Diskusijos, bendruomenės pietūs, virtualiosios kelionės po LSMU muziejus, išskirtinio filmo peržiūra, protų mūšis – šios ir kitos veiklos, vykusios pasitelkus įvairias socialinių tinklų programas, padėjo gausiai universiteto bendruomenei neprarasti tarpusavio ryšių, pasisemti nekasdienių įspūdžių, bendrų patirčių. Taip išradingai vienyti LSMU bendruomenę sumanė LSMU Kultūros centro darbuotojai. Pasak LSMU Kultūros centro vadovės Grytės Žitkienės, LSMU bendruomenė – išsilavinę, apsiskaitę, plataus akiračio, plačių kultūrinių interesų, daug keliaujantys, įpratę nuolat ieškoti žinių žmonės.

„Pernai pirmą kartą įvykusi Kultūros savaitė aktyviai įtraukė į veiklas ir sukūrė daug lūkesčių ateinantiems metams. Šiemet renginys turėjo nemenką iššūkį – išlaikyti tokią pat jaukią atmosferą nuotoliniu būdu. Žmonių įsitraukimas pranoko lūkesčius – filmo peržiūrų buvo per 500, saulėtą, šiltą penktadienio vakarą vykęs bendras projektas su studentų atstovybe – protmūšis „CyberMind“ prie kompiuterių ekranų surinko 14 komandų po 6 dalyvius. Virtualiojo projekto dalyvių gausa, aktyvus jų įsitraukimas patvirtino: visiems sudėtingu karantino laikotarpiu tokie renginiai išties reikalingi“, – pasakojo G.Žitkienė.

Šiųmetė virtualiojo LSMU projekto renginio tema buvo „Kultūra tausoti“. Pasak pašnekovės, matant, kaip smarkiai žmogaus veikla lemia reikšmingus aplinkos pokyčius, siekta paskatinti universiteto bendruomenės narius tausoti išteklius keičiant kasdienius savo įpročius.

Paskaitoje-diskusijoje „Socialinė atsakomybė. Mano didysis AŠ“ vedėjas – socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas Giedrius Bučas pasidalijo duomenimis iš praėjusių metų šešių dienų žygio aplink Kauną, pakeliui renkant, registruojant ir rūšiuojant rastas atliekas. Tąkart iš viso surinkta 11,5 tūkst. vienetų įvairių atliekų.

„Norėjome, kad šia tema būtų ne vien dar kartą padiskutuota, bet kad keistųsi ir įpročiai. Kartu su specialistais įvardijome 10 būdų, kaip galėtume tausoti išteklius namuose ir darbe. Vienas jų – kitoks daiktų panaudojimas: tarkime, iš panaudotos kaitrinės lemputės sukurta vazelė puošia Kultūros centro biurą. Įvairius aplinkos tausojimo būdus sieksime įtraukti į kasdienį gyvenimą“, – pasakojo G.Žitkienė.

Viena šiųmetės LSMU Kultūros savaitės pažibų buvo filmo „El Padre Medico“ („Lietuvis Amazonės džiunglėse“) peržiūra, kurį specialiai universiteto bendruomenei pristatė filmo režisierius Vytautas Puidokas.

Daktaras, kunigas, šnipas, žudikas? Išties buvo galima tikėtis, kad tokio filmo kaip „El Padre Medico“, peržiūra sukels įvairių jausmų ir daug klausimų. Peržiūra labai pavyko, dalyviai net prašė pratęsti jos laiką.

Protmūšis „CyberMind“ prie kompiuterių ekranų surinko 14 komandų po 6 dalyvius.

Per transliaciją buvo galima tiesiogiai bendrauti su kūrybinės grupės atstovais, sužinoti, kas liko už kadro, juolab kad filmo apie išskirtinę ir prieštaringai vertinamą asmenybę režisierius siūlo žiūrovui pačiam susidėlioti savąją istorijos versiją.

Kultūros savaitę turiningai užbaigė LSMU Studentų atstovybės surengtas virtualusis bendruomenės protmūšis „CyberMind“.

„Užtikrinome kuo glaudesnį ryšį tarp dalyvių, kurie į žinių turnyro klausimus atsakinėjo savo namuose, „MS Teams“ programėlėje susijungę į kibernetines komandas. Iš viso dalyvavo 14 komandų, kurias sudarė mūsų universiteto studentai, administracijos atstovai ir bendruomenės nariai. Maloniai nustebino dalyvių žinios apie tvarumą ir išteklių tausojimą“, – pasakojo LSMU Studentų atstovybės prezidentė Evelina Alūzaitė.

Kultūros centro vadovė G.Žitkienė sakė, kad pirmą kartą į virtualiąją erdvę pabandžius perkelti įvairios formos ir tematikos Kultūros savaitės renginius įgyta drąsinančios patirties, kurią, jei tik prireiks, bus galima vėl panaudoti.

„Nors apie virtualaus renginio sėkmę negali susidaryti įspūdžio iš dalyvių šypsenų ar gražių žodžių, tačiau gavome žinučių su padėkomis. Tai skatina nesustoti, tad jau kaupiame idėjų kitiems renginiams“, – kalbėjo G.Žitkienė.

– Istoriją apie lietuvį misionierių, gydytoją, indėnų gelbėtoją Aleksandrą Bendoraitį atradai keliaudamas po Pietų Ameriką, Amazonės džiunglėse. Ar tiki, kad keliai nuveda ten, kur reikia?

– Tai nutiko 2013 metais, Bolivijos-Brazilijos pasienyje, atokiame miestelyje, į kurį turistai net neužsuka. Buvo keista išgirsti, kad šiame užkampyje žmonės žino, kad yra Lietuva ir netgi pažįsta lietuvių. Keistas sutapimas buvo tai, kad ir aš pats ne pirmą kartą išgirdau Aleksandro Bendoraičio pavardę. Namų bibliotekoje kažkada radau kunigo Antano Saulaičio apie jį parašytą knygelę. Tuomet pagalvojau, kad istorija – įdomi, bet kai ją dar kartą išgirdau Brazilijoje, supratau, jog noriu apie šį žmogų sukurti dokumentinį filmą. Anuomet buvau gana jaunas, toji kelionė man buvo tarsi savęs paieškos, o paskui atsirado filmas, taigi, matyt, kad nuveda ir liepia pasakoti istoriją.

– Pirminis filmo sumanymas stipriai pasikeitė, kai su filmavimo grupe išvykote į džiungles. Žiūrint filmą, neapleidžia jausmas, kad po vienų durų atsiveria dar vienos ir dar vienos, ir dar vienos. O indėnus gelbėjusio lietuvio misionieriaus paveikslas vis įgauna naujų spalvų. Ar pačiam toks posūkis buvo netikėtas?

– Sugalvojęs, kad kursiu filmą, tame miestelyje pasilikau ilgiau. Aleksandras Bendoraitis mirė 1998 metais, tačiau radau žmonių, kurie jį puikiai prisiminė. Taip pat ir vieną lietuvį, daktarą Vitą Kiaušą, į džiungles atvykusį paskui Bendoraitį ir čia pasilikusį. Su juo kalbant, gimė emocinis ryšys ne tik su Brazilijos lietuvių istorija, bet ir su mano paties istorija ten. Vitas gyvena vienas, apsuptas nepažįstamų žmonių, be šeimos. Bendoraitis jam buvo viltis rasti artimą žmogų, lietuvį. Ir toji viltis nepasiteisino, o tai – dar skaudžiau. Radau vienišą, nemiga sergantį, po namus šlitinėjantį šviesų, bet labai nelaimingą žmogų. Žiūrėdamas į jį, nebuvau tikras, ar aš pats taip nesijausčiau toli nuo namų.

Pokalbiai su visais tais žmonėmis mane užkabino – jaučiau, kad istorija, kurią atradau, yra įdomi, kontraversinė ir labai tinka dokumentiniam kinui. Pradžioje mus žavėjusi legenda netrukus pradėjo bliūkšti. Už gerųjų Aleksando Bendoraičių darbų – dviejų milžiniškų ligoninių, kurios iki šiol veikia, saugios indėnų zonos, kurioje jie dar tebegyvena, plaukiojančių poliklinikų, vaistų ir pinigų, kuriuos jis rinkdavo indėnams, slėpėsi kažkas daugiau. Paaiškėjo, kad yra net keletas galimų scenarijų, ką iki gyvenimo džiunglėse veikė Aleksandras Bendoraitis ir iš kur jis atvyko. Kai pradėjome į tai gilintis, istorija nebeatrodė tokia graži ir didinga. Man buvo svarbu kalbėti apie tai, kad vertinga dažniausiai tampa tai, kas labai arti mūsų. Ir nesvarbu, kiek ir ką žmogus yra padaręs, kokių svajonių pasiekęs. Emocinė šios istorijos pusė man labiausiai apie tai ir kalba. Apie žmogų, kuris atsidūręs tam tikroje situacijoje, tarsi kuria save iš naujo. Tame, kad jiems pavyksta, netgi gali atrasti genialumo.

– O gal – melo sau? Pakeisdamas tapatybę juk kažin, ar gali pakeisti savo mintis?

– Mes daug sau meluojame. Taigi, tai – prastas atskaitos taškas. Dėl to labai svarbu, kokie žmonės yra šalia mūsų. Jie tarsi inkaras, prie kurio gali pasitikrinti – kas esi, iš kur esi. Štai kodėl Bendoraitis radikaliai nutraukė visus ryšius su savo buvusiu pasauliu, netgi pavardę pasikeitė. Filmuodami nesutikome nė vieno žmogaus, kuris jo istoriją žinotų nuo pradžios iki galo. Joje egzistavo daugybė vardų, šalių, specialybių ir veiklų. Mūsų pašnekovai žinojo tik tai, ką jis pats jiems pasakojo, pasidalindavo vieni su kitais, bet niekada niekas tų istorijų nesujungė į bendrą visumą. Mums pavyko Bendoraičio gyvenimą išsiaiškinti iki galo. Kartais galvoju, gal tokia ir buvo mano misija – sujungti taškus, kurių sujungti negalėjo nei jis pats, nei aplinkiniai. Ir tai – kur kas svarbiau nei malonumas kurti filmą.

– Tikriausiai ne kartą svarstėte – o kokia šioje istorijoje yra mano pozicija?

– Iš filmo kiekvienas sudėlios savo tiesą. Tai ir įdomu. Vieniems gal pasirodys, kad nieko čia nėra šokiruojančio, o kitiems, gyvenantiems labai teisingą gyvenimą, net ir smulkiausias melas pasirodys nusikaltimas. Man buvo svarbu nenuteisti, tam neturiu jokios tiesės. Norėjau su empatija priimti žmonių išgyvenimus, juos išklausyti, įsijausti ir parodyti.

Neslėpsiu, pradžioje Bendoraičiu buvau labai susižavėjęs, juk nebuvau padaręs nieko panašaus, kad galėčiau su juo lygintis. Tačiau pradėjęs lysti giliau į triušio olą, sutikau misionieriaus sužalotų žmonių. Tikrai blogai jausdavausi po tų interviu, po vieno mane fiziškai pykino ir purtė. Informaciją gali sumeluoti, išsigalvoti, bet emocijų – ne. Laikyti savyje tokias žiaurias patirtis apie žmogų, kuris tarsi ir buvo dievinamas, sudėtinga. Filmą montavome Vokietijoje, paklausiau vokietės montuotojos: „Kaip manai, Bendoraitis buvo geras ar blogas žmogus?” Ji man atsakė: „Jis buvo geras žmogus, padaręs klaidų“. Jos atsakymas tapo man atskaitos tašku ir šiandien padedančiu suprasti žmones.

– Na, turbūt, kiekviename žmoguje yra ir juodo, ir balto…

– Klasikinis naratyvas – kai nuvažiuoji į tolimą, nuo pasaulio atskirtą kraštą ir turi šio pasaulio patirtį, finansinių resursų gelbėti žmones, toji galia sužavi, o vietiniai atiduoda visus pasitikėjimo kreditus. Tuomet gali nutikti taip, kad pasitikėjimo santykis nejučia pereina į išnaudojimo santykį.

Filme mes pasakojame gyvenimišką istoriją, o kai šiandien dar ir dar kartą žiūriu filmą, galvoju apie žmogaus kompleksiškumą. Pirmoji mūsų reakcija dažnai būna teisianti, tačiau kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, kad žmogus yra visoks.

Įdomu, kad istorija įvyko Lotynų Amerikoje, kur itin stipri katalikiška visuomenė, su visomis kultinėmis katalikų asmenybėmis, ryškiu velniu ir Dievu. Jų gilioji kultūra – kur kas labiau pagoniška, joje tokios stiprios atskirties tarp gėrio ir blogio nėra. Gerai pamenu, kaip per džiungles ėjome su vienu šamanu. Aš paslydau ant tiltelio ir nuvirtau į klampią purvo tešlą upelio vagoje. Reikėjo matyti, kaip skaniai iš mano nelaimės juokėsi šamanas. Toji mano asmeninė patirtis daug kalba apie tai, kad jie nelinkę vertinti, o šventas žmogus gali klysti ir būti labai žmogiškas.

„El Padre Medico“ pasakoja lietuvio Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919-1998) mitą. Jis byloja apie kilnų gydytoją, pasišventusį misionierių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos, sukūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenančių žmonių ir įkūrusį dvi vis dar veikiančias ligonines. Tačiau pokalbiai su liudininkais atskleidžia ir visai kitokį A. F. Bendoraičio paveikslą. Filmas Lietuvos kino teatruose rodomas nuo šiandien, vasario 7 dienos.

„Po sėkmingos premjeros JAV ir vos trijų, sausakimšų kino seansų per festivalį „Nepatogus kinas“ gavome daugybę užklausų, kada filmą bus galima pamatyti kino teatruose. Labai džiaugiuosi, kad tokia galimybė atsirado ir mūsų filmas pradeda savo kelionę pas žiūrovus“, – sako filmo „El Padre Medico“ prodiuseris Paulius Juočeris.

Penkerius metus filmo kūrėjai rinko medžiagą apie Pietų Amerikoje dirbusį lietuvį kunigą ir misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį (1919-1998). Filmu tapusią istoriją režisierius, buvęs grupės „Parranda Polar“ narys Vytautas Puidokas atrado keliaudamas po Brazilijos džiungles. Filmas filmuotas Brazilijoje, Bolivijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Apklausta daugybė misionierių pažinojusių žmonių.

„Itin žmogiška patirtis. Nėra taip viskas paprasta, kažin ar visus gerus darbus gali nubraukti klaidos ir nusikaltimai?“ – pažiūrėjęs „El Padre Medico“ sakė kunigas Antanas Saulaitis. Jam su A. Bendoraičiu taip pat yra tekę susitikti.

„Galiu drąsiai pasakyti, kad tai – vienas stipriausių dokumentinių filmų, kuriuos pastaruoju metu mačiau, filme gali aiškiai justi, kiek metų darbo buvo įdėta“, – teigia tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja Urtė Karalaitė.

„Netgi tiek daug girdėjusi apie šią istoriją, filme atradau labai daug naujų dalykų. Filmas man buvo tarsi stebuklingų dėžučių rinkinys – atidarai vieną, iš jos išimi kitą, o joje – dar viena ir dar...“ – taip kolegos, režisieriaus Vytauto Puidoko filmą apibūdina režisierė Giedrė Žičkytė.  

„Žmonės įpratę apie istorine asmenybes susikurti labai vienpusį vaizdą – arba išaukština, arba sumala į dulkes. Mūsų herojus nėra vien tik geras arba vien tik blogas. Mėginome sąžiningai tai parodyti“, – sako filmo režisierius V. Puidokas.

Ir vis dėlto, filmas sukėlė nemažai prieštaravimų bei diskusijų. Šališkumu ir neobjektyvumu apkaltinti filmo kūrėjai neabejoja, kad prieštaringos asmenybės sulaukia prieštaringų vertinimų. Juk ir A. Bendoraitį vieni vadino baltuoju Amazonijos dievu, o kitiems jis – tik turtais aptekęs garbėtroška ir išnaudotojas.

„Toks ir mūsų tikslas – tegu žiūrovas nusprendžia pats. Šis filmas ne vien apie kunigo ir misionieriaus asmenybę, jis ir apie žmogų, gyvenantį toli nuo Tėvynės“, – sako režisierius V. Puidokas.

Filmo „El Padre Medico“ režisierius – V. Puidokas, operatorius Rimvydas Leipus, montažo režisierė Ieva Veiverytė, kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius, prodiuseris P. Juočeris.

„El Padre Medico“ Lietuvos kino teatruose – nuo vasario 7 dienos.