Kūrybiškumo pamokos vaikams
„Mes jau seniai neperkame eglutės žaisliukų, – sako sostinės Vydūno progimnazijoje dailės mokytoja dirbanti E. Gilė, ne tik mokinius, bet ir savo vaikus skatinanti užsiimti kūryba. – Gaminame juo patys, panaudodami tai, ką turime namuose.“
Kadangi jos vaikai jau paaugę, namuose yra daug žaislų, su kuriais jie jau nebežaidžia. Iš spalvotų kaladėlių, pragręžus skylutę virvutei įverti ir papildžius jas tam tikromis detalėmis, galima sukurti originalių žaisliukų.
„Visus žaisliukus šiemet sukūrėme iš vaikiškų žaislų likučių, – sako kūrybininkė. – Panaudojome kaladėles, karuselės, kuri kabinama virš kūdikio lovytės, detales. Gumeles keitėme vielute, papildėme žaisliukus karoliukais ir turime visą kolekciją naujų spalvingų eglutės žaisliukų.“
Eglės įsitikinimu, labai svarbu pastebėti, kas sulūžę, nebereikalinga, ir nemesti į šiukšlių dėžę, o pasižiūrėti kūrybiškai ir sugalvoti, kaip galime tai panaudoti. Tam gali puikiai tikti kokie nors aplūžę suvenyrai, bižuterija, seni atvirukai, laikraščių ar žurnalų iškarpos, audinių, veltinio likučiai, net popierinės servetėlės, stiklainių dangteliai, indeliai nuo kavos kapsulių, siūlų likučiai ir dar daug kas.
Kitaip: eglutės žaisliukai, sukurti iš šiaudinio sodo likučių ir dekoruoti bižuteriniais elementais, atrodo labai puošniai ir originaliai. / B. Barausko nuotr.
Daiktai vėl teikia džiaugsmą
Eglutės žaisliukais galima paversti net daugelyje namų esančias, bet dažniausiai nenaudojamas figūrines pipirines ir druskines – tereikia per viršuje esančias skylutes perverti virvelę, kad būtų galima pakabinti.
Moteris demonstruoja eglutės žaisliukus, sukurtus iš šiaudinio sodo likučių ir dekoruotus vadinamuoju bižuteriniu laužu – blizgiais karoliukais, auskarų likučiais ir pan. Tokio žaisliuko kūryba – kiekvieno improvizacija. Pakabinti ant eglutės tokie žaisliukai atrodo labai puošniai.
Man smagiausia, kad visa tai galima kurti su vaikais. Žaisliukų vėrimas – puiki priemonė mažųjų smulkiajai motorikai lavinti.
„Man smagiausia, kad visa tai galima kurti su vaikais, – sako Eglė. – Žaisliukų vėrimas – puiki priemonė mažųjų smulkiajai motorikai lavinti. Tik kantrybės vaikams užtenka neilgai – sukuria vieną, du. Tačiau tie savi žaisliukai jiems būna itin mieli, kiekvienais metais vis iš naujo atranda savo anksčiau kurtų.“
E. Gilė ragina nepirkti vis naujų eglutės žaisliukų ir nedidinti atliekų kiekio išmetant tai, kas šiek tiek pagedę ar atrodo nereikalinga. Pasitelkę fantaziją visa tai galime originaliai panaudoti – ir nereikalingos smulkmenos per šventes vėl teiks džiaugsmą.
Ištikima tvarumo idėjoms
Paklausta, kada kilo mintis perdirbti daiktus, Eglė sako, kad toks noras buvo nuo vaikystės. Mama jai atiduodavo senus savo drabužius, iš kurių mergaitė siūdavo lėlėms sukneles.
Paauglystėje Eglė turėjo, kaip sako, baisių spalvų kuprinę. Ją apsiuvusi senų džinsų medžiaga sulaukė komplimentų: „Matai, kokia džinsinė kuprinė!“ Jau tada įstrigo mintis, kad iš ko nors padarytas, perdarytas daiktas gali būti geresnis nei tikrasis.
Virsmas: net sunku patikėti, kad šis grožis gimė iš aplūžusių suvenyrų, nebenešiojamos bižuterijos, senų atvirukų, laikraščių ar žurnalų iškarpų, audinių ir siūlų likučių, stiklainių dangtelių ir kitų nebereikalingų daiktų. / B. Barausko nuotr.
„Man visi sakydavo: ką tu čia iš senų darai, gaišti laiką! O man tai buvo labai įdomu, – tikina pašnekovė. – Tik tiek, kad palaikymo anksčiau nebuvo, o dabar iškilo ta tvarumo banga. Dabar jau daugelis supranta, kad tai, ką aš darau, yra prasminga, naudinga, reikalinga. Man džiugu, kad galiu prisidėti prie tvaresnio gyvenimo.“
Dabar E. Gilė užsiima rankdarbių iš antrinių žaliavų kūrimu: senus vilnonius megztinius ar paltus panaudoja pirštinėms ar žaisliukams kurti, senas užuolaidas, marškinėlius – kilimams, dekoracijoms, o iš sudužusių indų šukių kruopščiai išsipjauna reikiamus ornamentus, paveiksliukus ir kuria papuošalus.
Kadangi jos šeimoje – trys sūnūs, žaislai ir drabužiai keliauja iš vieno pas kitą, tad tvarumo idėjas palaikančiai mamai teko išmokti drabužius persiūti. Kai kurie jau seniai tapo šeimos relikvijomis. Minimalizmo jos namuose nerasime, bet nereikalingų daiktų – irgi.
B. Barausko nuotr.
Reikalauja nemažai laiko
Ar tikrai visas medžiagas verta ir naudinga prikelti antram gyvenimui? Eglė sako, kad jai naudotas daiktas yra įdomus kaip medžiaga kūrybai.
Tiesa, reikia atkreipti dėmesį į medžiagos kokybę. Tikrai verta panaudoti susitraukusią vilną – iš jos galima pagaminti begalę dalykų: kilimą, pledą, pirštines ir pan. Kitoks yra dermatinas. Kažką sukurti iš jo taip, kad dar ilgai tarnautų, – tikras iššūkis.
Toks darbas, kai perdarai vieną daiktą iš kito, reikalauja daug laiko. Reikia apsišarvuoti kantrybe, todėl vertėtų labai gerai pamąstyti, ar medžiaga, iš kurios ruošiatės ką nors daryti, yra tinkama naudoti.
„Man džiaugsmas matyti perdarytą daiktą, – sako pašnekovė. – Nereikia bijoti, kad tai padaryta iš to, kas jau tarnavo. Kaip tik reikia leisti toliau tam ratui suktis.“
B. Barausko nuotr.
Eidama į parduotuvę Eglė visada nešasi iš senų užuolaidų pasiūtus daugkartinius maišelius daržovėms, vaisiams. Jei reikia įsigyti naują baldą, vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – kad būtų kokybiškas ir kuo ilgiau tarnautų.
Pavyzdys užkrečia
E. Gilė – feisbuko grupės „Antras šansas“ įkūrėja. Tai grupė, kurioje visi kūrėjai dalijasi savo kūryba iš antrinių žaliavų, patarimais, idėjomis ir paprastu palaikymu.
Kuriančių ir antrą gyvenimą daiktams suteikiančių žmonių yra daug. Kad jų būtų dar daugiau, Eglė, kaip ir kiti grupės nariai, dalijasi savo kūrinių nuotraukomis. Tai puikus įrodymas, kad tai, kas jau galėjo nukeliauti į atliekų konteinerius, gali įgauti naują pavidalą ir gyventi naują, dar labai ilgą gyvenimą.
B. Barausko nuotr.
Daugelis moterų grožisi ir stebisi E. Gilės iš sudėvėtų vilnonių megztinių sukurtomis pirštinėmis. „Dažnai tenka išgirsti: „Oi, tik ką išmečiau susitraukusį megztinį! Būčiau žinojusi, kad iš jo galima tokią grožybę sukurti, tikrai neišmesčiau.“ Gražus pavyzdys užkrečia“, – džiaugiasi E. Gilė.
Prie tvaraus vartojimo prisidedanti kūrėja įsitikinusi: žmogus turi pats pajusti tvarumo poreikį.
