-
Tarp „Sengirės fondo“ ambasadorių – būrys žinomų meno ir kultūros pasaulio atstovų 1
Dokumentinis filmas „Sengirė“ (2017) ne tik leido iš arti išvysti senąsias girias, bet ir atskleidė, kokia pažeidžiama yra dabartinė Lietuvos miškų būklė. Tai paskatino filmo režisierių – Mindaugą Survilą – kartu su komanda įkurti „Sengirės fondą“, sieksiantį išsaugoti retą Lietuvos gamtos paveldą, nykstančią gyvūniją. Nors oficialus iniciatyvos pristatymas publikai dar neįvyko, idėja jau turi tvirtą užnugarį: ambasadorių sąraše rikiuojasi tokie žinomi veidai kaip A. Mamontovas, J. Šeduikytė, teatro režisierius G. Varnas, Venecijos bienalėje triumfavusios menininkės R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Lapelytė.
Gegužės 7 d., ketvirtadienį, socialiniame tinkle „Facebook“ įvyks virtuali „Sengirės fondo“ atidarymo šventė. Renginyje dalyvaus fondo steigėjai, biologų komanda bei pirmieji idėjos ambasadoriai, žiūrovai bus kviečiami aktyviai dalyvauti tiesioginėje diskusijoje, užduoti jiems rūpimus klausimus apie gamtą ar fondo veiklą. Tai – pirmasis fondo pristatymas visuomenei, tačiau, anot M. Survilos, projektas susilaukė didelio visuomenės dėmesio dar prieš oficialų veiklos startą.
„Didelės idėjos, nerezonuojančios su visuomenės vertybėmis turi mažai šansų tapti realybe. Tad išties smagu matyti, jog turime daug sąmoningų, gamtai neabejingų žmonių, kurie palaiko mūsų projektą“, – teigė M. Survila. „Tikime, jog gamta turėtų priklausyti gamtai, o tai, jog spėjome suburti tokį platų ratą bendraminčių, rodo, jog esame ne vieni lydimi šios vizijos.“
„Sengirės fondo“ atidarymo renginį sudarys dvi dalys. Pirmosios dalies metu bus nagrinėjama sengirės samprata, kodėl ir kokios grėsmės kyla šioms vietovėms, kokią įtaką jų raidai turėjo žmogaus veikla. Botanikas ir gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, fondo įkūrėjas ir dokumentinio filmo „Sengirė“ kūrėjas M. Survila, biologas Ainis Pivoras pasakos apie tai, kuo sengirės yra ypatingos ir apie tai, ką jiems asmeniškai reiškia miškas.
Antrojoje dalyje bus pasakojama, kaip gimė fondo idėja, projekto komanda pristatys savo viziją, kaip galima išsaugoti lietuviškas sengires bei neprarasti nykstančios šių girių gyvūnijos.
„Savaime augti miškams šiuo metu leidžiama tik gamtiniuose rezervatuose, kurie užima tik 0,4 proc. šalies teritorijos. Visos kitos erdvės, vienaip ar kitaip, neapsieina be žmogaus trigrašio“, – teigė M. Lapelė. „Senieji miškai – tai šventovės, saugančios unikalią floros ir faunos simbiozę. Dabartinis sujudimas siekiant juos išsaugoti yra tarsi lakmuso popierėlis, rodantis, kad pavargę nuo kasdienio šurmulio vis dažniau atsigręžiame į gamtą, ieškome joje prieglobsčio. „Sengirės fondas“ – tai precedentas išsaugoti šią ramybės oazę, kuri kartu yra ir mūsų lietuviškojo identiteto dalis“, – samprotavo mokslininkas.
„Sengirės fondo“ surinktos lėšos bus skirtos miško plotų pirkimui ir išsaugojimui. Šiuo metu yra surinkta beveik 64 tūkst. eurų. Pirmąjį miško sklypą, tapsiantį sengire, fondo įkūrėjai ketina įsigyti jau šių metų rugsėjį, o vėliau lankytojai bus kviečiami pažinti šiuos senuosius miškus iš arti. Nuo birželio mėnesio idėjos autoriai taip pat ketina organizuoti įvairias edukacines veiklas, prisidėti prie visuomenės švietimo gamtosaugos klausimais.
„Sengirės fondo“ virtualus atidarymo renginys bus vienas pirmųjų oficialių žingsnių kviečiant visuomenę domėtis fondo veikla. Į šventę, kurią bus galima stebėti gyvai socialiniame tinkle „Facebook“, kviečiami visi gamtai neabejingi žmonės, norintys prisidėti prie iniciatyvos bei susipažinti su fondo veikla.
Daugiau informacijos apie fondą galite rasti čia.
-
„Sengirės“ režisierius: tris paras medyje laukiau pelėdžiukų šokio 1
Šią savaitę į pasaulį iškeliauja du M. Survilos kūdikiai – filmas ir dukrytė Elena. Vos jai gimus, jau ryt, kovo 29 d., festivalyje „Kino pavasaris“, net 11-oje miestų įvyks „Sengirės“ premjera.
– Mindaugai, savo filmą sugalvojai tik baigęs universitetą. Kiek metų prireikė, kad svajonė taptų realybe?
– Filmui ruošiausi ilgai, gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuosiu, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėčiau filmuoti. Filmavau dar ketverius metus. Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje. Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat sukaupę jėgas nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus.
Jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Prisigalvojome visokių patobulinimų, pasigaminome lyną, kuriuo galėdavome švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys, kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.
Teko mokytis mišką filmuoti taip, tarsi į jį žiūrėtų žmogaus akis.
Kameros akis neturi erdvinio matymo, ji neįvertina, kuris medis arčiau, o kuris toliau. Galėtų padėti rūkas, bet miške jo irgi beveik nebūna, taigi teko mokytis mišką filmuoti taip, tarsi į jį žiūrėtų žmogaus akis.
– Senųjų girių Lietuvoje likę nedaug. Kokią seniausią vietą pamatysime filme?
– Išduosiu paslaptį – tikros sengirės filme nėra. Ji surinkta iš mažų gabalėlių senųjų girių, kurios dar likę Lietuvoje. Danijoje sengire vadinamas šimto metų senumo miškas. Rusai sako, kad sengirė yra ten, kur niekada nerasi žmogaus buvimo ženklų. Radai nuorūką – jau nebe. Lietuvoje senąja giria vadinamas miškas, kuriame medis užaugo, nugriuvo ir iš naujo užaugo. Alksnynui prireikia keturių šimtų metų, o ąžuolynui – ir viso tūkstančio.
Miškininkai aiškina, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, tačiau aišku, jog daugėja iš naujo pasodintų arba atsodintų miškų. Kai kurios sengirės patenka į rezervatų teritoriją, ten jos saugios, tačiau paprastame miške jų daug iškertama. Taip jau yra pas mus: seni žmonės miškus saugo, o kai miršta, vaikai girias išmaino į automobilius.
Filmas "Sengirė" from Survila on Vimeo.
– Kur dar radote senosios girios liekanų?– Visoje Lietuvoje – nuo Ignalinos iki Rusnės. Kiekvienai gyvūnų rūšiai reikia specifinių sąlygų. Klausimas, ar važiuoti, ar ne, nekyla – tiesiog daugiau niekur nėra tokių gyvūnų.
– Tai kaip tas vietas rasti? Pelėdas, juoduosius gandrus, vilkus?
– Esu biologas, šį tą žinau, bet labai daug bendravau su mokslininkais. Jų net aštuoni dirbo prie filmo. Visoje Lietuvoje turime vos du didžiojo apuoko lizdus, yra keli žmonės, kurie žino, kur jie, bet niekam nesako.
Mindaugas Survila/ R. Daskevičiaus nuotr.
– Panašu, kad ir kankinamas neišduosi, kur?
– Biologai mokslininkai matė, kad rengiu rimtą darbą, o ne šiaip fotografuoju ir nuotraukas į feisbuką dedu. Uralinių pelėdų galėčiau pats užsimušdamas ieškoti kokį penkiolika metų, tik vargu ar rasčiau. Lygiai tas pats su juodaisiais gandrais. Turbūt žinote – Lietuvoje gyvena apie 20 procentų pasaulio populiacijos. Tai didžiulis skaičius, esame už jį atsakingi.
– Tavo komanda, neabejoju, irgi pasirašė konfidencialumo sutartį?
–Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbome, galėjo dirbti tik draugai. Pinigai čia neturėjo jokios reikšmės, labai daug padėjo savanoriai. Dirbome nedidelė grupė, būdavo, kad į mišką filmuoti išeidavome dviese, pabūdavome dieną, vienas išeidavo, o aš dažniausiai likdavau sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavome apgauti savo herojus – matot, atėjo ir išėjo. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos savo kojomis ir dar ant nugaros neštis 64 kilogramus sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną minusinėje temperatūroje praleidusiam, sunku.
Palapines statydavome tokiose vietose, kad svetimi žmonės jų nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, ereliai, ilgai stebintys situaciją, pavyzdžiui, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.
Žiemą į mišką stengdavomės ateiti ir išeiti tomis pačiomis pėdomis, kad ne tik žvėrys, bet ir žmonės nesuprastų, jog kažkas vaikšto aplinkui. Įrengę filmavimo vietą likdavome joje kuo trumpiau, jei nespėdavome, yra buvę, kad pasiklodavome miegmaišį ir likdavome nakvoti.
– Ar nebaisu miške?
– Grėsmė dažniausiai tyko šalia miško, kaime. Niekur nėra saugiau nei miške.
– Kiek ilgiausiai esi išsėdėjęs medyje?
– Tris paras. Budėjau laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukiau, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.
– Ką naujo sužinojai filmuodamas miške? Kokių atradimų padarei?
– Radome keletą naujų rūšių. Tačiau didžiausi atradimai laukdavo namuose – atsuki vandens čiaupą, bėga ne tik švarus vanduo, bet ir šiltas. Arba sėdi ant klozeto ir galvoji, koks buvo protingas tas, kuris išrado tokį patogų daiktą.
– Daug kam kyla klausimas – kokią matai tokio ilgo darbo prasmę?
Nuo penktos klasės svajojau sukurti tokį filmą. Kai nebelikdavo jėgų, primindavau sau apie svajonę. Dabar, rodos, tik kadrai, tik poezija likusi, bet iš tiesų man skauda, kad Lietuvoje mažėja miškų, o su jais dingsta tie, kurie juose gyvena. Galima pasiimti plakatą ir pastovėti prie Seimo, tačiau man atrodo, kad veiksminga žmonėms girias parodyti, gal jie pažins ir pamils jas. O tai, ką žmogus myli, juk labai saugo.
Apie filmo seansus informaciją rasite čia.
-
Filmą apie nykstančios Lietuvos gamtos ir žmogaus santykį kūrė daugiau nei 10 metų 1
Tai lėtas, poetinis ir vaizdinis pasakojimas apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Čia nėra užkadrinio balso, kuriuo žiūrovui aiškinama tai, ką jis mato ekrane. Ką tik viešai pasirodžiusiame plakate taip pat užmenama daugiau mįslių, nei duodama atsakymų. „Sengirės“ kūrėjai stengiasi suteikti žiūrovui malonumą atrasti pačiam, teigiama pranešime spaudai.
Dizainerės Mažvydės Kokanauskienės sukurtame „Sengirės“ plakate dėmesį sukausto didinga kurtinio fotografija. Atidžiau įsižiūrėjus jo akyse matomas ir žmogaus atvaizdas. Filmo kūrėjai teigia, kad žmogaus linija dokumentiniame filme apie senuosius Lietuvos miškus jiems atrodė neišvengiama.
„Šiame filme tik labai mažą dalį yra rodomas žmogus. Iš pirmo žvilgsnio viską valdo miškas, tačiau „Sengirė“ yra apie žmones. Juk ją ir kūriau žmonėms, tad iš dalies žmogus filme atsirado natūraliai. Bent jau man taip atrodo“, – aiškina filmo režisierius M. Survila.
Pagrindiniu plakato herojumi kurtinys pasirinktas dėl to, kad tai vienas iš „personažų“, kuriuos M. Survila norėjo užfiksuoti tik pradėjęs galvoti apie filmo idėją. „Sengirėje“ žiūrovai išvys ir unikalius ir aistringus kurtinių tuoktuvių ritualus. Kurtiniai, kaip ir daugelis sengirių gyventojų, bijo žmogaus, todėl užfiksuoti jų veiklas buvo įmanoma tik režisieriui tampant visiškai nematomu.
„Ateidavau į tuoktavietes anksčiau nei patys kurtiniai, slėpdavausi prieš mėnesį pastatytoje palapinėje ir tiesiog kantriai laukdavau. Svarbiausia buvo nejudėti, nes bet koks garsas miško tyloje nuskambėdavo daug garsiau ir galėdavo išgąsdinti kurtinius. Nejudėdamas išgulėdavau iki 13 valandų, po to reikėdavo kuo tyliau pabandyti apsiversti“, – filmavimo ypatumus pasakoja režisierius.
Filmo plakatas
Daugiau detalių apie kurtinių vestuvinius ritualus bei jų filmavimus galite sužinoti oficialioje filmo „Sengirė“ svetainėje: http://sengire.lt/2018-02_kronikos-kurtiniai
Intensyviausiai kurtinių tuoktuvių ritualai vyksta dvi savaites, tad užfiksuoti tiems vaizdams, kuriuos žiūrovai pamatys „Sengirėje“, prireikė ne vienų metų filmavimų.
Filmui „Sengirė“ kovo 29 dieną bus suteikta garbė uždaryti „Kino pavasario“ festivalį. O nuo kovo 30-osios filmas bus pradėtas rodyti daugelyje Lietuvos kino teatrų.
Trumpai apie filmą „Sengirė“:
Sengirė yra vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, ne tipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę. Pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, ir sugrįžtant į miško pakraštį, kur gyvena žmogus. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.
Filmo pasaulinė premjera įvyko didžiausiame ir viename prestižiškiausių Pasaulio dokumentinių filmų festivalyje – IDFA.