Būtent toks įspūdis kilo aplankius Kauno senamiestyje įsikūrusiame šviestuvų salone "Lempa" eksponuojamą tapytojo Eigirdo Scinsko parodą "Free Time" ("Laisvalaikis").

Salono erdvėje menininko darbai ne tik kabo ant sienų. Kai kurie jų, paįvairinant ekspoziciją ir atkreipiant žiūrovo dėmesį, atremti į sienas. Tai paskatina prieiti arčiau, patyrinėti. Dalis ekspozicijos kūrinių, kaip buvo apibūdinta pakvietime į parodą: "analogo neturintys naujos kartos paveikslai ant metalo plokščių". Pastarieji įdomūs tuo, kad gali labai lengvai keliauti po erdvę, transformuoti ją suteikiant meniškos netvarkos ir iš savo vietų išjudinant taisyklingas, griežtas interjero konstrukcijas.

Skirtinguose žiūros aukščiuose išdėliota ekspozicija žiūrovui suteikia galimybę erdvėje judėti įvairiomis trajektorijomis. Tai labai svarbu žiūrint į E.Scinsko darbus, nes jo kūriniai ekspresyvūs – tapybinis veiksmas juose aktyvus: daugybė spalvinių dėmių, skirtingomis kryptimis judančių potėpių, faktūrų, atsirandančių panaudojant koliažo elementus.

Erdvė drobėje – tarsi įelektrintas laukas, kuriame derėtų elgtis atsargiai, kad srovė nenukrėstų. Tačiau menininko energija, su kuria kurti darbai, tokia paveiki ir tonizuojanti, kad norisi žvilgsniu šokti gilyn į paveikslo erdvę, patirti jausmą, kuris aplanko važiuojant lekiant dideliu greičiu, pro pravirą sielos langą išvejant visas pašalines mintis, paliekant tik čia ir dabar akimirką, kurią, žiūrint į drobę, ima rastis ženklai. Abstraktūs ir žvilgsniu sunkiai apčiuopiami. Veikiau – nujaučiami.

Norisi žvilgsniu šokti gilyn į paveikslo erdvę, patirti jausmą, kuris aplanko lekiant dideliu greičiu, pro pravirą sielos langą išvejant visas pašalines mintis.

Pasivaikščiojimas po E.Scinsko parodą primena vaikštynes didelio miesto gatvėmis, kur galvą apsuka akinamai išblizgintos prekybos centrų vitrinos, nišinių krautuvėlių paslaptys, barų ir kavinių šurmulys, didžiuliai spalvoti reklaminiai stendai, greta keliomis juostomis zujantys automobiliai ir plūstančios minios praeivių. Lyg turistas stebi viską iš šalies, bandydamas susigaudyti savo minčių ir jausmų žemėlapyje. Akimirkai ištirpsti, susilieji su minia ir pamiršti, kas esi. Eini nežinomomis kryptimis – seki paskui savo nuojautą, kuri žada, kad kitame posūkyje tau atsivers dar vienas nepažįstamo miesto veidas. Visai kaip žvelgiant į tapytojo drobes – kiekviena jų pulsuoja kitokia energija, kitokiu ritmu. Tarsi kiekviename paveiksle tas realus, o gal įsivaizduojamas, miestas būtų palikęs savo atspindį, kuris menininkui tampa kūrybine medžiaga, padedančia perteikti savo kelionių emocijas, jausmus, įspūdžius.

Ir tapytojas, ir į jo kūrinius žvelgiantis žiūrovas pasineria į žaidimą – ieškoti to posūkio, už kurio aplanko sėkmė – atrasti ir išsaugoti tai, kas nepažįstamose vietose atsiveria tik tau.

Apie džiaugsmą ir keliones

E.Scinskas savo tapybai įkvėpimo semiasi iš kelionių po šiltuosius kraštus, kur kaip išprotėjusios žydi magnolijos, noksta mandarinai ir granatai, kur panirus į vandenį galima grožėtis pasakiškais koraliniais rifais, kur šviečia saulė, neblėsta dangaus giedruma, kur, regis, žmonės moka džiaugtis gyvenimu.

Lietuvis taip pat žino, kad gyvenimas – šventė ("kaip žydėjimas vyšnios"), tačiau saulės spindulių stoka, šiltojo metų sezono trumpumas daro savo – jis jautriai, kartais pernelyg, suvokia trapumą, laikinumą, o niūraus dangaus ir lietaus, kartais tokio įkyraus ir, atrodo, niekad nebesibaigsiančio, kamuojamas, gana dažnai užsidaro į pernelyg užsitęsiančios melancholijos, deja, gana dažnai ir depresijos, kalėjimą ir tada belieka skaičiuoti tingiai ištįsusias dienas.

Tapytojas E.Scinskas turi priešnuodį prieš tokią gyvenimą nuodijančią egzistenciją. Kad ir koks būtų gyvenimas, jis visada turi savo žydinčią pusę. E.Scinskui tai yra kelionės ir tapyba. Žinoma, negalima nutylėti, kad jis – populiarus fotografas, tačiau ši veiklayra menininko darbas, o tapyba tai, kur jis gali išsisakyti. O pagrindinė dailininko kalba" būtų apie džiugesį, patiriamas teigiamas emocijas, apie nuostabias keliones ir jose patiriamus malonius išgyvenimus. Visa tai jis įkrauna ir į savo paveikslus, galbūt todėl gerbėjų, o ir pirkėjų, menininkui netrūksta.

Be dramos ir akligatvių

Oranžinė, balta, dažna mėlio paletė jo abstrakcijose kuria ne tik džiaugsmingų emocijų atmosferą, bet ir liudija puikią tapytojo spalvinę klausą.

E.Scinsko tapyboje nė su žiburio nerasi dramos, ieškojimų sunkio, nevilties ar beprasmybės akligatvių. Jis sąmoningai pasirinko šviesiąją gyvenimo pusę ir savo darbais kalbėti apie pozityvumo naudą. Oranžinė, balta, dažna mėlio paletė jo abstrakcijose kuria ne tik džiaugsmingų emocijų atmosferą, bet ir liudija puikią tapytojo spalvinę klausą. Meistriškai sukomponuotos spalvinės dėmės sukuria akiai gražią abstrakciją, tačiau dailininkas savo darbuose kuria ir kitą pamatymo variantą. Pavyzdžiui, tapybos darbe "Lazy panda" galima ieškoti ir rasti pandą arba paveiksle "One journey" – itališką laikraščio užrašą, kaip nuorodą į kelionę, kita vertus, tai nėra būtina – vaizduotė pati susikurs arba pasakojimą, arba atgaivą – kelionės miražą, nes spalvomis, taupiu figūratyvu, kompoziciniais sprendimais menininkas perteikia kelionėse ryškiai įstrigusius matytus vaizdus.

Nepasakysi, kad gana didelių formatų E.Scinsko paveikslai būtų labai ekspresyvūs, ypač turint galvoje stereotipiškai džiugias spalvas (o džiaugsmas neretai siejasi ir su euforija). Tai nėra ekspresyvi gesto tapyba – greičiau racionaliai apgalvota, ramiai išieškota patirtų įspūdžių raiška. Paveiksluose galima įžvelgti ir tapybinių citatų iš pasaulio meno muziejų, kurios išmoktos (gerąja prasme) liudija praktinį išsilavinimą ir dailės išmanymą. Ir viena aišku – darbai sukurti lengva ranka, nesikankinant: neužkankinant nei drobės, nei žiūrovo.

Malonios patirtys

E.Scinsko tapybinė okeano serija, kurią šiuo metu galima pamatyti "Parko galerijoje", neabejotinai padovanos šventišką, turtingą reginį akims bei džiugių emocijų ir nebebus būtina belstis į kitą pasaulio kraštą ieškant šilumos ar ryškesnių spalvų. Beje, dabar Lietuvoje ruduo taip pat dovanoja gražų rudenėjančių medžių spalvų žaismą, vis dėlto tai krintantys, mirštantys lapai, o išlindusi saulė ir vėl primena minėtus Salomėjos Nėries žodžius, kad gyvenimas (mūsų dienos) – kaip žydėjimas vyšnios, trumpas ir beregint praeinantis, todėl reikia skubėti gyventi, nes praeis, nebegrįš jis. Net ir saulė rudenį byloja tą patį – rytoj gali lyti, gali stipriai atvėsti ir diena bus trumpesnė.

Galbūt todėl ir reikia tokių kaip E.Scinsko paveikslų – džiugių, pakylėjančių, be dramų, be egzistencinių krizių ar nuopuolių. Drobėse užfiksuota / sustabdyta laiminga akimirka, malonūs išgyvenimai niekur neskubina, niekuo nebaugina, nemėgina kažką atrasti ar perkeisti, nes gyvenimas ir taip gražus, jei, pasak dailininko, atsigręžti į jo žydinčią pusę.

Kas? E.Scinsko paroda "Ocean series".

Kur? "Parko galerijoje" (M.Valančiaus g. 6).

Kada? Veikia iki lapkričio 9 d.