Technikų įvairovė
Lengvas, perregimas, vilnijantis natūralus šilkas – unikalus audinys. Jį galima naudoti namų interjero detalėms, garderobui kurti, ant jo – kaip ant įprasto popieriaus lapo galima lieti akvarelę, mėgautis grafikos, spaudavimo ar kaligrafijos technika.
Daugiau nei prieš 5 tūkst. metų Kinijoje atrastas audinys iš pradžių buvo naudojamas metraščiams rašyti, gerokai vėliau ant jo imta piešti imperatorių portretus, jų aplinkos gyvenimo vaizdus, peizažus, galiausiai – pradėti marginti drabužiai. Tapybos ant natūralaus šilko tėvyne laikoma Indija: šioje šalyje II a. audinys buvo dažomas naudojant vaško techniką, vadinamą batika.
"Batika gali būti šalta ir karšta. Motyvai, ornamentai piešiami kontūru, kuriam gali būti naudojamas vaško ir parafino mišinio ruošinys arba specialus rezervas, tapoma batikos dažais. Šia technika gali būti dekoruojami tiek drabužiai, tiek įvairios interjero detalės – staltiesės, pagalvės, paveikslai, šviestuvų gaubtai, užuolaidos, širmos", – plačias tapyto šilko pritaikymo galimybes pristato E.Žukauskienė.
Ji pastebi, kad daugelis pastarąją techniką derina su kitais šio audinio marginimo būdais – šibori, plangi, tritik. Skirtumas tas, kad jiems dekoruoti nereikalingas vaškas ar rezervas: prieš dažymą audinys įvairiai lankstomas, dygsniuojamas, raišiojamas, suspaudžiamas tarp plokštelių ir, nors dažniausiai naudojama tik viena dažų spalva, gaunami labai iškalbingi, išsiliejusių formų, pereinamų atspalvių ornamentai.
Seseriai kurta vestuvinė suknelė tapo pirmu profesionaliu išbandymu.
Mėgsta iššūkius
Su visais šiais tekstilės dekoravimo būdais E.Žukauskienė susipažino maždaug prieš 15 metų, kai lankė šeštadieninę tekstilės mokyklą menininkės Jolantos Šmidtienės galerijoje "Balta". Čia susipažino su įvairiomis audinių marginimo technikomis, išmoko koloristikos, kompozicijos, tapybos pagrindų.
"Bene paprasčiausias būdas nudažyti šilką – lieti dažus it akvarelę ant popieriaus: ant sudrėkinto audinio užtaškyti ar papilti tekstilinius dažus. Šilkui skirti dažai skysti, todėl jie lengvai ir laisvai liejasi, priklausomai nuo audinio drėgnumo skirtingai pasiskirsto, nubėga į šalis, spalvai įsiliejus į kitą spalvą, atsiranda įdomūs persiliejimai. Netikėtumo efektą galima sustiprinti dar neišdžiūvusį audinį pabarstant druska – priklausomai nuo audinio drėgnumo ir druskos rupumo, spalvotame fone išryškėja skirtingų formų ir dydžių baltos dėmelės, – atskleidžia niuansus pašnekovė ir prisipažįsta liejimą naudojanti labai retai. – Man labiausiai patinka tapyba ant šilko su rezervu: iš pradžių labai tiksliai nupiešiu visus piešinio kontūrus, vėliau nuspalvinu detales. Ši technika labiausia atitinka mano charakterį ir būdą."
E.Žukauskienė nedvejodama prikabina sau tiksliukės etiketę: be technologijų, dar veda chemijos pamokas, jai imponuoja tikslus, iš anksto gerai apgalvotas darbas. Estelą trikdo netikėtumai – jai svarbu kontroliuoti padėtį, bet suviliota šio meno dovanojamų neribotų saviraiškos galimybių visus netikėtus dalykus ji stengiasi priimti kaip iššūkį kūryboje.
Tapant tartum kuri kartu su šilku, kuris savaip pakoreguoja tavo potėpius, spalvos intensyvumą, dažų išsiliejimą.
"Šilko tapyba – magiškas procesas, kuriame atsiskleidžia tiek mano tikslumo persmelktas kūrybiškumas, tiek spontaniškas šio nepaprasto audinio charakteris. Niekada negali žinoti – gali tik numatyti, nujausti, koks bus galutinis rezultatas. Tapant tartum kuri kartu su šilku, kuris savaip pakoreguoja tavo potėpius, spalvos intensyvumą, dažų išsiliejimą. O kartais lyg tyčia peršoka kontūro liniją – tuomet turi galvoti, ką daryti, kaip pakeisti piešinį, kad nepaliktum išbėgusios dėmės. Tai labai intriguoja", – dalijasi pastebėjimais kūrėja.
Idėjų taupyklė
E.Žukauskienės darbuose daugelis įžvelgia baltiškų motyvų, liaudiško meno apraiškų: juose it žalčiukai rangosi mažos ir didelės spiralės, jas atkartoja tautinės juostos, šypsosi saulutės, žydi gėlės, iš augalų formuojasi įmantrūs ornamentai, kuriuose nardo drugeliai, ulba paukščiai. Plazdančio šilko lengvumas diktuoja tokias pat lanksčias, vingrias ir lakoniškas linijas, o polinkis į tikslumą įkvepia kurti labai detalius, sudėtingus, ritmiškus motyvus, kurie gana dažnai išsiskleidžia stebuklingoje mandalų darnoje.
"Specialiai nesigilinu į tradicijas, liaudies meną – manau, kad viskas slypi viduje. Piešdama atsiduodu intuicijai, – šypsosi pašnekovė, turinti pilnutėlį portfelį idėjų. – Kai negaliu nieko kito daryti, o tik klausyti, visada kažką piešinėju ant popieriaus lapų, skiaučių. Įdomiausi variantai ir keliauja į tą idėjų taupyklę. Kai jaučiu įkvėpimą kurti, bet stingu konkretumo, visus juos išsitraukiu – žiūrėk, vieno kito kopija ar improvizacija ir nugula ant šilko."
Sumanymų Estela neatidėlioja, nesvarbu, ar mezga, siuvinėja, neria vąšeliu, pina, tapo ant šilko. Po ranka ji visuomet turi kelis skirtinga technika kuriamus darbus. Labai dažnai į eksperimentus, kūrybinius ieškojimus įtraukia ir savo mokinius.
"Su mokinėmis sukūrėme didelę tapyto šilko drabužių kolekciją "Šilko žaismas", vėliau didžiuliu iššūkiu tapo tapyta vestuvinė suknelė sesei", – pasakoja E.Žukauskienė, be spalvingų tunikų, sijonų, skraisčių, kaklaraiščių, sukūrusi ir paveikslų, pano.
Gali visi, arba Pamoka norintiems pabandyti
Reikės natūralaus šilko atraižos, nedidelių medinių paveikslo rėmų, smeigtukų, norimos spalvos rezervo ir šilko dažų – pastaruosius rasite specializuotoje dailininkų, o kai kada ir įprastoje raštinės reikmenų parduotuvėje.
1. Šilko skiautę įtempkite ant medinio rėmo: pirma smeigėmis užfiksuokite kampus, paskui – kraštinių centrus, galiausiai – tarpus tarp šių taškų ir kampų. Audinys turi būti tolygiai ištemptas – nuo to priklausys, kaip gražiai liesis dažai.
2. Pasirinktą ir išryškintą piešinio eskizą pakiškite po rėmu – jis turėtų matytis per šilką. Jei norite, pagrindines linijas pasižymėkite specialiu išnykstančiu pieštuku.
3. Visas kontūrų linijas nupieškite rezervu. Jo linija turi būti tolygi, be suplonėjimų, nepalikite nė mažiausių tarpų – dažai pasklis kitoje pusėje.
4. Kontūrui apdžiūvus, piešinį kruopščiai nuspalvinkite. Jei tapysite ant sauso šilko, spalvos bus ryškesnės, bet ant didelių detalių matosi potėpių ribos. Prieš spalvinant audinį reikėtų saikingai sudrėkinti švariu vandeniu, naudojantis teptuku arba purkštuvu. Nepersistenkite: kuo audinys šlapesnis, tuo didesnė tikimybė spalvoms išsilieti už kontūrų. Dažų iki pat kontūro netepkite – palikite 2–3 mm, sklisdami audiniu jie patys užpildys tuščius tarpus.
5. Piešinį palikite išdžiūti, tada, nustatę šilko režimą ir lygindami iš blogosios pusės, lygintuvu užfiksuokite dažus. Dėl dažų nutapytas darbas įgaus šiek tiek standumo, tačiau, jei lyginsite garais, dažai giliai įsigers į pluoštą, audinys išsaugos savo minkštumą.
