"Kitokios grafikos" kvietimu atvykęs E.Androutsopoulos prisipažino apie Kauną žinojęs nedaug, tačiau pastatų atminties tematika besidomintis menininkas susižavėjo galimybe pažinti modernizmo architektūra garsėjantį miestą. Pristatydamas Kauno įkvėptą darbų parodą komiksų kūrėjas pasakojo į savo kurtą istoriją įtraukęs ne tik tarpukario šedevrus, bet ir kitus dėmesį patraukusius objektus.
Apie mėnesį trukusias klajones po Kauną – pokalbis su pačiu E.Androutsopoulos.
– Mėnesį reziduodamas Kaune kūrėte istorijų seriją ir leidinį, apžvelgiantį pastatų atminties bei paties miesto kaitos tematiką. Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su Kaunu?
– Planuodamas rezidenciją buvau apgalvojęs, kokius klausimus norėčiau nagrinėti Kaune. Norėjau kurti pastatų ir erdvės tematika, tačiau buvau mažai girdėjęs apie Kauną, nežinojau nieko apie miesto architektūrą ar jos istoriją. Mane priėmusios studijos "Kitokia grafika" atstovai papasakojo, kad Kaunas žymus būtent savo tarpukario modernizmo statiniais. Tai mane sudomino, todėl prieš atvykdamas surinkau ir perskaičiau nemažai informacijos apie šio laikotarpio Kauno architektūrą. Internete radau turistinio maršruto žemėlapį "Modernizmo refleksijos laikinojoje Lietuvos sostinėje". Atvykęs daugiausia vadovavausi būtent šiuo žemėlapiu, bandydamas surasti jame pažymėtus statinius. Pirmąsias viešnagės savaites daug piešiau gatvėse, o vėliau šiuos piešinius sujungiau į istoriją ir sudėjau į knygą.
Labiausiai mane domino pastatų ir miesto kaitos aspektai, todėl buvo labai įdomu išvysti skirtingų laikotarpių pastatus, stovinčius vienas šalia kito, gilintis į pokyčius, kuriuos patyrė kai kurie senesni statiniai.
– Kurdamas urbanistinę istoriją apie miesto aplinką, naudojote fikciją, tikrus faktus ir pasivaikščiojimų po Kauną metu surinktas patirtis. Papasakokite apie kūrybinį procesą.
– Pradėjus kūrybinį procesą, pirminis planas visada pasikeičia. Tikėjausi Kaune sukurti linksmą, galbūt net kiek juokingą komiksą, tačiau galiausiai nutiko priešingai – istorija išėjo rimtesnė. Vaikščiodamas po Kauną fiksavau savo kelionės akimirkas, taip pat tyrinėjau ir įvairiausią informaciją, rastą architektūriniuose interneto tinklalapiuose. Aptikau labai įdomių faktų apie miesto pastatus – kokia buvo jų paskirtis tarpukariu, kokie pokyčiai ištiko, kam jie buvo naudojami sovietų laikais, kokia jų būklė dabar. Šiuos faktus panaudojau kurdamas savo istoriją, tačiau pakeičiau kai kuriuos šiuo metu vykstančius procesus, todėl atsirado šiek tiek fikcijos. Istorijoje nemažai mano interpretacijų, tad tai nėra tikslus istorinis atpasakojimas.
Savo kelionę po Kauną pradėjau nuo pastatų, stovinčių priešais traukinių stotį. Šie namai yra puikūs modernizmo pavyzdžiai, tačiau jie šiuo metu yra beveik visiškai apleisti. Būtent jie žemėlapyje pažymėti pirmaisiais numeriais. Į maršrutą iš viso įtraukti 42 pastatai, man pavyko aplankyti juos visus.
Susipažinęs su pirmaisiais statiniais keliavau prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, aplink kurį išsidėstę keli svarbūs objektai, tada sekdamas maršrutu grįžau į miesto centrą, kuriame aplankiau paštą bei M.K.Čiurlionio dailės muziejų, kilau link Kauno sporto halės ir galiausiai buvau nuvestas prie Kristaus prisikėlimo bažnyčios.
Vis dėlto, klaidžiodamas po Kauną nepiešiau vien modernistinių pastatų, mane patraukė ir kiti įdomūs objektai. Labiausiai mane domino pastatų ir miesto kaitos aspektai, todėl buvo labai įdomu išvysti skirtingų laikotarpių pastatus, stovinčius vienas šalia kito, gilintis į pokyčius, kuriuos patyrė kai kurie senesni statiniai.
– Rezidencijos metu taip pat vedėte dirbtuves žmogaus atminties nepatikimumo tematika. Šis klausimas analizuojamas ir jūsų kasdieniame darbe?
– Reziduodamas Kaune daug galvojau apie pastatus ir jų atmintį, todėl dirbtuvėms pasirinkau būtent klaidingų žmogaus prisiminimų tematiką. Jų metu kūrėme ziną, kuris bus išleistas "Kitokios grafikos", tad mums reikėjo daugybės istorijų. Mūsų smegenų nuolat kuriama ir perkuriama atmintis tam puikiai tiko. Susėdę su dirbtuvių dalyviais individualias istorijas kūrėme apie 7 valandas, taip pat diskutavome apie tai, kaip mūsų protas kartais iškraipo tam tikrus prisiminimus.
Mane visada intrigavo faktas, kad žmonės užmiršta įvykius ir dalykus, o tai, ką prisimename, nebūtinai yra visiškai tikra. Mūsų mintyse ir atmintyje pilna klaidų bei neatitikimų, tad bet koks prisiminimas daugiau ar mažiau yra interpretacija. Galiu teigti, kad ir kiti mano darbai susiję su šia tematika, ypač Kaune kurtas projektas. Apskritai, domiuosi ne tik atminties klausimais, bet ir istorijomis, kurias mes prisimename, bet nesame tikri, kas tiksliai tuo metu įvyko. Tad galbūt visos šios istorijos nėra tikros?
– Esate kilęs iš Suomijos, paauglystės metais gyvenote Graikijoje. Tokia kontekstų įvairovė tikriausiai įkvepia kūrybai?
– Galima ir taip teigti. Gimiau Suomijoje, bet vaikystėje išvažiavome gyventi į Graikiją. Vis dėlto, niekada nesijaučiau priklausantis kažkuriai šių šalių. Pastaraisiais metais pradėjau jausti stipresnį ryšį su Graikija ir Suomija, tačiau visuomet labiau jaučiausi tarsi stebėtojas, kuris viską mato iš pašalies. Po studijų Graikijoje kelerius metus gyvenau Londone, o dabar grįžau į Suomiją ir įsikūriau Helsinkyje. Nežinau, kur gyvenimas ir kūryba mane nuves toliau.
– Kokia komiksų padėtis Suomijoje ir Graikijoje? Ar šis menas čia populiarus?
– Suomijoje komiksai tikrai populiarūs, čia gyvena ir kuria labai daug talentingų ir įdomių menininkų. Graikijoje piešti komiksus taip pat populiaru, kasmet išleidžiama nemažai jų knygų, vis dėlto ši kultūra čia ne taip išsiplėtojusi kaip Suomijoje. Pastarojoje šalyje naujos komiksų knygos labai greitai išpopuliarėja, o Graikijoje komiksai vis dar yra daugiau užribio menas. Abejose šalyse taip pat veikia pakankamai komiksų studijų, kiek panašių į "Kitokią grafiką", bei spaustuvių.
– Didelė dalis jūsų darbų susideda iš pastebėjimų, užfiksuotų eskizų albume. Tikriausiai geriausios idėjos komiksų menininkui ir kyla stebint kasdienį gyvenimą ir praeivius?
– Nors įvairių sričių menininkai domisi skirtingais dalykais ir turi skirtingus prioritetus, manau, kad visų kūrybinis įkvėpimas dažniausiai ateina iš aplinkos. Visi bent retkarčiais nupiešiame matytą praeivį ar patikusį pastatą. Tokie eskizai yra didelė dalis mano paties darbo, kadangi tai, ką patiriu ar pastebiu eidamas gatve, mane įkvepia ir suteikia naujų minčių. Vis dėlto, kai piešiu komiksus, dažniausiai tai darau iš atminties, o ne tuo metu tiesiogiai žvelgdamas į norimą perteikti objektą. Šioje vietoje taip pat kyla atminties nepatikimumo klausimas – kaip tiksliai galiu nupiešti tai, ką mačiau – ar atmintis manęs neapgauna? Reziduodamas Kaune piešiau eskizus pasivaikščiojimų po miestą metu žvelgdamas į pastatus, o vėliau studijoje juos perpiešiau. Tad knygoje esantys piešiniai sukurti pasinaudojus kelionės metu padarytais eskizais, bet ne realiuoju laiku žvelgiant į objektą.
– Jūsų darbai taip pat buvo publikuoti populiariame tarptautiniame meno žurnale "Vice". Vienas iš tokių komiksų – "The River", nagrinėjantis užterštumo problemą. Kokias temas apskritai mėgstate savo komiksuose?
– Neturiu temų, kurias nuolat nagrinėčiau savo kūriniuose. Kiekvieną kartą stengiuosi sukurti ką nors naujo, o kartais tik pradėjus piešti išryškėja kūrinio tematika. Būna ir taip, kad kai kurios anksčiau analizuotos temos sugrįžta naujai atgimusios. Kai piešiu, dažniausiai bandau išsiaiškinti kokį nors man rūpimą klausimą, tad kūryba kartais nuveda netikėtais keliais. Buvo įdomu piešti žurnalui "Vice", deja, to nebedarau. Jūsų paminėtas komiksas "The River" buvo sukurtas referuojant į prie mano ankstesnių namų tekėjusį kanalą. Mes jį vadinome upe, nors tai nebuvo visiškai tikslus apibūdinimas. Kanalas buvo ypač nešvarus, jame nuolat plaukiodavo krūvos šiukšlių. Norėdamas atkreipti dėmesį į šią problemą sukūriau linksmą komiksą. Man nepatinka būti rimtam, tad norėjau prajuokinti žmones ir tokiu būdu paskatinti juos susimąstyti.
