Šis pasirodymas ypatingas dar ir tuo, kad "Auros" trupę palieka šokėja Ema Nedobežkina. Publika paskutinį kartą išvys nuostabųjį šokėjos solo šiame spektaklyje. Rudenį Ema išvyksta studijuoti šokio į Italiją.
"Nėra kas Emą pakeistų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nepriekaištingai atlikti judesį gali daug kas. Tačiau tokios judesio motyvacijos, toks unikalus gebėjimas sujungti mintis, vidines būsenas ir dvejones su kūnu – itin retas atvejis. Mačiau daug, bet tokios šokėjos – nemačiau. Kai nebebus Emos, bus spektaklis visiškai kitoks: nebebus jos spalvos, tiesiog nebebus spektaklio šerdies. Kai prireiks, atsivešime Emą iš bet kokio pasaulio krašto", – su jau ne sykį išgyventa širdgėla, atsisveikinant su išaugintais šokėjais, kalbėjo teatro "Aura" vadovė Birutė Letukaitė. Prieš atsisveikinimo spektaklį – pokalbis su E.Nedobežkina.
– Ką išgyvenate lipdama ant scenos?
– Mano didžiausias troškimas ir tikslas yra ką nors išgyventi. Tai – tarsi nuotykio troškulys. Jei nieko nenutinka šokėjo viduje, jis nulipa nuo scenos visiškai tuščias, o žiūrovas tepamato judesių virtinę.
Išgyvenimai scenoje – labai spalvingi: baimė, jaudulys, palaima, džiaugsmas, nuostaba, kartais net gilus sukrėtimas, kuris neišblėsta net ir sugrįžus į užkulisius.
Esu toks pats žmogus kaip ir visi, todėl ir mano emocijos yra žmogiškos, suprantamos kiekvienam, nuoširdžiai norinčiam pajusti kitą per šokį.
Turiu ir savanaudiškų tikslų. Labai džiaugiuosi, jei gimsta judesys, kurio dar niekada nesu atlikusi, jei išreiškiu kokį nors įvaizdį, kuriam anksčiau nebuvau radusi formos ir dar daug kitokių mažų asmeninių pergalių.
– Koks spektaklis jums artimiausias ir svarbiausias?
– Be abejonės, B.Letukaitės – "Padaryk iš manęs jungiklį". Nors visi spektakliai turi savo istorijas ir vietą mano gyvenime, nors prieš visus pasirodymus yra daug jaudulio, išlietos energijos ir atsidavimo, tačiau šis spektaklis, be abejonės, yra tas pats pačiausias.
Tiesa ta, kad prieš kiekvieną spektaklį aš pati nežinau, koks bus mano solo. Ir ne dėl to, kad jis paremtas improvizacija. Tas kelias minutes lemia erdvės pojūtis, vaizduotė, susikaupimas, bet labiausiai – Dievas. Esu tikintis žmogus, tad ir šis solo – mano asmeninio ryšio su Juo atspindys.
Šiame solo telpa viskas: kova su nuodėmėmis, egocentriškumu, pasaulio gundymais, iškrypimais ir noras atsiduoti visiškai Jo malonei ir meilei, parodytai žmonijai ant Kryžiaus. Priimu tai kaip iššūkį pasirinkti gėrį arba blogį, šviesą arba tamsą, tiesą arba melą. Pasaulis yra ties susinaikinimo riba, tad nebegalime rinktis pilkos spalvos, turime tvirtai nuspręsti, kurioje pusėje esame ir už kokias vertybes kovojame, nors ir kaip sunku būtų tai padaryti.
– Šokis šiame spektaklyje neliko nepastebėtas. Dar būdama moksleivė, buvote nominuota Auksiniams scenos kryžiams? Kaip priėmėte šį įvertinimą?
– Žinia, kad esu nominuota šiam aukščiausiam teatro apdovanojimui mane užklupo labai netikėtai, tačiau taip pat greitai ir pasimiršo. Žinoma, buvo gera sužinoti, jog tave kažkas pastebėjo ir įvertino, tai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, kuris labai reikalingas keliaujant per šokio pasaulį.
– Šokio technika ir turėjimas ką pasakyti... Jei būtų įmanoma tai uždėti ant svarstyklių, kuri lėkštelė nusvertų?
– Jei neturi ką pasakyti, tavo judesiai tėra tuščios schemos. Jeigu neturi technikos – negali aiškiai išreikšti savo minčių žiūrovui. Šokėjui galutinio taško tobulinant techniką nėra ir negali būti. Šokis – tai kelionė į begalybę.
Taigi, viena mano siekiamybių – maksimaliai plėsti fizinių galimybių ribas. Tačiau man pačiai vis dėlto įdomiau stebėti artistą, kuris supranta, kad tarp sugebėjimo ištarti žodį ir sugebėjimo suvokti, ką sakai, yra didžiulis skirtumas.
– Ar kada scenoje išgyvenate jausmą, kad nebėra publikos, nieko nėra, tik jūs ir jūsų kūno kalba? Tai pavadinčiau momentais, kai jau šoka ne kūnas, o kraujas.
– Taip, ir tai pačios nuostabiausios akimirkos. Tuo metu užplūsta nežemiškas jausmas – tu tarsi atsitrauki į šalį ir leidi savo kūnui stebinti tave. Matai, kaip jis, pasikliaudamas instinktais, keliauja erdvėje, keisdamas judėjimo kryptį, greitį, lygį, o ką tik atėjusi mintis jau tampa apčiuopiamu judesiu.
– Dvasinis mokytojas Osho yra pasakęs, kad būti kūrybingas gali tik tuomet, kai myli gyvenimą ir nori skleisti grožį aplinkui. Ar jums priimtina tokia filosofija?
– Osho idėja galėtų būti kaip siekiamybė, tobulo kūrėjo apibūdinimas. Tačiau vargu ar tai įmanoma šiuolaikiniame pasaulyje. Menas, kūryba atspindi mūsų gyvenimus, problemas, su kuriomis susiduria šių dienų individas arba visuomenė. Daugeliui kūryba – nepasitenkinimui išreikšti, priversti kitus susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui.
Aš manau, kad savo kūrybingumą turime išnaudoti grožiui ir gėriui skleisti. Tačiau kūrybingos sielos žmogus – nebūtinai laimingas, viskuo aprūpintas ir nuoširdžiai mylintis gyvenimą... Deja, tokių žmonių labai labai nedaug.
– Šokis, kaip ir teatras – akimirkos menas. Nelieka rankraščių ar paveikslų, kurie gali amžiais kaboti ant sienų. Yra tik akimirkos scenoje. Paskutinis jūsų pasirodymas su šiuo spektakliu Lietuvoje. Kokios mintys, atsisveikinat su "Aura"?
– Šį kartą pabūsiu atsargi ir prisiminsiu, kad geriau niekada nesakyti "niekada"! "Auros" istorijoje daugybė realizuotų idėjų, parodytų spektaklių, įvykdytų projektų, kurie kažkada atrodė lyg neįmanoma įveikti viršukalnė. Žinant teatro vadovės B.Letukaitės užsidegimą bei entuziazmą dar labiau nedrįsčiau sakyti, jog tai tikrai tikrai mano paskutinis pasirodymas šiame spektaklyje.
Stengiuosi negalvoti apie išėjimą. Dar daug darbų reikia atlikti, spektaklių sušokti. Tačiau aišku viena: "Aura" visuomet liks ta vieta, kurioje aš užaugau – ir kaip asmenybė, ir kaip kūrėja.
– Sakoma: "Jaučiu, kad gyvenu". Kas yra tie momentai jūsų gyvenime?
– Tai mano rytai ir vakarai. Nubudusi ryte visuomet pergalvoju, ką veiksiu, kiek darbų reikės padaryti. Vakare atvirkščiai, gulėdama lovoje, kiek dar mato akys ir nuovargis jų neužmerkia, permąstau, ką per dieną atlikau, kas buvo padaryta tinkamai ir kur dar reikėtų įdėti daugiau pastangų, ištaisyti klaidas. Tada supranti, kiek daug jau įvyko, gali pasidžiaugti jau nuraškytais vaisiais. Ir tas saldus žinojimas, kad kita diena jau priešaky...
Kas? "Padaryk iš manęs jungiklį" (choreografė Birutė Letukaitė)
Kada? Balandžio 24 d. 17 val.
Kur? VDU Didžiojoje salėje.
