M. Le Pen paragino savo rinkėjus neatsipalaiduoti ir dar aktyviau dalyvauti antrajame ture, o visos kitos jėgos ragina vienytis prieš nekenčiamus oponentus RN. Atsižvelgiant į tai, kad antrasis turas bus jau po savaitės, vargu ar galima tikėtis didelių pokyčių. Analitikai Prancūzijoje jau prabilo apie tris labiausiai tikėtinus scenarijus po antrojo turo. Pirmasis – užtikrinta M. Le Pen šalininkų pergalė, gaunant absoliučią daugumą parlamente. Tokiu atveju jie formuotų savo vyriausybę su Jordanu Bardella priešakyje. Antrasis – kairiųjų ir ultrakairiųjų bloko aljansas su ketvirtą vietą pirmame ture užėmusiais respublikonais. Trečiasis scenarijus numato chaosą parlamente dėl negebėjimo sudaryti valdančiosios koalicijos, kas reikštų technokratinės vyriausybės sudarymą ir galimai naujus priešlaikinius rinkimus po 12 mėnesių.

Apie tai, kodėl susiklostė tokia situacija ir kuris scenarijus būtų palankiausias mūsų regiono valstybėms, portalas kauno.diena.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto politologu dr. Andžėjumi Pukšto:

– Inicijuodamas pirmalaikius rinkimus, E. Macronas tikėjosi „pavogti“ pergalę iš M. Le Pen? Jei taip, jam aiškiai nepavyko ir kyla klausimas kodėl?

–  Pirmojo turo rezultatai atitinka prognozes. E. Macronas gal ir tikėjosi geresnių jo stovyklos rezultatų, bet, kaip matome, stebuklas neįvyko. Prancūzijoje prezidentas sulaukė apžvalgininkų kritikos dėl to, kad pirmalaikiai rinkimai esą buvo politinė avantiūra.

Mano nuomone, jei E. Macronas nusprendė žaisti gudrų žaidimą, tai daro tai ne dėl parlamento rinkimų, o dėl 2027 m. vyksiančios kovos dėl prezidento posto. M. Le Pen populiarumas auga nuosekliai ir sulig kiekvienu mėnesiu ji artėja prie savo kabineto prezidentūroje. Visai tikėtina, kad todėl E. Macronas nusprendė žaisti va bank ir rizikuoja šiandien duodamas galimybę RN įsigalėti parlamente. Kokia jam iš to nauda? Kuo ilgiau M. Le Pen partija bus valdžioje, tuo didesnė galimybė, kad iki prezidento rinkimų prancūzai nusivils kraštutiniais dešiniaisiais ir M. Le Pen galimybės užimti prezidento postą bus daug menkesnės.

Reikia pripažinti, kad jie gerai pasiruošė rinkimams ir vykdė labai aktyvią kampaniją visais „frontais“.

– Kokios yra E. Macrono centristų nesėkmės priežastys? Prancūzai juo nusivylė ir atidavė RN „protestinius“ balsus, ar dešinieji tikrai sugebėjo atliepti rinkėjų lūkesčius ir pasiūlyti žmonėms tai, ko šie nori?

– Ir viena, ir kita. Tačiau nemanau, kad „protestiniai“ balsai čia buvo lemiamas veiksnys, nors anksčiau ilgą laiką M. Le Pen orientavosi būtent į tokį rinkėją. Šį kartą ji pasiūlė rinkėjams jauną politiką – J. Bordellą, kurio pozicija yra nuosaikesnė, nei mes pratę matyti RN gretose. Rinkėjų aktyvumas buvo didžiausias per bene 40 metų, atėjo daug jaunimo, o kaip tik tarp jaunimo J. Bordella yra populiarus.

Dešinieji laimėjo praktiškai visur, išskyrus Paryžių, o tai rimtas signalas liberaliam elitui. Dešinieji turėjo ką pasiūlyti rinkėjams: migracijos tramdymas, policijos stiprinimas ir geresnis saugumo užtikrinimas, ekonomikos gaivinimo idėjos, Prancūzijos interesų prioretizavimas energetikos sektoriuje ir kita. Reikia pripažinti, kad jie gerai pasiruošė rinkimams ir vykdė labai aktyvią kampaniją visais „frontais“.

Andžėjus Pukšto/Asmeninio arch. nuotr.

– Visos partijos paragino rinkėjus dar labiau susitelkti antrajam turui, tačiau iki jo – vos kelios dienos. Ar per tą laiką situacija gali apsiversti?

– „Makronistams“ ir negausiems respublikonams, kartais vadinamiems „Golistais“, iškilo sudėtingas klausimas: ar eiti ranka rankon su plačia kairiųjų koalicija, kurioje yra ne tik nuosaikūs kairieji, bet ir Jeano-Luco Melenchono kraštutiniai kairieji ir Komunistų partija.

Galbūt visi kartu jie ir galėtų įtikinti rinkėjus susivienyti prieš M. Le Pen, nes kitaip į valdžią ateis „fašistai“. Aš manau, kad RN turi gerus šansus laimėti net ir absoliučią daugumą parlamente. „Golistų“ stovykloje girdėti balsų, kad geriau jau leisti prie valdžios ultrakairiuosius, nei ultradešiniuosius, bet faktas tas, kad abu pasirinkimai visai ne kokie.

Šioje situacijoje mums geriausias „draugas“ yra E. Macronas, o tai reiškia, kad geriausiai mūsų interesams tinka technokratinė vyriausybė.

– Koalicija su kairiųjų bloku kelia ir dar vieną iššūkį: jų bloką sudaro net devynios partijos, o prancūzų kairieji yra ne kartą istorijoje parodę „talentą“ tokiais atvejais susipjauti tarpusavyje iš karto po rinkimų. Iš ko tada lipdyti koaliciją?

– Tokia tikimybė yra ir tai vienas iš kelių, vedančių prie technokratinės vyriausybės formavimo. O tada labai išauga tikimybė, kad po 12 mėn. vėl bus skelbiami rinkimai. Kaip jau minėjau, situacija labai sudėtinga ir atspindi didžiulę Prancūzijos visuomenės poliarizaciją. Rinkimų lyderiai – ultradešinieji ir ultrakairieji – nesuderinamos jėgos.

Žiūrint iš mūsų regiono perspektyvos, vaizdas taip pat neįkvepia optimizmo. Pavyzdžiui, teko girdėti gandų, kad „Lepenistų“ vyriausybės užsienio reikalų ministru gali tapti Thierry Marianis, anksčiau pasižymėjęs draugiškomis kelionėmis pas Vladimirą Putiną.

– Technokratų vyriausybės scenarijus – bent kelis mėnesius trunkantis chaosas parlamente ir vidaus politikoje apskritai. Ar tai gali lemti prancūzų „užsidarymą“, tvarkantis vidaus reikalus ir apleidžiant „didįjį žaidimą“ tarptautinėje politikoje?

– Manau, kad ji iškrenta jau dabar. Bent jau tai rodo M. Le Pen šalininkų rezultatai, kurie greičiausiai nesmuks ir antrame ture. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais metais M. Le Pen subalansavo savo politiką V. Putino atžvilgiu, o J. Bardella neseniai pasisakė už tolesnę paramą Ukrainai. Smarkiai aptilo jų kritika NATO. Šiuo požiūriu dešinieji mūsų regionui atrodo gal ir geriau, nei kairieji.

– Kuris scenarijus mums – rytiniam NATO flangui – palankiausias arba mažiausiai nepalankus: „Lepenistai“, ultrakairieji ar technokratinė vyriausybė?

– Šioje situacijoje mums geriausias draugas yra E. Macronas, o tai reiškia, kad geriausiai mūsų interesams tinka technokratinė vyriausybė.