Tačiau, pasak Elijaus Čivilio, dar anksti pasakyti, kokios konkrečios bendrovės bendradarbiaus su ginkluotės gamintoja.

„Jie („Rheinmetall“ – BNS) yra pakankamai atviri įvairioms sritims nuo pačios gamyklos statybų iki labai paprastų buitinių dalykų tą gamybą vykdant. Tai spektras yra tikrai labai platus“, – ketvirtadienį interviu „Verslo žinioms“ sakė E. Čivilis.

„Pasakyti, kur konkrečiai, dabar yra per anksti. Manau, kad tai bus natūralus sekantis žingsnis po sutarties pasirašymo“, – teigė jis.

Vyriausybės ir „Rheinmetall“ atstovai antradienį Vilniuje pasirašė ketinimų protokolą dėl 155 mm artilerijos amunicijos gamyklos Lietuvoje statybų ir netrukus pradės derybas dėl investicijų sutarties.

Pasak E. Čivilio, Lietuva susidomėjusiems stambiems investuotojams „labai anksti“ keliamas lūkestis, kad į jų veiklą šalyje bus įtrauktas ir vietos verslas.

Manome, kad mums tokių izoliuotų gamintojų, kurie pagamintų tik sau, išvežtų ir nesukurtų jokios pridėtinės vertės, tiesą sakant, nelabai reikia.

 

„Manome, kad mums tokių izoliuotų gamintojų, kurie pagamintų tik sau, išvežtų ir nesukurtų jokios pridėtinės vertės, tiesą sakant, nelabai reikia. Mums svarbu, kad kuo didesnė ekosistema būtų įsiraukusi“, – kalbėjo „Investuok Lietuvoje“ vadovas.

Jo teigimu, „Investuok Lietuvoje“ prašė „Rheinmetall“ pasidalinti informacija apie įmonės tiekėjus ir kitus partnerius: „Tikrai neslėpsiu, kad mūsų interesas, kad tie žaidėjai irgi atrastų Lietuvą.“

„Rheinmetall“ tarptautinių strateginių programų plėtros direktorius Maximilianas Frochas (Maksimilijanas Frochas) antradienį Vilniuje tikino, kad bendrovė jau ieško partnerių Lietuvoje.

Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos direktorius Vaidas Sabaliauskas BNS trečiadienį teigė, kad su Vokietijos koncernu bendradarbiauti galėtų robotų, elektronikos įmonės, taip pat – vienintelė sprogmenų gamintoja Lietuvoje, valstybės valdoma bendrovė „Detonas“.

„Verslo žinios“ ketvirtadienį pranešė, jog su „Rheinmetall“ apie penkerius metus jau prekiauja Kaune veikianti elektronikos produktų gamintoja „Kitron“.

Amunicijos gamyklą svarstoma statyti Radviliškio rajone, netoli Baisogalos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto valdomoje valstybinėje žemėje. Vyriausybės atstovai teigia, jog tai viena iš svarstomų vietų.

Pasak E. Čivilio, „Rheinmetall“ Lietuvoje gaminama produkcija bus skirta eksportui, o amunicijos tiekimas Lietuvai greičiausiai bus įtvirtintas atskirais susitarimais.

Seimas praėjusią savaitę pradėjo svarstyti pataisas, sudarančias palankesnes sąlygas dideliems Vakarų ginklų ir šaudmenų gamintojams kuo greičiau Lietuvoje statyti savo gamyklas.

„Turi būti sisteminis požiūris. Neturėsime į tai sutelkto mokslo, nebus studijų, nebus kas dirba. (...) Pavyzdžiui, vokiečiai jau pradėjo samdyti milžinišką kiekį naujų profesorių. Ką mes darome? Nieko. Pas mus labai lėtas mąstymas. Nes mes galvojame, kad jeigu priimsime sprendimą, jis po nežinia kiek laiko bus įgyvendintas. Bet čia nėra to laiko. Mes jau vėluojame“, – Seimo Ateities komiteto DI darbo grupės posėdžio metu teigė P. Pakutinskas.

„Mes mokysime apie dirbtinį intelektą. Bet to neužtenka, jis turi būti visiškai įtrauktas į sistemą“, – pabrėžė jis.

Yra problema, kad technologijos eina į priekį, o teisė bėga iš paskos.

P. Pakutinskas taip pat atkreipė dėmesį į problemą, pastebėtą Europos Sąjungoje priimant DI aktą – šios technologijos tobulėja greičiau nei prie jų sugeba prisitaikyti teisė. Tad, jo manymu, šią technologiją liečiantys įstatymai turi būti paremti principais kurių tokia pažanga nepaveiktų.

„Yra problema, kad technologijos eina į priekį, o teisė bėga iš paskos. Nes jeigu paimtume laikotarpį, kur ES DI įstatymas buvo derinamas ir priimtas, per tą laiką atsirado „Chat GPT“, „Gemini“ ir kiti milžiniški produktai. Ir kaip dažnai būna, politikai pradėjo siūlyti, kad kažkas būtų papildomai ir retroaktyviai pridėta“, – aiškino jis.

„Jeigu mes susidėliojame principus, įstatymui nereikia bėgioti iš paskos“, – pabrėžė jis.

Tuo metu, užsienio investicijų skatinimo agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Elijus Čivilis teigė, kad siekiant, jog DI darbo grupė efektyviai priimtų sprendimus, kurie neatsiliktų nuo technologijos pažangos, turi būti sukurtos kelios ties šiuo klausimu dirbančios grupės, kurios veiktų „skirtingais greičiais“.

„Vienos kurpės neužmausime ant visos Lietuvos arba tai labai ilgai užtruks. Dėl to, mano siūlymas yra turėti keletą greičių, kuriais dirbama komitetuose ar darbo grupėse ir labai pragmatiškai vykdyti projektinį valdymą“, – sakė E. Čvilis.

„Mano siūlymas – galėtume steigti savanorių „kuopas“. Viena iš jų nuolatos dirbtų ties naratyvu ir formuluojant populiariąją nuomonę. Kita darbo grupė telktųsi į etikos kodekso taikymus, dar kita grupė pragmatiškai vertintų reguliavimą, o paskutinė būtų orientuota į tai, kur reiktų proveržio siekti, pavyzdžiui nacionaliniame saugume“, – komentavo jis.

Seimo Ateities komiteto DI darbo grupės tikslas – sėkmingai planuoti ir kurti strateginius tikslus bei veiksmus, formuojančius Lietuvos DI transformacijos procesą, bei kviesti aktyviai prisidėti prie šio proceso visus suinteresuotus subjektus.

2023 m. gruodį Europos Parlamento ir ES valstybių narių derybininkai susitarė dėl DI akto, kuriuo nuspręsta šios technologijos naudojimui ES taikyti griežtesnės taisyklės.

Europos Komisija šį įstatymą pasiūlė dar 2021 m. balandžio mėnesį. Pagal jį DI sistemos turi būti suskirstytos į skirtingas rizikos grupes, remiantis kuriomis nustatomos paslaugų teikėjų ir naudotojų pareigos. Pagal numatomus apribojimus, nors daugelis DI sistemų kelia minimalią riziką, šios programos vis tiek bus vertinamos.

Kuo didesnė galima taikomosios programos rizika, tuo aukštesni reikalavimai turėtų būti taikomi. Tikimasi, kad šios taisyklės bus kopijuojamos visame pasaulyje.

Jo teigimu, tai galėtų būti elektrinių itin moderni dviračių ir elektromobilių komponentų gamykla, o derybų procesas – nuo kontaktų iki sutarties pasirašymo – nėra greitas ir trunka vidutiniškai dvejus–trejus metus.

„Mes konkrečiai ir orientuojamės į diskusijas apie mikromobilumo ir su juo susijusius projektus. Mikromobilumas – tai yra viskas, kas papuola po komponentais elektriniams dviračiams, elektromobiliams ir visam e. transportui. Su Taivanu turbūt čia yra didžiausias fokusas – į gamybinius projektus ir tai, kas laukia su jais, man kol kas atrodo pozityviai“, – interviu BNS teigė E. Čivilis.

Pasak jo, užsienio investuotojai ateityje Lietuvoje sukurs, tikėtina, mažiau darbo vietų, tačiau didės jų kapitalo apimtys – bus kur kas daugiau investicijų į ilgalaikį turtą, daugiau nei 100 mln. eurų vertės dideles gamyklas.

– 2021-ųjų rudenį pradėjęs vadovauti „Investuok Lietuvoje“ sakėte, jog agentūra tuo metu derėjosi su 117 potencialių investuotojų į Lietuvą. Kiek iš jų per daugiau nei dvejus metus atėjo į mūsų šalį?

– Tokios statistikos nerenku, su kuo konkrečiai pakalbame ir kas ateina. Mūsų galutinis tikslas yra tie klientai, ir tie projektai, kurie pasirenka Lietuvą. Reikia suprasti, kad šitas procesas (derybos su potencialiais investuotojais – BNS) yra tipinis pardavimo procesas: (prasidedantis – BNS) nuo to, kad tu kalbiesi su labai daug, po to piltuvėliu iš plataus sąrašo atsiduri investuotojų pasirinkimų sąraše, iš šio sąrašo jau atsiduri trumpajame sąraše. Galiausiai kompanijos dažniausiai vyksta į tą trumpąjį (šalių – BNS) sąrašą apsižiūrėti gyvai ir tik tada yra priimamas sprendimas.

Turbūt svarbiausia ne tai, kiek (potencialių investuotojų – BNS) mes turime ten viršuje, bet kiek jų mes turime apačioje – tai yra kiek jų pasirenka Lietuvą, ir tada – kiek tai atitinka mūsų kriterijus. Mūsų pagrindinis fokusas yra aukštos pridėtinės vertės investuotojai, taip pat investuotojai į gyvybės mokslų, inžinerinės pramonės, globalių paslaugų centrus, programinės įrangos ir IT segmentus.

– O su kiek potencialių investuotojų „Investuok Lietuvoje“ derasi šiuo metu? Kiek jų, kaip sakote, yra viršuje, ir kiek jų – prie Lietuvos durų, pro kurias netrukus galėtų įžengti?

– Neinant į ilgą diskusiją galiu konstatuoti, kad žiūrint į mūsų tradicines rinkas, iš kurių ateina kompanijos, jos lieka tos pačios. Bet žiūrint į ateitį ir šiuos metus, aš labai žiūrėčiau į Azijos regioną, į tas šalis, su kuriomis mes tik dabar pradedame megzti ryšius ir bendradarbiauti.

Žiūrint į ateitį ir šiuos metus, aš labai žiūrėčiau į Azijos regioną, į tas šalis, su kuriomis mes tik dabar pradedame megzti ryšius ir bendradarbiauti.

 

– Ar tai reiškia, kad artimiausiais metais mes galime sulaukti naujų investuotojų iš Azijos?

– Taip, ir labai konkrečiai – Pietų Korėja, Japonija ir Taivanas, dabar yra mūsų fokuso šalys. Kodėl? Šiuo metu visame pasaulyje pagal EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – BNS) duomenis FDI (tiesioginių užsienio investicijų – BNS) projektų skaičius yra kritęs 30 proc. – tiek yra sumažėję bendro pyrago. Tai reiškia, kad mažesni projektai kompanijoms nėra kritiniai – jos sunkmetį gali išgyventi susilaikydamos nuo kažkokių projektų.

Tačiau susilaikyti negali tie, kurie žengia į naujas sritis arba įsitvirtina naujose tiekimo grandinėse. Pavyzdžiui, sparčiai augančiai elektromobilių pramonei reikia baterijų gamyklų. Lygiai taip pat dabartinės karinės technologijos turi beprotišką paklausą ir nėra tiek gamybinių pajėgumų, kad būtų galima ją išpildyti. Tai yra tie segmentai, kuriuos mes ir bandome taikyti į ateitį.

Augančios rinkos yra labai aktyvios žaidėjos šiuose naujuose sektoriuose, plius jos turi mums galbūt palankesnį visos tos geopolitinės traumos, kurią mes turime, matymą. Mūsų buvimas šalia Baltarusijos galbūt yra labiau užaštrintas Europoje, tačiau ta pati Pietų Korėja, būdama šalia Šiaurės Korėjos, ar Taivanas – šalia Kinijos – visa tai mato šiek tiek kitaip. Jiems tai nėra toks didžiulis status quo.

– Kalbant apie potencialius investuotojus iš Azijos – ko reikia, kad jie apsispręstų ateiti į Lietuvą ir per kokį laikotarpį galėtume jų sulaukti?

– Vidutinis (investicijų – BNS) projekto įgyvendinimo ciklas nuo kontakto iki sutarties pasirašymo yra nuo dvejų iki trejų metų. Turbūt nebūtinai dabar galime teigti, kad 2026-aisiais mes raškysime vaisius to, ką padarysime šiandien – tai yra ilgas įdirbis, ypač žinant tų tautų specifikas ir jų kultūrines pasirinkimo dalis. Kaip kalba japonų verslininkai, kartais reikia dešimties metų užmegzti su jais santykį, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas ir jie sutiktų investuoti. Negaliu to patvirtinti ar paneigti – su jais mes tiek laiko dar nedirbame. Tačiau tai labiau tokios oportunistiškos augančios rinkos (Azijos – BNS).

Ir toliau išlieka mūsų tradiciniai projektų partneriai iš Skandinavijos šalių, Vokietijos, Amerikos – faktas, kad rezultato reikia šiandien ir dabar, ir mes toliau su jais dirbame.

Dar žiūrint į ateitį akivaizdu, kad yra naujos augančios sritys, kuriose reikėtų daugiau susitelkimo Lietuvai, kad mes galėtume būti tame žaidime – tai mano minėtos gynybos technologijos – nuo išmanių amunicijų, elektronikos priedų gamybos, ką mes puikiai galime daryti, iki žaliosios technologijos virsmo – vandenilio ir visokių komponentų gamybos.

– Investicijos šiose srityse yra tik lūkestis ar jau yra konkrečiai kalbamasi ir deramasi su investuotojais iš šių sričių?

– Čia labiau yra lūkestis.

– Tuomet su kokių sričių investuotojais deramasi, tiek kalbant apie Aziją, tiek apie Skandinaviją, tiek apie Ameriką?

– Tradiciškai tai būtų gyvybės mokslai, inžinerinė pramonė, informacinės technologijos ir programinė įranga bei globalių paslaugų centrai.

– Ar tie potencialūs investuotojai iš Azijos, Skandinavijos, Amerikos yra didelės, mažos ar vidutinės kompanijos? Paklausiu kitaip – ar per artimiausius metus mes galėtume sulaukti tokio masto investicijų, kaip, pavyzdžiui,  „Continental“ su beveik 200 mln. eurų ar „Hollister“ su 50 mln. eurų?

– Kadangi mes jau nesame ta pigaus darbo šalis, akivaizdu, kad mes ir nebegalėsime sukonkuruoti su labai primityviais darbo kaštais, ir akivaizdu, kad tos gamyklos, kurias mes norime pritraukti į Lietuvą, nebūtinai būtų imlios rankų darbui. Tai reiškia, kad darbo vietų kūrimas ateityje, tikėtina, mažės. Tačiau kas didės – tai paties kapitalo apimtys. Tai reiškia, kad bus kur kas daugiau vadinamų CAPEX'inių investicijų (investicijų į ilgalaikį turtą – BNS) į didelių gamyklų statybas, kuriose būtų robotizuotos ir automatizuotos visos gamybos linijos. Žiūrint į ateitį matyčiau, kad darbo vietų kūrimas turbūt mažės, bet turėtų gerokai didėti investicijos į ilgalaikį turtą Lietuvoje.

Kadangi mes jau nesame ta pigaus darbo šalis, akivaizdu, kad mes ir nebegalėsime sukonkuruoti su labai primityviais darbo kaštais, ir akivaizdu, kad tos gamyklos, kurias mes norime pritraukti į Lietuvą, nebūtinai būtų imlios rankų darbui.

 

Ir šiemet matydami, kad viršijami mūsų CAPEX tikslai, galime konstatuoti, kad tie skaičiai, kurie kažkada mums atrodė kaip neįtikėtinai dideli ir ką mes čia galėtume padaryti įspūdingesnio, manęs jau neberiboja. Tokių didelio CAPEX'o projektų, kurie gali būti nuo 100 mln. eurų, tikrai bus.

– Ar dėl jų vyksta konkrečios derybos?

– Derybos vyksta dėl šiek tiek mažesnio (CAPEX – BNS), jos vyksta su keliomis kompanijomis, ne su viena.

Vienintelis dalykas, ką mes esame visą laiką įsipareigoję tame (derybų – BNS) procese prieš klientus – neviešinti informacijos, kol tam neateina laikas. Kodėl? Dėl to, kad tai dažnai susiję su kompanijos vidiniais dalykais. Jeigu, pavyzdžiui, jie nori konsoliduoti kažkokias neefektyvias veiklas kitose šalyse, jie nenori komunikuoti, tarkime, apie Lietuvos padalinio plėtrą, kol nėra išsprendę savo vidinių problemų.

Dažnai ta komunikacija mums pakiša koją, nes gaunasi, kad anksčiau laiko nutekinta informacija sukelia šiek tiek nepasitikėjimo, ar čia tikrai tie procesai yra valdomi.

– Ką šiuo atveju konkrečiai turite omenyje?

– Tarkime, pernai buvo toks „Deutsche Bank“ klausimas (apie jo planus Lietuvoje įkurti paslaugų centrą – BNS), jeigu atsimenate.

– ... beje, remiantis šaltiniais, paskelbtas BNS naujienų agentūros.

– Tai jie, žinokit, pašiurpo, nes sako: „Palaukit, iš mūsų pusės tai yra visiškai konfidencialu“. Jiems tas labai labai nepatiko.

– Vadinasi, derybos su „Deutsche Bank“ dėl jų investicijų ir paslaugų centro Lietuvoje vyksta?

– Taip. Mes tikrai turime tą platų radarą ir platų kompanijų sąrašą, su kuriomis vedame pokalbius, kurias kviečiamės į Lietuvą, kurioms rodome, kaip čia viskas atrodo. Tiesiog vieni yra labiau jautrūs, kiti yra mažiau jautrūs. Vieni yra mažiau įdomūs, kiti – labiau įdomūs. Mums „Deutsche Bank“ yra vienas iš klientų, bet jie dėl savo dydžio, poveikio, jų sektoriaus jautrumo yra labai jautrūs visiems dalykams. Jie buvo atvažiavę į Lietuvą.

– Ar „Deutsche Bank“ domisi tik paslaugų centro kūrimu, ar turi ir kažkokių platesnių planų?

– Jie vertina įvairias galimybes, pradedant turbūt nuo paslaugų centro.

Mes tikrai turime tą platų radarą ir platų kompanijų sąrašą, su kuriomis vedame pokalbius, kurias kviečiamės į Lietuvą.

 

– Kokia dabar situacija su „Deutsche Bank“ – ar jie pakeitė savo planus, ar ir toliau turi jų Lietuvoje?

– Vis dar diskusijos vyksta, šiuo metu jokių sprendimų komunikuoti negalėčiau.

– Tačiau „Deutsche Bank“ griežtai nepasakė, kad viskas – jie nebežiūri į Lietuvą?

– Ne, taip nėra.

– Ar „Deutsche Bank“ planai Lietuvoje susiję su čia planuojamu Vokietijos brigados dislokavimu?

– Manyčiau, kad tai nėra susiję, bet mes matome iš kitų šalių patirčių, kad tai yra labai tamprūs santykiai. Kaip pavyzdį galime paminėti Lenkiją – kai jie nusprendė visą savo ginkluotę statyti ant Pietų Korėjos gamintojų, natūraliai pas juos vienas didžiausių investuotojų per pastaruosius porą metų tapo Pietų Korėja. Atsiranda tokie tarpvalstybiniai santykiai, kurie natūraliau suartina šalis. Todėl kuo daugiau tos bendrystės, tuo mes labiau pripažįstami kaip lygiaverčiai partneriai. Bet kad jų („Deutsche Bank“ – BNS) sprendimas būtų dėl brigados, tai tikrai sakyčiau, kad ne.

– Kada galėtume sulaukti galutinio „Deutsche Bank“ sprendimo steigti Lietuvoje paslaugų centrą?

– Labai sunku kažką prognozuoti. Supraskime, kad mes irgi neturime visos iki galo informacijos, nes tai yra vidinis kompanijos sprendimas ir jie turbūt analizuoja įvairias opcijas. Jie veikia plačiai ir čia visą laiką būna toks klausimas – ar nauja lokacija, ar esamos lokacijos papildymas. Nauja lokacija dažniausiai turi mažesnius šansus, nes čia nėra nieko – reikia steigtis, samdyti žmones, juos kažkaip mokyti, tuo tarpu bet kokia esama lokacija visą laiką turi privalumų.

– Lietuvos prekybos atstovybės Taipėjuje vadovas Paulius Lukauskas neseniai užsiminė, kad mūsų šalis turi ambicijų pasikviesti ir taivaniečių banką. Ką jūs apie tai galite pasakyti? Ar tai tik ambicija, ar vyksta realūs žingsniai?

– Jis (P. Lukauskas – BNS) turbūt kalba apie mažmeninės bankininkystės žaidėjo atvedimą į Lietuvą. „Investuok Lietuvoje“ su tokiais projektais nedirba, su jais dirba Lietuvos bankas. „Investuok Lietuvoje“ pagal Europos Sąjungos reglamentą negali teikti valstybės pagalbos vietos rinkos žaidėjams. Kitaip tariant, mes negalime padėti prekybos tinklams „Aldi“ ar „Carrefour“ ateiti į mažmeninės prekybos rinką Lietuvoje, nes tada mūsų paklaustų, pavyzdžiui, „Maxima“ arba „Rimi“, kodėl mes kažkam padedame pagerinti konkurencijos sąlygas.

Kalbant apie mažmeninio banko atvedimą, tai Lietuvos bankas yra užsibrėžęs kaip pagrindinį savo tikslą ir prie jo aktyviai dirba.

– Tačiau ar galite patvirtinti, kad Lietuvoje yra dirbama siekiant pritraukti mažmeninės bankininkystės rinkos dalyvį iš Taivano?

– Taip, yra dirbama. Mes dalyvaujame tiek, kiek turime labai geros informacijos visais pjūviais, kurie kompanijoms dažniausiai yra svarbūs priimant vienokius ar kitokios sprendimus. „Investuok Lietuvoje“ jau yra think-tankas kalbant apie Lietuvos pajėgumus, kuriuos siekiant atliepti dažniausiai mes labai noriai dalinamės informacija.

– Atidarius Lietuvoje Taivaniečių atstovybę visi laukė investicijų iš šios šalies proveržio. Buvo paskelbta apie 1 mlrd. JAV dolerių vertės paskolų fondą, 200 mln. JAV dolerių investicijų fondą Vidurio ir Rytų Europos šalims, tačiau be partnerystės su „Teltonika“, mažesnių nei 10 mln. eurų paskolų ar investicijų į pavienes įmones ar startuolius kažko daugiau iš Taivano nebuvo sulaukta. Ar artimiausiu metu galime sulaukti naujienų apie Taivano investicijas Lietuvoje?

– Viena yra politinis ir diplomatinis lygmuo, kur yra deklaruojami norai, ambicijos ir bendrystės, ir tada yra kitas – verslo ir pragmatiškas, kur priimami nebūtinai su politinėmis ambicijomis koreliuojantys sprendimai. Lietuvos verslai turbūt irgi nesirenka lokacijų pagal tai, kur pasako Užsienio reikalų ministerija, kad štai čia yra mūsų draugiška valstybė. Jie renkasi (investuoti – BNS) ten, kur yra daugiausia verslo logikos.

Kalbant apie Taivaną, aš asmeniškai išlieku optimistu tiek, kiek mes tikrai turime keletą galimybių, su kuriomis dirbame. 2023-aisiais tikrai turėjome nemažą vizitų iš Taivano skaičių, tai projektus rutuliojame. Bet, kaip ir minėjau, tai yra ilgesni dvejų–trejų metų procesai.

– Kokius projektus su Taivanu jūs rutuliojate? Tai investicijos į įmones, o galbūt yra didesni Taivano planai,  pavyzdžiui, Lietuvoje statyti gamyklą?

– Mes konkrečiai ir orientuojamės į diskusijas apie mikromobilumo ir su juo susijusius projektus. Mikromobilumas – tai yra viskas, kas papuola po komponentais elektriniams dviračiams, elektromobiliams ir visam e. transportui. Su Taivanu turbūt čia yra didžiausias fokusas – į gamybinius projektus ir, kaip sakiau, tai, kas laukia su jais, man kol kas atrodo pozityviai.

Kalbant apie Taivaną, aš asmeniškai išlieku optimistu (...)

 

– Atrodo pozityviai tai, kad yra realių galimybių, jog per tam tikrą laiką Lietuvoje iškils Taivano gamykla?

– Į tokį tiesų klausimą atsakymas yra – taip. Kalbant apie tai, kokio tai tipo gamykla, mano atsakymas yra toks, kuris atitinka Lietuvos interesą – kad tai būtų ne kažkoks primityvus dalykas, o kažkas sudėtingo ir aukštos pridėtinės vertės.

Tačiau aš nenuvertinčiau „Teltonikos“ laimėjimo, kuris yra didžiulis, ir su tuo susiję labai daug dalykų. Kiek aš pakalbu su skirtingų verslų atstovais. ar tai būtų gyvybės mokslai, kurie dirba su baltymais, ar inžinerinės pramonės komponentų gamintojai, tai jie visi man vienaip ar kitaip indikuoja, kad jie turi santykį su Taivanu. Pavyzdžiui, kad pardavė patentą ar išsiuntė kokį nors savo testinės produkcijos bloką – vyksta pozityvių dalykų. Suprantu, kad mes, lietuviai, norime visko čia ir dabar. Deja, tas santykis taip greitai nesimezga.

– Pastarieji dveji metai buvo sudėtingi – karas Ukrainoje, energetinė krizė, viena didžiausių infliacijų Europoje, santykių su Kinija problemos. Ar šiandien jau galima įvertinti to pasekmes ir poveikį Lietuvos investicinei aplinkai?

– Kalbant apie Kiniją aš jau nebegirdžiu iš čia veikiančių investuotojų, kad jiems tai būtų kažkoks galvos skausmas ir dėl to jie kažko negalėtų įgyvendinti. Sakyčiau, kad šitas klausimas nebėra toks aštrus. Grįžtant apskritai prie tos globalios kovos reikia suprasti, kad yra faktorių, kurie kai kurias valstybes skatina veikti kitaip. Pavyzdžiui, mums staiga atsirado viena didžiausių konkurencijų Europoje, kurios niekada nebuvo – Jungtinės Amerikos Valstijos. Su savo Infliacijos mažinimo aktu jos beprotiškai subsidijuoja gamybos pajėgumų perkėlimą atgal į Ameriką suteikdamos verslams iki 70 proc. vadinamo cashback'o dotacijų, todėl iš ekonominės pusės čia beveik neįmanoma sukonkuruoti.

Tiesą sakant, mes irgi esame pralaimėję, arba projektai, su kuriais mes buvome nuėję labai toli derybų metu, visgi buvo pasirinkti įgyvendinti Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir tai buvo grynai pragmatiškai dėl ten esančio paskatų mechanizmo. Dabar Europos Sąjunga bando sukurti kažkokį atsaką, bet tai vyksta tikrai per lėtai.

O Lietuva savo konkurencingumą yra ypač praradusi, nes mūsų kaimyninės valstybės, tokios, kaip Lenkija ar Vengrija, labai agresyviai vykdo investicijų pritraukimo politiką, kurdamos atskirus subsidijų, kurios yra orientuotos į pažangias ir transformacines technologijas, fondus. Matant, kaip Vengrija sugeba pritraukti projektą mokėdama 300 mln. eurų subsidijų, supranti, kad tai yra kosmosas – mes Lietuvoje tokių dalykų niekada gyvenime nesame darę.

– O ar galėtume taip daryti? Ar galbūt galime veikti kažkaip kitaip, kad išlaikytume konkurencingumą?

– Tai yra pirmiausia susitarimo klausimas, ar mes taip norime žaisti ir jeigu taip žaisime, tai kaip laimėsime. Deja, bet reikia konstatuoti, kad užsienio investicijų pritraukimas apskritai nėra prioritetas Lietuvai. (...) Sakyčiau, kad diskusijas reikėtų pakelti į aukštesnį prioritetą ir sutarti, iš kur ateis mūsų pajamos norint užtikrinti mūsų šalies nacionalinio saugumo finansavimą, atlyginimus mokytojams, gydytojams, ugniagesiams ir visiems kitiems, su kuo aš labai sutinku. Labai norėtųsi, kad tas pajamų klausimas taptų aukštesniu prioritetu valstybinėse diskusijose.

– Kodėl manote, kad užsienio investicijos Lietuvoje nėra prioritetas?

– Pavyzdžiui, iš šių metų biudžetavimo proceso. „Investuok Lietuvoje“ biudžetas 2024 metais mažėja, mūsų administruojamos priemonės neatitinka realių poreikių. Sakyčiau, kad tai kažkuria prasme yra galimybių mažėjimas kalbėtis su naujomis kompanijomis. Mano supratimu, tai tik parodo, kad jeigu kitos sritys augina finansavimą, o šioje srityje jis mažėja, turbūt tai nėra prioritetas.

– Ar diskusijos dėl mokesčių reformos kaip nors veikia Lietuvos investicinę aplinką ir potencialių investuotojų planus?

– Tiek užsienio investuotojai, tiek vietinės kompanijos, kai jos jau čia yra įsikūrusios, veikia toje pačioje erdvėje. Turbūt nereikėtų kažkaip jų atskirti, labiau galbūt reikėtų žiūrėti į bendrą konkurencingumą. Deja, bendras Lietuvos konkurencingumas prastėja. Visai neseniai mačiau paskelbtą reitingą, kuriame mes keturiomis vietomis krentame žemyn. Gaila, kad iki galo nebuvo išnaudota galimybė mums mokestine prasme tapti bent jau tokiais, kaip estai, kad galėtume tuo didžiuotis. 

– Pagal pavardę ir tautybę turėtumėte būti krepšininkas... Ką veikiate, kai neminate dviračio pedalų?

– Esu eilinis lietuvis, dirbu eilinėje lietuviškoje organizacijoje, mėgstu tradicinius cepelinus ir šaltibarščius. Be galo didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

– Prisistatėte kaip Misteris X, o mažumėlę tiksliau?

– Esu viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ – ne pelno tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros – vadovas ir ISM universiteto lektorius.

– Kaip atsitiko, kad ėmėte praktikuoti ne lietuviams įgimtą krepšinio, o dviračių sporto religiją?

– Dviračiai mano gyvenime atsirado labai anksti. Tėtis Rimantas Čivilis buvo Lietuvos motokroso čempionas, didelis motociklų ir automobilių sporto entuziastas. Natūralu, kad norėjo, jog ir sūnus sektų jo pėdomis. Dalyvaudavau kartingo varžybose. Į dešimtuką patekdavau, bet didesnių aukštumų nepasiekiau. Tais laikais buvo didelė atskirtis tarp tų, kurie turi pinigų ir gali sau leisti važiuoti su užsienietiška technika, ir tarp tų, kurie vos sukrapšto sovietinei.

Kai baigdavosi intensyvus varžybų sezonas, sportininkai užsiimdavo fiziniu pasirengimu. Per vieną tokį fizinio pasirengimo periodą (man buvo gal keturiolika), netikėtai atradau dviračius. Į kartingo sportą grįžti atsisakiau, o ir tėvukas per daug nesipriešino. Nuo to laiko pasidariau aktyvus dviračių sporto gerbėjas ir praktikas.

Kitaip: Ruandoje dviratininką sužavėjo žmonių nuoširdumas, šypsenos./„Matt Grayson Photography“ nuotr.

– Ar svajojote dalyvauti olimpiadoje, atstovauti Lietuvai?

– Svajonių būta didingų, bet greitai išsiaiškinau, kad, deja, nesu gamtos apdovanotas reikiamais fiziologiniais duomenimis. Iškilo dilema, ką daryti toliau? Vis dėlto per daug mėgau dviračius, kad nuleisčiau rankas. Tęsiau treniruotes, vykau į varžybas.

Su amžiumi mano sporte atsirado naujų pranašumų. Užsiimdamas verslu radau jame naudos ir savo sportui. Tarkim, gladiatorių kovose pralaimėjęs būdavo nužudomas, o versle šita taisyklė negaliojo. Tu juk nežudai savo konkurentų, kai nori iškilti (juokiasi), bet pasinaudoji jų silpnosiomis pusėmis. Įgyta gyvenimiška patirtis man leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad už jus fiziškai pajėgesni priešininkai nebuvo pratę važiuoti naktį. Ar treniruotės naktimis (nes dieną dirbate) ir buvo jūsų didysis koziris varžybose aplink Ruandą?

– Tam tikra prasme taip. Tarkim, antros ir trečios vietos laimėtojai buvo Kenijos profesionalūs sportininkai, kurie varžyboms ruošiasi dieną. Man po darbų dar norisi pabūti su šeima, vaikais, tad treniruotis važiuoju naktį ir šiuo paros metu labai patogiai jaučiuosi. Kenijos dviratininkams važiuoti naktį buvo labai sudėtinga. Kai dabar retrospektyviai analizuoju varžybas, matau, kad iš pradžių buvau tik septintas, sutemus prisivijau lyderius, juos aplenkiau ir jau antrąją naktį išsiveržiau į priekį, varžovus palikdamas toli toli…

– Varžybų trasa ėjo ratu aplink visą Ruandos valstybę. Ar ji buvo kažkaip sužymėta, apšviesta naktį?

– Ne, nebuvo apšviesta. Turėjome navigacijos įtaisą, kuris neleido išklysti iš kelio. Važiavome įsijungę dviračių žibintus. Jei kas būtų atsitikę? Na, kiekvienas dalyvis turėjo GPS siųstuvą, todėl visi (tiek gelbėtojai, tiek ir sirgaliai iš Lietuvos) realiu laiku galėjo stebėti mūsų judėjimą. Trasoje dar buvo keturi privalomi kontrolės punktai, kuriuose turėjome sustoti, pasižymėti, pasipildyti vandens atsargas, gauti užkandžių.

– Ultraištvermės dviračių lenktynėse važiavote daugiau nei dvi paras. Ar valgydavote nenulipęs nuo dviračio? Gal adrenalinas buvo taip sukilęs, kad net valgyti nesinorėjo?

– Valgyti reikėjo. Per varžybas sudeginau apie 29 tūkst. kalorijų. Visą maistą vežiausi su savimi dviračio krepšyje. Niekur nestojau, negaišau laiko, o maitinausi iš esmės skysčiu, t. y. kaloringais maisto papildais, kuriuos maišiau su vandeniu ir gėriau. Tuos skysto maisto mišinius pasidarydavau kontrolės punktuose, o gerdavau jau važiuodamas. Gaudavau tiek kalorijų, kiek per valandą jų reikia, nes jei būčiau maitinęsis lietuviškais cepelinais, patys suprantate (kvatojasi).

– Kaip šeima žiūri į jūsų ekstremalų hobį, treniruotes naktimis, išvykas į ultradviratininkų varžybas, kurios vyksta jau ne už 100, bet už tūkstančių kilometrų?

– Kadangi sportuoti pradėjau daug anksčiau, nei sutikau dabartinę savo žmoną Ugnę, jai tai nebuvo staigmena. Ugnė suprato, kad man to reikia kaip oro. Už palaikymą jaučiuosi žmonai be galo dėkingas.

– Gal Ugnė, jūsų vaikai – irgi užkietėję dviratininkai?

– Oi, ne, ne… Žmona turi gal tris dviračius, bet nė vienu nevažinėja. Tiesa, praeitą vasarą kelis kartus bandė važiuoti su juo į darbą, patiko. Vaikai – devynerių Steponas ir dvylikos Nerilė – dviračiais važiuoja, bet ne per dažniausiai. Tiesiog jie mato mano pavyzdį ir tai, kad dviratis gyvenimą gali padaryti labai įvairų. Kartais su Steponu pralekiame dviese, bet tik tuomet, kai jis nori.

– Ar ultradviračių lenktynėms reikia specialaus dviračio, ypatingos amunicijos: juk mažiausias ant jo uždėtas daiktelis – jau papildomas svoris?

Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus.

– Kadangi ne pirmą kartą dalyvauju tokiose varžybose, jau žinau, ką imti, o ko ne. Turiu lenktyninį dviratį, kurį apkabinu papildoma įranga: šviestuvais, daiktakrepšiais, įsidedu nešiojamąjį įkroviklį, kad galėčiau įsikrauti žibintus, kompiuteriuką su GPS, telefoną. Žodžiu, prieš vykdamas į tokias varžybas apgalvoju kiekvieną daiktelį, kurį dėsiu ant dviračio. Tiesa, šįsyk, minant aplink Ruandą, teko labai daug kilti – susidarė net 16,5 km. Paprasčiau kalbant, tai buvo beveik tas pats, kas du kartus įvažiuoti į Everestą.

– Kokie iššūkiai lydėjo varžybų metu?

– Ruanda yra visiškai kitoje geografinėje juostoje, netoli ekvatoriaus. Ten kitokia gamta. Kelio danga – ugnikalnio kilmės, daug aštrių akmenų – kitokia, nei mes įpratę važiuoti. Tačiau nesu linkęs dramatizuoti jokių klimato sąlygų. Tos dramos atsiranda vėliau, su nuovargiu. Kai prasideda vidinis išsekimas, jį lydi psichologiniai padariniai. Ką turiu omenyje? Važiuodamas pirmą naktį dar jautiesi gana gerai, bet sulaukęs antrosios jau imi atsijungti, kitaip viską matyti… Čia panašiai kaip ir kalnuose: juk daugiausia alpinistų žūsta ne lipdami į viršų, bet leisdamiesi žemyn.

Greičiausias: 1 000 km trasą aplink Ruandą, iš kurios net 400 km teko minti žvyrkeliu, lietuvis įveikė pirmas – per 50 valandų ir 53 minutes./ „Matt Grayson Photography“ nuotr.

Kai pirmą kartą dalyvavau tokiose ultraištvermės dviračių lenktynėse, buvo baisu. Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus. Imi regėti didžiulius gyvūnus, žmones. Dabar, kai jau turiu nemažai praktikos, į tas haliucinacijas žiūriu paprasčiau. Čia ir prasideda varžybų dalyvių konkurencija – ar palūši, ar sugebėsi atsilaikyti dvi paras ir nepasiduoti emocijoms, kurios tave šiurpina kaip kokie amerikietiški kalneliai. Vieną akimirką esi labai laimingas, o kitą jau nori verkti ir savęs gailėtis. Žodžiu, per varžybas turi ne tik minti, bet ir mintyse pereiti visą dramatiškų kraštutinumų etapą.

Įgyta gyvenimiška patirtis leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Ar jums to reikia – adrenalino, iššūkių, pergalių?

– Iš tikrųjų tos pergalės yra visiška beprasmybė. Tarkim, laimėjau šias varžybas, tačiau nereiškia, kad dabar būsiu protingesnis arba labiau suprasiu pasaulio sąrangos dėsnius (juokiasi). Vienintelė nauda – patirtis. Žmonės formuoja save, kaip asmenybes, per įvairiausias patirtis. Jų neįmanoma gauti sėdint prie televizoriaus ir žiūrint filmus. Man reikia patirti jas fiziškai, kad galbūt labiau įvertinčiau gyvybės dovaną. Kuo daugiau įveikiu sunkumų, kuo labiau prispaudžiu save prie žemės, tuo labiau suprantu, kad žmogui gyvybė – didelė vertybė. Tada taip smagu pirmadienį grįžti į biurą, pasidaryti kavos ir jaustis beprotiškai laimingam… Kur dar žinojimas, kad galiu dirbti savo šaliai!

– Ar per daugybę metų, kuriuos paskyrėte dviračių sportui, buvote pakliuvęs į gyvybei pavojingą situaciją?

– Kai buvau aštuoniolikos, beveik kiekvienose varžybose galvodavau, kad mirsiu: taip sunku būdavo. Dabar man 41-i ir jau suprantu, kad nuo tokių sunkumų nemirštama. Anksčiau labai skaudėdavo, kai fiziškai pasiekdavau tas išsekimo ribas. Dabar yra sunku, bet neskauda. Vis dėlto negaliu teigti, kad sulig amžiumi psichologiniai motyvai nugali fizinius. Jei nebūsi stiprus, ištvermingas, 1 000 km (iš kurių beveik pusė veda bekelėmis) tu neįveiksi be sustojimo. Geras pasiruošimas varžyboms – pagrindinis elementas. Kaip nugalėti kitus, kurie taip pat yra stiprūs fiziškai ir tvirti psichologiškai? Štai čia ir pradeda veikti išmintis, vadyba, psichologija, gebėjimas važiuoti naktį, greitis, orientacija, technika ir kt.

– Kodėl prieš lenktynes nelaikėte savęs favoritu?

– Todėl, kad juo ir nebuvau. Tikrai nepatekau į prieš lenktynes skelbtą varžybų organizatorių sąrašėlį, kurį sudarė jaunesni ir pajėgesni sportininkai. Jau mindamas pirmas valandas jaučiau, kad man jų tempas per greitas, kad taip važiuodamas tiesiog deginu save. Tačiau paskui atėjo naktis ir tie jaunuoliai apsiramino… Kodėl vis akcentuoju savo amžių? Nes jaučiu, kad pats mano jėgų pikas buvo 25–35 metų. Likimo ironija: kai galėjau – nelaimėjau, o čempiono titulą iškovojau tik dabar, jau įkopęs į penktą dešimtį.

– Ar turėjote laiko apžiūrėti Ruandą? Gal prieš vykdamas į šalį pasidomėjote ir skaudžia jos istorine praeitimi: kitų metų balandį sukaks 30 metų, kai Ruandoje buvo įvykdytas genocidas – per 100 dienų išžudyta apie 800 tūkst. žmonių.

– Skaičiau apie tai. Vietiniai nenoriai kalba šia opia tema. Tiesa, po varžybų buvau labai maloniai nustebintas, kai prie manęs tarsi iš niekur nieko išdygo pulkelis lietuvių, nusivežė į geriausią Kigalio (Ruandos sostinės) restoraną, aprodė miestą. Užsieniečiai dviratininkai puolė klausinėti, ar tie lietuviai – seni mano draugai, ir buvo labai nustebę, kai išgirdo, kad aš juos matau pirmąsyk. Sakiau, kad lietuviai, nors ir maža tauta, bet labai palaiko saviškius.

Nespėjo: dviratininkas gailisi, kad per mažai kartų varžybų metu traukė telefoną ir fiksavo Ruandos žmonių kasdienybę. Jiems dviratis – labai svarbi transporto priemonė./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau, jau grįžęs namo, ilgai mąsčiau, kad tas draugiškumas, saviškių palaikymas yra labai unikalus mūsų tautos bruožas, kurio dažnai neįvertiname. Juk vokiečių Ruandoje gyvena irgi nemažai, tačiau nė vienas per apdovanojimus nepasveikino savo šalies sportininkų. Ne veltui mūsų „Tautiškoje giesmėje“ yra žodžiai: „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi!“

– Ar, pasidžiaugęs pergale su ten gyvenančiais lietuviais, nepamiršote ir savo verslo?

– Tiesa. Susiplanavau vizitų dieną. Aplankiau Kigalio startuolių inkubatorių, dar – IT ministeriją. Pašnekėjau su departamentų direktoriais apie jų valstybinius investicinius projektus IT srityje. Nustebau, kokia didelė kinų infiltracija Kigalyje, kaip jie manipuliuoja Afrika. Ten kinai įgauna vis didesnį vietinių pasitikėjimą, o į mus, europiečius, Ruandos gyventojai žiūri labai atsargiai, nes dėl šalyje vykusio genocido jie vis dėlto kaltina ne saviškius, bet, visų pirma, kolonistus prancūzus.

– Gal po tokio sėkmingo starto ir ultračempiono titulo atsirado dar didesnių ambicijų – tarkim, užvažiuoti dviračiu į Kilimandžaro viršukalnę?

– Tokio iššūkio bent jau kol kas neplanuoju. Labiau galvoju apie birželį vyksiančias varžybas Kenijoje. Kodėl vėl Afrika? Pradžioje vis važiuodavau į Europą, paskui – į Aziją, Ameriką. Dabar atėjo laikas įkelti dviračio ratus ir į Afrikos žemyną. Kenijiečiai – labai geri bėgikai, tačiau pastaruoju metu, šalies prezidento padedami, jie daug investuoja būtent į dviračių sportą. Gal mano, kad gali pakartoti savo bėgikų sėkmę ir čia? Juk tokios dviračių varžybos sulaukia itin didelio tarptautinio žiniasklaidos dėmesio.

– Į Afrikos žemyną koją įkėlėte pirmą kartą. Kas labiausiai nustebino, sužavėjo?

– Labiausiai širdį suvirpino Afrikos žmonių antimaterializmas. Kalbu ne apie sostinę, bet tų mažų miestelių, kaimelių, kuriuos pervažiavau per varžybas, gyventojus. Vaikai basi, apdriskę, moja linksmi rankomis man pavymui, šaukia: „muzungu“ (suprask, baltasis) ir nieko neprašo, nebent nusifotografuoti drauge. Ėmiau vaizduotis, kad jei, tarkim, važiuočiau pro kokius Baltarusijos kaimus, kažin, ar kas iš vietinių nepanorėtų mano telefono, pinigų ar paties dviračio? Ruandoje žmonės, rodos, net nesupranta, kad galėtų kažką iš manęs gauti. Kai nieko neturi, tai ir nevertina tavęs per daiktus. Jiems įdomu visai kiti dalykai – kas tu toks, kaip čia atsiradai.

Vieningi: E. Čivilis didžiuojasi tautiečiais, kurie net ir Afrikoje saviškį surado, pagerbė, pavaišino, pavežiojo po miestą./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal tapęs „Race Around Rwanda“ čempionu gavote kokį solidų piniginį prizą?

– Oi, ne (juokiasi) – tik daug visokios tautinės atributikos iš Ruandos. Specialios suvenyrų ar taurių lentynos namuose neturiu. Man atrodo, tas savęs sureikšminimas niekur neveda. Ir ta taurė namuose, padėta matomoje vietoje, manęs nė kiek nemotyvuoja. Džiugina ne daiktai, ne prizai, bet, kaip minėjau, patirtys. Kuo jos įvairesnės – tuo geriau.

– Ar turite ir daugiau hobių – ne tik dviračius?

– Laikausi tos nuomonės, kad jei nori kažką gyvenime labai gerai daryti, negali blaškytis į kairę ir į dešinę – turi pasirinkti vieną konkrečią sritį. Buvo laikas, kai bandžiau daug ką, bet galiausiai supratau, kad daugiausia emocinio pasitenkinimo man suteikia būtent dviračiai. Nes dviratis – ne vien transporto priemonė. Tai ir gamta, judėjimas, nauji žmonės, įdomios patirtys. Galima sakyti, tai priemonė, kuri padeda man labiau patirti pasaulį.

„Pirmas dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad skirtingi sektoriai turi skirtingą tarptautinės prekybos ir tarptautinės politikos poveikį. Mes apklausėme mūsų gamybos sektoriaus investuotojus ir per pastarąjį laikotarpį turbūt kažkokių naujų atvejų nesužinojome“, – sakė E. Čivilis.

Kalbėdamas apie Taivano žadamas 200 milijonų eurų investicijas Lietuvai pašnekovas sakė, kad tai labiau skirta padėti Lietuvoje jau esamiems verslams arba kurti bendrus verslus su Taivanu. Tuo tarpu, „Investuok Lietuvoje“ dirba su tiesioginėmis užsienio investicijomis, kurios yra „plyno lauko“ investicijos, todėl net ir 200 milijonų eurų yra ženkli suma. 

Kaip vyksta tokios investicijos – ar Lietuva dar turi duoti savo pinigų, kad kažkas pradėtų veikti? „Šį klausimą galbūt galėtų pakomentuoti to fondo valdytojai ir tie, kas konstruoja mechanizmus. Tai nėra tiesiogiai susiję su mūsų veikla“, – tarstelėjo E. Čivilis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau, pridūrė jis, jei tai yra vadinamoji „plyno lauko“ investicija, tai nėra spontaniškas procesas. Dažniausiai tai būna paremta įmonės poreikiais ir jos problemomis, kurias jie sprendžia. Pavyzdžiui, ar nori diversifikuoti savo gamybos linijas, ar nori turėti kažkokių papildomų komponentų gamybai. Dažniausiai tokie procesai užtrunka kelerius metus. Kol įmonė atlieka galimybių studijas, įsivertina skirtingas lokacijas ir priima sprendimus.

„Mano supratimu, šis konkretus fondas Taivane yra skirtas operatyviniams veiksmams, kurie galėtų sukurti ekonominius santykius tarp Lietuvos ir Taivano“, – svarstė pašnekovas.

Ar Lietuva turi įmonių, talentų, kurie galėtų dirbti tokioje – aukštųjų technologijų srityje? Pasak E. Čivilio, Lietuvos strategija yra mūsų ekonomiką transformuoti į aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Mūsų šalis turi sričių, kurios Taivanui yra įdomios – kibernetinis saugumas, gyvybės mokslai. Tai yra tos sritys, kur Lietuva turi daugiausia potencialo. Tokių specialistų Lietuvoje yra 12,2 proc. iš visų dirbančiųjų skaičiaus.

„Ir mūsų strategija kalba apie tai, kad mes norime šį skaičių padidinti iki 17 proc. Tai reiškia, kad tai būtų papildomai 85 tūkst. dirbančiųjų Lietuvoje“, – kalbėjo „Investuok Lietuvoje“ vadovas.

Kitas aspektas – milijardas dolerių paskoloms įmonėms, kurios norėtų plėtoti bendrus santykius su Taivanu. Milijardas tai – daug ar mažai? „Milijardas yra didelė ambicija. Man atrodo, turbūt kiekvienai šaliai tai yra reikšminga suma. Labai džiaugiuosi, kad vyksta pokalbis aukščiausiu lygiu, o detalės per kelias savaites tikrai turėtų išaiškėti“, – sakė jis.

Kaip konfliktas su Kinija atsiliepia „Investuok Lietuvoje“ organizacijai? Ar tai turi įtakos kitų investuotojų viliojimui? Ar jiems tai rūpi? Pasak pašnekovo, Lietuvoje veikiančios kompanijos yra globalioje tiekimo grandinėje, ir jei yra kažkokios problemos vienoje pusėje, jos atsiranda ir kitoje. Poveikis skirtingose kompanijose yra jaučiamas skirtingai. Daugiausiai – gamybinėse įmonėse.

„Įmonės patiria turbūt labai skirtingo pobūdžio efektus. Netgi tos, kurios neturi eksporto arba priklausomybės nuo konkrečios prekybos, jos gali turėti iššūkių su savo partneriais vykdyti toliau įsipareigojimus. Mūsų ilgamečiai rezultatai vis dėlto sako, kad investicijos į Lietuvą daugiausiai ateina iš Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Mes nesame turėję investuotojų Lietuvoje iš Kinijos, jei kalbėtume apie tiesiogines užsienio investicijas. Tačiau kalbant apie tiekimo grandines, tai faktas, kad sąsajos yra tarp visų pasaulio šalių, kurios dalyvauja pasaulinėje prekyboje“, – aiškino E. Čivilis.

Ekonomikos ir inovacijų viceministras Elijus Čivilis sako, kad planas numatys ne tik priemones, kaip sumažinti žalą šiam sektoriui, bet ir kaip paskatinti jį persitvarkyti. 

„Priemonės bus suskirstytos į tris grupes – pirma, tai yra nuo COVID-19 sukeltos žalos mažinimas. Antras – turizmo sektoriaus skatinimas. Trečia – sektoriaus transformacija“, – BNS sakė E. Čivilis.

Konkrečių pagalbos priemonių jis neįvardijo, nes dėl jų dar bus diskutuojama antradienį, o paketas, tikimasi, bus svarstomas Vyriausybės posėdyje trečiadienį.

E. Čivilis sako, kad pagrindiniu iššūkiu turizmo verslui taps būtent jo persitvarkymas ir prisitaikymas prie naujos realybės.

„Tu negali sakyti, kad mes ir toliau veiksime taip, kaip veikę. Reikia kažką keisti, reikia prisitaikyti ir pritaikyti tas skatinimo kryptis. Nebus taip, kad iškart vyks koncertai ir festivaliai, visi iš užsienio skris į Lietuvą“, – sakė jis.

„Tai bus pakankamai spontaniški, vietiniai ir, galima sakyti, individualūs keliavimai. Pavyzdžiui, ar mes turime paruošę gidus ne lenkų turistų grupėms, ne apie bažnyčias pasakoti, o vietiniam turizmui įdomiai pateikti gamtos objektus?“ – klausė viceministras.

Anot jo, pavyzdžiui, viešbučiai turės pagalvoti, kokias paslaugas pasiūlyti ir kaip generuoti pajamas, nes atvykstamasis turizmas neatsigaus bent iki šių metų pabaigos.

„Pavyzdžiui, viešbučiai dabar šaukia – duokit subsidijas, mums reikia pinigų susimokėti atlyginimą ir taip toliau, viskas yra legitimu, bet kitas klausimas, o kas bus po to? Kas bus po aštuonių mėnesių? Nes Europos Komisija sako, kad devynis mėnesius nuo kovo nieko nebus, nebus turizmo“, – pabrėžė E. Čivilis.

Anot jo, viešbučiai galėtų pagalvoti apie kambarių nuomą biurams arba organizuoti e-gaming turnyrus.

„Gal jūs galite siūlyti home office'us (liet. namų biurus), pavyzdžiui, viešbutis dalį savo kambarių galėtų eksperimentuodamas nuomoti kaip individualius biurus teisininkams ar panašiai“, – teigė jis.

„Gali būti organizuojami e-gamingo turnyrai viešbučių kambariuose. Ko aš noriu? Kad jie judėtų ir galvotų ir ne tik pinigų prašytų“, – pridūrė viceministras.

Laikinai ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas einantis Žygimantas Vaičiūnas pirmadienį pranešė, kad Vyriausybė ruošia papildomos paramos paketą turizmo verslui.

Tuo metu Nacionalinės turizmo verslo asociacijos (NTVA) prezidentė Žydrė Gavelienė BNS teigė, kad šiuo metu turizmo sektoriui svarbiausia – išsaugoti darbo vietas, padėti atsiskaityti su klientais bei investuoti į konferencijų centrą ir oro bendrovių pritraukimą. 

„Europos Sąjungos kasmet sudaromame skaitmeninės visuomenės indekse mes nekylame į viršų, nes mes nesivystome taip sparčiai kaip kitos šalys. Pagrindinė problema yra talentų trūkumas – mes neturime pakankamai žmonių, kurie dirbtų skaitmeniniame pasaulyje. (...) Antra problema yra atvirų duomenų trūkumas“, – šeštadienį Birštone vykstančiame diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjo E. Čivilis.

Viceministras pripažino, kad valdžios sektorius negali konkuruoti su privačiu verslu kovoje dėl specialistų.

„Mes galime apeliuoti į jų ambicijas ir vizijas pasiekti pokytį“, – sakė E. Čivilis.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas bei įmonės Strategijos ir plėtros direktorius Adamas Ilkevičius akcentavo, kad norėdama pagerinti situaciją, valdžia turi pakeisti savo mąstymą.

„Mes turime per daug idėjų, tačiau per mažai jų įgyvendinimo pavyzdžių. Mes turime pakankamai išteklių, tačiau juos išnaudojame ne pačiu protingiausiu būdu. Didžiausia problema, mano supratimu, yra valdžios mąstysena. Norėdama pasiekti proveržį skaitmeninės visuomenės srityje, valdžia turi pasiekti kitą mąstymo lygį“, – šeštadienį diskusijoje Birštone kalbėjo A. Ilkevičius.

Lietuvos pozicija Europos Komisijos (EK) šiemet gegužę Europos Sąjungos (ES) paskelbtame skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse per metus nepakito – šalis, kaip ir pernai, užima 13-a vietą.

2018 metų indekse Lietuva buvo įvertinta bendru 56,6 balo (2017 metais - 53,2 balo), visos ES rezultatas buvo 54 balai.

EK vertinimu, Lietuva priklauso vidutinių rezultatų pasiekusių šalių grupei. Jai taip pat priklauso Latvija, Čekija, Slovėnija, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Lietuva, Malta, Vokietija ir Austrija.

Šiais metais ES skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės reitingo pirmąsias vietas užima Danija, Švedija ir Suomija.

„Praėjusių metų pabaigoje Ūkio ministerijai pavesta užduotis iki 2019 metų perimti valstybės IT ūkio ir informacinės plėtros politikos formavimą, tad naujam viceministrui patikėta gana sudėtinga užduotis. Dėl to E. Čivilio darbo tarptautinėse korporacijose patirtis ir sukauptas žinių bagažas leis žengti tvirtus žingsnius valdymo išteklių ir šalies skaitmeninės ekonomikos politikos srityje“, – pranešime spaudai sakė ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

36-erių E. Čivilis pastaruoju metu dirbo „IBM Lietuvos“ atstovu viešajam ir finansų sektoriui. Įvairias vadovaujamas pareigas IBM padaliniuose Lietuvoje, Danijoje ir Airijoje jis ėjo 10 metų.

Jis taip pat yra vadovavęs bendrovei „Alna Software“, dirbo bendrovės „Siemens“ technologijų konsultantu Lietuvoje.

Ūkio ministro komandoje dirba dar trys viceministrai: Gintaras Vilda, kuruojantis inovacijų, pramonės ir prekybos politikos sritis, Marius Skuodis, kuruojantis investicinės aplinkos gerinimo, eksporto skatinimo klausimus, ir Gediminas Miškinis, atsakingas už Europos Sąjungos investicijas ir Ūkio ministerijos veiklos efektyvinimą, vidaus procesų optimizavimą.

Lietuvos dviratininkas iš „Top Team - Ultrabike“ komandos kalnų trasose 582 km nuvažiavo per 23 val. 3 min. 31 sek. (vid. greitis – 25,24 km/h). E. Čivilis antrą vietą absoliučioje įskaioje užėmusį olandą Gosse van der Meer aplenkė 11 min. 54 sek. Trečias liko ispanas Guillem Busquets (+42.30). Į pirmąjį dešimtuką dar pateko Malaizijos, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos, Australijos ir Italijos dviratininkai. 

Iš 108-ių lenktynėse dalyvavusių dviratininkų klasifikuoti 88-i.

„Džiaugiuosi, kad man pavyko pasiekti tikslą, kurį vargu ar būčiau galėjęs pasiekti anksčiau, nes tik dabar jaučiuosi galintis tapti nugalėtoju tokio lygio varžybose, – sakė E. Čivilis. – Taip pat smagu, kad varžybose, kuriose dalyvavo 23-iejų šalių atstovai, Lietuvos vardas skambėjo dažniausiai. Buvau pirmas lietuvis šiose lenktynėse ir tapau pirmu mėgėju, laimėjusiu jas. „Mongolia Bike Challenge“ varžybos laikomos vienomis sudėtingiausių daugiadienių kalnų dviračių lenktynių pasaulyje. Ir tikrai neveltui, nes be ilgų etapų ir alinančių kalnų čia išgyveni ir šiokį tokį kultūrinį šoką: teko miegoti jurtose, neturėjome ryšio ar net elementarios elektros. Man tai buvo bene daugiausiai jėgų pareikalavusios lenktynės. Buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai – reikėjo susitvarkyti su savimi, ginant lyderio poziciją prieš profesionalius sportininkus.“

E. Čivilis, kuris eina Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) viceprezidento pareigas, jau pirmą varžybų dieną (105 km; bendras pakilimas – 1930 m) finišavo pirmas ir įrodė, kad yra puikiai pasirengęs lenktynėms. Įskaičius premijines sekundes po pirmo etapo lyderiu tapo G. van der Meer, o E. Čivilis klasifikuotas antras. 

Lietuvos dviratininkas antrame etape (120 km; 2750 m) finišavo antras ir bendroje įskaitoje išsaugojo tokią pat poziciją (+4.04). 

E. Čivilis laimėjo trečią etapą (117 km; 2110 m) ir tapo varžybų lyderiu. Lietuvis artimiausius varžovus aplenkė daugiau nei 11-a minučių. 

Elijus ketvirtame etape (143 km; 1150 m) finišavo penktas, bet, įskaičius premijines sekundes, dar labiau nutolo nuo antrą vietą bendroje įskaitoje užėmusio G. van der Meer (lietuvio persvara išaugo nuo 6 min. 55 sek. iki 7 min. 20 sek.) 

Mūsų šalies atstovas penktame etape (88 km; 1481 m) finišavo antras ir padidino savo persvarą bendroje įskaitoje iki 7 min. 48 sek.

Paskutiniame etape – pavienio starto lenktynėse (25 km; 489 m) – E. Čivilis varžovams nepaliko jokių vilčių. Lietuvos atletas antrą vietą etape užėmusį ispaną G. Busquets pranoko net 2 min. 10 sek. 

E. Čivilis kartu su Andrejumi Dolgovu 2015-ais metais tapo Europos, o šių metų birželį – pasaulio kalnų dviračių 24-ių valandų lenktynių čempionais.