Tautinis kostiumas vaduojasi iš kaimo bobučių rūbelio įvaizdžio ir tampa protokoline apranga bei prabangiu, iškilmingiausioms progoms tinkančiu drabužiu. Į Lietuvą atsklinda Europoje gaji mada švenčių dienomis vilkėti tautiniais rūbais.
Specialistus atakuoja emigrantai
Vis dažniau į tautinių rūbų žinovus kreipiasi jaunieji mūsų šalies emigrantai. Gražių tautinių rūbų nori įsigyti ypač daug tautiečių, emigravusių į skandinavų šalis.
"Mano brolis gyvena Norvegijoje. Esu iš jo girdėjusi, kad per šventes visi žmonės apsivelka tautiniais kostiumais ir jais vilkėdami linksminasi: eina į kavines, lanko kaimynus, vaikštinėja gatvėmis. Aprengia tokiais drabužiais ir savo vaikus. Taip yra įprasta pasipuošti ir išreikšti džiaugsmą švente. Visiškai nebūtina lipti ant scenos ar atlikti kažkokią misiją", – pasakojo Klaipėdos etnokultūros centre dirbanti dailininkė bei etnologė, tautinio kostiumo kūrėja ir dizainerė Elena Matulionienė.
Vis daugiau išvykstančiųjų į kitas šalis mato, kad tautinis kostiumas kitose valstybėse turi tam tikrą statusą ir, pasigavę šią nuostatą, patys stengiasi įsigyti lietuviškų tautinių rūbų, kad svetur galėtų reprezentuoti savo šalį.
Kai kuriose Vakarų valstybėse yra specializuotų parduotuvių, kuriose parduodamos tautinių kostiumų detalės. E.Matulionienė tokią parduotuvę matė ir Taline.
Parduotuvės darbuotojai konsultuoja klientus, pataria, kaip sukomplektuoti "teisingą" kostiumą, atspindintį tam tikrą laikmetį bei regioną.
Lietuvoje kol kas šį darbą atlieka šios srities žinovai, o drabužius siuva siuvėjai. Tokius rūbus galima dėti šalia muziejinių, jie nėra naujadarai, juos žinovai sukuria pagal autentiškus kostiumus.
Rūbas kainuoja tūkstančius
Tautinių rūbų komplektas yra brangus. Jis gali kainuoti nuo poros tūkstančių litų. Vadinasi, tai yra solidus apdaras.
"Jei moteris nusipirktų suknelę, kainuojančią tokią sumą, kaip ji ją brangintų. Toks supratimas ima įsivyrauti. Nors ir nelabai smagu pripažinti, bet kol kas dauguma mūsų beždžioniaujame, mėgdžiodami pasaulio bei šalių kaimynių madas", – tikino E.Matulionienė.
Šalies vadovų požiūris į tautinius rūbus pradėjo keistis 2003-iaisiais, kai Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) pristatė visų penkių Lietuvos regionų tautinius drabužius.
Tada valdžios atstovai pamatė, kad liaudies drabužiai yra prabanga, o ne nunešioti skudurėliai.
Nuo tada ruošiantis dainų šventėms ir kitiems dideliems renginiams, savivaldybės bei LLKC ėmė skirti pinigų ansamblių aprangai – aukštos kokybės rūbams.
Baiminasi atrodyti storos
Jaunystės ir lieknumo kultui pasidavusios moterys neretai su siaubu žiūri į tautinius kostiumus, kuriuose yra daug drabužių sluoksnių, išryškinami klubai, rankos, slepiami plaukai.
E.Matulionienė įsitikinusi: jeigu kostiumas yra priderintas ir pasiūtas konkrečiam žmogui, jis nesudarko figūros.
Neretai rimtą tautinį kostiumą įsigyja turtingi žmonės. Tai byloja tokio rūbo vertę. Į Lietuvą šį įprotį atveža oficialūs kitų valstybių atstovai, į kviestinius renginius atvykstantys su savo šalių tautiniais rūbais. Jie nebūna apsirengę masinės gamybos pasiūtais drabužiais ansambliui ar chorui. Tai – labai individualūs ir brangiomis detalėmis papuošti drabužiai.
Skirtingų Lietuvos regionų tautiniai rūbai taip pat turi tokių aksesuarų, kurie gali kelti aplinkinių susidomėjimą bei nemažai kainuoti.
"Tautinis kostiumas prilygsta solidžiai sąskaitai banke. Nes jo brangumą rodo batai, papuošalai, audiniai, iš kurių pasiūti rūbai. Šie dalykai atskleidžia žmogaus statusą. Senais laikais tai buvo moters nagingumo, darbštumo, skonio rodiklis, o šiandienos gyvenime jie atspindi piniginės storį. Be to, labai didele garbe šiandien laikoma, jei kažkurią detalę moteris pati numezgė, nuaudė, išsiuvinėjo", – pasakojo dizainerė E.Matulionienė.
Norėjo būti lygios su vyrais
Pernai spalį į Klaipėdos etnocentrą kreipėsi uostamiesčio Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės Klaipėdos regiono karininkų šeimų moterų draugijos moterys. Jos sumanė įsigyti tautinių drabužių ir ketino juos naudoti įvairiuose renginiuose, kuriuose jos dalyvauja drauge su savo sutuoktiniais.
Lietuvos kariuomenės karininkų vakarinės uniformos – itin iškilmingos. Vyrai vilki smokingus, baltus marškinius ir peteliškes.
Kaskart pirkti ar siūdintis vakarinę suknelę, tinkamą pasirodyti kartu su tokia uniforma vilkinčiu vyru, moterims yra nemenkas iššūkis. Todėl, paragintos išmanančių etiketą žmonių, jos nusprendė įsigyti protokolinio rūbo statusą turinčius tautinius kostiumus.
E.Matulionienė pirmiausia papasakojo birutietėms apie liaudies rūbų įvairovę, paaiškino pagrindinius bruožus ir padėjo kiekvienai jų pasirinkti, kokio regiono ir kurio laikmečio kostiumų jos norėtų, be to, pritaikė kiekvienos moters figūrai bei skoniui labiausiai tinkančius drabužius.
"Žinau, kad ir tarpukario karininkų žmonos, birutietės švenčių metu dėvėdavo tautinius rūbus. Turėjome ir mes šiokių tokių drabužėlių, panašių į tautinius: kas languotą sijoną, kas kokią liemenę. Mūsų sąjungos pirmininkė Namida Pocienė mums kartą paaiškino, kad kostiumas turi būti tikras ir vientisas. Kaip vėliava negali būti bet kokia, ir kostiumas negali būti tik panašus į tautinį. Ji mums patarė kreiptis į specialistę", – pasakojo uostamiesčio birutiečių vadovė Sigita Stonkienė.
Šie kostiumai daugeliui moterų padėjo išspręsti amžiną problemą, kuo rengtis. Mat naujieji, daug kainavę rūbai tinka visoms progoms, o ir atrodo prabangiai.
Sostinėje apspito užsieniečiai
Vasario 7-ąją tradiciškai yra minimas Birutės vardadienis, šiemet tądien buvo minima 90 metų bendrijos sukaktis. Iškilmės vyko Kauno karininkų ramovėje. Šį kartą didelė dalis moterų vilkėjo tautinius kostiumus.
"Mes ir pačios nebuvome mačiusios viena kitos rūbų. Rengėmės autobuse, buvo smalsu ir nuostabu. Prisipažinsiu, yra visiškai kitoks jausmas, kai apsirengi klaipėdietiškais rūbais. Man atrodo, kad mano nugara labiau išsitiesia, ir vaikštau kažkaip grakščiau, jaučiuosi ypatinga", – dalijosi įspūdžiais S.Stonkienė. – Žinau, kad netrukus dar kelios mūsų bendrijos narės taip pat pasidabins panašiais kostiumais. Tiesiog viena dabar laukiasi vaikelio, kita ką tik pagimdė. Moterys laukia, kol figūros vėl bus normalios."
Klaipėdos birutietės pasisiuvo keturis klaipėdietiškus ir vieną žemaitišką kostiumą. Visos moterys tikino sulaukusios namiškių susižavėjimo, ne viena ketina panašius drabužėlius parūpinti ir savo dukroms.
Pernai kovo 28 d. visos Lietuvos birutiečių sąjungos skyrių pirmininkės buvo pakviestos pas šalies Prezidentę.
Septynios moterys pasipuošė savo regionų tautiniais drabužiais ir neįtikėtinai šiltą dieną iš Krašto apsaugos ministerijos į prezidentūrą ėjo be paltų.
Nors kelias buvo netolimas, pakeliui moterims teko kelis kartus sustoti – turistai iš užsienio šalių jas stabdė, kalbino, fotografavo ir reiškė susižavėjimą.
Akis bado klaidos
Tautiniams rūbams keliami labai griežti reikalavimai. Jais pasipuošę žmonės turi žinoti nemažai dalykų, kurie neleistini vilkint šiuos kostiumus. Daugelis detalių parodo ne tik vietovę, kuriai atstovaujama, bet ir žmogaus socialinį statusą.
Specialistams akį rėžia, kai net šalies vadovė šiurkščiai nusižengia šiems kanonams nedėvėdama galvos apdangalo. Jos amžiaus moteris, vilkėdama lietuvių tautinius rūbus, būtinai turi prisidengti galvą ir nepalikti kyšoti nė vieno plauko.
"Kai žmogus apsivelka puikų kostiumą, bet apsiauna netinkamą avalynę arba neturi galvos apdangalo, tai savotiškai išniekina rūbą, nes jis tokiu atveju turi trūkumų. Galėčiau palyginti tai su vakarinės suknelės ir šlepečių deriniu. Visiškai klaidinga manyti, kad skara, nuometas ar kepuraitė sudarkys veidą. Niekai. Negali vienas žmogus tuo pačiu metu reprezentuoti XIX ir XX amžių", – aiškino E.Matulionienė.
Etnologė gali per kelias sekundes išvardyti daugybę dažnai pasitaikančių klaidų.
Viena būdingiausių – auskarų bei apyrankių nešiojimas prie liaudies rūbo. Kartais garbaus amžiaus moterys galvas dabina karūnėlėmis, nors iš tiesų tai yra netekėjusių, jaunų mergaičių atributas.
Vyrams bet kuriuo metų laiku privaloma sermėga.
