Pajamos ir išlaidos
Laikinosios sostinės gyventojai galėjo tikėtis geriau apmokamo darbo nei likusieji šalies gyventojai, tačiau bendrosios ekonominės tendencijos visoje šalyje buvo panašios. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai šalis buvo pasiekusi ekonominį piką, žvelgiant į nacionalines pajamas, tenkančias vienam gyventojui, Lietuva užėmė 20 vietą Europoje.
Tuo pačiu metu egzistavo dideli gyventojų pajamų skirtumai. Valstybės tarnautojų, kurių buvo aštuoniolika kategorijų, mėnesio atlyginimas tuo metu siekė nuo 150 iki 1 200 litų. O, pavyzdžiui, prezidentas iki 1926 m. uždirbdavo po 6 tūkst. litų per mėnesį. Po Aleksandro Stulginskio vadovauti šaliai ėmęs taupusis Kazys Grinius prezidentinį atlyginimą susimažino iki 4 tūkst. litų. Toks vėliau išliko ir Antano Smetonos atlyginimas.
Oficialioji statistika liudija, kad 1920–1940 m. iš Lietuvos emigravo 102 tūkst. asmenų.
Be to, prezidentui buvo skiriamos lėšos reprezentacinėms išlaidoms. Vis dėlto prezidento atlyginimas nebuvo uždarbio viršutinės ribos. Daugiausia tarpukariu uždirbo privatūs advokatai ir gydytojai – iki 5–7 tūkst. litų. Vidutinė kvalifikuoto darbuotojo alga tarpukariu tesiekė 230 litų, nekvalifikuoto – 160 litų. Pietūs geresniuose tarpukario restoranuose kainavo 3–5 litus, paprastesniuose – 1,5 lito, vyriškas kostiumas – apie 80 litų, madingi moteriški bateliai – 40 litų.
Tarnautojai – kaip įkaitai
Žemės ūkis tarpukariu buvo labai svarbi ūkio šaka, nemažai žemės ūkio produkcijos buvo eksportuojama. Vien į Vokietiją per metus Lietuvos ūkininkai parduodavo apie 600 tūkst. gyvų žąsų. Tačiau 1934 m. įvyko paukštininkystės krizė. Augant įtampai dėl įvykių Klaipėdos krašte, kai per metus buvo suimta per 100 aktyviausių čia veikusių nacistinių organizacijų veikėjų, nacių valdoma Vokietija nutraukė importą iš Lietuvos, be to, trukdė žąsis tranzitu vežti ir į kitas valstybes.
Tūkstančiai eksportui skirtų žąsų liko Lietuvoje. Kad ūkininkai nebankrutuotų, Vyriausybė nurodė visiems tarnautojams, priklausomai nuo jų kategorijos (kartu – ir atlyginimo), per mėnesį įsigyti bent vieną 4–5 litų vertės žąsį. 50 litų atlyginimo turėjo tekti viena žąsis. Pavyzdžiui, žmogus, gaunantis 150 litų algą, privalėjo pirkti tris žąsis, 270 litų − penkias.
Ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjus ekonominei krizei, ekonominėms problemoms spręsti ne kartą pasitelkti tarnautojų atlyginimai. Tarnautojai tapo vieni labiausiai finansiškai išnaudojamų mokesčių mokėtojų – jų darbo užmokestis mažintas ne tik karpant plačią priedų sistemą, bet ir skiriant įvairius mokesčius, nurodant remti visuomenines organizacijas.
Ženklai: Šv. Juozapo bažnyčia San Paulo Vila Zelina rajone, pastatyta vietos lietuvių iniciatyva, – kadaise buvusios didelės išeivių bendruomenės palikimas.
Nuo krizės – į Ameriką
Ekonomines problemas dalis lietuvių XX a. pradžioje sprendė emigruodami. Vis dėlto tai nebuvo tarpukariu gimusi tendencija: pirmoji lietuvių emigracijos banga ėmė ristis dar XIX a. pabaigoje.
Pasak istorikės humanitarinių mokslų daktarės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorės Vitalijos Kasperavičiūtės, XIX a. būta skirtingų emigracijos priežasčių. "Šią emigracijos bangą galima traktuoti kaip ekonominę, nors įtakos turėjo ir politiniai įvykiai carinės Rusijos imperijoje: pralaimėti sukilimai, prasidėjo caro valdžios represijos. Ekonominė ir politinė (vengimas tarnauti carinėje armijoje) emigracijos buvo taip glaudžiai susijusios, kad rasti aiškios takoskyros tarp jų neįmanoma", – pastebi istorikė.
Emigracija buvo vienas iš būdų sudaryti žmonėms sąlygas užsidirbti pragyvenimui, dėl šios priežasties jos srautai nebuvo stabdomi. Laivininkystės firmos, išeivybės biurai savivaliavo, išnaudojo emigruojančius, apgaudinėjo juos ir apiplėšinėjo.
Dar labiau emigracija išaugo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kai į JAV 1912 m. imigravo 14 tūkst., 1913 m. – 25 tūkst., 1914 m. – 21,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. "Pokariu šis procesas vėl atsinaujino, nes, susikūrus Lietuvos valstybei, ekonominės problemos išliko. Krašto ūkio atsilikimą dar padidino karo veiksmai, vykę šalies teritorijoje. Be to, išaugo gimstamumas", – taip, anot VDU lektorės, prie kitų emigracijos priežasčių prisidėjo ir demografinė.
Nuo 1924 m. sugriežtėjus įvažiavimo sąlygoms į JAV, Kanadą, Australiją, didelis srautas emigruojančiųjų išvyko į Pietų Ameriką. Dalis emigrantų vylėsi, kad iš ten bus paprasčiau pasiekti svajonių šalį JAV.
V.Kasperavčiūtės teigimu, brangi kelionė į vieną pusę pasiryžusius emigruoti neretai suviliodavo, kai užsienio laivininkystės kompanijos pažadėdavo gabenti emigrantus esą nemokamai. Už kelionę jie užsimokėdavo jau dirbdami imigracijos šalyje, daugiausia stambių dvarų, fazendų savininkams. Šie iš anksto apmokėdavo laivininkystės linijoms emigrantų kelionės išlaidas, taip užsitikrindami sau pigią darbo jėgą ir vėliau žiauriai išnaudodami atvykėlius iš Europos.
Oficialioji statistika liudija, kad 1920–1940 m. iš Lietuvos emigravo 102 tūkst. asmenų. Daugiausia lietuvių emigravo į JAV (30 869), Braziliją (24 982), Argentiną (16 744) ir Kanadą (7 942). 59 proc. visų emigrantų sudarė lietuviai, antroje vietoje buvo žydai – beveik 34 proc. visų emigrantų iš Lietuvos.
"Emigracija buvo vienas iš būdų, kaip sudaryti žmonėms sąlygas užsidirbti pragyvenimui, dėl šios priežasties jos srautai nebuvo stabdomi. Pačioje pradžioje jie net nebuvo kontroliuojami. Tad laivininkystės firmos, išeivybės biurai savivaliavo, išnaudojo emigruojančius, apgaudinėjo juos ir apiplėšinėjo", – ne itin švaraus verslo užkulisius atskleidė V.Kasperavičiūtė.
Bausmę atliko kalėjime
Emigracijos biurai piršdavo lietuviams vadinamąsias šipkartes (laivakortes), pasisamdę gerą iškalbą turinčius agentus. "Agentai siūlydavo geras kelionių sąlygas, kokybišką maitinimą, galimybę įsigyti laivakortes išsimokėtinai. Realybėje emigrantai keliaudavo trečiąja klase, kur gyvenimo sąlygos tikrai nebuvo geros", – pasakojo istorikė.
Apie tokių kelionių sąlygas Petras Ruseckas knygoje "Užsienio lietuviai" 1934 m. rašė: "Tose kelionėse į svečią šalelę mūsų žmonės nuo pat sumanymo keliauti iki atvykimo į vietą įvairių (...) sukčių net garlaivių bendrovių, įvairių kitų kompanijų buvo išnaudojami iki pat paskutinio siūlo. Garlaiviuose buvo sugrūdami į palubius ir ten be oro, be šviesos, bjauriausiais valgiais maitinami ir net laivo įgulos niekinami ir skriaudžiami (...) buvo laikomi iki pat atvykimo uostan."
Būdavo ir skundų, kad, jau nuvykus į trokštamą šalį, bendrovės iš emigrantų reikalaudavo primokėti už kelionę. V.Kasperavičiūtės teigimu, oficialiai garlaivių bendrovės dažnai patvirtindavo mažesnius kelionės tarifus tam, kad būtų galima nuslėpti mokesčius nuo valstybės.
Keliones į svajonių šalis, kur, pasak saldžiabalsių agentų, kone pieno upės medaus krantais teka, ekonominės krizės kamuojamiems lietuviams žadėjo ir legalūs, ir nelegalūs emigracijos biurai. Nelegaliai šią veiklą vykdė ir Kaune, Maironio gatvėje, veikusi bendrovė "Alfa". 1930 m. jos vadovams Marijonui Jagučanskiui, Alfonsui Kernauskui ir Konstantinui Norkui iškelta baudžiamoji byla dėl melagingai planuoto keleivių išgabenimo į Braziliją ir jų pinigų pasisavinimo. Nustatyta, kad nuo šios bendrovės nukentėjo daugiau kaip 300 asmenų.
"Bendrovės vadovas M.Jagučanskis glaudžiai bendradarbiavo su Brazilijos valdžios atstovais, buvo sudaręs savitarpio verslo planą. Šio biuro nelegalių agentų tinklas turėjo pritraukti kuo daugiau potencialių Brazilijos plantacijų darbininkų, už jų suradimą fazendų savininkai sumokėdavo nemažo dydžio atlygius, – tačiau, anot VDU lektorės, "Alfa" bendrovės vadovams šio uždarbio neužteko. – Siekdami pasipelnyti, jie sugalvojo nevykdyti su Brazilijos plantatoriais numatyto susitarimo, bet, iš užverbuotų klientų pasisavinę pinigus, pasprukti. Svarstomos bylos metu iškilo į viešumą ir dokumentų klastojimo atvejis."
Dokumentų padirbinėjimu ir vizų klastojimu užsiimdavęs K.Norkus baudžiamosios atsakomybės išvengė, nes slapta sugebėjo pasprukti į Braziliją. "Ten taip pat vykdė nusikalstamas veikas, apgaudinėjo emigrantus, vėliau įsisuko į baltųjų vergių verslą. M.Jagučanskis ir A.Kernauskas buvo nuteisti realia laisvės atėmimo bausme: M.Jagučanskiui skirti ketveri metai kalėjimo, A.Kernauskui – vieni. Taip pat buvo areštuoti 50 tūkst. litų, iš kurių nutarta kompensuoti nuostolius nukentėjusiems", – to meto "Lietuvos žiniose" plačiai aprašytą bylą priminė istorikė.
