Žmonės vis dažniau išsiskiria draugiškai, nes rūpinasi savo emocine, o ne materialine gerove, sako psichologas Tomas Lagūnavičius. Anot jo, dažniausiai skyrybos įvyksta po pirmųjų santuokos metų, kai žmonės pamato blogąsias partnerio puses.

„Žmonės nori emocinio komforto, jie nenori kentėti, nešti kryžiaus, jie nori būti laimingi, džiaugtis gyvenimu. Jei džiaugsmas išnyksta ir nėra kitų priežasčių surišti šeimą, jie išsiskiria. Dažniausiai skyrybos vyksta pirmaisiais metais. Antras skyrybų pikas – po trejų penkerių metų. Kodėl? Labai paprasta – fiziologija. Tas žmogus nebebūna stiprus emocinis, seksualinis dirgiklis. Tada atsiranda mažiau noro būti su juo“, – LRT RADIJUI sako T. Lagūnavičius.

– Ar įmanomos laimingos skyrybos?

– Manau, kad tai tampa norma. Anksčiau besiskiriantieji patirdavo socialinį spaudimą – tai yra blogai, visi turi liūdėti, turi būti baisu. Dabar žmonės tiesiog sprendžia klausimus, kurių negalėjo išspręsti anksčiau. Dažniausiai kyla dvi pagrindinės problemos: nuobodulys ir negalėjimas priprasti prie kasdienybės. Kai žmonės išsiskiria, jie tarsi ir save, ir kitus, ir tą žmogų, su kuriuo buvo, pamato iš naujo. Tada jie pamato ir gerus bruožus.

Jei kiekvieną dieną būni kartu, reikia turėti dvi pagrindines savybes, kurias labai sunku išsiugdyti. Pirma, reikia [...] užmiršti, kas vyksta kiekvieną dieną, pavyzdžiui, rietenos, nesutarimai, konfliktai. Antra, reikia būti atspariam nuoboduliui, nes šeima yra atsikartojantis ritmas. Kai žmonės išsiskiria, jie gauna naujų impulsų, gali realiau įvertinti buvusio sutuoktinio teigiamas puses. Tada viskas tampa gerai. Žinoma, dar yra kita pusė – jeigu yra vaikų, nesinori sukurti tokios atmosferos, kad vaikas, pavyzdžiui, matytų, jog tėvai nuolat pykstasi, nors yra išsiskyrę. Atsiranda bendrų interesų, todėl yra mažiau konfliktų.

– Ar tai taip vienareikšmiška? Viena vertus, žmonės kitaip gyvena ir gali nutraukti santykius, dėl kurių kenčia ir blogai jaučiasi. Kita vertus, ar tokiu būdu neskatinamas paprastesnis požiūris į santykius, santuoką – jei nepatinka, yra blogai, galima išsiskirti?

– Viskas priklauso nuo gyvenimo scenarijaus. Jei žmogus yra labai religingas, laikosi tradicijų, žinoma, jam skyrybos yra tragedija, bet, atsiprašau, gyvename postmodernioje visuomenėje. Kam prieš 100 tūkst. metų buvo reikalinga šeima? Tai buvo darbo pasidalijimas: moterys ieškodavo angliavandenių, pavyzdžiui, kasdavo šaknis, vyrai ieškodavo baltymų. Kai buvo tas pasidalijimas, jie buvo reikalingi vienas kitam. Tada buvo labai svarbu išsaugoti porą, kad viskas būtų gerai dėl vaikų, dėl išgyvenimo.

Dabar žmonės savarankiški, vyrai ir moterys (žinoma, būna skirtumų) uždirba daugmaž tiek pat, jie gali užimti tokias pačias pareigas, gali realizuoti save, todėl išnyksta materialūs ryšiai. Žinoma, jei yra vaikų, reikia juos išlaikyti, padėti. [...] Jei susituokėte, vadinasi, tas žmogus kažkuo patiko, bet, kai su juo būnate kiekvieną dieną, pamatote ir neigiamų pusių. Tada gali atsirasti tokia būsena, kaip rašė Jean-Paulis Sartre`as, kad kitas žmogus tampa kančia. Kai nesi su tuo žmogumi, jis gali būti visai patrauklus ir viskas gali būti gerai.

Tai nėra naujiena. Yra vadinamos savaitgalinės šeimos: žmonės susituokę, bet nuo pirmadienio iki penktadienio gyvena atskirai, o penktadienį vakare jie kartu kažkur leidžia laiką su vaikais, savo antrosiomis pusėmis. Būna net tokie variantų, nes buvimas kartu kiekvieną dieną prarado materialų pagrindą. Kai jo nėra, kliūna visokios smulkmenos: kvapas ne tas, trukdo lovoje. Tos smulkmenos dažniausiai sugriauna šeimą.

– Ar vaikams gerai augti tokioje savaitgalinėje šeimoje?

– Dabar ne mažiau kaip 50 proc. vaikų auga nepilnoje šeimoje. Daugiau kaip 20 proc. gyvena su kitos santuokos „tėčiu“ arba „mama“. Tai tapo norma. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Žmogaus centrinė nervų sistema yra labai plastiška. Dažniausiai ji prisitaiko prie sąlygų.

Mes norime grįžti į buvusią archajišką visuomenę, kur viskas buvo aišku, – iki mirties reikės gyventi su tuo pačiu partneriu. Dabar taip nėra. Jei žmogus nepatinka, materialių ryšių yra mažiau, žmonės skiriasi, gyvena atskirai. Neužmirškime kito dalyko – jei žmonės išsiskiria, tai nereiškia, kad nereikia rūpintis vaiku. Juo reikia rūpintis. Manau, kad vaikui yra dešimt kartų geriau matyti mylintį tėtį ir mylinčia mamą, net jeigu jie gyvena atskirai, negu nuolat, kiekvieną dieną, matyti juos besipykstančius. Iš dviejų blogių kartais reikia rinktis mažesnį.

– LRT RADIJO klausytojas įsitikinęs, kad šeimose niekada nėra viskas gerai, todėl žmonėms iš karto turėtų būti sakoma, jog problemų gyvenime yra daugiau nei džiaugsmo, todėl, tik jas spręsdami ir būdami tolerantiški, atlaidūs, galime sukurti šeimą. Jūs daugiau kalbėjote apie materialinius dalykus, kurie pasikeitė: moterys uždirba daugiau, nebereikia gyventi kartu vien dėl to, kad neišgyventum vienas. Gal yra ir kitų svarbių aspektų?

– Taip, yra ir kitų. [...] Klausytojas kalba apie tradicinę, krikščionišką visuomenę, paremtą religijos sąvokomis. Jo vertybės tokios. Dabar situacija pasikeitė. Yra aštuoni gyvenimo scenarijai. Jo įvardytas scenarijus yra tik vienas iš tų aštuonių. Nesakau, kad jis neteisingas. Jokiais būdais. Būtų labai gerai, jei visi būtų linkę kalbėtis, bet taip nėra.

Dabar žmonės linkę realizuoti save. Jei atsiranda nesutarimų, praeina meilės jausmas, niekas nenori prisirišti. Praeina meilė, aršumas, karštis ir visi kiti jausmai. Tada žmonės pradeda ieškoti kažko kito, nes mes gyvename liberalioje visuomenėje. Ta tolerancija, leidimas išsiskirti, surasti kitą partnerį, būti su kitu nereiškia, kad kažkam reikia kovoti dėl savo interesų.

Žmogus gali pateikti savo idėjas ir dėl jų kovoti, bet jis turi susitaikyti su tuo, kad yra kitų gyvenimo scenarijų. Dauguma žmonių dabar stengiasi gyventi taip, kad jiems būtų gera ir malonu. Jau niekas nenori kentėti. Kodėl kentėdavo? Nes nebuvo kitos išeities. Pavyzdžiui, senais laikais giminės sujungdavo savo žemes. Kaip jas paskui atskirsi? Būdavo bendri gyvuliai ir visa kita. Dabar žmonės nieko neturi: lizingu paimtas butas, mašina. Nieko nėra. Nėra bazės, dėl kurios reikėtų kovoti. Nėra klausimo, kaip išgyventi ir nenumirti.

Žmonės nori emocinio komforto, jie nenori kentėti, nešti kryžiaus, jie nori būti laimingi, džiaugtis gyvenimu. Jei džiaugsmas išnyksta ir nėra kitų priežasčių surišti šeimą, jie išsiskiria. Dažniausiai skyrybos vyksta pirmaisiais metais. Antras skyrybų pikas – po trejų penkerių metų. Kodėl? Labai paprasta – fiziologija. Tas žmogus nebebūna stiprus emocinis, seksualinis dirgiklis. Tada atsiranda mažiau noro būti su juo.

O jei dar atsiranda kitas partneris? Nepamirškite, kad gyvename miestuose. Juose pasirinkimų ir pagundų labai daug. Tai galioja ir vyrams, ir moterims. Dėl to taip pat subyra santykiai. Niekas nenori kentėti. Pasikeitė situacija. Galima bandyti viską grąžinti atgal, bet manau, kad tai yra iliuzija. Tai nereiškia, kad dalis žmonių nebandys gyventi pagal tradicinės visuomenės taisykles. Jokiais būdais to nekritikuoju. Kokį norite, tokį scenarijų pasirinkite, bet neprimeskite jo kitiems.

Vyriausybei patvirtinus ir pateikus svarstyti Seimui įstatymų pakeitimus, reglamentuojančius skirtingų lyčių asmenų partnerystę ir paprastesnį santuokos nutraukimą, Lietuvos notarų rūmai primena sociologinių tyrimų duomenis, palankius tokiems siūlymams.

Trejus metus iš eilės Lietuvos notarų rūmai sociologinių tyrimų įmonėse „Rait“ ir „Vilmorus“ užsakė tyrimus, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti gyventojų požiūrį į galimybę užregistruoti skirtingų lyčių asmenų (sugyventinių) partnerystę ir santuokos nutraukimą notariniu keliu, kai nėra ginčo.

2014 metų lapkritį atliktos apklausos duomenimis, respondentai žymiai pozityviau negu 2013 metais žiūrėjo į siūlymus registruoti skirtingų lyčių asmenų (sugyventinių) partnerystę: 54 proc. vertino teigiamai arba greičiau teigiamai (2013 metais - 37 proc.), 9 proc. – patenkinamai (2013 metais - 14 proc.), 27 proc. – neigiamai arba greičiau neigiamai (2013 metais - 36 proc.), 10 proc. neatsakė.

2012 metais pritariančiųjų skirtingų lyčių sugyventinių partnerystės registravimui buvo tik 28 procentai.

Paklausti, kaip vertina siūlymus, kad notarai Lietuvoje turėtų teisę nutraukti santuoką, kai nėra ginčo teigiamai arba greičiau teigiamai atsakė 69 proc. respondentų (2013 metais - 64 proc., 2012-aisiais - 61 proc. respondentų).

Estijoje ir Latvijoje jau keleri metai notarai turi teisę nutraukti santuoką, kai nėra ginčo ir nepilnamečių vaikų, o Estijoje notarai gali įforminti santuoką. 2014 metais Estijoje buvo priimtas Civilinės partnerystės įstatymas, nustatantis nuo lyties nepriklausančias taisykles dėl nuolat kartu gyvenančių partnerių santykių arba civilinės partnerystės įregistravimo. Todėl tos pačios lyties poros gali įregistruoti savo santykius pas notarą ir gauti šių santykių teisinę apsaugą.

Lietuvoje absoliuti dauguma respondentų kategoriškai nepritaria vienos lyties asmenų partnerystės ar santuokos įteisinimui.

Teikiamame įstatyme dėl partnerystės Vyriausybė į dvasininkų pastabas neatsižvelgė

Vilnius, liepos 1 d. (BNS). Vyriausybė trečiadienį patvirtino Teisingumo ministerijos parengtas pataisas dėl skirtingų lyčių asmenų partnerystės įteisinimo ir teiks jas Seimui.

Ministrai pritarė projekto versijai, kurioje teigiama, kad „partnerystė yra vyro ir moters (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos“.

Kaip BNS sakė Teisingumo ministerijos Teisės sistemos departamento Teisės sistemos vystymo skyriaus vedėja Natalija Žilinskienė, trečiadienį Vyriausybės posėdyje svarstyta ne naujausia Civilinio kodekso pataisų versija, o gegužės 20 dienos variantas, kuriam ir buvo pritarta.

„Birželio 22 dienos projektas posėdyje net nebuvo svarstomas“, - BNS trečiadienio vakarą teigė ji.

Birželio 22 dieną Teisingumo ministerijos įregistruotas pataisų variantas numatė, kad bendras gyvenimas nebebūtų vadinamas šeiminiais santykiais, apibūdinant jį kaip bendrą ūkio tvarkymą. Jame po suderinimo su Vyskupų Konferencija ir dvasininkų pastabų buvo atsisakyta pačios „partnerystės“ sąvokos, ją pavadinant „bendru gyvenimu“.

Teisingumo ministerijos atstovai trečiadienį BNS neatsakė, kodėl Vyriausybė atsisakė svarstyti naujausią projekto versiją su dvasininkų pasiūlymais.

„Bus teikiama Seimui. Šios įstatymo pataisos įteisina teises žmonių, kurie gyvena nesusituokę. Tai didelę reikšmę turi vaikų ir silpnesnio partnerio aspektu“, - žurnalistams po Vyriausybės posėdžio sakė teisingumo ministras Juozas Bernatonis.

Paklaustas, kodėl į projektą netraukta tos pačios lyties asmenų partnerystė, ministras žurnalistams Vyriausybėje atsakė, jog „tokiu atveju mes ir šito projekto neturėtume“.

Pasak pataisių iniciatorių, dabar sugyventinių turtinius ginčus sprendžiantys teismai įvairiai vertina tokių asmenų nuosavybę, o bendrai gyvenantys asmenys nėra pakankamai apsaugoti įstatymais.

Partnerystė kaip bendras gyvenimas kartu neįregistravus santuokos buvo numatyta 2001 metais įsigaliojusiame Civiliniame kodekse, tačiau realiai institutas neveikia, nes iki šiol nebuvo parengtas specialus įstatymas.

Seime devyni liberalai ir socialdemokratai yra įregistravę kitą įstatymo projektą, kuris leistų tiek skirtingos, tiek tos pačios lyties asmenų partnerystę.

Praėjusiais metais Lietuvoje iš viso susituokė daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų. O išsiskyrė apie 10 tūkstančių. Išsiskyrė beveik pusė. Kas atsitiko? Kur dingo meilė?

„Vieną kartą karalius turėjo gražią dukrą. Tokią gražią, kad visa karalystė virpėjo. Toks grožis. Karalius sako: „Jau laikas tau tekėti.“ Mergina nuėjo pasitarti su mokytoju ir sutiko: „Tėve, kviesk visus jaunikius.“ Suvažiavo iš visų karalysčių: princai, kunigaikščiai, patys turtingiausi. Mergina tėvui sako: „Aš būsiu anuose rūmuose, o tu po vieną jaunikį siųsk. Po vieną, kas dešimt minučių.“ Ir tėvas siunčia“, - sudomina „Mokslo sriubos“ savanoriai.

Katalikų vyskupai iš viso pasaulio demonstruoja nepaprastą atvirumą pripažindami daugelio šiandienos katalikų tikrovę ir sako, kad yra „pozityvių“ aspektų dėl drauge gyvenančių nesusituokusių porų, kad išsiskyrusius žmones ir gėjus reikia priimti ir kad porų sprendimai dėl gimimų kontrolės turėtų būti gerbiami.

Pirmadienį įpusėjus vyskupų dviejų savaičių susitikimui šeimos klausimais, pasirodė dokumentas, kuriame apibendrinami už uždarų durų jau įvykę debatai. Apie jokius sprendimus nepaskelbta, bet tonas yra veikiau palankus nei smerkiantis, toks, kuriuo siekiama vesti katalikus santuokos idealo link.

Vyskupai ragino ieškoti „drąsių“ naujų būdų padėti šeimoms, ypač toms, kurioms „pakenkė“ skyrybos. Ne taip, kaip per praėjusį sinodą šeimos klausimais 1980 metais, kurio dalyviai reiškė nusivylimą anuliavimų daugėjimu Jungtinėse Valstijose, dabar vyskupai ragina visame pasaulyje taikyti racionalesnes anuliavimo procedūras.

Gėjai turi „gabumų ir privalumų“, kurių gali pasiūlyti bažnyčiai, sakoma dokumente, kuriame taip pat keliamas retorinis klausimas, ar bažnyčia yra pasiruošusi rasti jiems vietos, „priimti ir vertinti jų lytinę orientaciją, nestatant į pavojų katalikų šeimos ir santuokos doktrinos“.

Du tūkstančius metų gyvuojančiai institucijai, gėjų santykius laikančiai „netvarkingais savo prigimtimi“, reikšmingas net tokio klausimo iškėlimas.

„Tai stulbinantis pasikeitimas – kaip Katalikų bažnyčia kalba apie tos pačios lyties poras“, – pareiškė jėzuitų rašytojas Jamesas Martinas (Džeimsas Martinas). – Sinodas tikrai atsižvelgia į sudėtingą katalikų patirtį pasaulio realybėje ir siekia tai priimti gailestingai, kaip tai darė Jėzus“.

Vyskupai pakartojo, kad tos pačios lyties santuokos yra net nesvarstytinos, bet pripažino, kad gėjų partnerystė turi privalumų.

„Neneigiant moralinių problemų, kurios yra susijusios su homoseksualų sąjungomis, reikia pažymėti, kad yra atvejų, kai savitarpio pagalba, kalbant apie pasiaukojimą, yra vertinga parama partnerių gyvenime“, – sakoma dokumente.

Pasak vyskupų, heteroseksualios poros privalo suvokti „pozityvią civilinių santuokų realybę“ ir net gyvenimo nesusituokus teigiamus aspektus, tikintis, kad tai ilgainiui padės poroms pasiryžti bažnytinei santuokai.

Vyskupai tai pat paragino peržiūrėti 1968 metų encikliką „Humanae Vitae“, kurioje draudžiama naudotis bet kokiomis kontraceptinėmis priemonėmis. Pasak vyskupų, poros turi būti besąlygiškai pasiruošusios vaikų atėjimui, tačiau „Humanaė Vitae“ žinutė „pabrėžia būtinybę gerbti asmenybės orumą, moraliai įvertinant šeimos planavimo metodus“.

Šeimos planavimo sąvokos pavartojimas gali būti pripažinimas, kad daugelis katalikų, nepaisydami bažnyčios mokymo, naudojasi kontraceptinėmis priemonėmis. Tačiau jis taip pat gali paskatinti ganytojus pripažinti esamą padėtį, o tada padėti poroms suvokti visas šio draudimo priežastis.