Savotiška piligrimystė

Anksčiau mūsų sėsliau gyvenę protėviai traukdavo tik į šalia kaimo esančias kapinaites, o dabar nereta šeima per kelias dienas, lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą. Pasak etnologės G. Kadžytės, tai irgi gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys – savotiška piligrimystė.

„Anksčiau Vėlinių metas buvo labiau susietas su bažnyčios, kur buvo meldžiamasi už mirusius artimuosius, lankymu. Dabar, kai visuomenė labiau sekuliarizuota, o artimieji palaidoti ne vienose kapinėse, dalis žmonių į bažnyčią nebeužsuka. Kaip yra liudijęs etnografas Mikalojus Katkus, jau XIX a., aplankę kapus, žmonės dažnai susirinkdavo pas kurį nors giminaitį, kukliai pasivaišindavo, pagiedodavo, paminėdavo mirusiuosius. Tai laikais Vėlinių laikotarpis apimdavo visą lapkričio mėnesį, tad tekdavo pasisvečiuoti ne vienuose namuose. Į tokius susibūrimus vesdavosi ir vaikus, jiems senoliai papasakodavo ir apie gimines, ir apie gimtąsias vietas, – taip būdavo gražiai perduodama gyvoji istorija“, – teigia etnologė.

Bendrystė: etnologė G. Kadžytė pastebi, kad nereta šeima per kelias dienas, lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą. Tai irgi gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys. / G. Kadžytės asmeninio archyvo nuotr.

Pajusti ryšį

Pasak G. Kadžytės, svečiavimosi pas gimines, aplankius kapus, tradicija yra išlikusi iki šiol – iš toliau atvykstantys giminaičiai jau iš anksto susitaria, pas kurį pusbrolį, pusseserę ar dėdę užsuks kavos išgerti.

„Per Kūčias prie stalo susėda tik šeima, o per Vėlines yra galimybė aplankyti seniai matytus tolimesnius gimines. Žinau, kad negalėdami atvykti į gimtinę pirmosiomis lapkričio dienomis, kartais kremtasi mūsų emigrantai, bet jiems patarčiau Vėlinių vakarą bent peržiūrėti mirusių artimųjų nuotraukas, prisiminti šviesius jų gyvenimo momentus“, – pataria G. Kadžytė.

Etnologė pastebi, kad labai sveikintinas dalykas yra giminės istorijos rašymas: kartais atsiminimus surašo patys giminės senoliai arba juos pakalbinę jaunesnieji.

Stebina užsieniečius

Pasak etnologės, iki šiol kai kuriuose Dzūkijos kaimų kapinėse dar deginami Vėlinių laužai – tai itin sena mūsų tradicija.

„Ji tikrai verta išlikti ir būti atgaivinta, nes laužuose buvo sudeginamos nukritusios medžių šakos, kankorėžiai, seni nebenaudojami mediniai kryžiai. Be to, laužą reikėdavo prižiūrėti, tad prie jo ilgiau pabūdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo tos bendruomenės žmonės. Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją; taip, kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines“, – pasakoja ekspertė.

Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją; taip, kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines.

Anot G. Kadžytės, žvakučių kapinėse mada atėjo ne taip seniai – XIX a. pabaigoje. Ji, aišku, šiek tiek pasikeitė, nes anksčiau žvakės buvo paprastos, vaškinės, namų darbo, tad žmonės prie kapų, rūpindamiesi, kad jos neužgestų ir visai sudegtų, pabūdavo ilgiau.

„Kai sutemus važiuoji pro kapines Vėlinių vakarą, ta liepsnelių jūra tiesiog užburia. Ypač jei jos didelės, senos, kaip Rasų kapinės Vilniuje. Pastebiu, kad praeityje kapines žmonės labiau lankydavo šeimomis, dabar vyresnieji dažniau ateina į jas dieną, jaunimas – jau sutemus. Žinau, kad daugelis studentų nusiveda į žiburiuojančias liepsnelėmis kapines Lietuvoje studijuojančius bičiulius užsieniečius, kuriems tas vaizdas, sako, palieka neišdildomą įspūdį“, – pažymi G. Kadžytė.

Vėlių laikas

Pasak etnologės, kalbėdami apie Vėlines, mūsų protėviai atskleisdavo savo poetinę prigimtį.

„Vyresnieji dažnai norėdavo vaikams pateikti pasaulį kaip pasaką, todėl pasakodavo, kad žvaigždės danguje – tai vėlių langeliai, per kuriuos jos žiūri į žemę. Kita vertus, tai būdavo ir edukacinė priemonė atgrasyti jaunimą nesišlaistyti naktimis, kad nepakliūtų į bėdą: jie būdavo perspėjami, kad sutemus nėra ko klaidžioti tiek tamsoje, tiek po kapines, nes tai vėlių laikas“, – sako senųjų papročių ir tradicijų žinovė.

Tvaresni sprendimai

* Nors prekybos centruose yra žvakių kiekvieno skoniui ir piniginei, o prieš Vėlines joms taikomos akcijos, kapų perkrauti žvakutėmis nevertėtų. Skaičiuojama, kad kasmet per šias dienas kapinėse paliekama milijonai stiklinių ar plastikinių žvakidžių, kurios, deja, vėliau tampa tūkstančiais tonų atliekų.

* Reikėtų paieškoti tvaresnių būdų, kaip pagerbti savo mirusius artimuosius. Renkantis augalus, natūralūs, visžaliai sodinukai visada bus geriau nei plastikinės ir aplinką mikroplastiku teršiančios gėlės. Verčiau rinktis daugkartines stiklines žvakides su pakeičiamais įdėklais.

* Jei prie kapinių nėra rūšiavimo konteinerių, kapų puošimo atliekas geriau parsivežti namo ir išrūšiuoti.

* Stiklinės žvakidės, nesvarbu, su vašku ar ne, metamos į stiklui skirtą rūšiavimo konteinerį.

* Žaliąsias atliekas – lapus, žolę, smulkias ar stambesnes šakeles, medienos atliekas, nuvytusias gėles – svarbu mesti į specialius didmaišius ar aptvertas aikšteles.

* Dirbtinės gėlės turėtų atsidurti mišrių, bet ne žaliųjų atliekų konteineriuose.

* Švarūs plastikiniai žvakių įdėklai, plastikiniai vazonėliai, plastiko maišeliai keliauja į plastiko atliekų konteinerį.

* Plastikiniai žvakių įdėklai, užteršti išsilydžiusio vaško likučiais, turėtų atsidurti mišrių atliekų konteineriuose, nes tokie netinka perdirbti.

* Dėžės, pakavimo maišeliai, popierius, kartonas metami į popieriui skirtus konteinerius.

* Metalinį vainiko karkasą, metalinius žvakidžių dangtelius reikia mesti į stiklo ir metalo rūšiavimo konteinerį. Gėlių kempines – į mišrių atliekų konteinerį.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi galimybę susipažinti su dzūkų virtuve, dalyvauti virtualios realybės žaidime ir grikinio pyrago kepimo edukacijoje, o vakarop smagiai praleisti laiką atlikėjo Roko Kašėtos koncerte.

Šventė startavo Karlskronos aikštėje, esančioje netoli Pilies tilto. Čia visą dieną vyks įvairūs renginiai.

Dzūkijos kulinarinį paveldą ir folklorą jau pristatė Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Marcinkonių padalinio bibliotekininkė Rūta Sakalienė.

Mes ne tik grybaujame, uogaujame, bet ir rašome.

Ji susirinkusiesiems taip pat padainavo dzūkiškas liaudies dainas, kvietė paragauti grikinio pyrago su lašinukais bei ramunėlių arbatos.

„Mes ne tik grybaujame, uogaujame, bet ir rašome. Kai važiavome iš Dzūkijos, atsivežėme knygutę „Molinukų sakmės“. Šioje knygutėje yra surinktos vienos moteriškės sakmės. Jos nėra lėkštos, bet labai pamokančios. Ir dar kas įdomu, parašytos taisyklinga dzūkų tarme, o tiems, katriems neaiškūs žodžiai, tai gale knygos įdėtas ir žodynėlis“, – nurodė R.Sakalienė.

Susidomėjusiems minėta knyga buvo galimybė ją įsigyti už 10 eurų.

R.Sakalienė taip pat paruošė ir atspausdino grikinio pyrago receptų, norintiems išbandyti juos kepti ir namuose.

Pilna šios dienos renginių programa – internetinėje svetainėje https://www.biblioteka.lt/lt/jevents/2413/dzuku-diena-klaipedoje

Įvairios priežastys paskatino dzūkus keisti smėlėtą gimtinę į neaprėpiamą jūrą. Kiek jų atsidūrė 1951–1955 m. perkėlinėjant iš Pietryčių Lietuvos į Pamarį, sunku atsekti. Fragmentiškai galima paminėti, jog iš trijų Dzūkijos rajonų – Daugų, Druskininkų, Varėnos – 1951 m. perkelti 128 gyventojai, 1952 m. – 489, 1953 m. – 250 ir 1953 m. pirmąjį pusmetį – 23. Perkeltieji dažniausiai buvo įkurdinami aplinkinių rajonų ūkiuose. Būdavo, kad negaudami normalių (ir žadėtų) sąlygų, grįždavo atgal. Kiek iš perkeltų dzūkų „nusėdo“ Klaipėdos mieste, informacijos neturiu, tam reikia gilesnių temos studijų, archyvinių paieškų. Pagaliau ir rašinio tikslas yra ne viską skaičiuoti, gražiai supakuoti ir sudėlioti į lentynėles. Tegul tuo užsiima doktorantai, kurpiantys disertacijas ir pelnantys daktarų laipsnius. Mano tikslas prabėgomis pasižvalgyti po miestą ir paieškoti dzūkų, kurie, įvairiais keliais atsidūrę Klaipėdoje, savo energiją, talentą ir gyvenimą pašventė jo klestėjimui. Sutikite, sukurti išsamų rašinį, uždavinys sudėtingas, nes patikrinti pusantro šimto tūkstančių žmonių kilmės vietas galimybių nėra, tai užimtų pernelyg daug laiko ir kitokių sąnaudų. Tikėtina, kad niekas net nebandė imtis tokios neįmanomos misijos. Juolab kad vienos etnografinės grupės nuopelnų miestui ieškojimas – tai savotiškas priešpastatymas kitoms grupėms, jų priešinimas, separatizmas, jei norite. Miestą kūrė ir puoselėjo visi jame gyvenantys geros valios žmonės, pasverti dzūkų, aukštaičių ar žemaičių indėlį Klaipėdos istorijai – tuščias užsiėmimas.

Šios pastabos, škicai, apie dzūkus Klaipėdoje tėra nedrąsus ir neišsamus bandymas atkapstyti iškilius asmenis, kilusius iš Dzūkijos ir miesto istorijoje palikusius ryškų pėdsaką. Tam tikslui de visu peržiūrėta 2012 metais išleista knyga „Klaipėda. Kraštiečiai. Biografijų žinynas“. Pratarmėje rašoma, kad čia „pristatomos 1387 žymių, Klaipėdai, jos kraštui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių biografijos“ (...), kraštiečių gyvenimai ir likimai atskleidžia miesto istoriją bei raidą. Skaitydami biografijas, tarsi verčiame miesto metraščio puslapius, sužinome, kas statė bažnyčias, kūrė paminklus, leido knygas, aukojo savo palikimą miesto ir bendruomenės labui – savo darbais rašė turtingą Klaipėdos istoriją“.

Kaip matote, rašinyje bus apžvelgtas nepilnas procentas miesto gyventojų, kurie yra ką nors konkretaus nuveikę miestui. Bet tenka pripažinti, kad sąžiningas ir kruopštus trinkelių klojėjas senamiestyje tiek pat miesto istorijai reikšmingas kaip ir pedagogas, ugdantis augančiąją kartą. Tad šimtai klaipėdiečių, kilusių iš Dzūkijos, kurių biografijos nepateiktos knygoje, lieka už mūsų dėmesio ribų, deja. Juolab kad, kaip pripažįsta ir knygos sudarytojai, ne visi klaipėdiečiai atsakė į jiems išsiųstas anketas.

Kaip jau buvo užsiminta, dzūkai Klaipėdoje įsikūrė įvairiais keliais. Dalis atvyko dirbti su aukštųjų mokyklų paskyrimais, dalis „meilės tremtinių“, kai vyko paskui būsimą sutuoktinį ar sutuoktinę, treti užburti ir pavilioti jūros, penkti dar dėl ko nors.

Renkant Klaipėdos dzūkus, buvo orientuotasi į šias gimimo vietas: Daugai, Kalvarija, Veisiejai, Trakų, Varėnos, Prienų, Alytaus ir Lazdijų rajonai.

Daugiausia dzūkų į Klaipėdą atkako iš Varėnos ir Alytaus rajonų – po 10, Prienų – 5; Trakų ir Lazdijų rajonų – po 4. Žinyne pavyko aptikti 37 klaipėdiečius, gimusius Dzūkijoje. Iš jų: moterų – 14, vyrų – 23. Iš jų pagal profesijas: mokyklų direktorių, mokytojų – 6, menininkų, rašytojų – 7, bibliotekininkų – 3, gydytojų, sveikatos apsaugos atstovų – 4 ir kt.

Daugelis iš Dzūkijos kilusių klaipėdiečių yra žinomi ne tik savo mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Tarkime, rašytojai: anksti mus palikęs Rymantas Černiauskas, gimęs Dauguose, profesorius Rokas Flickas iš Veisiejų, – jų knygos ne kartą pakliūdavo į populiariausių, skaitomiausių ir kūrybiškiausių knygų penketukus. Paminėtinas, bet irgi mus jau palikęs, kone produktyviausias Pamario krašto rašytojas Kostas Kaukas gimė Alytaus rajone, yra parašęs plačiai nuskambėjusią apysaką „Musei geriau“. Premijuoti ir poetės bei dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės, gimusios Valkininkuose, ir bibliotekininko, rašytojo Juozo Šikšnelio, gimusio Švendubrėje Varėnos raj., kūriniai.

Fotomenininkas Vytas Bronius Karaciejus, gimęs Varėnos raj., sukūrė plačiai žinomus, įvairiose šalies galerijose eksponuotus fotografijų ciklus: „Smėlio legenda“ (1994), „Jūros paslaptys“ (1998), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999), „Pajūrio peizažai“ (2008), „Kas yra kas Klaipėdoje“ ir kitus. Išleido fotografijos albumus „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002), „Ūkų krantinė“ (2008), „Klaipėda: laiko ženklai“ (2011), „Jutimai“ (2020); atvirukų rinkinį „Klaipėda“ (2011).

Teatralai: Boleslovas Juškevičius, gimęs Varėnos raj. Nedzingės kaime, – ilgametis Klaipėdos dramos teatro vadovas, aktorius; Gytis Padegimas, gimęs Alytuje, – režisierius, teatro pedagogas, profesorius.

Žymūs gydytojai: Loreta Bukauskienė, gimusi Varėnoje, – aukščiausios kategorijos gydytoja reumatologė, universitetinės ligoninės skyriaus vedėja; Ligita Malciūtė, gimusi Alytuje, – gydytoja hematologė, Jūrininkų ligoninės skyriaus vedėja; Aleksandras Valdas Mačiulis, gimęs Alytuje, – nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Respublikinės Klaipėdos ligoninės skyriaus vedėjas; Vinsas Janušonis, gimęs Alytuje, – Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, profesorius, hab. m. dr.; Rimantas Jonas Pilipavičius, gimęs Kalvarijoje, – Klaipėdos visuomenės sveikatos centro direktorius.

Vienu metu Klaipėdos miesto stambiausioms bibliotekoms vadovavo dzūkai: miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešajai – Bronislava Kvaraciejūtė-Lauciuvienė, kilusi iš Česukų Varėnos rajone, Ievos Simonaitytės viešajai – J.Šikšnelis, Klaipėdos universiteto bibliotekai – Dalia Kašinskienė iš Leipalingio.

Nemažai dzūkų ir tarp Klaipėdos universiteto mokslininkų. Paminėtini: Rasa Braslauskienė, gimusi Prienuose, profesorė, socialinių mokslų daktarė, KU Pedadogikos fakulteto katedros vedėja; Dalia Puidokienė, gimusi Lazdijų raj., KU dėstytoja, VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė; Antanas Seilius, kilęs iš Prienų rajono, mokslų daktaras, KU profesorius; Rimantas Stašys, gimęs Varėnoje, profesorius, socialinių mokslų daktaras; Vytautas Alenskas, kilęs iš Prienų rajono, LMTA Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros docentas; Rimantas Sliužinskas, gimęs Alytuje, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas; Jonas Kuliešius, gimęs Lazdijų rajone, Lietuvos nusipelnęs treneris, KU lektorius.

Pedagogai: Stasė Alenskienė, gimusi Alytaus rajone, – mokytoja ekspertė, Nijolė Globienė, gimusi Trakų rajone, – mokytoja ekspertė; Algirdas Jonas Jurgelevičius, kilęs iš Trakų rajono, – aukštųjų mokyklų lektorius; Antanas Kavaliauskas iš Seirijų – Klaipėdos Sendvario pagrindinės mokyklos direktorius; Rita Podoliankienė iš Daugų – Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos direktorė; Jonas Petrauskas iš Alytaus rajono – Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytojas ekspertas.

Verslo atstovai: Daiva Urbonienė, gimusi Prienuose, – UAB „Euro Sofa“ generalinė direktorė; Gediminas Bartkevičius, gimęs Prienų rajone, – UAB „Plienas“ generalinis direktorius.

Menininkai: Violeta Skirgailaitė, kilusi iš Trakų rajono, – skulptorė; Emilija Poškutė-Pumputienė, gimusi Alytaus rajone, – grafikė, menų gimnazijos mokytoja metodininkė.

Kitų profesijų atstovai: juristė Aldona Staponkienė, gimusi Varėnos rajone; motokroso sporto meistras Algirdas Šerkšnas, kilęs iš Lazdijų rajono; politinis ir visuomenės veikėjas Jurgis Utovka, gimęs Varėnos rajone; kino režisierius Edmundas Zubavičius, gimęs Alytaus rajone; archeologas, muziejininkas Raimondas Sprainaitis, gimęs Varėnoje.

Tai tik maža grupelė Klaipėdos dzūkų, nuveikusių didelius darbus savo antrosios gimtinės labui.

Šventės programa

12 val. – Dzūkų dzienos pradza / Dzūkų dienos pradžia: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato fotografijų parodos pristatymas.

13–14 val. – edukacija „Grikinės babkos kepimas ir kaštavojimas“ / Grikinio pyrago – babkos kepimas ir ragavimas.

13– 18 val. – virtualios realybės žaidimas „Merkinės mūšis“.

15–16.30 val. – literatūrinės poringės su rašytojais Juozu Šikšneliu, Daiva Molyte-Lukauskiene, Juozu Žitkausku. Dainuos grupė „Olita Duo“.

17 val. – Roko Kašėtos koncertas.

Dzūkams Klaipėda – svarbus ir artimas miestas. Pokario metais daugelis paliko gimtąsias vietas ir, bėgdami nuo represijų, ieškojo Klaipėdoje prieglobsčio. Gal juos atviliojo ne tik viltis, kad čia jų niekas nesuras, bet ir paguodą teikė pušys ir smėlynai, kurių gausu tiek Dzūkijoje, tiek pamaryje?

Viena aišku, kad ne keli šimtai, o tūkstančiai dzūkų apsigyveno Klaipėdos krašte, įleido šaknis, kūrė ir puoselėjo šį miestą, kuris tapo jų namais.

Biblioteka, norėdama prisiminti šią "švelnią tremtį", o kartu ir paskatinti susiburti draugėn kraštiečius bei kitus klaipėdiečius, organizuoja šį išskirtinį renginį "Nuog pieskų prieg pieskų" (Nuo smėlynų prie smėlynų).

Penktadienį, nuo pat ryto 12 val. iki vakaro 19 val., uostamiesčio Karlskronos aikštėje skambės dzūkiška tarmė. Vyks įvairūs renginiai, edukacijos, literatūriniai susitikimai, muzikavimai.

Virtualios realybės žaidime, kurį pristatys Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas, atgims istorinis 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės mūšis, kurio metu Lietuvos partizanai, vadovaujami A.Ramanausko-Vanago, susikovė su gausiomis NKVD pajėgomis.

Apžiūrėsime unikalią fotografijų parodą, kurios autorius Dzūkijos nacionalinio parko atstovas Algimantas Černiauskas.

Parodos autorius apdovanotas šalies bei tarptautinės fotografijos parodų medaliais ir premijomis. Jo darbai eksponuoti Čikagoje, Paryžiuje, Berlyne.

Algimantas gimė Igarkoje, tremtinių šeimoje, yra aktyvus Dzūkijos krašto veikėjas. Savo darbuose propaguoja gamtos apsaugos bei pasididžiavimo savo kraštu idėjas.

Dzūkija – smėlynų kraštas, kuriame nuo seno gyvena linksmi, geraširdžiai, turtais neaptekę, žmonės. Jų kulinarinis paveldas – sveikuoliškas be angliavandenių gausos!

Niekur kitur Lietuvoje neparagausi grikių babkos, tik Dzūkijoje. Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Rūta Sakalienė pradžiugins klaipėdiečius ne tik dzūkišku folkloru, bet keps ir vaišins grikių babka.

Vyks literatūriniai pašnekesiai. Vakarą dzūkiškomis poringėmis paįvairins Juozas Žitkauskas, dainuojamosios poezijos festivalių "Tai – aš", "Purpurinis vakaras" organizatorius, eilėraščių dzūkiškai ir lietuviškai autorius.

Na, žinoma, negali literatūrinė popietė praeiti be mūsų Klaipėdos kūrėjų, bet Dzūkijos žemės išaugintų ir subrandintų – poetės Daivos Molytės-Lukauskienės, rašytojo Juozo Šikšnelio.

Dienos pabaigoje koncertuos dzūkiškos kultūros puoselėtojas ir "Dzūkodelikos" žanro kūrėjas Rokas Kašėta.

Patvirtindama Klaipėdos multikultūrišką prigimtį ir suvienydama Mažąją Lietuvą ir Dzūkiją koncertuos grupė "Olita Duo".

Kviečiu Klaipėdos dzūkus bei kitų regionų atstovus šį penktadienį susiburti Karlskronos aikštėje. Juk nesvarbu, iš kur mes kilę, tačiau tokie renginiai žadina prisiminimus. Ir anot J. Žitkausko: "Tarmė, tai yra žmogaus prirakinimas prie tam tikros vietos. O jei esi kažkur prirakintas, vadinasi, esi kažkur įleidęs šaknis. Žmogus prarandantis savo tarmę, pasidaro lyg vėjo pustoma smiltelė. Jis gali būti visur, bet beveik ir niekur."

Miško uogų ir grybų prekyba užsiimančios Varėnos įmonės perdirbimo padalinio vadovas Vincas Martusevičius pasakoja, kad šiemet pirmosios voveraitės pasirodė prieš porą savaičių. O dabar dzūkai iš miškų grįžta jau pilnais krepšiais.

"Jei žinai voveraičių augimo vietas, per Jonines galėjai prisirinkti ir daugiau nei 3 kg gėrybių. Tokiam gausiam derliui įtakos turėjo ir palankūs orai – kad šie grybai atsidurtų ant šalies gyventojų stalų, reikia drėgmės ir šilumos. Ir, be abejo, grybautojų. Dabar voveraites renka jau visas Varėnos rajonas. Jei orai bus palankūs, nekankins sausros, šių grybų derliumi turėtume džiaugtis iki spalio mėnesio vidurio", – įsitikinęs V.Martusevičius.

Voveraitės ypač vertinamos dėl savo naudingųjų savybių – šiuose grybuose gausu aminorūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Pavyzdžiui, akims reikalingo vitamino A čia yra daugiau nei morkose. Taip pat – nemažai nervų sistemos funkcionavimui ir normaliam organizmo augimui svarbių B grupės vitaminų, vario, kalio ir smegenų veiklą gerinančios geležies. Voveraitės gerina ne tik organizmo funkciją, bet ir odos būklę, gydo jos ligas, malšina stresą. Taip pat – stiprina imuninę sistemą.

Kaip ir grybų karaliumi tituluojamuose baravykuose, voveraitėse taip pat gausu skaidulų ir baltymų. Dėl visų šių priežasčių jos nuo seno laikomos vienu pagrindinių grybų. Prie šių grybų populiarumo prisideda ir tai, kad juos lengva gaminti bei pritaikyti naudoti pagal kiekvieno skonį. Svarbu gerai nuplauti, o toliau – tik fantazija.

Iš tiesų voveraites pakanka vos pasūdyti, vėliau kiek praplauti ir jau galima mesti į salotas. Bene populiariausios Lietuvoje – su šonine ar lašinukais ir svogūnais pakepintos voveraitės, valgomos su virtomis bulvėmis. Žiemai voveraites tinka užšaldyti, marinuoti, galima ir džiovinti.

Pavyzdžiui, 1389 m. balandžio 6 d. Jogailai buvo patiekta briedžiukų. Briedžiukai šilinėje Dzūkijoje auga rečiau, daugiau jų aptinkama teritorijoje nuo Merkinės link Alytaus, bet jų giminaičių – tos pačios aukšliagrybių grupės – bobausių šiluose gausu. Tiesa, jie, kitaip nei briedžiukai, turi nuodingų savybių ir valgomi tik tinkamai paruošti.

Valgomieji bobausiai (Gyromitra esculenta) – dzūkiškai šmarškos, šį pavasarį ypač džiugina grybautojus. Ir nors vietiniai dzūkai retai renka juos valgyti, dažnai vien tik parduoti, bet nepamiršta pasidžiaugti pirmais grybais ir vėl prasidėjusiu grybavimo sezonu. "Traukia mani, labai gražos jos, kap randzi, tai grožis tų smarškų. Daugiausa jos, kur būna iškirsta ir kap šitoj pracivna miškinė žolė, tai kap randzi – guzukus iškišį iš žolių. Sakydavo, jei yra smarškų, tai girdzi bus ir grybų, ir viso miškan jau bus", – porina Marcinkonysa.

Dzūkai mena dar lenkmetį, kai supirkdavo bobausių labai daug ir brangiai: "Šmarškos – brangiausi grybai buvo prieš karų, gi trisdešimc devintais prasdėjo karas, po lenkais gyvenom, tai labai juos pirko, gal kur siuntė užsienin." O sovietmečiu bobausius rinkdavo ir grybų supirktuvėse mainydavo į pašarinius miltus gyvuliams.

Seniau bobausius supirkdavo džiovintus. Džiovindavo ir krosnyje, ir ant saulės suvertus šnūrukuosa. Pasitaikydavo ir pramokusių pagaminti bobausių: "Kap randzi, tai kotukų nupjovei, išplovei ciktai žames, kad nebūt žamės ir tris kartus raikia vyrc. Jau paskui išsunkei ir tadu jau pilnumoj smožyc. Su aliejum, labai skanu, su svogūnėliais."

O dar daugiau dzūkų žino, kaip šiuos grybus pritaikyti liaudies medicinoje: "sudzovytas šmarškas užpila arielku kojom trync" – sąnarių ligoms gydyti.

Šmarškavimas Dzūkijoje – jau sena tradicija, apie kurią kalbame Šilinių dzūkų grybavimo tradicijos kontekste. "Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos teikimu Šilinių dzūkų grybavimo tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Taigi, skelbiame grybavimo sezoną atidarytą! Kviečiame šiais metais grybauti kartu, dalytis prisiminimais ir atradimais. Tai jau antroji vertybė, kurios įrašymas į Sąvadą suteikia ne vien džiaugsmo, bet ir atsakomybę puoselėti tai, be ko sunku būtų įsivaizduoti Dzūkijos nacionalinį parką, šiais metais švenčiantį 30-ies metų jubiliejų", – skelbia parko direkcija.

Pavyzdžiui, jeigu apima pyktis, galite sakyti, kad "širdzis užgruvo", jeigu kas nors, paprastai tariant, durnas tapo, sakykite "palos užsisukė", o "dancis skalauc", nesunku atspėti, reiškia gerti ir girtauti, matyt, omenyje turima dzūkiška samanė, o galbūt ir laukinių obuoliukų alus, nes "iš daug ko dar? macnesnio gėrimo ir viskų šaukė vienu vardu – alus". Šie frazeologizmai puošia garsių Lietuvos dzūkų nuotraukomis išmargintą, dzūkiškų gėrimų receptų kupiną sieninį "Dzūkų kalendorų".

Tačiau šiemet asociacija "Vilniaus dzūkuliai" išleido ne tik sieninį, bet ir stalo kalendorių, kuriame gausu šmaikščių dzūkiškų patarlių. "Jeigu šaiminykė, sodzydama svogūnus, laidzia gazus per užpakalį – tai svogūnai bus labai kartūs", – rašoma kalendoriuje, papuoštame retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves: Seinų kunigų seminariją, Kurnėnų mokyklą, Punios piliakalnį, Merkinės turgaus aikštę, Druskininkų pušynus, Kapčiamiestį, Lazdijus.

Kalendorius skelbia ir tai, kad "visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų", "ne tep ropė kepa, kap šikna nori", "neparpūlʼk an pyrmo sniego, ba visų žiemų puolinėsi".

Kalendorių išleidimo proga – trumpas interviu su šiam leidiniui dzūkiškus frazeologizmus atrinkusia kalbininke, dialektologe dr. Asta Leskauskaite.

– Kaip dzūkų tarmė atrodo kitų tarmių kontekste, kokios jos ypatybės?

– Lietuvoje yra dvi tarmės – žemaičių ir aukštaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas, pašnektes. Dzūkai, arba, kaip tarmėtyrininkai sako, pietų aukštaičiai, yra aukštaičių tarmės dalis. Aukštaičių tarmė pagal pasaulio šalis dalijama į tris patarmes – vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius ir pietų aukštaičius.

Kalendorius skelbia ir tai, kad "visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų", "ne tep ropė kepa, kap šikna nori", "neparpūlʼk an pyrmo sniego, ba visų žiemų puolinėsi".

Žinoma, tam tikros dzūkų tarmės ypatybės vienija juos su kitais aukštaičiais, bet esama ir tokių, kurias turi tik pietų aukštaičiai. Pietų aukštaičiai, kaip ir vakarų aukštaičiai, išlaiko dvigarsius an, am, en, em, bet nosinius balsius ą ir ę taria kaip rytų aukštaičiai – ų, į. Taigi pagal vieną minėtą tarminę ypatybę jie yra artimi vakarų, o pagal kitą – rytų aukštaičiams.

Esama ir tokių tarminių ypatybių, kurios pietų aukštaičių šnektose yra beveik arba visai išnykusios. Gražu, kad vis dar gyva kai kurių daiktavardžių dviskaita, pavyzdžiui, "matau du bernuku", "an stalo padėjau du puodu". Vis dėlto tokių formų tepasako vyriausioji karta. O juk seniau buvo vartojama ne tik vyriškosios, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaita ("an kiemo matau dvi višti").

Kitas pavyzdys – pietinėje pietų aukštaičių dalyje užfiksuotas ir beveik išnykęs priebalsių s, z ir š, ž painiojimas. Anksčiau Ašašninkų gyventojus, kurie neištardavo žodžio "ešeriukas" ir sakydavo "asarukas", pašiepdami kaimynai net vadino asarukais.

– Ar tarmė vienoda visame Dzūkijos regione, ar skiriasi kiekvienoje vietovėje?

– Nėra tarmės ar patarmės, kuri būtų visiškai vienoda. Skirtumų atsiradimą natūraliai lėmė istorinės, ekonominės bei kitos sąlygos, bendruomenių uždarumas ir sėslumas, kitos priežastys. Juk kadaise, kai susisiekimas buvo menkas, žmonės ir keliavo mažiau nei dabar. Tų, kurie gyveno atskirti upės ar supami miško, kalba kito kur kas mažiau už įsikūrusiųjų judresnėse vietovėse, kurias įvairiais tikslais lankydavo gretimų kaimų ar tolimesnių miestelių gyventojai.

Štai Nemunas – didelė upė, kurią ne bet kas galėjo lengvai perplaukti. Lygindami rytinę ir vakarinę pietų aukštaičių ploto dalį, pastebėsime, kad šios upės vienoje ir kitoje pusėje gyvenantys dzūkai nevienodai taria, pavyzdžiui, balsį o.

– Kokia yra šių kalendorių kalba?

– Kalba, kuria parašyta didesnė dalis kalendorių tekstų, artimesnė vakarinės pietų aukštaičių dalies kalbai. Mes, tarmėtyrininkai, mokslo darbuose garsinei tarminių pasakojimų raiškai atspindėti vartojame specialius transkripcijos ženklus. Bendrinės kalbos rašyba negali tiksliai atspindėti visų tarminių fonetinių ypatybių, tad norėdami, kad žmonės lengvai perskaitytų ir suprastų kalendorių tekstus, pavartojome tik kelis papildomus ženklus.

Atrinkti pietų aukštaičiams būdingi žodžiai, frazeologizmai užrašyti iš įvairių Dzūkijos vietovių, taigi atspindi ne vien jos vakarinę ar pietinę dalį.

– Kiek kalendoriuose esama gyvų, o kiek – tik žodyninių žodžių?

– Asys (šiurkštusis asiūklis), bužys (vabalas), draugė (šeima, šeimyna), draskė (gervuogė) – šie žodžiai ir dabar gyvai vartojami pietų aukštaičių šnektose. O štai tokie žodžiai kaip avynas (avidė), amba (barimas) randami tik žodynuose.

Įvairiuose susitikimuose, kuriuose kalbamasi apie lietuvių kalbos tarmes, įdomu klausytis klausytojų reakcijos. Kartais žmonės sako tam tikrų dzūkiškų žodžių nesą niekada girdėję arba vartojantys juos visai kitomis reikšmėmis. Kodėl taip nutinka? Galbūt žmogus yra kilęs iš tokios vietovės, kur tas ar kitas žodis ir nebuvo vartojamas, gal jį žinojo jo seneliai ir tėvai, bet dabar jau primirštas. Tai natūralu, juk tarmė, kaip ir žmogus, gyvena savo nuostabų gyvenimą ir laikui tekant keičiasi. Ypač aiškiai tai visi pastebime šiandien.

Pavyzdžiui, bobingė, reiškianti juodojo serbento uogą, iki šiol yra gyvas žodis Varėnos rajone, tačiau lazdijiškiai jo nežino. Gražių retų ar užmirštų žodžių yra tikrai nemažai. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos frazeologizmus.

– Kaip vyko patarlių ir frazeologizmų atrinkimo procesas?

– Frazeologizmų paprastai klausdamas lengvai neprisirinksi, nes reikia atidžiai klausytis daug pašnekovų pasakojimų ir juos išsirankioti. Rengiant kalendorių remtasi akademiniu "Lietuvių kalbos žodynu", "Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynu", išleistais tarminiais tekstais ir garso įrašais.

Atrinkti įdomesni frazeologizmai iš pietų aukštaičių ploto, o ne plačiai vartojami visoje Lietuvoje. Darbas buvo netrumpas, bet labai įdomus – ieškai, skaitai, vertini ir nusprendi, kuriuos iš rastųjų pateikti skaitytojui.

Pirmajame spektaklyje per kraštus liejasi dzūkiškas humoras, o abi dzūkuojančios ir iš šio krašto kilusios aktorės tiesiog nenustygsta vietoje – sukuria ištisas galerijas šmaikščių, keistų, ligi ašarų juokingų personažų. Naujajame savo spektaklyje apie vėles aktorės, padedamos folkloro kapelos "Ratilai" muzikantų Dariaus Mockevičiaus ir Pauliaus Kovalenko, kuria pomirtinio pasaulio atmosferą, kurią rado aprašytą Jono Basanavičiaus ir Norberto Vėliaus raštuose. Kaip mūsų protėviai bendravo su išėjusiųjų sielomis? Ar tas bendravimas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis ir šiandien? Tokius klausimus kelia aktorės Vėlinių išvakarėse, kviesdamos žiūrovą domėtis savo krašto papročiais ir geriau juos suprasti.

Šiandieniame globaliame pasaulyje darosi vis sunkiau išsaugoti etnines vertybes, tautiniam identitetui puoselėti reikia išmanymo ir pastangų. Anksčiau visa tai garantuodavo bendravimas su šeima. Aktorė ir spektaklio kūrėja V.Mockevičiūtė sako: "Rodydamos spektaklį pagal dzūkiškas pasakas "Kas apsakys tas dzūkų linksmybes" Lietuvos miesteliuose, pamatėme, kad profesionalia teatrine kalba pateikiant tautinį paveldą, jis iš naujo atgyja, tampa patrauklus žmogui, sutrikusiam nuo srautu plūstančios informacijos ir popkultūros. Todėl nusprendėme toliau dirbti šia kryptimi ir pristatyti lietuviams mūsų primirštas siaubo pasakas."

Anot N.Varnelytės, šis spektaklis – apie baimę kurios akys didelės, o jos nuojautos – kaip žvalgymasis po save. "Pasakos tik atskleidžia pasaulio įvairovę ir nepaprastumą, o patirti siaubą ir nugalėti save kiekvienam reikia pačiam", – sako ji.

Kas? Spektaklis "Apie vėles, žemėj klajojančias".

Kur? Teatro klube (Vilniaus g. 22 (2 aukštas).

Kada? Spalio 25 d. 18.30 val.

Kas? spektaklis "Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?".

Kur? Teatro klube (Vilniaus g. 22 (2 aukštas).

Kada? Lapkričio 8 d. 18. 30 val.

Kaune, Teatro klube, Vilniaus g. 22 (2 aukštas). Bilietus galima įsigyti "Tiketoje", telefonu 8 651 91 016, arba info@teatroklubas.lt Daugiau informacijos: www.teatroklubas.lt FB Teatro klubas.

Nors kai kurie nenašiose žemėse ūkininkaujantys dzūkai, dėl prasto derliaus pernai turėję nuostolių, žirnių atsisako ir viltis deda į avižas, žieminius rapsus ir grikius.

Oras šyla ir laukai apysausiai, todėl Varėnos rajono ūkininkai pradėjo pavasarinę sėją – avižos į dirvą byra trečią dieną. Suvalkijoje dirvos dar šlapios, ten dar nesėjama.

Tolkūnų kaime ūkininkaujanti Petruškevičių šeima avižomis devyniasdešimties hektarų plotą užsės iki savaitgalio. Eilės laukia ir kitos grūdinės kultūros, tačiau pasak specialistų, Dzūkijos nenašios žemės tinka ne visoms.

Lietuvos laukuose itin daugėja ankštinių augalų pasėlių. Grūdų augintojai, norintys gauti tiesiogines išmokas, dalį laukų privalo užsėti daug baltymų turinčiais augalais, daugiausia žirniais ir pupomis. Pernai jų auginta 230 tūkstančių hektarų, daugiausia Kėdainių ir Raseinių rajonuose.

Žemės ūkio ministerija tvirtina, kad žirniai ir pupos apsimoka – gerinama dirva, ūkininkus vilioja neblogos supirkimo kainos ir realizavimo rinkos.

Tačiau kai kurie  Varėnos rajono ūkininkai žirnių atsisako – pernai patyrė nuostolių. Laukuose žiemojo rapsai.

Šiemet varėniškiai planuoja daugiau pasėti grikių – jie gerai dera smėlingoje žemėje.

Grikiai, avižos ir kviečiai Varėnos rajone užima po trečdalį grūdinių kultūrų plotų.

Plačiau apie tai žiūrėkite Rūtos Lankininkaitės ir Giedrės Baltrušytės reportaže.

Kauno technologijos universiteto tyrėjų grupė, vadovaujama profesoriaus Gintaro Denafo, pakuočių atliekas tyrimui ėmė skirtingu metų laiku, skirtingose regiono savivaldybėse – miestuose ir kaimuose.  Buvo tiriamos ir individualių, ir daugiabučių namų konteineriuose „varpeliuose“ surenkamos pakuočių atliekos.

„Viskas buvo daroma rankiniu būdu: pasirinkto konteinerio turinį išpildavome, rūšiuodavome atliekas į krūveles ir kiekvieną jų atskirai sverdavome“, - apie tyrimą pasakojo profesorius G. Denafas, kartu su studentais dalyvavęs visame tyrimo procese.

Kiekvienoje vietovėje kiekvieną sezoną tyrimui buvo imama maždaug po 300 kg atliekų. Jų sudėtis ir kiekis tirti 2015 metų liepą ir spalį bei 2016 m. vasarį bei gegužę. Tyrėjai pastebėjo, kad sezoniškumas pakuočių atliekų kiekiui bei sudėčiai ženklios įtakos neturi.

Pastebėta, kad nuo 2016 metų pradžios Lietuvoje įvedus užstato sistemą, plastiko pakuočių atliekų buvo smarkiai sumažėję, bet pastaruoju metu jų vėl daugėja. Neatmestina, jog tam įtakos turi tai, kad nemaža Alytaus regiono gyventojų dalis dažnai apsipirkinėja Lenkijoje, iš kurios parsivežtos pakuotės kaip užstatas mūsų šalyje nepriimamos.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad kaimiškose savivaldybėse plastiko pakuočių atliekų surenkama santykinai daugiau nei miestuose. Viena to priežasčių – kaimuose yra mažiau taromatų, todėl dalis pakuočių vis dar išmetama į konteinerius.

Didžiausią Alytaus regione surenkamų pakuočių atliekų dalį – daugiau kaip 32 proc. – sudaro PET pakuočių atliekos. Antroje vietoje – kartono pakuotės, sudarančios daugiau kaip 22 proc. iš gyventojų surinktų pakuočių atliekų, plastiko plėvelės - 13, 5 proc.

Visais metų laikais ir visur plastiko ir metalo atliekoms skirtuose konteineriuose pasitaikydavo popieriaus ir kartono, o popieriaus konteineriuose – plastiko priemaišų. Kai kas į šiuos pakuočių atliekų konteinerius neištveria neišmetęs stiklo, tekstilės, medicininių ar elektros bei elektronikos atliekų.

„Lietuvoje tai buvo pirmas toks tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, kiek ir kokių pakuočių atliekų susidaro ir kokia jų dalis tinkama perdirbimui. Ta informacija yra labai svarbi mums, kaip atliekų tvarkymo sistemos administratoriams, nes esame suinteresuoti, kad kuo daugiau pakuočių atliekų būtų surenkama ir kuo daugiau atiduodama perdirbėjams“, - sakė ARATC direktorius Algirdas Reipas.

Tyrimo metu gautos išvados buvo pristatytos gamintojų-importuotojų, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos, Alytaus regione dirbančių atliekų tvarkytojų atstovų susitikime Alytuje. Pasak tyrimui vadovavusio profesoriaus G. Denafo, tyrime naudota pakuočių atliekų sudėties metodika gali būti sėkmingai taikoma ir atliekant kitus panašius atliekų sudėties bei kiekių tyrimus. Tokių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs, siekiant išsiaiškinti realiai perdirbamų atliekų kiekius.

„Lietuvoje veikia daug įmonių, surenkančių pakuočių atliekas ir antrines žaliavas, tačiau jas perdirbančių įmonių yra nedaug“, - pastebėjo prof. G. Denafas.

Be to, daugelis įmonių perdirbti priima tik švarias gamybines atliekas, o iš gyventojų surinktų pakuočių atliekų perdirbimo galimybės yra labai ribotos.

„Mums svarbu buvo išsiaiškinti, kiek pakuočių atliekų yra tinkamos perdirbimui ir tyrimo metu tai buvo nustatyta. Paaiškėjo, kad perdirbimui tinka beveik 70 proc. šių atliekų. Suprantama, kad ne visos pakuočių atliekos turi teigiamą vertę ir niekas nenori perdirbti neigiamą vertę turinčių atliekų. Tačiau čia jau ne tyrimo, o pinigų problema“, - sakė ARATC vadovas A. Reipas, pastebėjęs įdomų paradoksą: šalies perdirbėjai savo ataskaitose tvirtina perdirbantys apie 95 proc. atliekų, o diskutuodami teigia, kad perdirbti net 70 proc. atliekų yra nerealu.