Agota apie save: „Sąlytis su lietuviškuoju folkloru prasidėjo dar vaikystėje. Tada pirmą kartą susipažinau su kanklėmis. Tačiau tik daug vėliau (nuo 2006-ųjų) kankles atradau naujai ir pasinėriau į jų magiją. Savo muzikavimą per lietuvių, o vėliau ir kitų tautų folklorą pradėjau ir tebetęsiu grupės „SEN SVAJA“ ir folkloro projekto „LAIMINGUO“ veikloje“.

A. Zdanavičiūtė-Bėkštė taip pat veda individualias kanklių pamokas bei kanklių ratus, kuriuose gimsta naujos kompozicijos, persmelktos lietuvių liaudies dainų ir sutartinių motyvais. Savo solinius muzikavimus pradėjo nuo 2017 metų pavasario.

Kūrybinės kanklių muzikos kompozicijos susipynusios su lietuviškų sutartinių, lietuvių liaudies dainų intonacijomis tiek atlikėją, tiek klausytojus nugramzdina į pasakų pasaulio gelmę. Muzikantė tiki, kad kankliavimas yra tarsi klaidžiojimas stebuklingoje girioje besiklausant užslėptų jos garsų.

Atsiversi – išgirsi.

Šiuo metu atlikėja savo kūryba atgaivina žolininkės E. Šimkūnaitės pasakas. Koncerto metu išgirsite kelis kūrinius ir iš šio naujo dainų ciklo.

Renginys nemokamas.

Plane, kuris parengtas bendradarbiaujant su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondu, numatyta įamžinti Lietuvos nacionalinio kultūrinio paveldo puoselėtojos, knygų, monografijų, straipsnių autorės atminimą, įrengiant informacinius stendus Vilniaus botanikos sode, vaistažolių taką – Vingio parke.

Taip pat numatyta pristatyti E. Šimkūnaitės darbus, organizuojant konferencijas, edukacinius renginius, rengiant laidas apie vaistažoles televizijoje, radijuje bei leidžiant specialius informacinius leidinius ir kartu skatinant Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.

Be to, kitąmet numatyta atnaujinti Tauragnų krašto muziejuje įrengtą E. Šimkūnaitės, išstudijavusios ir moksliškai aprašiusios daug vaistažolinių augalų, palyginusios lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį, vardo įamžinimui skirtą edukacinę erdvę ir pritaikyti ją lankytojų poreikiams. Taip pat Tauragnuose esančiame E. Šimkūnaitės Vyšnių sode planuojama įrengti 100-osioms gimimo metinėms skirtą suoliuką, o jos tėvų buvusių namų valdoje Tauragnuose – atminimo ženklą.

E. Šimkūnaite gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos–Šimkūnienės šeimoje. Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose. Taip pat dažnai skaitė pranešimus visuomenei. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties.

Plano priemones įgyvendins Švietimo mokslo ir sporto ministerija, Utenos, Pasvalio, Telšių rajonų savivaldybės, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Sveikatos mokymų ir ligų prevencijos centras, E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, Sveikos gyvensenos ir natūralios (papildomos ir alternatyvios) medicinos rūmai, VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ir kitos įstaigos bei institucijos.

Nutarimų projektus dėl šių metų paskelbimo registravo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

E. Šimkūnaitės metus skelbti siūloma pažymint jos gimimo šimtąsias metines.

Projekte nurodoma, kad E. Šimkūnaitė „išstudijavo ir moksliškai aprašė vaistažolinius augalus, gebėjo lyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį“.

2021-uosius skelbti archyvų metais siūloma, nes sukanka 100 metų nuo pirmojo valstybės archyvo Lietuvos Respublikoje įkūrimo.

„Atminties institucijų vaidmuo išsaugant ir įprasminant tautos istorinę kultūrinę atmintį, skatinant Lietuvos piliečių sąmoningą kultūrinės tapatybės kūrimą, ugdant pagarbą valstybei, jos istorijai, nacionalinei kultūrai yra ypatingai svarbus“, – sakoma projekte.

Vyriausybei siūloma parengti šių metų minėjimo programas, numatyti tam lėšų.

Nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandi, tačiau itin geros širdies, labai dosni ir tikra savo darbo profesionalė. Tokia buvo habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.

Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas

Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė, jai kovo 11 d. būtų suėję 95-eri, paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams.

Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet taip pat rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas ir išmoningas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos...“, – į jos paskaitas būriais plūdusius studentus pasveikindavo mokslininkė. O patarimo prašyti atėjusius žmones įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.

Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana, kartais paburdavo iš augalų ar delno, tačiau iš tiesų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, užsiimdavo savigyda ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.

Aplenkė savo laiką

O „atitikt“ E. Šimkūnaitė tikrai mokėjo. Kaip Mokslų akademijoje surengtame mokslininkės 95-ojo gimtadienio minėjime kalbėjo Lietuvos onkologijos instituto gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia, daugybė E. Šimkūnaitės aprašytų vaistinių augalų savybių plačiai žinomos šiuolaikinėje viso pasaulio farmacijoje.

„Be to, E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. Todėl mokslininkė labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti, išpjauti visų augalų. Nes tik tokiose vietose augantys augalai turi gerus biolaukus“, – pasakojo J. Ruolia.

Pasak Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, galima sakyti, kad E. Šimkūnaitė tam tikra prasme aplenkė savo gyventą laiką, nes kai kurios jos propaguotos idėjos populiarios tapo tik prabėgus keliems dešimtmečiams.

„Dabar mes kalbame apie ekologiją, sveiką gyvenimo būdą ir panašius dalykus. E. Šimkūnaitė dar tuomet apie tai šnekėjo, ragino maitintis sveikai, dėvėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius, propagavo ekologijos, gamtosaugos idėjas“, – kalbėjo B. Karnickienė.

Taigi E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja . Mokslų akademijoje vykusio vakaro metu buvo pristatytas visiškai naujas leidinys „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“,  kuriam po visas pakampes pabirusius mokslininkės receptus surinko Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus. Prekyboje pasirodė jau antroji E. Šimkūnaitės vardo arbatų linija, kurią pagal mokslininkės receptus ir patarimus sukūrė bei į švelnias kaip šilkas pagalvėles supakavo „Acorus vaistažolių“ ekspertai.

Neatstumdavo nė vieno

Anot B. Karnickienės, E. Šimkūnaitės atminimas neblėsta, nes visoje Lietuvoje vis dar gausu žmonių, prisimenančių mokslininkės asmenybę ir jos gerus darbus. Visi, kurie į ją kreipdavosi patarimo, nesvarbu, ar eiliniai kaimo žmonės, ar aukšti pareigūnai, sulaukdavo pagalbos. O žmonės į E. Šimkūnaitę kreipdavosi pačiais įvairiausiais klausimais, nebūtinai susijusiais su žolynais ir sveikata.

„Kai „Valstiečių laikraštyje“ E. Šimkūnaitė turėjo savo patarimų skiltį, į ją kreipdavosi žmonės dėl įvairiausių  problemų. Būdavo net tokių, kurie klausdavo, kaip išnaikinti muses, atsikratyti pelių ar ką daryti, kad negirgždėtų sodybos vartai. Į visus klausimus Eugenija visuomet atsakydavo, nė vieno nepamiršdavo. Tikriausiai tai ir traukė žmones“, – svarstė B. Karnickienė.

Be to, visi žinojo, kad E. Šimkūnaitė turi tvirtą stuburą, nepataikauja niekieno nuomonei ir visuomet rėžia teisybę. Tad žmonės jautė, kad jos patarimai yra sąžiningi ir teisingi.

„Eugenija taip pat buvo puiki psichologė, labai gerai išmanė žmonių santykius. Per jos gimtadienius, kurie visuomet būdavo didelės šventės, ji žinodavo, ką prie ko sodinti, kaip viską organizuoti, kad visi būtų linksmi ir patenkinti. Ji žinojo, kad egzistuoja žmonių biolaukai, kuriuos reikia derinti. Net daug laiko kartu praleidžiantiems sutuoktiniams siūlydavo bent atostogauti atskirai, kad vienas nuo kito pailsėtų ir pasiilgtų. Juk anksčiau kaimuose darbai buvo skirstomi: vyrai išeidavo į laukus, moterys likdavo namuose prie ruošos darbų. O šiandien vyras su žmona vis stumdosi mažose daugiabučių „dėžutėse“. Tik, žinoma, reikėtų nepamiršti pareigų šeimai“, – juokdamasi mokslininkę citavo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė.