Skirti vienas kitam
Nors Edita sako, kad su Aidu ją suvedė bendraklasė, per pokalbį supratau, kad dviejų jaunų žmonių istorijoje veikė aukštesnės jėgos – meilė ir panašūs jų likimai.
Būdama septynerių Edita neteko mamos. Ją, jaunesnę sesę ir brolį užaugino seneliai ir dvi tetos. Aido mama mirė tada, kai berniukui buvo šešeri. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs tėtis po netekties nesugebėjo atsitiesti, ėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Baimindamasis, kad jaunėlis nebus tinkamai prižiūrimas, vyresnis Aido brolis nuvežė jį į globėjos Sigitos įkurtą šeimyną. Čia berniukas augo su visu būriu vaikų. Vieni čia užsibūdavo ilgiau, kiti vos kelis mėnesius. Nepriklausomai nuo to, visi šiuose namuose buvo broliai ir seserys. Tai nuolat pabrėždavo ir mama Sigita.
„Sigitos namuose mes ir susipažinome. Ji buvo penktokė, aš gal aštuntokas“, – į meilės istorijos pradžią grįžo A. Deltuva.
Kurį laiką juodu beveik nebendravo, kol galiausiai virtualiojoje erdvėje apsikeitė žinutėmis, įžiebusiomis tolesnių santykių kibirkštį. Edita ir Aidas apsigyveno drauge. Įsigijo keturkojų bičiulių, įsirengė namus ir planavo kurti šeimą, susilaukti vaikų ir galbūt priimti vieną svetimą, kuriam pritrūko biologinių tėvų meilės.
Eiga: Edita ir Aidas pirmiausia tapo globėjais, paskui – vyru ir žmona. Rimvydo Vaitkevičiaus nuotr.
Nebuvo kada galvoti
Viskas pasikeitė 2021 m. spalį, kai Sigita netikėtai mirė, o dešimties globotinių likimas pakibo ant plauko. Visus juos buvo siūloma perimti kam nors iš Sigitos vaikų arba suaugusių globotinių, kurių ji užaugino apie pusšimtį, priešingu atveju broliams ir sesėms grėsė išsiskirti. Žengti tokio žingsnio niekas nepanoro.
„Pamenu, važiuojame po Sigitos mirties namo. Automobilyje tyla, o nuojauta man sako, kad Aidas nori būti su vaikais. Juolab kad visus juos pažinojome, drauge leidome šventes, gimtadienius. Padėdavome ruošti namų darbus, groti. Mes buvome šeimos dalis. Kai paklausiau Aido, ką galvoja, jis atsakė, kad viskas priklauso nuo manęs. Bet kokiu atveju ten yra jo namai“, – Edita pasakojo, kad kelias dienas svarstę juodu pasiryžo tapti globėjais.
Iš naujai rengiamo būsto susirinko daiktus, du šunis, katiną ir persikėlė į Sigitos namus. Vaikai tokiu sprendimu buvo patenkinti, nes jiems nereikėjo niekur kraustytis iš savų namų, o Editą ir Aidą jie jau pažinojo.
„Po penkerių metų aš vėl grįžau į savo namus, tik jau eidamas kitas pareigas“, – kad jas įformintų oficialiai, pasak A. Deltuvos, reikėjo atlikti visas globėjams privalomas procedūras. Tiesiog Editos ir Aido atveju jų eiliškumas buvo kitoks.
„Nusprendus būti globėju, reikia rašyti prašymą, eiti į mokymus. Pas mus viskas buvo kitaip. Pirmiausia mes gavome vaikus, tada buvome tikrinami, ar galime būti globėjais. Neturėjome net laikinos globos, kol neišklausėme mokymų ir negavome išvadų“, – E. Deltuvė sakė, kad procesas vyko sklandžiai. Edita studijavo ikimokyklinę pedagogiką, domėjosi vaikų psichologija ir turėjo nemažai patirties. Jos nestigo ir šeimynoje augusiam Aidui. Nemažai žinių pora gavo Globėjų ir įtėvių mokymų papildomuose užsiėmimuose.
Tai, kas anksčiau buvo ne norma, mums tapo norma.
Teko įtempti vadeles
Per pastaruosius kelerius metus Edita ir Aidas įgijo ne tik vyro ir žmonos statusą. Jie tapo tėvais septyniems globotiniams. Jauniausiam greitai sueis vienuolika metų, vyriausiam – septyniolika. Du vaikai turi specialiųjų poreikių. Pirmuosius mėnesius, anot sutuoktinių, viskas ėjosi puikiai. Įžengus į antrą pusmetį, prasidėjo tikrasis gyvenimas. Po Sigitos netekties norėję būti kuo draugiškesni savo globotiniams, Edita ir Aidas galiausiai pajuto, kad vaikai į juos žiūri kaip į draugus, todėl teko iš naujo brėžti ribas.
„Viskas prasidėjo chaotiškai. Dabar jau treti metai, todėl mūsų nervų sistema žino, ką galima priimti kaip normą, nes pradžioje viską idealizavome. Galvojome, keliausime, dalysimės, mokysimės – būsime laiminga šeima. Taip, pirmas mėnuo buvo medaus, o paskui prasidėjo ribų bandymas. Teko pasitempti, kad būtume autoritetas. Vadeles, kurias pradžioje atleidome, galiausiai teko įtempti“, – E. Deltuvė tikino, kad buvo labai svarbu jų nepertempti. Daugiavaikės šeimos kasdienybėje pasitaikė visko – ir pykčių, ir ašarų, ir durų trankymų. Šiandien visa tai jau praeityje, nors protestų vis dar pasitaiko. Tarkime, viena globotinė retsykiais pareiškia, kad neis į mokyklą. Anksčiau bandę tempti per prievartą, sutuoktiniai suprato, kad taip jie neišspręs problemos, tik dar labiau ją paaštrins.
„Jauniausiam vaikui liepą sueis vienuolika metų, vyriausiam – septyniolika. Visų jų problemos skirtingos ir tikrai negaliu pasakyti, kad paauglystė yra sudėtingiausia. Priešingai, tai turbūt žavingiausias laikotarpis. Juk dar visai neseniai ir patys tokie buvome, žinome, kas jiems įdomu, kaip prieiti. Svarbiausia nepamiršti, kad esi suaugęs ir nereaguoti į tam tikras situacijas kaip vaikui. Iš pradžių nuolat reikėjo sau priminti, kad reikia palaukti, vaiką išklausyti. Kuo toliau, tuo labiau mokaisi. Kartais tiesiog pakanka penkias minutes giliai pakvėpuoti“, – dar prieš kelerius metus užsiplieksdavęs kaip degtukas, dabar Aidas tikino esąs kur kas ramesnis visose situacijose.
Net ir tada, kai vienas vaikas pareiškia, kad nevalgys mėsos, antras – makaronų, o trečias ir ketvirtas patiekalo, kuriame bus bent mažas gabalėlis svogūno.
„Sunkiausia tikrai ne paauglystė. Galvoju, kad sunkiausia išlikti ramiam, kai esi pavargęs. Tarkime, praėjusį savaitgalį važiuojame namo iš pajūrio ir suvokiame, kad visko per daug, – žmonių, galvojimo“, – pasiteiravus, kas suteikia ramybės, E. Deltuvė paminėjo jųdviejų su vyru laiką.
Du kartus per savaitę sutuoktiniai eina į šokių pamokas, netoli namų esančioje studijoje ir tiek pat kartų užsiima joga.
Pašaukti: nors buvo įvairių akimirkų, globėjai niekada nesigailėjo savo sprendimo. Regimanto Zakšensko nuotr.
Parkeriai – dešimtimis
Klausydama, kaip su buitimi ir vienu vaiku nesusitvarko bent kelios mano pažįstamos, paklausiau sutuoktinių, kaip atrodo šeimos, kurioje auga septyni vaikai, diena. Susižvalgę vienas į kitą, Edita ir Aidas tik gūžtelėjo pečiais. Jie gyvena taip, kaip ir visi, tiesiog kai kurių daiktų namuose yra daugiau. Tarkime, ruošdamasi naujiems mokslo metams Edita perka ne du ar tris parkerius, o 20. Sąsiuviniai į pirkinių krepšelį keliauja ne dešimtimis, o šimtais.
„Turime namie įsirengę sandėlį, kur laikome įvairias priemones. Žinoma, visko pasitaiko. Būna, ryte išgirstame, kad reikia piešimo lapų ar karštų klijų“, – atsargų kaupimas, anot A. Deltuvos, maistui negalioja.
Ne kartą įsitikinę, kad salotos, kurių prieš kelias dienas reikėjo visiems, po savaitės keliauja į šiukšlių kibirą, sutuoktiniai maisto neperka ilgesniam laikui. Juolab kad šalia yra bent kelios maisto prekių parduotuvės, todėl, kažko prireikus, į jas gali nubėgti vaikai. Be to, su laiku Edita jau perprato maisto kiekius. Nematavusi ir nesvėrusi žino, kiek ryžių virti ar kiek morkų sriubai pjaustyti.
„Geriausias maistas namuose yra sausi pusryčiai. Jie visada gelbsti“, – kalbėjo A. Deltuva, kuris virtuvėje pastaruoju metu sukasi itin dažnai.
Edita ėmė propaguoti sveiką mitybą, todėl į racioną įtraukė daugiau patiekalų su daržovėmis. Vaikai jas ne itin mėgsta, todėl su malonumu šakutę smeigia į mėsiškus Aido ruoštus skanėstus.
„Sulaukiame ir pagalbos, ypač iš jaunesnių vaikų. Aišku, anksčiau į tą pagalbą žiūrėjau kitaip. Būdavo, paima bulves, o aš galvoju, kad gal geriau pati jas nuskusiu, bet dabar leidžiu, nes paskui nenorės to daryti“, – pasakojo E. Deltuvė.
Deltuvų namuose yra budėjimo grafikas, kuriame pažymėta, kas ir kada tvarko namus. Nukrypimų nuo grafiko pasitaiko. Būna ir taip, kad švarių lėkščių namie pristinga, bet dėl to niekas nedaro problemos.
Svarbiausia – pagarba
Globa, anot Editos, pakeitė jų požiūrį į daugelį dalykų. Visą laiką buvusi perfekcionistė, kuri geriau visai nesiims darbo, nei jį padarys bet kaip, Edita galiausiai suprato, kad visai nesvarbu, su vienodomis ar skirtingomis kojinėmis vaikai išeis į mokyklą ir ką apie tai pamanys kiti.
„Tai, kas anksčiau buvo ne norma, mums tapo norma. Jei su septyniais vaikais tu visą laiką stengsiesi išspausti maksimumą, išprotėsi ir pats, ir jie išprotės“, – atviravo E. Deltuvė.
Vertybės, sutuoktinių įsitikinimu, – tai auklėjimo pasekmė. Su jomis negimstama, jų neatsiranda iš niekur. Vertybės kyla iš santykio. Todėl savo globotinius Edita ir Aidas pirmiausia moko pagarbos. Sau, artimiems ir aplinkiniams. Mokslai? Jų svarbą globėjai taip pat akcentuoja, tačiau nekelia į aukštumas. Edita ir Aidas supranta, kad ne visiems ir ne visi dalykai turi sektis gerai. Galbūt vieno vaiko stiprybė – matematikos uždaviniai, o kito – muzikinio instrumento stygos.
„Ar tikriname namų darbus? Dažniausiai. Daryti už juos nenorime. Stengiamės ugdyti atsakomybę“, – E. Deltuvė neslėpė, kad ne visada pavyksta.
Žiūrėk, kelias dienas iš eilės neatliko paskirtų užduočių, neįsidėjo kokių nors priemonių. Svarbiausia bet kokioje situacijoje – kalbėti, nors ir atrodo, kad vaikai nieko negirdi. Žiūrėk, praėjus kuriam nors laikui, globotinių lūpose suskamba Editos ir Aido žodžiai, kuriais jie moko jaunesnius brolius ir seses. Taip visi, anot sutuoktinių, drauge ir auga.
Laimę randa bendrystėje
Šviesaus atminimo globėją Sigitą vaikai vadindavo mama. Tokį kreipinį dažnai girdi ir Edita. Pastaruosius dvejus metus ji sulaukė net ir sveikinimų pirmąjį gegužės sekmadienį. Pirmaisiais metais jų nebuvo, tačiau dėl to Edita nė kiek nesikrimto. Suprato, kad turi praeiti laiko po Sigitos netekties. Sveikinimų per Tėvo dieną šiemet sulaukė ir Aidas, pats vaikystėje niekada neminėjęs šios šventės.
„Tą dieną gaminau daug maisto. Išsitraukiau kazaną, bet pagalbininkai greitai išsilakstė. Vienas nuėjo žaisti krepšinio, kitas – dar kažkur“, – A. Deltuva tikino prisijaukinęs tėvo vaidmenį.
Tiesa, aplinkiniams kartais dar būna sunku suvokti, kad 25-erių ir 27-erių sutuoktiniai yra septynių vaikų tėvai. Ne veltui mokyklose, kuriose mokosi globotiniai, ar būreliuose, kuriuos jie lanko, Editai ir Aidui ne sykį teko išgirsti klausimą, koks ryšys juos sieja su vienu ar kitu moksleiviu. Sutuoktiniai įsitikinę, kad jaunas jų amžius turi ne vieną pranašumą. Juk ir patys jie visai neseniai buvo paaugliai, todėl geriau supranta savo vaikus. Edita pasakojo, kad jos širdis sirpsta iš laimės, kai kuri nors mergaitė kažką pasakoja kaip draugei, o vėliau klausia patarimo jau kaip mamos.
„Vienas mūsų vaikas šiemet baigė muzikos mokyklą. Labai smagu, bet ne tokiais dalykais matuoju džiaugsmą... Esu laiminga tada, kai jie visi viename rate, bendrystėje. Ryšys visuose santykiuose svarbus, o globoje – ypač“, – E. Deltuvė prasitarė, kad neapsakoma laimė būna ir tada, kai, aplink kaklą apsivijus vaikų rankoms, jų lūpose pasigirsta žodis „myliu“.
