Sutelkė geram tikslui

Mantas, pernai vos pradėjęs kurtis Vilniuje, stengėsi užmegzti ryšius su vietine bendruomene – kvietė juos užeiti, susipažinti, pabendrauti, net atsivesti augintinius.

„Labai mėgstu žiūrėti Gordono Ramzio laidą „Virtuvių košmarai“. Jis dažnai atkreipia dėmesį, kad restoranai, kuriems sunkiai sekasi, būna nelabai susidraugavę su vietine bendruomene. Toje laidoje pamačiau daug visokių gražių iniciatyvų ir tai mane įkvėpė elgtis panašiai. Žmonės dažnai nesupranta, kad užsiimti bendruomenine veikla naudinga ir verslui, ir tau pačiam. Aš pamėginau ir man pavyko rasti sąlyčio taškus ir bendrą kalbą su žmonėmis tiek Kaune, tiek, tikiuosi, ir Vilniuje“, – apie savo požiūrį į gyvenimą ir darbą sakė M. Mackevičius.

Dėl tos pačios priežasties vyras nusprendė ir per savo gimtadienį surengti šventę šnipiškiečių bendruomenei. Pasak jo, socialiniai tinklai siūlo per gimtadienius daryti visokias virtualias paramos akcijas, o jis pagalvojo, kodėl to nepadarius gyvai. Juk niekas nepakeis gyvo bendravimo ir gyvo susitelkimo dėl gero tikslo. Šiuo atveju tikslas buvo pagalba egzotinių gyvūnų prieglaudai.

Permainos: Princas – tobulo charakterio, su visais draugaujantis katinas, kuris naujuose namuose jau tapo tikru karaliumi. / B. Barausko nuotr.

Gausus augintinių būrys

Kodėl gyvūnai? „Nuo mažens mane supa įvairūs gyvūnai. Jie man suteikia ramybės, džiaugsmo. Myliu juos labai, kuriu drabužius ne tik žmonėms, bet ir šunims, katėms. Mano augintiniai man – tikri šeimos nariai“, – sako dizaineris.

Myliu juos labai, kuriu drabužius ne tik žmonėms, bet ir šunims, katėms. Mano augintiniai man – tikri šeimos nariai.

Prieš kurį laiką Mantas iš egzotinių gyvūnų prieglaudos „Egzotic SOS“ priglaudė jūrų kiaulytę, vardu Šiknius (vardas suteiktas atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą – Manto pastaba). Pamatė žmonių nuskriaustą gyvūnėlį prieglaudoje ir suprato, kad be jo nebeišeis. Tą patį vakarą važiavo pirkti priemonių gardui sukalti, per naktį pats ir sukalė. Taip ir susibičiuliavo su prieglauda.

„Draugauju ir su kitomis prieglaudomis, bet pastebėjau, kad į mano parduotuvę atėję ir drabužėlius gyvūnams pamatę žmonės dažnai sako: norėčiau šuns ar katės, bet neturiu sąlygų auginti, negaliu skirti pakankamai dėmesio. Tokiems žmonėms egzotinis gyvūnas yra sprendimas, nes kai kuriems iš jų nereikia paglostymų, nereikia jų vedžioti į lauką, pakanka dėmesio kartą per savaitę – įdėti maisto, pasirūpinti higiena“, – sako pašnekovas.

Paties Manto augintinių būrys gausus – du katinai, du šunys, jūrų kiaulytė ir papūga.

Įvairovė: net ir daugeliui neįprasti gyvūnai yra gyvybė, turinti teisę gyventi, ir prieglaudos „Egzotic SOS“ darbuotojai stengiasi jais pasirūpinti ir rasti naujus namus. / B. Barausko nuotr.

Visiems užtenka meilės

Šikniaus istorija liūdna: jį rado badaujantį – gyveno be maisto, be vandens, įkištas į narvelį, kuriame net negalėjo apsisukti. Tad gyvūnas buvo paimtas iš taip vadinamų šeimininkų.

„Matosi, kad jis traumuotas – kartais ėda be saiko, lyg bijotų, kad maistas dings. Jūrų kiaulytės yra jautrūs ir labai bendraujantys gyvūnai, jiems nėra būdinga žviegti dėl maisto. Auginau jas dar vaikystėje, tai tikrai gyvūnėliai taip nesielgdavo“, – pasakoja Mantas.

Katinas Princas – naujausias vyro augintinis, priglaustas vos prieš kelis mėnesius. Jo istorija panaši kaip ir daugelio prieglaudoje atsidūrusių gyvūnų: miršta šeimininkė, artimieji dalijasi turtus, o gyvūnas lieka niekam nereikalingas ir patenka į prieglaudą.

Princui – tarp vienų–trejų metų. Pašnekovas pasakojo norėjęs pasiimti iš prieglaudos jauną kačiuką, tačiau kai pamatė tobulo charakterio, su visais draugaujantį katiną, suprato, kad jo namuose-parduotuvėje toks gyvūnas tobulai tiks. Pirmąsias dvi savaites katinėlis šiek tiek stresavo, tačiau dabar jis čia karalius, visų mylimas ir glostomas, tik nemėgsta būti imamams ant rankų.

Dar vienas katinas Steponas gyvena Manto šeimos namuose Kaune. „Prieš maždaug dešimtmetį aš labai norėjau šuns, o mama sakė, kad jokiais būdais, griežtai buvo nusiteikusi prieš. Vis dėlto Mantas šunį „išsiverkė“ – Aleksoto turguje įsigijo mišrūną. Po savaitės jį jau mylėjo ir mama. O dar po kelių savaičių ji namo pati parsinešė katiną.

Šiuo metu namuose Kaune gyvena dar ir prancūzų buldogas – jį jau įsigijo mama.

Jo papūga Tomas, kaip pasakoja Mantas, taip pat ypatinga. „Nimfos dažniausiai būna spalvotos, o Tomas buvo pilkai baltas ir man labai patiko, kad jis toks išskirtinis. Pamenu, dar klausiau pardavėjo, ar jos kalba, dainuoja. Jis pasakė, kad tokių tai tikrai nieko neišmokysi. Bet aš vis dėlto ją išmokiau pašvilpauti melodiją iš „Adamsų šeimynėlės“, – juokiasi vyras. – Ji labai mėgsta dainuoti, o ypač – anksti ryte ir vėlai vakare, o man labai sunku užmigti, kai yra triukšmas, tad Tomą palikau gyventi Kaune.“

B. Barausko nuotr.

Egzotinių gyvūnų prieglauda

Manto gimtadienio svečiai, kurių dalis po šventės jau liko vilniečių namuose, – egzotinių gyvūnų prieglaudos „Egzotic SOS“ augintiniai.

Kaip sakė prieglaudos savanorė Rūta Jatkonienė, spalio mėnesį bus ketveri metai, kaip atidaryta egzotinių gyvūnų prieglauda. Kodėl jos reikėjo?

„Nes Lietuvoje tokios nebuvo ir egzotinių gyvūnų nebuvo kam globoti. Aš pati penkerius metus vykdžiau veiklą kitoje prieglaudoje – dariau, ką galėjau, kad egzotiniai gyvūnai nebūtų išmetami. Žmonės dažniausiai nenori skelbti, kad atiduoda, nes bijo būti pasmerkti, nulinčiuoti, todėl juos tiesiog išmeta. Norėjau, kad jų neišmestų, o kreiptųsi į mus. Taip ir įkūrėme atskirą prieglaudą, kuri priima būtent tokius gyvūnus.“

Rūta sako, kad prieglaudoje niekas neklausia, kodėl žmonės gyvūnus atiduoda, nesmerkia už tai. Jiems svarbiausia, kad gyvūnas nebuvo išmestas, o pateko į saugią aplinką. Ir jeigu jam skirta – jis suras naujus namus, jei neskirta – gyvens prieglaudoje tiek, kiek jam duota.

B. Barausko nuotr.

Rūpinamasi net tarakonais

Vien pernai egzotinių gyvūnų prieglauda priėmė 400 gyventojų – nuo įvairių pūkuotukų iki gyvalazdžių. Per tą patį laiką apie 350 gyvūnų rado naujus namus.

Čia patenka triušiai, jūrų kiaulytės, šinšilos, žiurkės, degu, žiurkėnai, šeškai, vėžliai, žuvytės, net gyvalazdės, sraigės, Madagaskaro tarakonai, paukščiukai. Kai kurie jų būna sergantys, merdintys neprižiūrėti, apleisti. 2022 m. čia apteko net 24 degu, kurie Panevėžyje buvo tiesiog išmesti parke.

Net ir silpniausiais stengiamasi pasirūpinti – jeigu veterinarai sako, kad yra vilčių tokiam gyvūnui išgyventi, prieglaudos darbuotojai daro viską, kad jis gyventų.

Visų būsimų šeimininkų prašome, kad mums atsiųstų nuotraukas, kur gyvens gyvūnas. Jei sąlygos netinkamos – prašome jas pagerinti arba nedovanojame.

„Žmonės dažnai prisiperka egzotinių gyvūnų nežinodami nei kaip juos auginti, nei kokias sąlygas jiems būtina sudaryti, – sako pašnekovė. – Mes ne tik priimame gyvūnus – mes ieškome jiems naujų namų ir vykdome edukaciją. Žmonės mūsų interneto svetainėje gali rasti informaciją apie daugelį egzotinių gyvūnų – koks narvas jiems reikalingas, kuo jie maitinasi, kaip elgiasi ir pan. Visų būsimų šeimininkų prašome, kad mums atsiųstų nuotraukas, kur gyvens gyvūnas. Jei sąlygos netinkamos – prašome jas pagerinti arba nedovanojame. Būna dėl to visokių piktumų, bet mums yra svarbu, kur ir kaip tas gyvūnas gyvens.“

Pati Rūta net šešis kartus buvo karo zonoje Ukrainoje ir vežė gyvūnus iš ten. Prieglaudos globoje buvo 24 egzotiniai dekoratyviniai gyvūnai iš karo zonų. Penki gyvūnai iš Ukrainos – du vėžliukai, du triušiai ir blefaras (gekonas) vis dar laukia, kada galės grįžti namo. O kitiems jau rasti namai Lietuvoje.

Galimybės: Alto gimė aklas ir ketinta jį sunaikinti, o dabar jis – vis dar aklas, bet protingas, mokytas ir paklusnus šuo. / B. Barausko nuotr.

Ambasadorius – aklas

Kartu su Rūta ir egzotiniais gyvūnais į Manto gimtadienio šventę atvyko ir aklas penkerių mišrūnas Altas. Jis – prieglaudos ambasadorius, pirmasis aklas šuo Lietuvoje, prieš dvejus metus išsilaikęs bendrojo paklusnumo egzaminą.

Altas – Rūtos šeimos narys. Į moters šeimą jis pateko būdamas pusės metų – Rūta jam išgelbėjo gyvybę, mat gimė aklas ir jį buvo planuojama sunaikinti.

„Jis pas mus, galima sakyti, netyčiukas. Mes pasiėmėme jį į namų globą tik socializacijai, pripratinti jį prie žmogaus. Aš labai norėjau visiems įrodyti, kad net ir tokie šunys gali gyventi normalų gyvenimą, gali džiaugtis gyvenimu, socializuotis, – sako pašnekovė. – Tris mėnesius mes su vyru gyvenome, galima sakyti, ežere, nes jis nesuprato, ką daryti lauke, ko nedaryti namuose. Šuo bijojo visko, o nuo vyrų balsų apskritai krisdavo atbulas. Bet jis išsirinko mane šeimininke ir po truputį visko išmokome – į mašiną įlipti, išeiti pro duris, pro vartus. Miške paleidžiame ir jis niekur neatsitrenkia. Dabar jis – nuostabiausias draugas.“

Rūta sako, kad dabar, nuvykusi į edukacijas mokyklose ar darželiuose, dalyvaudama įvairiose renginiuose, ne iš vieno išgirsta, koks nuostabus šuo Altas. Tačiau tada, kai dar buvo ieškomi namai jam, niekas nenorėjo jo paimti.