Trumpų juostų rimtumą ir svarbą patvirtina ir didžiausias tarptautinis Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalis (The Clermont-Ferrand International Short Film Festival), išskirtinai dedikuotas vien trumpametražėms kino juostoms ir kasmet iš įvairių šalių pritraukiantis daugiau kaip 160 000 žiūrovų ir 3 500 kino profesionalų. Vienas žinomiausių kasmetinių kino renginių visame pasaulyje, garsieji JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai taip pat turi net dvi nominacijas skirtas trumpukams: geriausias trumpametražis animacinis filmas ir geriausias trumpametražis vaidybinis filmas. O visoje Europoje gausu progų pamatyti pačias naujausias trumpametražes juostas: London Short Film Festival, Jungtinėje Karalystėje, Interfilm Berlin Short Film Festival Vokietijoje, Bilbao International Festival of Documentary and Short Films Ispanijoje, Drama International Short Film Festival Graikijoje, Short Film Festival Lenkijoje, Brussels International Short Film Festival Belgijoje, Uppsala International Short Film Festival Švedijoje, Tampere International Short Film Festival Suomijoje, Grimstad Norwegian Short Film Festival Norvegijoje, PÖFF Shorts Estijoje ir Vilniaus kino šortai Lietuvoje bei daugelis kitų.
Taigi, ką daro trumpametražių filmų gerbėja, kai sužino, kad už vos 570 km esančiame Taline vyksta vienas didžiausių tarptautinių trumpametražių juostų ir animacijos festivalių regione PÖFF Shorts, kasmet siekiantis parodyti geriausius animacijos ir kitų žanrų trumpametražius filmus, sukurtus pažangiausių talentų ir drąsių vizionierių iš viso pasaulio? Žinoma, kad sėda į autobusą ir važiuoja į jį!
Ką žiūrėti?
Dar prieš kelionę vyksta tyrimas: ką žiūrėti, jei pamatyti yra tiek daug, o laiko – tiek mažai. Iš viso PÖFF Shorts sudaro vienuolika programų: „Trumpas konkursas: Animacija“ (Shorts Animation Competition), „Trumpas konkursas: Veiksmas gyvai“ (Shorts Live-Action Competition), „Trumpas naujų talentų konkursas: Animacija“ (Shorts New Talents Competition: Animation), „Trumpas naujų talentų konkursas: Veiksmas gyvai“ (Shorts New Talents Competition: Live-Action), „Trumpas nacionalinis konkursas“ (Shorts National Competition), „Trumpametražių filmų maištininkai“ (Rebels With Their Shorts), „Trumpa dokumentika“ (DOC@Shorts), „Trumpa vaikų programa“ (Shorts Kids Programme), „Trumpametražiai be ribų“ (Shorts No Limits), „Nakties kinas“ (Night Cinema) ir „Trumpa panorama“ (Shorts Panorama).
Nuo šių metų PÖFF Shorts festivalis yra ir Europos kino akademijos (EFA) narys, kuris iš savo konkursinės programos gali atrinkti vieną trumpametražę juostą kaip kandidatę varžytis Europos kino apdovanojimuose, trumpametražių filmų kategorijoje. Decisions, decisions!
Rožinis vilkas
Po nakties autobuse Taline nušvinta rožinis vilkas – būdamas Tarptautinio Talino juodųjų naktų kino festivalio dalimi (Black Nights Film Festival (PÖFF)), PÖFF Shorts neatsiejamas nuo vilko simbolio. Nuo 2018 m. PÖFF Shorts organizatoriai leidžia savo vilku kaip drobe pasinaudoti mažiau žinomiems menininkams ir įgyvendinti jiems savo vizijas. Šiemet visus trumpukų žiūrovus pasitinkantis kūrinys – estų menininkės Helmi Arrak žvėries interpretacija „Ne visi vilkai Juodosiose naktyse yra pilki“ (Not all wolves are grey at Black Nights). „Norėjau PÖFF Shorts vilkui suteikti karališką, tačiau siurrealistinį veidą. Intuicija mane atvedė prie fantastiškų ir organiškų Ernsto Haeckelio iliustracijų, atitinkančių įvairialypę šio gyvūno viziją. Perkeltine prasme mane įkvėpė Jameso Merry tarsi iš kito pasaulio atrodantys papuošalai“, – viename interviu sakė H.Arrak.
Animacija vaikams ir jaunųjų „režisierių“ triumfo minutės
Mano festivalio diena prasideda nuo „Kino Artis“ kino salės: čia iškart po pietų vyksta animacijos seansas vaikams „Children’s Animation”, per kurį mažieji kino mylėtojai ne tik peržiūri penkias juostas, kurių net trys pirmą kartą rodomos Baltijos šalyse, bet ir gali pamatyti vos prieš kelias valandas kino teatro pirmajame aukšte „Nukufilmi Lastestuudio“ organizuotų animacijos dirbtuvių rezultatus: visi vaikai, gebantys valdyti žirkles, pieštuką ar flomasterį, profesionalų padedami, tapo animacijos režisieriais ir sukūrė po trumpą etiudą, kuris buvo rodomas seansų vaikams pabaigoje ir virto žavingu jų akcentu.
Aš iškart išsirenku savo seanso favoritą – Berlyno kino festivalyje debiutavusią čekų režisieriaus Martino Smatanos trumpametražę juostą „Aitvaras“ (The Kite, 2019), kurioje paprastai, metaforiškai ir simboliškai per mažo berniuko ir jo senelio santykius nagrinėjamas mirties klausimas. Kaip sakė pats režisierius, filmo idėja gimė prisiminus vaikystę ir bendravimą su savo paties seneliu: „Kai buvau mažas, aš dažnai suaugusiesiems užduodavau daugybę egzistencinių klausimų, pavyzdžiui, „iš kur atsiranda kūdikiai?“ arba „kur žmonės keliauja mirę?“ Labai ilgai negalėjau rasti atsakymo, kuris mane tenkintų. Vienintelis žmogus, norėjęs aptarti man taip rūpimas problemas, buvo mano senelis, kuris man pasakė, kad sendamas žmogus tampa plonesnis, o gyvenimo pabaigoje yra toks plonas kaip popieriaus lapas, todėl vieną dieną vėjas jį tiesiog švelniai pučia ir pakelia į dangų“, – prisimena jis.
Juodai juodas Talinas, arba du zuikiai vienu metu
Jeigu reikėtų pasakyti, kokia Talino spalva, po čia praleisto savaitgalio nedvejodama rinkčiausi juodą, nes tokios spalvos buvo ne tik kino festivalis – lapkričio 23 d. čia vyko ir Juodo maisto šventė „Black Food Festival Tallinn 2019“. Atsitiktinai ar ne, bet PÖFF Shorts „Black Nights Comedy“ seansą ir „Black Food Festival Tallinn 2019“ skyrė tik kiemas, tad visi norintys galėjo šią spalvą patirti visais aspektais.
Pasukau link kino. Buvusiame Šiaurės šalių gumos gaminių fabrike, prieš kurį laiką atvėrusiame savo erdves kultūriniams ir meniniams projektams, beveik pusantros valandos karaliavo juodoji komedija (gana simboliška vieta tokiems filmams). Ir nors labai dažnai juodo humoro komedijos įsivaizduojamos ilgos, šis seansas puikiai tai paneigė. Filmų kūrėjai, supratę egzistencinį absurdą, nepabijojo aštriai pasijuokti iš to, kas akivaizdu, todėl filmų, atliepiančių mūsų visuomenės ydas, netrūko: nuo šveicarų režisieriaus Claudiuso Gentinettos vos keturias minutes trukusio trumpuko „Asmenukės“ (Selfies, 2019), lenkų kino kūrėjos Natalios Krawczukos pirmą kartą Baltijos šalyse rodomo „Metro“ (Metro, 2019) iki tailandiečio Sorayoso Prapapano „Dokumentų dokumento“ (Dossier of the dossier, 2019), kurį pristatė pats režisierius. Juk sakoma, kad kiekvienas pokštas, pašmaikštavimas ar kalambūras yra kažkieno tiesa. Net jei pokštas yra toks tamsus kaip naktis.
Vitaminai sielai
Po tiek daug juodos, norėjosi spalvų. Deja, bet Talino dangus labai priminė mūsiškę lapkričio dienomis dominuojančią cepelinų spalvos erdvę, todėl atsigauti nusprendžiau kino teatre. Tą vakarą programoje buvo likęs tik vienas trumpametražių filmų seansas „Night Cinema: Vitamin Pills“, tad patraukiau tiesiai į jį. Juk kaip galima jam atsispirti, jei PÖFF Shorts programoje ši filmų peržiūra skambėjo taip:
„Sveiki, daktare, bijau, kad nesijaučiu gerai. Tos Juodosios naktys – šiuo metų laiku retai galima pamatyti saulę, o lauke taip šalta.“
„Aš rekomenduoju išrašyti vitaminų kapsulę, kurios turėtų būti geriamos PÖFF Shorts Naktinio kino metu. Talpinantys didelį kiekį humoro, pilni aktyvių, siurrealistinių, išgalvotų ir akį džiuginančių vaizdų, šie filmai yra būtent tai, ką vartoti liepė gydytojas.“
„Ar yra koks šalutinis poveikis?“
„Na, juokai ir patirtas malonumas gali būti įvairaus intensyvumo: nuo ūmaus iki sunkaus. Taip pat pagerėja bendrai savijauta ir pasitenkinimas pasauliu. Nėra to, ko geri trumpi filmai negali išgydyti.“
Iš tikrųjų šis seansas buvo ne tik ilgiausias iš tądien mano matytų, bet ir pats linksmiausias, o ir žiūrovai, turbūt ieškodami šviesos, gausiau į jį užsuko. Tarp trylikos peržiūroje rodomų filmų – dvi tarptautinės, penkios Baltijos šalių (viena jų ir Europos) ir trys pasaulinės premjeros. Pirmoji jų – įtempta ir puikiai nuteikianti australų režisieriaus W.D.Stevenso juosta „Transliacija“ (The Broadcast, 2019) pasakojanti istoriją apie tai, kad visame pasaulyje šeši, atrodo, nesusiję žmonės, įsijungia į slaptą radijo stotį, kad gautų užkoduotą pranešimą. Filmo pabaiga buvo tokia netikėta, kad garsiai kvatojosi visa salė. Ne mažiau keista buvo ir šveicarų režisieriaus Davido Nguyeno „Plačių pažiūrų“ (Open-Minded, 2018) pasakojanti merginos, norinčios atverti savo protą tikrąja žodžio prasme, istoriją. Abejingų nepaliko amerikiečio Christopherio Guerrero pasaulinė premjera „Baltieji vaikinai išsprendžia seksizmą“ (White Guys Solve Sexism, 2019) ir Jungtinės Karalystės kūrėjo Paulo Howardo Alleno eksperimentinis trumpukas „Mega seksualus robotas dinozauras“ (Mega Sexy Robot Dinosaur, 2018), sakantis, kad visada viskas sukasi apie pavadinimą. „Nurauti“, – tokį filmų įvertinimą girdėjau išėjusi iš kino salės ir tiksliau apibūdinti negalėčiau. Žinoma, gerąja prasme.
Nugalėtojų pakyla
Nors mano viešnagė PÖFF Shorts baigėsi tą vakarą, kai buvo skelbiami konkursinių programų nugalėtojai ir daugelio jų pamatyti nesuspėjau, labai tikiuosi, kad mūsų kino festivaliai pačius geriausius trumpametražius filmus parveš į Lietuvą.
Geriausia festivalio trumpametražė juosta nacionaliniame konkurse tapo estės Chintis Lundgren „Toomas laukinių vilkų slėnyje“ (Toomas Beneath the Valley of the Wild Wolves, 2019), sąmoningai paliečianti politinio nekorektiškumo temą ir parodanti, kokia trapi yra idealios šeimos ir moralės samprata. Specialaus paminėjimo kategorijoje nusipelnė Oskaro Lehemaa filmas „Netikusi šukuosena“ (Bad Hair, 2019), nevengiantis juodojo humoro ir kalbantis apie viduramžio krizę, grožio maniją ir tobulos išvaizdos siekimą.
Geriausia animacine trumpametraže juosta tapo ukrainiečio Mykitos Lyskovo filmas „Gili meilė“ (Deep Love, 2019), o specialaus paminėjimo sulaukė rusų kino kūrėjo Leonido Shmelkovo „Lola, gyvoji bulvė“ (Lola the Living Potato, 2018) juosta, įveikianti barjerą ir pasiekianti mumyse esantį vaiką bei gražiai vaizduojanti praradimą ir naują pradžią. Naujų talentų konkurse, animacijos kategorijoje, triumfavo čekų režisierės Darios Kashcheevos filmas „Dukra“ (Daughter, 2019), nuostabia maniera pasakojantis apie tėvo ir dukters santykius. Specialų paminėjimą už stiliaus drąsą ir beprotiškas idėjas gavo esto Audeno Lincoln-Vogelio trumpukas „Zorgas II“ (Zorg II, 2019).
Portugalų režisierė Margarida Lucas sužavėjo gyvo veiksmo konkurso komisiją: jos trumpametražė juosta „Šventoji šeima“ (Holy Family, 2019), įtikinamai gyvai ir originaliai pasakojanti istoriją, kurioje parodoma ypač mylimos ir stiprios motinos figūra, gavo pagrindinį prizą kategorijoje. Suomių kūrėjas Jarno Lindemarkas su filmu „Nuo Matti su meile“ (From Matti With Love, 2019) už jautrius, intymius ir emociškai vaizdingus personažų portretus nusipelnė specialaus paminėjimo.
Naujų talentų gyvo veiksmo trumpametražių filmų konkurse laimėjo jauno belgų režisieriaus Valery Carnoy ciniško humoro juosta „Mano planeta“ (My planet, 2018), kalbanti apie paprastą meilę, kasdienes santykių problemas ir tai, kaip matome save tada, kai esame akivaizdoje to, kurį mylime. Specialaus paminėjimo kategorijoje nusipelnė iraniečio Masoudo Soheili trumpametražė drama „Drambliapaukštis“ (Elephantbird, 2019).
Didžiausia sėkmė aplankė gruzinų režisierę Irine Jordanią – jos paprasta, bet emociškai gili istorija „Markso gatvė 12 K“ (12 K Marx Street, 2019) kitąmet bus siunčiama į Europos kino apdovanojimus ir varžysis trumpametražių filmų kategorijoje.
Vietoj pabaigos
PÖFF Shorts atidarymo vakarėlyje buvo galima pamatyti kepurėlių, kurias puošė užrašas „make films shorts again“. Iš tikrųjų šiame lekiančiame pasaulyje trumpametražiai filmai gali tapti puikia išeitimi nuolat skubantiems ir besiskundžiantiems, kad kokybiško filmo peržiūrai savo dienotvarkėje laiko rasti negali. Juk 4 minutės nėra daug, tiesa? O įspūdžiai ir vaizduotės pakutenimas – garantuoti. Trumpametražių filmų gerbėjos žodis!
