau? Kodėl man neramu? Gal mane įžeidė, gal aš įžeidžiau? Dabar gera proga atsiprašyti, susitaikyti, ieškoti nusiraminimo, sukurti  savyje harmoniją. Bet be Dievo pagalbos mes to nepadarysime. Kai kurių dalykų žmogus nepajėgia atleisti, nepajėgia atsiprašyti. Todėl ir prašome: "Dieve, duok man malonės, kad aš pajėgčiau ištarti "atsiprašau", "atleidžiu", linkėti gero kitiems, palaiminti kitus." Vaižgantas labai gražiai sakė: "Nešdamas laimę kitiems pats tapau laimingas." Juk dabar galime paskambinti vieni kitiems, su vienu ar kitu ir susitikti galime, pasakyti tą gerą žodį. Tai labai padėtų.

Dabar gera proga praktikuoti dorybes. Dorybė – tai geras įprotis, išugdomas per ilgesnį laiką teisingai elgiantis. Dorybės padeda mums kontroliuoti savo aistras ir elgesį. Yra keturios dorybės, įgyjamos žmogiškomis jėgomis: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Protingumas mums padeda visomis aplinkybėmis atpažinti tikrąjį gėrį. Teisingumas suteikia Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Tvirtumas suteikia ištvermės patiriant sunkumus ir pastovumo siekiant gėrio. Susivaldymas mums padeda sutvarkyti malonumų pomėgį ir tinkamai naudotis materialiomis gėrybėmis.

– Žinome, ką reiškia medicinos pagalba, psichologinė pagalba. Karantino metu kai kurie kunigai, vienuoliai ir vienuolės, netgi pasauliečiai siūlo dvasinę pagalbą ir kviečia kreiptis. Kas yra ta dvasinė pagalba?

– Pirmiausia reikia išklausyti žmogų, išgirsti, kodėl jam yra blogai, kodėl jis nesutelpa savyje. Ir kalbantis dažnai daug dalykų paaiškėja. Vienaip kalbasi psichologai, o sielovadininkas ar kunigas, kalbėdamasis su žmogumi, atpažįsta, kur reikėtų padrąsinimo, kur gal reikėtų priminti, ką apie tai kalba Šventasis Raštas: paskaityk vieną ar kitą ištrauką ir pamatysi, kaip apie tau rūpimus dalykus kalba Jėzus. Kur jis kreipia žmogų? Atveria žmogui akis ir vidų, kad jis pats pamatytų. Tad ir stengiamės išklausyti ir suteikti žmogui viltį. Ne tuščią viltį, o tokią, kuri atsiremia į tikėjimą ir į Dievą. Šventajame Rašte pasakyta: "Jūs pažinsite Tiesą, ir Tiesa padarys jus laisvus."

– O jeigu žmogus visiškai netikintis?

– Ar yra visiškai netikinčių žmonių? Žmogus vis tiek tiki. Nuo to ir reikia pradėti ir eiti toliau.

Nemoku būti su savimi, nepriimu savo vidaus, pamatau savąjį ribotumą.

– Ar dažnai žmonės į jus kreipiasi dvasinės pagalbos?

– Prasidėjus karantinui, dar visai neseniai, paskelbtas mano telefonas. Bet ir iki karantino žmonės kreipdavosi: ateina dvasinių pokalbių ir keliauja dvasinę kelionę. Dabar viskas labai orientuota į materialius dalykus: jeigu man pasisekė, daugiau uždirbu, įgyvendinau kažkokį projektą – tai vadinama sėkme. Bet žmogui reikia ir vidinės harmonijos, vidinės ramybės. Dvasiniame pokalbyje kaip tik ir ieškoma, kur susitinka žmogus ir Dievas, kaip ta bendra kelionė su Dievu vyksta. Juk ne tik savo jėgomis ir pastangomis keliauju, bet mano gyvenime dalyvauja ir Dievas. Visos geros ir gražios mintys, idėjos, kurios mums kyla, ateina iš Dievo. Apie tai kalbamės, padedame atpažinti, iš kur ateina negatyvios mintys, kas jų autorius.

– Bažnyčios dabar riboja tikinčiųjų srautus, į pamaldas žmonės galbūt baiminasi eiti dėl rizikos užsikrėsti COVID-19. Kaip Bažnyčia, dvasininkų patarnavimai gali padėti žmonėms pandemijos akivaizdoje?

– Nesunku surasti parapijos kunigų telefonų numerius arba tiesiog ateiti. Žmonių skaičius bažnyčioje ribojamas tik pamaldų metu. Bet žmogus gali ateiti ir kitu metu, gali kreipti į kunigus. Nereikia pasiduoti baimėms, nes baimė mus labiausiai ir apriboja. Nebijokite ieškoti pagalbos. Galima susitarti dėl pokalbio, galima gauti sakramentus, prašyti aplankyti ligonį ar pašventinti namus. Visi patarnavimai yra teikiami. Kartais gal žmonės nežino, kaip ir ką daryti, bet svarbiausia – nebijoti kreiptis ir sakyti: turiu tokį rūpestį, nežinau, nuo ko pradėti, prašau pagalbos. Reikia pradėti nuo paprastų dalykų. Žinoma, dabar labai daug gerų dalykų galima rasti ir internete. Bet ten reikia ieškoti gerų dalykų. O pats paprasčiausias dalykas, nuo ko reikėtų pradėti, tai rytą ir vakarą sukalbėti maldą, kurią mokate. Tikriausiai daugelis namuose turi kokią maldaknygę, tai galima iš ten paskaityti maldų. Turime pradėti melstis, turime žengti žingsnelį, ir tada tikrai ateina pagalba.

– Kartais sunkiomis akimirkomis žmogus nevengia pasakyti: "Dieve, mane apleidai, man nepadedi." Kaip elgtis, kai tokios mintys užklumpa?

– Mes galime konstatuoti: "Dieve, tu mane apleidai." Bet ar jo prašiau pagalbos? Gal aš neatpažįstu, kaip Dievas veikia? Labai dažnai norime, kad Dievas veiktų taip, kaip mes norime. Net maldą "Tėve mūsų" kalbėdami sakome, kad vyktų Dievo valia mano gyvenime – "teesie tavo valia". Dievo valia yra ir Dešimt Dievo įsakymų – ar jų laikausi? Ar aš pats iš savęs ko nors reikalauju ir ar atsiliepiu į Dievo valią? Jeigu laikausi Dievo valios ir jo mokymo, jis niekada manęs neapleidžia. Bet gal aš pats nuo jo pasitraukiu? Jeigu šeimoje nėra jokio bendravimo, ar gali vyras žmonai arba žmona vyrui sakyti, kad tu mane apleidai? Aš nesikalbu, aš atsitraukiu, nors santykis su Dievu turi būti abipusis. Kaip šeimoje tarp vyro ir moters, taip ir tarp žmogaus ir Dievo santykis turi būti abipusis. Dievas yra pirmas, mus pamilęs, bet reikia, kad mes į jo meilę atsilieptume ir kalbėtume su juo tiek, kiek mokame ir kaip mokame. Nepasitenkinkime tik tuo, ką sužinojome vaikystėje apie Dievą. Tikėjimas turėtų tobulėti ir augti. O dabar tikrai gera proga iš naujo pradėti ieškoti ir atsigręžti į Dievą visa širdimi.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, gyvenantiems karantino sąlygomis?

– Kai visi užsidaro namie – ir dirba iš namų, ir mokosi, tas buvimas namie ir džiugina, ir labai vargina. Reikėtų kantrybės ir kiek tik įmanoma vieni kitiems išdrįsti pasakyti gerą žodį, padėkoti, pasidžiaugti ir ne tiek reikalauti iš kitų, o labiau galvoti, kiek aš galiu kitiems padėti. Juk ir vaikas šeimai gali padėti, ir mama, ir tėtis vienas kitam. Reikia mokytis atvirumo, kartu paliekant erdvės ir kitam žmogui, šalia esančiam. Ypač kas mažesniuose butuose gyvena, dažnai nelieka erdvės, kur žmogus galėtų pabūti, susikaupti, nurimti, todėl labai svarbu gerbti artimųjų privatumą. Labai gražu, jei vakare visa šeima galėtų sukalbėti maldą, kad ir tą pačią "Tėve mūsų". Galima melstis ir savais žodžiais: "Dieve, ateik į mūsų gyvenimą, Dieve, palaimink mūsų namus, mūsų šeimą. Apsaugok mus." Kalbėkime vieni su kitais, matykime, kas yra gero ir gražaus, ir už visa tai padėkokime. Žinoma, ir atsiprašykime, jeigu įžeidėme vienas kitą, atsiprašykime ir Dievo: "Dieve, atleisk man, įskaudinau mamą, nepasirūpinau žmona ar vyru." Reikia tai pasakyti ne tik vienas kitam, bet ir Dievui: "Dieve, palaimink mus ir padėk mums vienas kitą mylėti." Ir nepasiduokime baimei, palaikykime vienas kito kito viltį.

Kviečiame kreiptis žemiau nurodytais kontaktais:

Jei gyvenimo pokyčiai, kuriuos tenka išgyventi dėl koronaviruso pandemijos, žadina jums nepakeliamai sunkių minčių, nepatirtų egzistencinių baimių;

jei dažnai kasdienėse situacijose pristinga vilties bei tikėjimo ir nežinote, į ką galėtumėte atsiremti;

jei kyla neatsakytų klausimų apie tikėjimą Dievu arba jūsų tikėjimas patiria išbandymą;

jei grėsmės akivaizdoje jaučiatės vieniši, palikti ne tik žmonių, bet ir Dievo.

Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacija. S. Adelė: +370 671 59 632 (mesendžeris: Adelė Pilipavičiūtė), s. Aldona: + 370 682 45 665, s. Aušra: +370 600 86 725 (rašyti SMS, perskambins), s. Gintautė: +370 648 45 434, s. Rima: +370 683 39 868 (mesendžeris: Rima Mali), s. Viktorija: +370 686 38 254 (mesendžeris: Viktorija Voidogaitė).

Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas SJ: +370 698 33 300.

LSMU Kauno klinikų kapelionas kun. Benas Audrius Martusevičius: +370 677 93 934, martusevicius@yahoo.com. Ypač kviečiami skambinti onkologinėmis ligomis ar ŽIV sergantys žmonės.

Teologijos mokslų daktarė, psichoterapijos konsultantė Jurgita Fedorinienė: psichoterapija-sielovada.lt.

Lietuvos Šv.Kazimiero seserų kongregacija. S. Dovyda: +370 616 28 612 (skambinti ar rašyti SMS), mesendžeris: Milda Dovyda Jaugelytė, WhatsApp, s.dovyda@gmail.com.

Jei reikia kitokios pagalbos, pavyzdžiui, paramos maistu ar atvežti maisto iš parduotuvės, kreipkitės į Lietuvos "Caritą" arba užpildykite Nacionalinio pagalbos koordinavimo centro formą internetu, skambinkite nemokamu pagalbos numeriu 1827.

Šaltinis: bernardinai.lt

Sielovadinė pagalba skiriasi nuo psichologinės

Į psichologą kreipkitės, jei: jūsų nerimas ir baimės perauga į nuolatines būsenas; ima varginti panikos priepuoliai ir nei dienomis, nei naktimis nepalieka įkyrios mintys; vargina nemiga, o nuotaika kiekvieną dieną vis labiau depresyvi, kyla suicidinių minčių. Interneto svetainė, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą, pritaikytą COVID-19 pandemijos poreikiams, – "Pagalba sau".

Šaltinis: bernardinai.lt