– Gabija, ar vadini save slemere?
– Nevadinu – reikia daug pasiekti, kad galėtum suteikti sau tokį titulą. Sleme dalyvauju trejus metus ir nesu nė karto laimėjusi – mano slemo kelionė nebuvo tokia kaip kitų. Yra tų žinomų entuziastų, kurie, vos užlipę ant scenos, jau tampa auditorijos numylėtiniais, ne tik nukeliauja ligi trečio etapo, bet dar ir tampa laimėtojais. O aš iš pradžių nebuvau mėgstama autorė, bet dabar, po trejų metų, pirmąkart patekau į trečią etapą ir surinkau maksimalų taškų skaičių (50). Taigi, vadinu save labiau etatine slemo dalyve nei slemere.
– Kaip susidomėjai slemu?
– Nuo jauniausių dienų rašiau eilėraštukus ar eiliuotus tekstukus – vienas jų netgi buvo išspausdintas vaikiškoje knygutėje. O kartą, kai buvau šešiolikos ir vasarą pradėjau dirbti ūkyje, bendradarbis pasiūlė nueiti į Kauno menininkų namus. Jis labai mėgo įvairius renginius, o vienas iš jų buvo Kauno slemeris. Aš sutikau, atvykau ir man patiko. Iš pradžių maniau, kad tai – poezijos vakarai, tačiau pabuvusi supratau, kad čia svarbiausia dalintis kūryba, nesvarbu, kokio žanro. Tuomet ir pradėjau svarstyti, kad galbūt tai ir bus mano galimybė įveikti scenos baimę.
G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.
– Kokia buvo tavo kuriamų tekstų tematika ir kaip ji keitėsi tau augant?
– Vaikystėje eilėraštukus kurdavau apie viską – buvo linksma, kaip paprasta istorija gali rimuotis. Tiesiog mačiau grožį eilėse, posmuose. Paauglystėje pradėjau manyti, kad kūryba turi būtinai kilti iš kančios – rašydavau tik liūdnus, monotoniškus tekstus apie skausmą, liūdesį, nerimą. Teko persilaužti ir suprasti, kad taip, kančia yra vienas iš įkvėpimo šaltinių, bet ne vienintelis. Iš jos lengviausia kurti, bet labai nuobodu.
Šiuo metu žaviuosi satyra ir parodija. Mano paskutinio slemo tekstas, kuris sulaukė daugiausia dėmesio, buvo kaip ir pamokėlė, kaip pasiekti šventąjį „dzin“ – žodžių žaismas su šventuoju „zen“. Tai buvo tekstas apie tai, kaip tave nustoja kankinti nereikšmingi dalykai, pavyzdžiui, nepažįstamų žmonių komentarai. Paskui paskutiniam skambučiui „Saulės“ gimnazijoje, kai teko vesti pamoką, nusprendžiau sujungti savo mokyklos patirtį su istorija, kadangi mano auklėtoja buvo istorijos mokytoja. Visa mano mokyklos patirtis buvo pavadinta „saulėtizacija“. Tiesiog pamačiau, kad galiu į kiekvieną kasdienę situaciją pažvelgti juokingesniu kampu.
– Minėjai, kad iš pradžių slemo skaitymuose jauteisi nemėgstama. Kodėl taip manei?
– Viskas labai paprasta: mano tekstai kartojosi, buvo apie paprastus dalykus parašyti itin paprastai. „Oi labai negerai / gyvenime viskas blogai“, – tokios būdavo mano eilės. Toks primityvus žodžių rišimas ir rimavimas. Tokia buvo pati pradžia. Slemo auditorija dažniausiai – išsilavinusi, skaitanti, įžvelgia daugiau prasmės tarp eilučių. O aš buvau primityvi – eilinis paauglės skundimasis gyvenimu, tik tiek, kad rimuojasi žodžiai pabaigoje.
Kai į menininkų erdvę ateina tokie primityvūs, kaip aš, supratau, kad išsišokau, gadinau aplinką. Tiesiog nepritapau. Matydavau tai ir iš auditorijos reakcijos, iš skiriamų taškų. Geras pavyzdys buvo kitas slemeris, kuris yra itin originalus, juokingas, visų labai mėgstamas. Jis dažnai viršydavo tekstui duotą laiką, ir jo niekas nestabdydavo. Bet kartą mano tekstas viršijo tas duotas tris minutes – mane iš karto sustabdė. Mes sulaužėme tą pačią taisyklę, tik vienam tai buvo atleidžiama, o kitam – ne. Tuo metu jau ir taip kojos drebėdavo ant scenos, o dar kai pajauti, kad nepritampi, kiekvienas pasirodymas keldavo dar didesnę baimę.
G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.
– Bet vis tiek ir toliau dalyvavai slemo skaitymuose, kol Jovaras Kelpšas, Kauno menininkų namų slemo ir literatūrinių renginių vedėjas, viename iš tavo pasirodymų pagyrė tave.
– Jis jau tiek metų veda renginius ir matė mane nuo pat pradžios, taigi, turbūt natūralu. Pamenu, kitas slemeris, Tadas, nusprendė parodyti savo prasčiausią tekstą. Tai aš specialiai išsitraukiau savąjį senų laikų, perskaičiau jį garsiai ir pasakiau, jog būtent manasis tekstas yra prastesnis. Jovaras tuomet ir sakė, kad tokius mano tekstus jis ir pamena, ir džiaugiasi, kad mano tekstai paaugo kartu su manimi. Iš tikrųjų labai vertinu Jovaro palaikymą. Pamenu, bandžiau skaityti vieną tekstą, man nepavyko, nes jis buvo šviežias, o ir iš įtampos daug mikčiojau, nesugebėjau jo pabaigti. Vakare įkėliau į instagramą, kaip jį skaitau, ir Jovaras man parašė žinutę, skatindamas kurti toliau.
Tuomet paskutiniame sleme, kai skaičiau apie aukštąjį „Dzin“, Jovaras paėmė mikrofoną ir paklausė manęs, ar aš kada nors pamąsčiau, kad ant šios scenos taip gerai skaitysiu tekstus. Man atsakius, kad čia buvo improvizacija, buvau išlydėta plojimais. Jovaras palaiko mane, skatina – esu jam labai dėkinga. Manau, kad jis irgi iš pradžių manęs nemėgo, bet džiaugiuosi, kad neužsiliko prie pirmojo blogo įspūdžio ir vis tiek žiūri į mane pagarbiai.
– Ar tėvai žino apie tavo susidomėjimą slemu?
– Taip, žino. Labiausiai mano kūrybą palaiko mama. Ji mane ir skatina daugiau kurti, nes mato, kad tik kurdama išlieku savimi, laiminga.
Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku.
– Jai nebuvo keista, tu – kūrybingas žmogus – išeini į kariuomenę?
– Ji – mano mama, žino daugiau, negu aš pati, taip pat žino, kad nesu vien tik kūryba užsiimantis žmogus. Aš mėgstu sportuoti, bet tuo pačiu mėgstu ir kurti. Mama nuo pat mažens matė, kad manyje yra visko po truputį, ir šis mano pasirinkimas jai nekėlė nuostabos.
– O ar mama neskatino tęsti kūrybinį kelią?
– Mama manęs neskatino niekur stoti, vengė duoti ir patarimų. Ji tiki, kad aš turiu pati susivokti ir pasirinkti, ką noriu veikti. Visos studijos, net ir ši kariuomenė, yra mano pasirinkimas. Aš manau, visi mes – kūrėjai, o kūrinys yra mūsų gyvenimas. Geriau, kai nutapai paveikslą, nuspalvini debesis baltai, o paskiau nusprendi, kad tie debesys turėtų būti mėlyni ir juos perpieši – tai tik tavo pasirinkimas, o ne kas nors atėjo ir perdažė juos už tave. Mano manymu, daugelis žmonių linkę pasitikėti kitų nuomone labiau negu savo. Nenoriu, kad man kas nors diktuotų, kokia spalva turėčiau ką nors spalvinti, verčiau pati eksperimentuosiu, suklysiu, bet pasitaisysiu.
– Kodėl nusprendei eiti į savanorius?
– Aš seniai žinojau, kad po mokyklos norėsiu pasiimti vadinamą „gap year“, laisvus metus tarp mokyklos ir studijų. Man sudėtinga prisitaikyti naujoje aplinkoje, todėl žinojau, kad ilgai užtruks susivokti aukštojoje mokykloje. Todėl norėjau šiek tiek atsitraukti nuo mokslų, atrasti save, pasiruošti naujam gyvenimui. Teko ieškoti veiklos, kokio nors iššūkio.
Šis iššūkis prasidėjo nuo juokelio, kai gavau laišką iš kažkurios valstybinės įstaigos, ir kartu su draugu pradėjome juokauti, kad mane šaukia į kariuomenę. Tuomet pradėjau mąstyti, kad juokas juokais, bet čia yra tas iššūkis, kurio taip norėjau. Taip neišvaistysiu laisvų metų, kiekvieną dieną būsiu priversta įveikti save fiziškai ir morališkai. Per daug esu įpratusi sėdėti komforto zonoje, todėl man reikia to stumtelėjimo įveikti save, kad paskui, kai grįšiu į patogų gyvenimą, norėtųsi palaikyti discipliną.
Taip pat pastebėjau, kad mano psichologinė sveikata yra geresnė, aš jaučiuosi laimingesnė, kai palaikau stabilų fizinį krūvį. Bet gyvenime niekas nevyksta pagal planą – tai tenka dirbti, tai su draugais kur nors išeinu ir mano rutina pradeda irti. Tada vieną ar tris mėnesius nebesportuoju ir vėl grįžtu į ritmą. Nuo tokių bangavimų pradedu jaustis pikta, liūdna, nuotaikos greitai keičiasi. Taigi, prieš pradėdama naują gyvenimo etapą turėčiau susitvarkyti, suformuoti reikalingus įpročius.
– Sužinoję, kad mergina išeina į kariuomenę, aplinkiniai dažniausiai nustemba. Ar tavęs nepaveikė tokia reakcija?
– Mane iš tiesų nervino, kai aš dar net nežinojau, ar patekau į savanorių tarnybą, o visi jau mane gyrė, kokia aš šaunuolė. Aišku, mane giria, kad pasiryžau, bet daug kas gali pasiryžti, tik daugiau nieko nedaryti. Kai aš praeisiu kariuomenę, tada galės mane ir girti. Dabar to nereikia.
– Kaip suderini discipliną ir kūrybinę laisvę?
– Kadangi neturiu disciplinos, jos stoka man trukdo. Aš atidėlioju viską, net ir savo kūrybą. Kyla gražių minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti, bet pamąstau, kad galiu užsirašyti vėliau, prisiminsiu, bet taip niekad ir nepamenu. Tas pats su sportu, ir su mokslais. Žinau, kad pažymiai gyvenime tiek vertės nebeturi, kiek mokykloje, kur tu ir esi tavo pažymys. Puikiai supratau, kad būčiau gavusi ir geresnius pažymius arba tiesiog daugiau sužinojusi, jeigu taip visko nebūčiau atidėliojusi. Kai atidėlioju – aš neaugu, nedarau to, kas man būtų vertinga. O tokia nuotaika žlugdo.
Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku. Bet tada yra ir kita pusė: kai taip bijai grįžti į saugią būseną, pradedi jausti spaudimą toliau mokytis, toliau dirbti ir pamiršti pasidžiaugti patirties vaisiais. Tereikia atrasti aukso vidurį, kuris man pačiai dar nėra aiškus. Bijau, kad man kariuomenė gali irgi tuo atsirūgti, kad aš pajausiu nerealų norą kiekvieną dieną save perkopti ir kankinti. Tikiuosi, to nebus, o bus tik proga išeiti iš saugios būsenos.
G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar svarstai kada nors sugrįžti prie muzikinės kūrybos, kurią buvai išbandžiusi mokykloje?
– Po kariuomenės, kai studijuosiu, labai norėčiau rasti laiko įrašyti nors vieną dainą. Tai mano svajonė nuo anksčiau – kažkada net svarsčiau pradėti muzikinę karjerą. Mano planas buvo įrašyti dainų su sceniniu slapyvardžiu, nerodyti savo veido, o koncertus rengti tik tada, kai klausytojai jau norės išgirsti. Žinau, kaip muzika gali paveikti žmogų emociškai, todėl ir pati norėjau prie to prisidėti. O tai yra darbas. Ir jeigu vis tik nuspręsčiau nesidalinti tuo, tai norėčiau bent vieną dainą įrašyti tik sau. Žodžiu, kaip gyvenimas nuves.
– O koks kitas iššūkis, kurį norėtum įveikti po kariuomenės?
– Dažniausiai mano tikslai keičiasi kas tris mėnesius (juokiasi). Kažkada svajojau įkopti į Everestą, bet tada sužinojau, kaip tai brangu. Anksčiau iššūkis buvo lipti ant scenos slemo skaitymuose, o dabar jau nebejaučiu baimės. Norėčiau pabaigti dietetikos studijas, o vėliau – psichologijos magistrą, kad galėčiau šiuos su dalykus surišti tarpusavyje ir padėti žmonėms suprasti jų požiūrį į maistą. Be to, pastebėjau, kad man patinka masažuoti žmones, tad svarstau ir apie kineziterapiją. Bet iš tiesų mano iššūkis yra tiesiog nesustoti tobulėti.
Apie slemo varžytuves
• Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu dalyviai atlieka savo parašytus tekstus.
• Taisyklės paprastos: tekstus skaito patys autoriai, pasirodymas turi trukti daugiausiai tris minutes, negalima vilkėti kostiumų, naudoti garso efektų ar kviestis pagalbininkų.
• Poezija vertinama ne tik pagal turinį ar stilių, bet ir pagal atlikimą, o poetai dažnai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą arba juos vertina penki išrinkti teisėjai iš auditorijos.
• Poezijos slemų pradžia laikomi 1984-ieji, kada Čikagoje pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams plačiajai visuomenei.
• Lietuvoje pirmuoju poezijos slemu laikomi 2008 m. Trūbadūro Bacevyčios (Kęstučio Bacevičiaus) surengti skaitymai Šakių rajono sodyboje.
