Dalyvaus menininko žmona Vitalija Teresa Jonušienė, žurnalistas Bernardas Aleknavičius, Neringos meras Darius Jasaitis, dailininkas Edvardas Malinauskas, Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis, kurėno kapitonas Aurelijus Armonavičius ir kiti E.Jonušo artimieji bei bičiuliai. Ištraukas iš E.Jonušo atsiminimų skaitys Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser. Vakarą ves žurnalistė Raimonda Ravaitytė-Meyer.

E.Jonušas – Neringos miesto garbės pilietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, pirmasis Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos, kurią įsteigė Neringos savivaldybė, laureatas... Neringiškiai jį vadina Kuršių nerijos atgimimo simboliu.

E.Jonušas surinko ir atkūrė kuršių krikštus, parengė Nidos etnografinių kapinių restauravimo projektą, nutapė paveikslų ciklą „Įžymūs Mažosios Lietuvos žmonės“. Iš Klaipėdos persikėlęs į Nidą, be tapybos, dar ėmėsi medžio skulptūros ir metalo darbų. Išskirtiniai E.Jonušo kūriniai: paminklas prof. Liudvikui M.Rėzai (kopose netoli Pervalkos), metalo pano „Pašto karieta“, puošiantis Nidos paštą, medžio bareljefų pano „Darbas“ Neringos savivaldybėje... 1972–1982 m. E.Jonušas sukūrė seriją tapybos darbų „Penktasis planetos ciklas“ ir kt.

E.Jonušo knygos „Vaizdai ir mintys“ pristatymas – balandžio 19 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos (Herkaus Manto g. 25) konferencijų salėje.

Taikos gatvės atkarpą Nidoje siūloma pavadinti Neringos garbės piliečio Eduardo Antano Jonušo vardu. Savivaldybė klausia neringiškių, ar jie pritartų šiam sumanymui.

Eduardas Antanas Jonušas – viena ryškiausių šių dienų Neringos asmenybių, mirė daugiau nei prieš metus, sulaukęs 82-iejų. Menininkas daugelio vadinamas Kuršių nerijos senųjų gyventojų kuršininkų kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju ir atkūrėju.

Jis sutvarkė apleistas senąsias Nidos kapinaites ir atkūrė per 100 kuršių senovinių antkapių – krikštų. Taip pat remdamasis išlikusiais originalais, atkūrė vėtrunges bei parengė pirmąją knygą apie jas.

E. A. Jonušo vardu siūloma pavadinti į Parnidžio kopą vedančią Taikos gatvės atkarpą. Būtent šioje Nidos pakraštyje esančioje gatvėje stovi menininko dirbtuvės, kuriose dar ir šiandien galima pajusti E. A. Jonušo pasaulėžiūrą.

Neringos savivaldybė teiraujasi kurorto gyventojų nuomonės, ar jie pritartų šiam siūlymui ir prašo pateikti savo nuomonę.

Eduardas Jonušas laikėsi nuostatos, kad jo gaivinama ir kaupiama istorinė medžiaga, surinktos vertingų eksponatų kolekcijos turi būti žmonėms prieinamos, LRT Radijui sako Vitalija Jonušienė. „Aš jį gerbiau už tai, kad jis beveik visus vertingus daiktus atidavė muziejams, nes kiti juos kolekcionuoja, slepia. Pavyzdžiui, jis buvo surinkęs 70 rūpintojėlių skulptūrėlių – jos visos buvo padovanotos. Jo požiūris buvo toks, kad čia visos Lietuvos vertybė, o ne asmeninė“, – prisimena prieš metus mirusio garsaus Neringos tautodailininko našlė.

V. Jonušienės žodžiais, jos vyro svajonė buvo kiek galima daugiau atkurti to, kas užmiršta, ir gaivinti istorinę atmintį, todėl dabar ji su bendraminčiais ketina visuomenei atverti E. Jonušo dirbtuvių duris.

– Ketinama Eduardo Jonušo dirbtuves atverti lankytojams. Ką norima padaryti?

– Maždaug 20 metų, kai jis čia gyveno, namai visada buvo labai atviri ir nuolatos lankomi. Kai jis susirgo ir kasmet jam buvo vis sunkiau,  žmonių skaičius mažėjo, bet jis vis tiek norėjo, kad neuždarytume šio namo. Kai čia susirinkome šiais metais paminėti mirties metinių, buvo daug siūlymų namą atverti, kad lankytojai galėtų ateiti ir susipažinti su vieno žmogaus – Kuršių nerijos istorijos gaivintojo – istorija, nes visas jo gyvenimas ir buvo tam skirtas.

Kai jis 1969–1970 m. atvažiavo į Nidą, jo svajonė buvo kiek galima daugiau atkurti to, kas užmiršta. Pradėjo nuo etnografinių kapinių. Projektas buvo paruoštas labai sunkiai, nes buvo didžiulis pasipriešinimas – kam to reikia. Buvo toks laikas – tada buvo svarbiau statyti namus, nei gaivinti istorinę atmintį. Paskui paruošė vėtrungių, o dabar, kaip matome, jų gal net yra per daug.

Dar vienas didžiulis darbas ir jo svajonė buvo kurėnas. Kaip jis sakė, „mano gulbės giesmė bus, jei aš pastatysiu kurėną“. Taip pat jis labai norėjo, kad į Kuršių neriją sugrįžtų Liudvikas Rėza, ir 1975 m. iškalė paminklą, kuris buvo pastatytas Pervalkoje. O po pusmečio, 1976 m., minėjome 200-ąsias L. Rėzos gimimo metines. Tada L. Rėza jau tapo savas, Juodkrantėje atsirado ir gatvė, dabar yra dar vienas paminklas – A. Sakalausko sukurtas biustas. Pavyzdžiui, Lietuvoje visi mokslininkai žinojo, koks buvo L. Rėzos indėlis į Lietuvos kultūrą, kad jis buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius, o Neringoje jis buvo primirštas. Beje, vyras pats yra pasakęs: „Jei mane pavadintų kuršiu, tai būtų didelė garbė.“

O šiame name, kadangi jis turėjo muziejininko gyslelę, rinko viską iš eilės.

– Čia tiek daug daiktų...

– Bet tai – tik tų daiktų trupiniai. Aš jį gerbiau už tai, kad jis beveik visus vertingus daiktus atidavė muziejams, nes kiti juos kolekcionuoja, slepia. Pavyzdžiui, jis buvo surinkęs 70 rūpintojėlių skulptūrėlių – jos visos buvo su metrika ir visos padovanotos. Jo požiūris buvo toks, kad čia visos Lietuvos vertybė, o ne asmeninė. [...] Jį labai domino liekiai, vėjalentės, tad jis guminiu laivu apiplaukė Kuršių marias ir užfiksavo tai, kas buvo. Ir darė taip, kad tai turėtų vertę.

O kai gavo šį namą, dirbtuvę, iš naujo pradėjo kurtis. Nors dar turėjo eksponatų likučių, bet iš esmės viską susirinko iš naujo, nes visi Nidoje žinojo – „neškite Jonušui už pusę litro“. Taip ir vėl susikaupė įvairių dalykų.

– Prie namo, prie įėjimo, matyti seni krikštai. Jie nespėti restauruoti?

– Kai jis paruošė Nidos kapinių projektą, tie krikštai buvo sustatyti, bet paskui pradėjo pūti. Jo vizija buvo niekada nesudaryti įspūdžio, kad kapinės yra apstatytos naujais krikštais, todėl specialiai juos sendino, kad ąžuolas turėtų seno medžio spalvą, o kai supūdavo – pastatydavo naują, ką darydavo ir senieji gyventojai. Pačių krikštų išmesti nebuvo kaip, tad dalį jis čia pastatė, o paskui jie tapo suvenyru. Nupuvusius numesdavo kur už tvoros, o žmonės galvodavo, kad jie labai seni. [...]

Mano vyras buvo politinis kalinys ir jo kūryboje visa tai labai atsispindėjo. Į Sibirą buvo ištremta nemažai ir vietinių gyventojų, kurie grįžo galvodami, kad grįžta į gimtuosius namus...

– O namai užimti?

– O namai užimti... Todėl šiame mūsų name galėtų atsirasti ir tokia istorija. Mano vyro, kaip politinio kalinio, ir tremtinių istorija. Yra keletas žmonių, kurie dabar gyvena Vokietijoje, bet jie sutiktų duoti tai, kas išliko brangaus, kas mena jų tremtį. [...]

– Antrame aukšte – lyg paveikslų galerija?

– Norėčiau jo paveikslų galerijos, kokia yra viršuje, visai neliesti, kad ji tokia ir liktų. Nes jo noras ir toks buvo, kad žmonės matytų ir prisimintų, jog grėsmė niekada nedingsta.

– Nes paveikslai daugiau susiję su tremtimi? Jie tikrai skausmingi ir sukrečiantys...

– Kai jis pradėjo savo kūrybinį kelią, visa „akademija“ buvo Sibiras. Ten jis sutiko dailininkų, kurie jį pamokė, kaip dirbti. Iš lagerio jo net nenorėjo paleisti, nes jis karininkams darė Šiškino ir kitų dailininkų kopijas. Taip šiek tiek užsidirbdavo, kad būtų lengvesnė baisi lagerio buitis. Taigi ta dalis liktų.

O kai jis pradėjo kurti čia, pirmiausia buvo Neringos peizažai,  paskui – etnografija. Vėliau labai domėjosi Mažosios Lietuvos palikimu. Paskui – Mažosios Lietuvos veikėjų (Vydūno, Jankaus ir kitų) portretai. Ir galiausiai priėjo prie šitos savo temos.

– Nes čia – lyg iš sapnų, vizijų, labai skaudžių prisiminimų...

– Jis taip ir sakydavo. Kai pradėjo tapyti tą ciklą, taip ir būdavo, kad naktį atsikelia ir sako „aš jau matau, turiu būtinai pasidaryti eskizą ir paskui tą temą vystyti toliau“. Smuikininkas su erškėčių vainiku buvo pirmas darbas, nuo kurio visa ta tema paskui ir išsirutuliojo. Pavadino ją „Penktuoju planetos ciklu“: lyg nuo pradžios eitų iki visiško susinaikinimo, bet vis tiek baigiasi taip, kad niekas neišnyksta, žmonija kuriasi iš naujo ir vėl viskas eina iš pradžių.

Neringoje norima visuomenei atverti ir jos poreikiams pritaikyti Neringos garbės piliečio – dailininko Eduardo Jonušo – dirbtuves.

Kaip pranešė Neringos savivaldybė, ketinama suburti iniciatyvinę grupę, kurios tikslas - rasti tinkamiausią būdą E.Jonušo dirbtuvės išsaugojimui ir jos pritaikymui.

„Mano vyro dirbtuvė, kurioje jis ne tik kūrė, bet ir gyveno, visada traukė žmones, nors mes nedarėme tam jokios reklamos. Užsukdavo ne tik dailininkai, rašytojai, muzikantai, mokslininkai, politikai, medikai, bet ir paprasti žmonės, turistai, atvykę iš įvairiausių šalių ir miestų. Atsimenu, kažkas iš žurnalistų šį namą pavadino muziejumi be statuso“, - kalbėjo E.Jonušo našlė Vitalija Jonušienė.

Pasak jos, šeimai priklausanti dirbtuvė turi būti gyva, todėl ji tikisi, kad ir visuomenė įsitrauks į diskusiją, kokiems tikslams galėtų tarnauti E.Jonušo dirbtuvė.

E.Jonušas sovietmečiu inventorizavo visas Neringos kapines, surinkęs istorinę medžiagą padarė kapinių projektą ir atkūrė senąsias Nidos kapines jose pastatydamas sunaikintus krikštus – senųjų nerijos gyventojų kuršininkų antkapinius paminklus.

E. Jonušas, remdamasis išlikusiais originalais, atkūrė vėtrunges bei parengė pirmąją knygą apie jas, kuri sovietinio Glavlito buvo uždrausta ir liko rankraštyje.

E.Jonušas taip pat atkūrė sunaikintą Georgo Davido Kuverto – pirmojo Nidos apylinkių želdintojo – antkapinį paminklą.

Sovietmečiu artėjant Martyno Liudviko Rėzos 200-osioms gimimo metinėms, E.Jonušas su žmona Vitalija išdrįso suorganizuoti pirmąjį M.L.Rėzos, gimusio Kuršių nerijoje, paminėjimą jo gimtinėje, o E.Jonušas savo iniciatyva sukūrė 7 metrų aukščio Rėzos skulptūrą, Pervalkoje stovinčią iki šiol.

E. Jonušo dirbtuvėje liko sukrečiantys paveikslai, kuriuos menininkas tapė norėdamas atsikratyti skausmo, patirto tremtyje Sibire ir po to sekusių persekiojimų.

Ketvirtadienį mirė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, dailininkas ir kraštotyrininkas Eduardas Jonušas.

Kaip pranešė Neringos savivaldybė, 1970 metais į Nidą atsikraustęs gyventi E.Jonušas tapo Kuršių nerijos senųjų gyventojų kuršininkų kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju ir atkūrėju. E. Jonušas Neringai grąžino krikštus ir vėtrunges, kartu su bendraminčiais pagal iš Vokietijos archyvų gautus brėžinius atstatė kurėną.
Neringos miesto garbės piliečiu buvęs dailininkas taip pat buvo pirmasis Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatas.

E.Jonušo skulptūros puošia Nidą ir Juodkrantę. Jo skulptūrą „Vartai į Neringą“ – tris bures su vėtrungėmis – galima išvysti tik įvažiavus į Neringą.

Menininko kelią pradėjęs kaip tautodailininkas, Eduardas Jonušas tapo profesionaliu dailininku, sukurdamas pastelių darbų rinkinį „Penktas Planetos ciklas“ bei aliejinių drobių ciklą ekologine tema „21“.

2002 metais E.Jonušui kaip Kuršių nerijos paveldo puoselėtojui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2004 metais Neringos taryba jam suteikė Neringos garbės piliečio vardą.

„Sovietmečiu nepripažintas profesionalu (nebaigęs specialių dailės mokslų), E. Jonušas yra išskirtinis reiškinys Lietuvos meno pasaulyje – skulptorius, tapytojas, mąstytojas, filosofinio siurrealistinio, simbolizmo atstovas. Visa tai, prie ko prisilietė Eduardo Jonušo rankos, šiandien yra didžiausios Kuršių nerijos vertybės, kuriančios šio krašto išskirtinę visuotinę vertę“, – rašoma Neringos savivaldybės pranešime.

E.Jonušo palaikai pašarvoti Nidos bendruomenės namuose. Karstas išnešamas šeštadienį 12 val. Jis bus laidojamas Nidos etnografinėse kapinėse.