Trys maršrutai su bienalės gidų komanda – "30 šviesų", "2 žingsniai" ir "99 metrai" laukia pakeleivių liepos–rugsėjo mėnesiais. Prieš prasidedant kelionei, kviečiame susipažinti su vienais šių ekskursijų idėjos autorių architektu Algimantu Grigu (A.G.) ir menotyrininke Juste Litinskaite (J.L.).

– Abu esate profesionalūs gidai. Kuo jus sužavėjo ši profesija?

A.G.: Gidas – tai vedlys kelionėje. Vaikystėje leisdavausi į žygius su draugais ir juose visada būdavo vadas, nes be jo niekur nenueisi arba eisi ratais. Gidas žino kelią arba ėjimo būdą. Gidavimas gali būti ir meninė priemonė. Gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių, pavyzdžiui, gerą orientaciją erdvėje, žinių arba garsų balsą, nebijantis auditorijos. O svarbiausia – noras.

J.L.: Man gidas pirmiausia yra patirčių kūrėjas. Teisingai Algimantas pastebėjo – tai žmogus vedlys, savotiškai diktuojantis kelią ir pažinimo eigą, padedantis atrasti tam tikrus objektus. Sutinku, kad gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių. Manau, kad svarbiausia jų – tai gebėjimas ekskursijos metu sukurti betarpišką atmosferą, kai nebaisu klausti, paprieštarauti vienai ar kitai nuomonei, nebijoti megzti dialogus. Man patinka dialogai su žmonėmis, kuriuos galima užmegzti ekskursijų metu. Negana to, gidavimą suprantu kaip savotišką asmeninį-menotyrinį tyrimą, kurio metu aiškinuosi, ką žmonės mato, ko nemato ir ką nori matyti mene. Man visa tai yra beprotiškai įdomu.

– Algimantai, kokiais keliais atkeliavote į Kauno bienalės gidų komandą?

A.L.: Pagal profesiją esu architektas. 2015 m., pirmajame "Open House Vilnius" susitikau kelis bičiulius, su kuriais pradėjome "Ekskursą". Pirmiausia, norėjome turėti panašias į "Open House" ekskursijas Kaune, erdves tyrinėti savu formatu – trumpai, be sudėtingų architektūrinių terminų, pristatyti objektus, įtraukiant žmones. Rengėme vasaros ciklus, vėliau prasidėjo Liepos 6-osios festivalis. Komanda keičiasi, pulsuoja – tai architektai, menotyrininkai, istorikai, su kuriais galime diskutuoti. Visi žmonės skirtingai mato aplinką, o kartu galime parengti ekskursijas, kurios būtų kuo universalesnės, bet ne mažiau įdomios. Nuo 2017 m. "Ekskurso" komanda prisijungė prie Kauno bienalės. 11-oji Kauno bienalė buvo unikali, nes beveik visi darbai buvo mieste ir geriausiai ją patirti buvo galima su gidu, vaikštant nuo vieno darbo prie kito. Mes buvome palyda, pasakojantI apie tą vietą, kurioje atsidūrė meno kūrinys, taip suteikiant papildomo konteksto. Menininkas sukuria darbą erdvėje, čia meno darbas sukuria tam tikrus raibuliavimus. Šiųmetėje bienalėje vedžiojame žmones pagal objektų geografinį išsidėstymą, trimis skirtingais maršrutais, pristatydami meno kūrinius miesto kontekste.

– Juste, tai jums – trečioji Kauno bienalė. Taip pat esate pradedančioji meno kuratorė, bendraujate su menininkais. Kokius virsmus pastebite Kauno bienalėje?

J.L.: Kiekviena bienalė – tai atskira istorija ir kelionė. Šiemet kelionė taip pat yra ir pagrindinė bienalės tema. Kiekviena bienalė yra savita. Skirtingi kuratoriai suburia vis kitą menininkų komandą, o kiekvienas iš jų pagrindinę bienalės temą papildo naujomis idėjomis. Šiųmetė bienalė išskirtinė tuo, kad pirmą kartą ją kuruoja daugiau nei vienas kuratorius, vystomas bendrakuratorystės principas. Pati bienalė įdomi dar ir tuo, kad kadaise ji buvo tekstilės bienalė ir tik vėliau tapo šiuolaikinio meno paroda. Ji eksperimentatyvi, vis dažniau išeina iš tradicinio meno erdvių. Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.

Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.

– Ką reiškia ekskursija? Jums patiems ji labiau potyris ar procesas?

J.L.: Tai procesas, kuriantis potyrius, kurių kiekvienoje ekskursijoje gali būti ne vienas. Ekskursijos metu kiekvienas jos dalyvis išgyvena skirtingas patirtis. Be to, tai daugybės pasaulėžiūrų susitikimas. Mes, gidai, ekskursijų metu tarsi būname dominuojantys asmenys, bet kartais labai netikėtai galime užmegzti lygiavertį dialogą su ekskursijų dalyviais.

– Kauno bienalės ekskursija "30 šviesų" vinguriuoja nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. Kaip ją apibūdintumėte jūs, ko galėtų žmogus tikėtis ir kokie akcentai šioje ekskursijoje svarbiausi?

J.L.: Kaip jau minėjo Algimantas, kurdami idėjas kiekvienai ekskursijai atsispyrėme nuo geografinių koordinačių. Šioje ekskursijoje koncentruojamės į tarpkultūriškumo temą. Pastebėjome, kad nemažai šioje geografinėje atkarpoje esančių menininkų kūrinių yra tarpkultūrinio diskurso dalis. Šios ekskursijos centre turime menininko Roberto Narkaus instaliaciją, kuri yra sudaryta iš daugiau kaip 30 oro uosto pakilimo ir nusileidimo tako lempų, tad ir ekskursija pavadinta "30 šviesų". Kūrinys labai įdomiai papildo temą.

A.G.: Svarbu pabrėžti, kad ekskursijų metu lankomi bienalės meno kūriniai, tačiau pasakojame ir apie jų buvimo erdvę – Ramybės parką, Kauno autobusų stotį. Arba turo metu patenkame ten, kur įprastai durys būna uždarytos, kaip ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje.

– Kas turėtų labiausiai sudominti šioje ekskursijoje?

J.L.: Labai mėgstu ironiją, satyrą, gebėjimą kalbėti apie labai rimtus ir sudėtingus ar skaudžius dalykus su humoru. Šioje ekskursijoje yra tokių kūrinių, tai Ghenadie Popescu "Vidury", Adriano Melio "Nebuvimo nauda. Pasiteisinimai neiti į darbą", Amalios Picos "A ∩ B ∩ C (Line)".

A.G.: Man patinka pasakoti apie meno kūrinius, kartu pabrėžiant, kur jie atsidūrė. Kai tu įeini į galeriją pro ten, kur niekada neitum, arba parke, kuriame niekada nesilankai, randi netikėtą kūrinį, išgirsti parko istoriją – tai turėtų ypač sudominti.

– Kaip tinkamai pasiruošti ekskursijai?

J.L.: Labai svarbu – patogūs batai.

A.G.: Reikia būti pavalgius, turėti kepurę nuo saulės. Iš tiesų fiziologiniai poreikiai yra labai svarbūs, tai matau vedant ekskursiją. Pavyzdžiui, tikrai sunku klausyti, jei esi alkanas, tuomet stojame su grupe pakeliui užkąsti ar atsigerti.

J.L.: Pritariu, o tada jau kyla intelektualiniai poreikiai, kuriuos mes patenkinsime su kaupu.

– Ką rekomenduotumėte žmogui, stokojančiam kantrybės ar dėmesio? Ar gali ekskursiją rinktis smalsus žmogus, tačiau nenuorama.

A.G.: Mūsų ekskursijos sukonstruotos taip, kad mes pasakojame apie meno kūrinius mieste: mes vaikštome po jį ir pasakojame apie Kauną, apie miesto gatvės meną, apie čia esančius parkus, pastatus, tarpukario architektūrą. Miestas – universali patirtis, nepaliekanti abejingų. Kauno bienalėje kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas tai atsispindi net kelių menininkų kūriniuose.

J. L.: Kiek laiko užtrunkame prie kiekvieno objekto, labai priklauso nuo to, kiek jis kelia klausimų. Kadangi dalis ekskursijos vyksta viešose miesto erdvėse, dinamikos tikrai netrūksta. Aš į ekskursijas žiūriu iš menotyrinės perspektyvos, tad su manimi žmonės daugiau sužino apie meno kūrinius ir nuolatines menininkų praktikas, stengiuosi paminėti kuo įdomesnius faktus, aptarti daugiau ankstesnių menininkų kūrinių. Kiekviena ekskursija yra pakankamai unikali. Niekas nežino, kur ateis, o tai ką atras – atsitiktinumo klausimas, bet tikrai kažką ras net ir "smalsuolis nenuorama".

– Ką kiekvienam jūsų reiškia kelionė? Kur dabar esate – po išvykimo, ar prieš atvykstant?

J.L.: Aš esu absoliučiai ir visomis prasmėmis "po išvykimo, prieš atvykstant". Manau, kad tai nuolatinė kiekvieno mūsų būsena gyvenime, su tam tikromis stotelėmis.

A.G.: Dabar esu tranzitinės būsenos. Nors gyvenu vienoje vietoje, sėsliai, bet galvoje – kelionė.

Galimybės

12-osios Kauno bienalės parodos "Po išvykimo | Prieš atvykstant" artimiausios ekskursijos:

"30 šviesų" liepos 13 d. 14 val.

"99 metrai" liepos 18 d. 21 val.

"99 metrai" liepos 20 d. 14 val.

"2 žingsniai" liepos 27 d. 14 val.