Siela troško peno
Su menais ligi šiol nieko bendro neturėjusi Eglė išsiduoda, kad jai sunku apie save kalbėti. Pirmas toks interviu jos gyvenime. Pagal profesiją žemės ūkio ekonomiste beveik 20 metų viename darbe išdirbusi visą laiką ilgėjosi kažko daugiau.
"Jaučiausi tarsi ne savo vežime sėdinti, nepaisant to, vis tiek kas rytą ėjau į darbą, nebandydama nieko keisti. Kompiuteris, skaičiukai, biuras, paskui namai, jų tvarkymas – tokia buvo mano kasdienybė. O siela troško peno", – prisipažįsta pašnekovė, palikusi nemėgstamą darbą pačioje koronaviruso pandemijos pradžioje ir nė kiek dėl to nesigailinti.
Pasak Eglės, kad siela visai nedegraduotų, dar dirbdama savo senajame darbe, ji pradėjo kurti eiles. "Jauti džiaugsmą, susijaudinimą ar liūdesį – viską išlieji eilėmis", – prisimena moteris, dabar savo emocijas įprasminanti spalvomis, kurios gėlių motyvais ant senų medinių baldų išsilieja.
Panoro piešti ant medžio
Pabuvusi ilgėliau namuose, Eglė gavo progą iš arčiau pamatyti, kas vyksta aplinkui ją. Mylimi žmonės, gėlės, paukščiai už lango jos sielą prakalbino.
Kodėl nenorėjau piešti ant popieriaus, o pasirinkau medžio paviršių? Na… man medis, jo kvapas, iš seno ar šviežio medžio sklindanti šiluma visada kėlė pačius šilčiausius jausmus.
"Nesu niekada lankiusi jokios dailės mokyklos, – atvirauja ji, – bet piešimas man nebuvo naujiena. Seniau labai mėgau piešti eskizus juodu grafitiniu pieštuku. Kažkodėl labai bijojau spalvų", – prisipažįsta Eglė, per karantiną pabandžiusi spalvas prisijaukinti – ėmė dekoruoti akmenukus, piešti fraktalus.
Susidraugavus su spalvomis, kilo mintis ir rimčiau tapybos pasimokyti. "Galvojau, gal iš pradžių reikia baigti kažkokius kursus. Abejojau, ar penkiasdešimtmetei ne per vėlu kažko naujo mokytis, kai visas gyvenimas, rodos, prabėgo pro šalį", – dalijasi abejonėmis.
Vis dėlto smalsumas išbandyti ką nors naujo paėmė viršų. Nuėjusi į kanceliarinių prekių krautuvėlę, moteris iš jos grįžo su pardavėjos rekomenduotu dailininko pradžiamoksliu – akriliniais dažais, teptukais. Tuomet prasidėjo darbas socialiniuose tinkluose. Eglė ėmė ieškoti puslapių, kuriuose galėtų pamatyti senų baldų dekoravimo pavyzdžių.
Erdvės: draugai juokiasi, kad Eglės namuose greitai jokio švaraus medžio paviršiaus neliks – viskas bus gėlėmis ištapyta. / Asmeninio archyvo nuotr.
"Kodėl nenorėjau piešti ant popieriaus, o pasirinkau medžio paviršių? Na… man medis, jo kvapas, iš seno ar šviežio medžio sklindanti šiluma visada kėlė pačius šilčiausius jausmus. Ypač man patinka senas medis, kai iš jo padarytas lauko baldas, namo elementas jau yra matęs ir šilto, ir šalto, t.y. saulės nubučiuotas, vėjo nugairintas, lietaus paplautas… Tuomet jis visai kitaip kalbėti man ima", – atviravo savamokslė dekoratorė, nusprendusi menus pradėti nuo sodyboje rastos senos medinės skrynios.
Šiuo metu Eglė dekoruoja naują, staliaus pagal specialų užsakymą jai darytą skrynią. Darbas dar tik pradėtas, laukia ilgas procesas, bet jau dabar moteris tikina, kad dirbti su nauju baldu – tai visiškai ne tas pats, kas prakalbinti seną molinį puodą, langinę ar gėlių lovelį.
Artimiausi širdžiai motyvai
Neseniai E. Dautartienė buvo nuvykusi pas seserį Vaidą, turinčią kaimo turizmo sodybą. Paprašė duoti jai darbo. Taip Eglės žinion pateko dviejų svečių namelių mediniai baldų komplektai, kuriuos ji su džiaugsmu ištapė gėlių motyvais. Paklausta, ką darys, kai neberas savo aplinkoje, ką atnaujinti, Eglė tik juokiasi.
"Kaime eilės laukia labai sena storų lentų vyro prosenelių spinta. Jei pritrūks darbo, pradėsiu ardyti seną ūkinį pastatą, kurio lentos mane labai vilioja. Noriu jas paruošti, nugruntuoti ir tapyti ant jų paveikslėlius", – sako pašnekovė.
Artimiausi širdžiai motyvai – įvairiausių augalų. Žolės, levandos, tulpės, piliarožės, lubinai – viskas ją žavi. Ypač patinka dėlioti paskutinius akcentus – viršūnėles neprasiskleidusias, pumpurėlius prie šakelių prisegtus.
"Niekada nebūčiau patikėjusi, kad toks geras jausmas žaisti su spalvomis. Po kelių valandų piešimo jaučiuosi kaip po geros meditacijos", – aiškina Eglė, tapyti skirto laiko nebeskaičiuojanti.
Piešimas gamtoje sukelia kitokių pojūčių nei tapymas namuose. "Noriu, kad akys bundančią gamtą matytų, ausys – čiulbančius paukščius girdėtų, tik tada mano rankos gali judėti tarsi šokdamos pagal jų muziką", – atvirauja moteris, vadinanti save gamtos vaiku.
Kūrybai pašaukus, visko būna – ir uodai iki kraujo sukramto, ir kūnas vienoje pozoje tapant sustingsta: juk įsijautęs į procesą apie viską pamiršti!
"Šį pavasarį, kai tik pradėjau lauke piešti, vakarai labai šalti būdavo – net slogą kelissyk pasigavau", – prisimena Eglė, šiuo metu dirbanti tik prie natūralaus apšvietimo. Kai pradeda temti, varo save namo, kad prietemos šešėliai spalvų ir atspalvių neiškraipytų.
Namiškiai palaiko
Atėjus vasarai, moteris su šeima dažnai mėgsta leisti laisvalaikį sodyboje. Čia didelis sodas, erdvi terasa. Lauko baldai išgražinti Eglės gėlėmis.
Intuicija: jokių dailės mokslų nebaigusi Eglė spalvomis išlieja savo emocijas. / Asmeninio archyvo nuotr.
Namiškiai iš pradžių buvo gerokai nustebę, nesuprasdami, kuo čia ta jų mama užsiima. Bet pamatę, kokį malonumą tai darydama Eglė jaučia, bematant jos veiklą palaimino.
"Vyras mane labai palaiko. Dažnai net draugiškų patarimų pažeria. Kuriam kampe kokio lapelio trūksta – tuoj pamato, pastabų nešykšti. Pagal jo užsakymą teko nupiešti kuklią levandų puokštelę ant vieno suolo atlošo. Džiaugiuosi, kad vyrui įtikau. Man namiškių įvertinimas labai svarbus", – sako ji.
Šiuo metu darbo neturinti Eglė svajoja, kad vieną dieną mielai norėtų panašų darbą dirbti – senus, bet dar kokybiškus baldus atnaujinti, gėlių miniatiūras ant seno medžio lentų tapyti.
"Kol kas visa tai hobis. Pati pradžia, todėl kažką daugiau šia tema svajoti tiesiog bijau… Viena žinau, kad be galo didelį malonumą jaučiu, kai žmonės džiaugiasi mano darbu. Smagu akis stebėti, kurios akimirksniu sužimba mano dekoruotą baldą pamačiusios", – prisipažįsta Eglė.
Niekada nebūčiau patikėjusi, kad toks geras jausmas žaisti su spalvomis. Po kelių valandų piešimo jaučiuosi kaip po geros meditacijos.
Kuo daugiau ji piešia, tuo plačiau galvoja. "Tarkim, pabundu ir jaučiu, kad noriu šiandien narcizą nupiešti... Tuomet puolu gilintis, kaip tai padaryti – pavyzdžius internete žiūrinėju, gėles darželyje. Iš pradžių ant medžio pieštuku nusipiešiu, o darbui įsibėgėjus fantazija ima lietis laisvai. Kartais taip įsijaučiu, kad tie mano gėlynai kur kas gražesni nei iš pavyzdžių tampa", – džiaugiasi dekoratorė.
Kur tik prieina prie seno medžio namuose ar sodyboje – vis savo braižą palieka. Juokiasi, kad kaip filme "Vienas namuose" šlapieji vagišiai savo šlapius parašus visur raitydavo, taip ir ji dabar – jei randa medį, būtinai kokią gėlę ar jos ornamentą nupiešia. Draugai juokiasi, kad tuoj Eglės namuose jokio švaraus medžio paviršiaus neliks – visas bus gėlėmis ištapytas.
Kelionėse gimusi idėja
Paklausta, ar per pasaulį besiritančios ekologiškumo bangos paveikta ėmė senus baldus dekoruoti, Eglė susimąsto. "Man visuomet patiko keliaujant stebėti senus kaimelius, kuriuose nameliai tarsi iš pasakų – langinės, tvorelės įvairiais ornamentais iš tolo šviečia. Pasifotografuodavau ir ilgą laiką mintyse laikiau, galvodama, kaip būtų gražu kažką panašaus namuose pasidaryti", – pasakoja Eglė.
Į keliones ji leidžiasi ne vien su šeima. Daug Europos šalių yra apkeliavusi su Kėdainių kameriniu choru "Ave Musica", kuriame jau devintus metus dainuoja. Tose kelionėse sakosi daug įdomių dalykų atradusi.
"Be galo mėgstu gražius daiktus, kurių mažuose Italijos, Graikijos miesteliuose atrandu. Ten vyksta įvairūs festivaliai, konkursai, į kuriuos su choru vykstame. Paskui pasivaikščioti einame, miestelių apžiūrėti. Ypač man graikiškos tavernos patinka, kurių langinės, terasos vynuogynais apaugusios; namų fasadai tokia tamsiai žalia spalva išdažyti – jokių plastmasių, jokių kičinių eksterjero detalių", – žavisi Eglė, po kiekvienos kelionės vis pasisemdavusi idėjų savo būsimiems darbams.
"Ar galite patikėti – net per Tėvo dieną, kol su artimaisiais terasoje plepėjome, pamačiau, kad suolo, kur tėtis sėdi, atlošas dar neišpieštas. Tad, vos svečius namo išleidau, išsyk dažų rinkinį, teptukus susinešiau ir kuklią medetkų puokštelę nutapiau", – juokiasi pašnekovė.
Linki nebijoti ieškoti savęs
Moterims, kurios nedrįsta savo svajonių įgyvendinti, Eglė linki kuo greičiau atsikvošėti ir nebijoti ieškoti savęs. Eiti ten, kur širdis kviečia.
"Aš pati visąlaik jaučiau, kad dariau ne tai, ką turėčiau. Iš darbo išėjusi, pradėjau užsiimti savistaba. Ir tuomet atradau kur kas didesnę ramybę, nei tame maratone "darbas – namai". Devyniolika metų dirbau vienoje vietoje, kol pagaliau pasidaviau širdies kvietimui ir atėjau ten, kur šiuo metu man gera būti..." – atvirauja finansiškai kukliau gyvenanti, bet didesnę dvasios pilnatvę jaučianti kėdainiškė. Ne viskas gyvenime pinigais matuojama", – sako.
Nežinančioms, nuo ko pradėti, Eglė siūlo visų pirma griebti savo svajonę už ragų ir neatidėlioti jos ateičiai. Kada nors – vadinasi, niekada. Jei sugalvojai, imk ir daryk. Antraip viskas pro šalį praplauks – taip ir nesužinosi, ką sugebi, ko esi verta, kas tave džiugina.
Jauku: sena medinė skrynia – pirmasis savamokslės dekoratorės darbas. / Asmeninio archyvo nuotr.
"O mūsų moterys iš tiesų sugeba daug. Priklausau tokiai feisbuko grupei "Noriu pasirodyti", tai pamatytumėte kokių grožybių ten moterys prikelia, kaip save įdomiai atskleidžia. Tik spėk gėrėtis..." – džiaugiasi ji.
Visoms spalvų šauksmą pajutusioms Eglė pataria įsigyti akrilinių spalvų rinkinuką ir keletą teptukų. Šviežią medį iš pradžių reikia kokius tris kartus gruntiniu laku padengti, tik tuomet ant jo tapyti. Nuo lako pasirinkimo priklauso medžio vaizdas. Eglė visuomet mintyse turi aiškią viziją, kaip jos sugalvotas ornamentas ar gėlių puokštelė turėtų ant baldo atrodyti.
"Dažnai darbo rezultatas gerokai pranoksta mintyse užsibrėžtą viziją. Tai ir yra pats džiugiausias kūrybinio proceso momentas!" – netveria džiaugsmu ji.
Nupiešusi gėles akriliniais dažais, jokiu specialiu apsauginiu laku nepadengia. Užtai visada baigtą darbą nufotografuoja. "Iš nuotraukos dažnai geriau nei iš natūros matyti. Pamatau, ką reikėtų paryškinti, kas nelabai tikroviškai atrodo, kur galbūt simetrijos trūksta… Tad vis fotografuoju, taisau ir žiūriu, kol pasiekiu galutinį rezultatą, kuris mane tenkina", – atsisveikindama Eglė pakviečia į svečius savo sukurtų grožybių pasižiūrėti.
