Ateitį siejo su žirgais

Nuo mokyklos daug laiko praleisdavusi Marvelės žirgyne Eglė svajojo su jais susieti ir savo ateitį. Niekas nesuprato, iš kur tas noras, nes kaimo su karvėmis ir arkliais neturėjo.

"Močiutė gyvena Lapėse ir augina smulkius gyvūnus – vištas, ožką, o aš nuo mažų dienų buvau įsikalusi mintį, kad ateis laikas, ir aš josiu. Taip su klasės drauge atsidūrėme Marvelės žirgyne. Jokių sportinių aukštumų nesiekėme, bet šalia žirgų jautėme begalinį malonumą. Išmokome jais pasirūpinti, sušukuoti, išvalyti gardą. Kartais tas džiaugsmas patūpinėti aplink žirgą pranokdavo ir patį jojimą", – atvirauja Eglė ir palygina, kad šiais laikais jojimo paslauga suprantama kitaip. Į žirgyną atvykę žmonės gauna paruoštą žirgą. Telieka sėstis į balną ir joti: jokių rūpesčių, jokio prisirišimo.

Jis, matote, pabėrė vištoms grūdų, ir namo. O man gi su visomis patarškomis pasišnekėti reikia, pasiglostyti, pasifotografuoti, pasifilmuoti. Aš niekada neskubu.

"Kai mokykloje rašėme laiškus, kuo būsime po dešimties metų, ir dėjome juos į auklėtojos voką, aš aišku, parašiau, kad turėsiu savo žirgyną ir savo ūkį. Mano amžinatilsį senelis buvo veterinaras, gydė kolūkių karves, kiaules. Gal dėl to ir mano tėvams tas darbas asocijavosi su iki alkūnių po kiaulių uodegomis sugrūstomis rankomis. To jie man nelinkėjo..." – juokiasi Eglė, nenorėjusi skaudinti namiškių ir studijuoti pasirinkusi KTU Dizaino ir technologijų fakultetą.

Ieškojo namo netoli Kauno

Su būsimuoju vyru Juliumi Eglė susipažino prieš aštuonerius metus. Jis nebuvo vaikinas iš kaimo. Tad svajonei – gyventi kaime ir turėti didelį gyvūnų ūkį – teko dar šiek tiek palūkėti. "Tai netgi nebuvo noras, bet užtikrintas dalykas, nes niekuomet nemačiau savo gyvenimo mieste", – niekada neabejojo Eglė.

Apdovanota: mažoji Rūta auga gyvūnų apsuptyje.

Trejus metus jiedu su Juliumi sekė nekilnojamojo turto skelbimus, važinėjo aplink Kauną, žiūrinėjo visus įmanomus variantus. Pagrindiniai poros kriterijai buvo, kad galėtų normaliai privažiuoti, tam tikra pinigų suma ir pakenčiama namo būklė. "O svarbiausia, – sako Eglė, – abu norėjome, kad mūsų svajonių namas būtų kuo arčiau Kauno."

Vieną dieną Eglei važiuojant į darbą telefone supypsėjo žinutė: parduodama sodyba Ąžuolų Būdoje. Nusprendė patikrinti.

"Jei atvirai, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes nuotraukose viskas atrodė super: veja nupjauta, gėlytės vazonuose žydi, o atvykus žolė siekė nosį: buvo matyti, kad ilgą laiką čia niekas negyveno. Bet kažkodėl tas namas niekaip nėjo man iš galvos", – prisimena pirmuosius įspūdžius Eglė, po kelių dienų į Ąžuolų Būdą atsitempusi ir vyrą.

Keletą valandų sutuoktiniai tylėjo, bet paskui, kai, pasitelkę vaizduotę, ėmė pjauti žolę, sodinti gėles, statyti tvartus būsimiems gyvūnams, viskas stojo į savo vietas. Dar keletą savaičių Jurkšai sodybą mintyse jaukinosi, kol pagaliau sukirto su pardavėjais rankomis ir įsigijo namą su 8 ha žemės sklypu.

"Kadangi bendras plotas didelis, tai gyvename tarsi vienkiemyje. Turime kaimynus, bet jie tik už tų 8 ha", – džiaugiasi Eglė, į naujus namus išsyk atsivežusi savo du šunis ir katę. Kiek vėliau – žirgą, kurį iki tol laikė nuomojamame žirgynėlyje.

Pradėjo išsvajotą gyvenimą

Savo pirmąjį žirgą Urioso E.Jurkšienė įsigijo 2005-ųjų spalį. Visas neįtikėtinas istorijas apie "Ąžuolų vilą" (taip Eglė pavadino savo naujus namus) ir ten gyvenančius gyvūnus ji kelia į feisbuką, instagramą. Tad socialiniuose tinkluose atsidūrė ir 20-asis Urioso gimtadienis, su trenksmu, degančiu fejerverku ir specialiai jam iškeptu avižų tortu atšvęstas kovo 19-ąją.

"Jei sveikata leis, Urioso dar gyvens dešimt ir daugiau metų", – linki kuo geriausios sveikatos jam Eglė, savo gyvenimą "Ąžuolų viloje" pradėjusi nuo pripučiamo čiužinio, elektrinio virdulio ir kelių kėdžių.

Mintis: rengti fotosesijas su savo augintiniais – kaime apsigyvenusios šeimos tradicija.

Paskui dar teko perdažyti kambarių sienas ir susivežti baldus. Taip prasidėjo naujasis, nuo mažų dienų išsvajotas Eglės gyvenimo etapas. Į jį bematant įsipaišė du šunys ir katė. Kiek vėliau – keturi ožiukai ir ožkytė.

"Kadangi dirbu prieglaudoje "Penkta koja", pas mus dažnai atsiranda naujų gyvūnų, kuriems stengiamės surasti namus. Taip ir tąkart kolegė važiavo gelbėti kačių, o rado ir apleistus ožiukus. Katės iškeliavo į prieglaudą, o dalis ožiukų – pas mane. Paskui kieme atsirado vištų, avių… – vardija Eglė, prasitarianti, kad stambiems gyvūnams vyras išsyk pasakė ne. – Bet kai draugė iš aukciono nusipirko raitosios policijos žirgą, kurio neturėjo kur laikyti, teko pagelbėti."

Anot gyvūnų mylėtojos, šiais laikais įprasta, kad į pensiją išėję raitosios policijos žirgai parduodami aukcionuose. O kad jie nepakliūtų mėsininkams į rankas, gyvūnų globėjai juos išperka ir paskui galvoja, kur dėti. "Vieni turi pinigų, bet neturi vietos, kur juos laikyti, o kiti turi vietą, bet neturi pinigų. Tad visi neabejingieji kooperuojamės ir padedame gyvūnams, kaip kas sugebame", – aiškina gyvūnų prieglaudos bendradarbė.

Virsmas: pasak E.Jurkšienės, vaikai, kurie nuo mažens bendrauja su gyvūnais, yra drąsesni.

Ponis Eglės namuose irgi atsirado netyčia. Tiesiog vaikinas, išvykdamas gyventi į užsienį, ieškojo arkliukui kitų namų. Sąlyga buvo viena – kad kartais, grįžęs atostogų į Lietuvą, galėtų jį aplankyti. "Taip ir draugaujame. Jis pas mus atvyksta keletą kartų per metus", – aiškina Eglė, "Ąžuolų viloje" ne tik laikanti gyvūnus, bet ir juos įdarbinanti.

Kitokie vaikų gimtadieniai

Dar ieškodami naujų namų Jurkšai mąstė ir apie tai, kad ne tik patys džiaugtųsi kaimo gyvenimu, bet ir dalytųsi juo su kitais. Pavyzdžiui, su miesto vaikais, norinčiais padūkti gryname ore, susipažinti su ūkio gyventojais, paglostyti juos ne per grotas, bet laisvėje.

Pirmąjį gimtadienį savo vaikui čia surengė Eglės draugė, o paskui viskas ėjosi kaip iš pypkės – vieni per kitus "Ąžuolų vilą" atrasdavo vis daugiau kaimo linksmybių išsiilgusių vaikų ir tėvų. Jie galėdavo glostyti, šukuoti ponius, išmokti pabalnoti žirgą ir daug sužinoti apie ūkio gyvūnų priežiūrą, jų auginimą. Norintys galėjo pajodinėti.

Atradimai: buvusiems miestiečiams Eglei ir Juliui gyvenimas kaime dovanoja neįkainojamų potyrių.

Eglė įsitikino, kad tie vaikai, kurie jau anksčiau yra turėję sąlytį su ūkio gyventojais (tarkim, kaime pas senelius), į gyvūnus reaguoja visiškai kitaip, nei pirmąsyk juos matantys. "Keista, kad daugelis vaikų bijo gyvūnų. Net paprasčiausių vištų", – stebisi mama, kurios sūnelis Ąžuolas be ponių, avių, ožkų, žąsų, vištų, triušių nebeįsivaizduoja savo gyvenimo.

Paklausta, ar norėtų grįžti atgal į betono džiungles, šešiamečio Ąžuolo ir beveik pusantrų metukų Rūtos mama ilgai mąsto. Tik ne dėl to, kad nežinotų atsakymo. "Kai nuo visų šitų karantinų ima važiuoti stogas, tuomet klakteliu vaizduotės mygtuką ir perkeliu mus visus į kokį nors nediduką butuką Šilainiuose. Tuomet greitai viskas stoja į savo vietas, – kvatoja buvusi kaunietė. – O kai jau tampa visai blogai, tiesiog išeini į lauką, pajoji  žirgu, pakalbini vištas, avis, pasivaikštai miške, ir vėl viskas prašviesėja."

Jei su vaikais vis dėlto tektų grįžti į butą, Eglė nė neabejoja, kad greitai taptų ta išvargusia mama, kuri ne iš blogos valios duoda savo vaikams žiūrėti filmukus dėl minutės ramybės. "Po to spoksojimo į telefoną Ąžuolas pasidaro labai nervingas", – pastebi mama.

Nesiverčia kūliais

Kadangi Eglės vyras Julius dirba Kaune, o Ąžuolas lanko darželį Kazlų Rūdoje, pagrindinis namų tvarkymas vyksta per mažosios Rūtos pietų miegą. O jis, anot mamos, gana ilgas.

"Tikrai nesiverčiu kūliais per galvą. Kai ūkis buvo paliktas ant vyro pečių (aš laukiausi Rūtos), jis susidėliojo buitį taip, kad kuo mažiau reikėtų vergauti. Jei ėdžios – tai didelės, kad nereikėtų dešimtkart per dieną krauti į jas šieno, jei vanduo – tai iš žarnos, kad nereikėtų lakstyti su kibirėliais. Dažnai jis stebisi, ką aš tiek laiko veikiu išėjusi pamaitinti gyvūnų. Jis, matote, pabėrė vištoms grūdų, ir namo. O man gi su visomis patarškomis pasišnekėti reikia, pasiglostyti, pasifotografuoti, pasifilmuoti. Aš niekada neskubu. Man smagu išjausti kiekvieną mielą akimirką", – atvirauja ji.

Eglė sako, kad vos atsikėlusi gyventi į Ąžuolų Būdą nemokėjo susidėlioti prioritetų. Bet greitai suprato, kad darbų ūkyje visuomet bus, tad pirmiausia nusprendė ramiai išgerti rytinę kavą saulėtoje terasoje, o tik paskui imtis kasdienių buities reikalų.

Atostogoms nelieka laiko

Ar jų ūkio gyvūnai skirti tiktai džiaugsmui? Eglė purto galvą. Ji ir sūnui Ąžuolui aiškina, kad gyvūnai tam tikru metu turi išeiti. Apie jų išėjimą  išaiškinti palieka vyrui.

Gyvenimą kaime šeima rinkosi dar ir dėl to, kad galėtų pačių užauginta mėsyte smaguriauti. Vaikams tas išėjimo procesas nedemonstruojamas, bet mėsą darinėjančią mamytę jie mato.

"Aš jiems aiškinu, kad mes ūkyje gyvulius auginame tam, kad nereikėtų pirkti mėsytės parduotuvėje. Ir kad tie gyvūnai pas mus nugyveno laimingą gyvenimą. Kartais Ąžuolas dar pasitikslina: ar čią tą mūsų aviną valgome? Atsakau: mūsų. Palinksime abu galvomis, kad skanaus avino būta, ir tiek", – pasakoja Eglė, ateityje svajojanti turėti dar ir karvytę, vieną kitą paršelį.

Eglė visai neliūdi, kad dėl didžiulio ūkio nebegali atostogauti kur nors užsienyje ar nuvykti ilgesniam laikui į Lietuvos pajūrį. "Kol gyvenome bute, buvo poreikis iš jo ištrūkti. Ogi dabar net tokio noro nėra: daug veiklos, daug svečių kiekvieną savaitgalį", – nesijaučia kažko netekusi.

Svečiai Jurkšų nevargina, nes visi čia atvykstantys žino, kur padėta kava ir cukrus, kur stovi šaldytuvas ir pienas jame, – patys savimi pasirūpina. O dažnai sveteliai dar ir su savo pietumis suguža, kepsnius lauke čirškina ir šeimininkus prie pietų stalo kviečia.

"Man smagu, kai kitiems pas mus gera, bet jei kiekvieną reikėtų apšokinėti – greitai pratrūkčiau", – kvatojasi "Ąžuolų vilos" šeimininkė, turinti labai triukšmingą hobį.

Domisi automobilių sportu

Ir Eglė, ir jos vyras Julius yra aistringi automobilių sporto gerbėjai. Moteris jau daug metų važiuoja stebėti ralio varžybų ir jas fotografuoja, o vyras dalyvauja žiedinėse lenktynėse. Jurkšai net turi įkūrę savo automobilių klubą "Decibel Racing".

Pati Eglė dar nė karto neišbandė žiedo, bet yra išmėginusi slalomo trasą. Paklausta, kur vyras laiko savo lenktyninį automobilį, ir vėl kvatojas: "Anava ten, ant pievos…"

Deja, šį sezoną dėl naujo projekto (Jurkšai nori įrengti keletą namelių  šeimų poilsiui) Julius šiek tiek apleido sportą, bet atlikęs visus darbus žada sugrįžti į žiedinių lenktynių trasą.

"Ąžuolų viloje" Eglė rado ir dar vieną smagų užsiėmimą – rengia temines fotosesijas. "Pas mus atvažiuoja šeimos, norinčios įsiamžinti kaimo aplinkoje, su gyvūnais", – džiaugiasi šeimininkė, lauke priruošusi dekoratyvinių sienelių.

"Dabar suku galvą, kaip paruošti kaimiško stiliaus dekoracijas  Velykoms", – dalijasi veikli moteris, neseniai į feisbuką įkėlusi linksmų nuotraukų, kaip inkubatoriuje ritasi viščiukai.

"Šįmet pirmąsyk mėginome iš savo vištų kiaušinių išperinti viščiukų. Koks jausmas išvydus juos? Burtai kažkokie! Į šildomą, drėkinamą dėžę sudedi kiaušinius ir… Vakar dar atėjau perversti kiaušinių ant kito šono, o ten jau cypsi viščiukai!" – negali atsistebėti virsmu "Ąžuolų vilos" šeimininkė, besigailinti tik vieno – kad tuo metu pas močiutę buvę vaikai negalėjo šio stebuklo išvysti pirmieji.