Itin karštos rugpjūčio naktys tapo tikra dovana koncertams. Ne išimtis buvo ir paskutinis vakaras. Barokinėje kiemo aplinkoje grojant „Saulės kliošui“ buvo galima lengvai pasijusti tarsi Italijoje ar Ispanijoje. Žmonės muzikos klausytis rinkosi pasipuošę, įdegę ir pasirengę tobulai pradėti paskutinį vasaros savaitgalį.

„Saulės kliošas“ garsėja gebėjimu kurti ypatingą koncertinę atmosferą. Todėl buvo labai įdomu stebėti, kaip jų melodingos ir ausies niekada nerėžiančios dainos skamba tarp istorinių Vilniaus universiteto sienų. Grupė čia pasirodė pirmą kartą. „Mums svarbi aplinka, kurioje grojame“, – pabrėžė jie.

Neabejodami galime pasakyti, kad muzikos, vietos ir oro harmonija buvo nunešanti kažkur aukštyn – virš Senamiesčio stogų, tiesiai į žvaigždėtas kosmoso platybes.

Grupės vokalistės Justės Starinskaitės išskirtinai malonaus tembro balsas tiesiog glostė ausį. Jis tobulai jungėsi su muzika, kuri tarsi švelniomis rankomis lietė kiekvieną. „Mes nesame nei pradžia, nei pabaiga – mes Visatos dalis“, – greitai pagavęs publikos nuotaiką taikliai ištarė grupės siela Laurynas Šarkinas.

Koncertas buvo sėdimas, tačiau kėdės išdėliotos taip, kad viduryje susidarytų didelė šokių aikštelė. „Nėra jokios problemos, jei atsistosite ir judėsite, jūs mūsų neįžeisite, atvirkščiai – pradžiuginsite“, – publiką drąsino muzikantai.

Kvietimas buvo greitai išgirstas  – improvizuota šokių aikštelės erdvė vos prasidėjus koncertui ėmė pildytis ir pabaigoje šokančių buvo daugiau nei sėdinčiųjų. Tiesa, didelio šėlsmo nebuvo. „Saulės kliošo“ koncertas – tarsi savotiška muzikos terapija. Kai norisi pajudėti, bet ne per daug. Kai norisi klausytis, bet tuo pačiu ir nesivarginti. Jei nutari pasiduoti jų muzikai – atsipalaidavimo lygis, ko gero, panašus į lėtą plaukimą ar nardymo ramiame vandenyje.

„Untold City“ uždaryme skambėjo visos garsiausios „Saulės kliošo“ dainos: „Tada kada“, „Laiko mašina“, „Tu ne vienas“, „Meilei nieko“, „Pamatyti tave“ ir , žinoma, du garsiausi grupės kūriniai – „Šokių aikštelėje“ ir „Paskambink man (Jei tau liūdna)“.

„Jei jums liūdna, prašau neskambinkite šiuo numeriu, čia jau labai senas pokštas“, – juokavo grupės vokalistė Justė Starinskaitė. „Bet po koncerto parašykit mums į „Facebook“ ar „Instagram“, kad sėkmingai grįžote namo“, – suasmenintą prašymą pateikė Laurynas Šarkinas.

„Mūsų kūryba iš pirmo žvilgsnio labai lengva ir atpalaiduojanti, bet asmeniškumais perpinta lyg kerais ar pranašystėmis mums patiems. Kaip parašyti dainą, nežinojau. Susidariau vaizdą iš teorinių paskaitų ir iš realybės sąsajų. Bet visada artėjau prie to kiek per prievartą, kaip prie visko savo gyvenime. „Saulės kliošo“ dainos negimsta lengvai“, – prisipažįsta L. Šarkinas.

„Myliu muziką. Jaučiu tą jausmą kiekvienoj praeities ir ateities dainoj. Visos dainos, prie kurių esu daugiau ar mažiau prisilietus, man yra labai brangios, mielos. Sukurtos ne siekiant įtikti, o norint išreikšti tai, ką jaučiu, išgyvenau, svajoju... Visada turiu tikslą kurti hitą ne kitiems, o sau. Kūrinys mane pačią kartais graudina, kartais priverčia pakilti aukščiau žemės. Jame telpa tiek meilės, kiek tik turiu tuo metu“, – jam pritaria ir J. Starinskaitė

Jie abu yra unikalūs muzikos autoriai, savitas kūrybinis tandemas. Būdami labai skirtingi, nuolat kovodami dėl savo nuomonės, jie sugeba kurti drauge jau penkiolika metų. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas festivalis „Untold City“ jau ne pirmus metus įvyko su šūkiu „Muziką kuria žmonės“. Jame ypatingas dėmesys buvo skirtas muzikos, žodžių autoriams.

Marijonas jau turi tradiciją koncertą pradėti nuo lėtų kūrinių. Ir šis kartas nebuvo išimtis. „Degančios rankos“, „Aš miręs“, „Balintos sienos“ – melancholiškiausi dainininko superhitai suskambo pirmi. Liūdnų dainų rinkinį dar papildė mažiau žinoma ir nedažnai atliekama daina „Gal mums pakeliui“ iš albumo „Baigėme mokyklą“.

Pagaliau publika sulaukė ir visiškai šviežio kūrinio. „Aš gyvenau“ įrašytas vos prieš mėnesį. Dainai jau nufilmuotas ir vaizdo klipas, kurio premjera numatoma rugsėjį. „Man penkiasdešimt ir aš jau galiu parašyti dainą, kurią grotų per visas laidotuves“, – prieš premjerą ironizavo Marijonas.

Po dainos, sulaukęs ovacijų, perklausė: „Bet ar tikrai grotų per laidotuves?“ Iš publikos reakcijos buvo galima spręsti, kad nauja daina patiko ir tinka ne tik liūdniausiems gyvenimo įvykiams.

„Daugiau apie mirtį nedainuosiu, dabar – apie dalykus, kurie žmones vienija“, – pranešė jis ir pradėjo linksmąją dalį. Skambėjo „Ar prisimeni tu mus“, „Ten galėjai būti tu“, „Atidaryk duris“, „Ar mylit ją jūs“, „Dešimt nuodėmių“ ir kt.

Nereikėjo daug laiko, kad sėdinčių mažėtų, o šokančių minia augtų. Žinant Marijoną, buvo galima nutuokti, kad iki koncerto pabaigos šis santykis bus 0:100. Lūžio tašku, po kurio jau niekas nebesėdo, tapo „Ar mylėsi tu mane?“. Po to programoje dominavo tik tie kūriniai, kurių bent jau priedainius lietuviai ir naktį pakelti sudainuotų: „Pasveikinkit vieni kitus (Kaip gyveni?)“, „Trys milijonai“ „Geriausi vakarai“.

Bisui nuskambėjo „Ši vasara“ – pernai sukurtas ir itin išpopuliarėjęs Marijono kūrinys. Tiesa, koncertuose jis atliekamas nedažnai. Dainininkas yra sakęs, daina tiek skiriasi nuo kitų jo kūrinių, kad yra gana neįprasta ją dainuoti gyvai. Tačiau publika jos visada laukia ir „Untold City“ uždaryme sulaukusi darniai traukė drauge.

Atrodė, kad pusantros valandos koncertas buvo per trumpas. Įsilinksminusi minia troško dar. Tačiau griežtos garsumo kontrolės taisyklės nebeleidžia tęsti koncertų mieste po 22 val. Taigi, gerbėjams teko skirstytis ir laukti kito didelio Marijono šou. O jis planuojamas jau šią žiemą šalies arenose.

Su Marijonu scenoje pasirodė ir ištikima bei itin profesionali jo muzikantų grupė: Robertas Semeniukas – gitara, Vytis Smolskas – klavišiniai, Jonas Lengvinas – mušamieji, Paulius Jaskūnas – boso gitara ir pritariantys vokalai: Giedrė Rimšaitė, Martynas Puchovičius, Sigita Jonynaitė.

Šiemet festivalis „Untold City“ vyko su šūkiu „Muziką kuria žmonės“ ir buvo skirtas atkreipti publikos dėmesį į tai, kad už kiekvieno muzikos kūrinio slepiasi ne visada matomas ir žinomas jo autorius. Autorius – ne abstrakti sąvoka, tai konkretus žmogus, kuris įdėjo daug talento, darbo, laiko ir širdies, kad gimtų muzika ir / arba žodžiai.

Daugumos Marijono dainų muzikos ir žodžių autorius yra jis pats. Tačiau, kai kurių dainų muzikos autorystę jis dalijasi su žmonėmis, kurie padeda suteikti galutinį skambesį jo sukurtoms melodijoms. Tarp jų dažniausia minimi kompozitoriai Vytautas Bikus, Andrius Borisevičius, gitaristai Robertas Semeniukas, Martynas Kuliavas. Dainos „Trys milijonai“ muzikos bendraautoriai yra „Happyendless“ muzikantai Andrius Kauklys, Marius Narbutis, Darius Vaičiulis, kurie gauna tam tikrą autorinį honorarą už kiekvieną „Trijų milijonų“ transliaciją ar perklausą. Projektą „Muziką kuria žmonės“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pasirodymui specialiai sukurta choreografija, kostiumai, šviesų spektaklis. Nei naujos renginių taisyklės dėvėti kaukes, nei prapliupęs lietus neišgąsdino grupės gerbėjų – išskirtinio grožio programa buvo rodoma vienintelį kartą ir neaišku, ar kada bus pakartota.

Albumo idėjos autoriai – tikra žemaitė A. Smilgevičiūtė ir pirmą sykį žemaitiškai uždainavęs Rokas Radzevičius. Kultūros paveldu besidominti muzikantų pora iš pasakojimų, atsiminimų ir padavimų apie Žemaitijoje tyvuliuojantį Platelių ežerą sukūrė vientisą istoriją. Ji ne tik sugulė į albumą, bet ir buvo papasakota festivalio „Untold City“ scenoje.

Istorijos veikėjai – iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų grįžtantys ubagai, kilmingoji panelė Zifrina ir Platelių ežero skenduolis Gervazas, turėjęs priežasčių nusitempti šią kompaniją pas save į dugną ir užtaisyti jiems apokaliptines dūzges.

Kūrinio autoriai A. Smilgevičiūtė ir R. Radzevičius scenoje įkūnijo Zifriną ir Gervazą, ubago Rimkūno rolė patikėta aktoriui Irmantui Jankaičiui. Ir jis, lydimas šokančių ubagų kompanijos (Lauro Smilgevičiaus ir Dariaus Padago), ją atliko išties uždegančiai ir įtikinamai.

Aktoriais vienam vakarui virto visi grupės „Skylė“ muzikantai: Enrikas Slavinskis (elektrinė, solinė gitara), Salvijus Žeimys (mušamieji), Gediminas Žilys (bosine gitara), Mantvydas Kodis (klavišiniai), Kęstutis Drazdauskas (fleita), Eglė Jačauskienė (pritariantis balsas).

Pasirodyme dalyvavo ir pučiamųjų grupė. „Žemaitijoje tebėra išlikusi itin stipri grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicija. Ligi šiol tame krašte nereta „triūbomis“ groti per laidotuves, Vėlines“, – sako A. Smilgevičiūtė.

„Gervaza dūzgių“ kostiumų dailininkė – Agnė Rimkutė, grimo dailininkė – Eglė Mikalauskaitė-Gricienė, choreografas – Rapolas Radzevičius. Garso režisierius – Valdas Karpuška, šviesų dizainas – Marius Selevičius.

Visos albumo „Gervaza dūzgės“ dainos sukurtos ir atliekamos žemaitiškai – originalius tekstus joms parašė Aistė Smilgevičiūtė. Kas nesupranta žemaitiškai (o tokių išties nemažai), Aistė nuramina: dainų žodžiai aprašuose išversti į lietuvių kalbą.

Naujausią „Skylės“ albumą „Gervaza dūzgės“ jau galima pasiklausyti muzikos platformose ir įsigyti fiziniu formatu. Ilgokai dvejoję, ar verta leisti albumo kompaktinį diską, Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius vis dėlto pasiryžo ir nutarė ištikimiausiems gerbėjams pagaminti ribotą jo tiražą, kurio dalis papuošta rankų darbo Zifrinos ir Gervazo įmautėmis.

„Tai pirmoji mano tiesiai, permatomai, skaidriai, aiškiai vasariška daina. Joje išvengta žodžių „čeburekas“ ir „alus“, tačiau neapsieita be „saulė“ ir „jūra“. Dar norėčiau ją vadinti kelio arba kelionių daina. Priedainio žodžiai atėjo į galvą kažkurį penktadienį bandant išvažiuot iš Vilniaus ir stovint tvankiame kamštyje, kuriame mirtum be kondicionieriaus. „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ – rašė kadaise Maironis. Tai taip pat neuždarysi neramaus, judėti pratusio šiuolaikinio žmogaus. Iš mūsų atėmė lėktuvus ir privėrė sienas, tai mes, atrodo, dar intensyviau susikrovėm visą gerbūvį į automobilius ir pasileidom šniukštinėti po Lietuvą. Tas atkaklumas kažkur varyti man pasirodė kažkaip jaukiai psichuotas ir todėl ši vasara – išskirtinė visų mūsų gyvenimuose“, – dainos žinutę iškoduoja jis.

Marijono vasaros akustiniai koncertai festivalyje „Untold City“: Kaune – rugpjūčio 20 d., Vilniuje – 26 d.

Šiluma užlietą Vilniaus universiteto didįjį kiemą dar labiau šildė linksmas ir vasariškas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertas „10 000 nuogų mėnulių“. Festivalio žiūrovų rugpjūtį dar laukia trys išskirtiniai pasirodymai: „Queen“ superhitus atliks Jeronimas Milius;  neapolietiškas melodijas ir Luciano Pavarotti iš naujo atrasti kvies Merūnas Vitulskis ir Baltijos gitarų kvartetas.  Festivalį „Untold City“ uždarys Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“ su koncertu-spektakliu „Poetai ateina“.

Tačiau šis trečiadienis buvo skirtas „Skylės“ gerbėjams, kurie garsėja išskirtine ištikimybe mylimai grupei ir gausiai lanko visus jos koncertus. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais grupė koncentravosi ties itin rimtais projektais ir smagias senas lengvo roko dainas buvo atidėjusi į šalį. Šis koncertas buvo tarsi mielas pasivaikščiojimas prieš laukiantį didžiausią ir svarbiausią metų įvykį – projektą „Broliai“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kuris vienintelį kartą bus atliktas spalio 25 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje.

Festivalyje „Untold City“ „Brolių“ kūriniai neskambėjo. Trečiadienio vakarą margai pasidabinusi ir žaismingai nusiteikusi  „Skylė“ atliko aštuoniolikos dainų programą. Dauguma jų sukurtos tuomet, kai trečią dešimtį skaičiuojančios grupės nariai buvo dar labai jauni, dar  – studentai. Mokėsi jie būtent Vilniaus universitete, kurio pilnutėliame pagrindiniame kieme ir vyko koncertas. „Prieš dvidešimt metų mes čia vaikštinėjome, skaitėme knygas ir kūrėme dainas. Kai kurias šiandien ir pagrosim.  Aistė ta proga net pasipuošė filologės kostiumu“, – šmaikštavo grupės lyderis Rokas Radzevičius.

A. Smilgevičiūtė išties pasidabino išskirtinai: itin ryškia raudona septintojo dešimtmečio stiliaus suknele. Gėlių vaikų įvaizdį subtiliai išlaikė ir visa grupė. Ir jis labai tiko prie senųjų „Skylės“ kūrinių, kurie publikai kėlė malonų nostalgijos virpuliuką  ir ne vienam atgaivino kalną smagių prisiminimų.

Didžiausi grupės gerbėjai nuo pat pradžių nedrąsiai kilo iš savo vietų šokiui. Koncerto pabaigoje jie jau nebebuvo vieniši – visa didžiulė minia stovėdama klausėsi romantiškojo „Meilės dueto“ iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“, kurį atliko Rokas Smilgevičius ir Aistė Radzevičienė. Būtent taip netikėtai valiūkiškai vienas kitą pristatė grupės lyderiai, sukeldami visuotinį juoką.

Dauguma dainų, kurios skambėjo tą vakarą, jau spėtos pasiilgti. Programoje buvo „Gangas“, „Kolibriai“, „Septynis ilgus metus“, „Manęs nebuvo“, „Žiema“ ir titulinė  daina – iš legendinio, 2000-aisiais išleisto, grupės albumo „Babilonas“. Jame pirmą kartą  kaip pagrindinis vokalas suskambo krištolinis A. Smilgevičiūtės balsas.

Žiūrovai išgirdo ir dainas „Žiogas“, „Ubagai“ , „Kazokai“, „Jamaika“, „Ernestas“ bei titulinę –  iš garsiojo albumo „Lukiškių pieva“. O jis, net sunku patikėti, išleistas prieš dvidešimt trejus metus. „Lukiškių pievoje“ buvo ir visai programai pavadinimą pasufleravęs grupės hitas „10 000 nuogų mėnulių“ – linksmas kūrinys, uždavęs pagrindinį toną koncertui.

„Babilonas“ ir „Lukiškių pieva“ sudarė branduolį, tačiau buvo galima išgirsti  ir kelias dainas iš albumo „Povandeninės kronikos“, ir kūrinį  „Žvaigždė ir svirplys“ iš „Vilko vartų“. Geriausi „Skylės“ diskografijos žinovai turėjo nemenkai nustebti išgirdę dainą „Žaneta“, kuri visiškai nepelnytai nepakliuvo nė į vieną grupės albumą.  

Koncertą užbaigė „Meilės duetas“ ir  ryškiai raudonai nušvitusi Šv. Jonų bažnyčia – publika skirstėsi kalbėdama, kad tokio gražaus vaizdo ir garso derinio seniai nebuvo patyrę.

Kiti festivalio „Untold City“ renginiai:  rugpjūčio 20 d.  – „Queen Show“  su Jeronimu Miliumi, 22  d. – Merūnas ir Baltijos gitarų kvartetas „Rediscovered Luciano Pavarotti“, 27 d. –  Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“ „Poetai ateina“.