M. Sargsyano filme „Tvano nebus“ vaizduojamas karo matricoje sukurtas pasaulis. Pavargęs pagrindinis veikėjas, Pulkininkas, dūlina po išblukusį kraštovaizdį, kuriame neįmanoma net svajoti apie taikią tikrovę. Pulkininkas kaip feniksas krinta ir vėl keliasi, iš naujo kartodamas ciklą, sumaišydamas košmarą su tiesa. Senstelėjęs, pavargęs ir viskuo nusivylęs pulkininkas, kurį vaidina V. Masalskis, kalba apie tai, kaip dabar gyvename, apie mūsų istoriją ir mūsų realybę.

Šiandien M. Sargsyano filmas „Tvano nebus“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose. Po raudonojo kilimo premjeros su V. Masalskiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Šiandien šypsotės, o iš kino ekrano dvelkia begalinis nuovargis ir nusivylimas. Kaip manote, ar metai nuvargina žmogų?

– Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Didžiosios Paslapties, Mirties atradimai prasideda gerokai vėliau. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis. Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal – Dievo akį.

Džiaugiuosi filmo režisieriaus Marato empatija, menininkas privalo būti empatiškas, turi jausti kito žmogaus kančias. Maratui karo tema yra labai svarbi, ji neišgalvota. Man patiko, kad jis nenuėjo lengviausiu keliu – nerodė mums karo baisumų ir žiaurumo ar perdėto heroizmo, žiūrovui jis pateikė daugybę potemių. Jose – ir suokalbiai, ir parduodami organai, ir karo propagandos tema. Mano nuomone, filmą būtina pažiūrėti iki pabaigos, – tai įdomiausia dalis, tarsi apverčianti viską aukštyn kojomis.

Maratas – įdomus, nuoširdus menininkas, neabejoju, jis dar parodys, ką gali.

V. Masalskis / „Tremoros“ archyvo nuotr.

– Toji karo kasdienybė filme – gąsdinanti. Tačiau ji turbūt tokia ir yra, kai mirtis nebetampa įvykiu, o taikoje gyvenantys žmonės nebeskaičiuoja aukų?

– Mes daug ką šitame filme turime susifantazuoti: sprogimus, lavonines, sprogmenų sandėliukus, karo belaisvius, jų kankinimus, pasirinkimą tarp gyvybės ir mirties.

Atvirai kalbant, man liūdna, kad pavargome nuo Ukrainos, kad pasaulis pradeda nuo jo pavargti, o Europa užsimena apie galimas paliaubas. Man taip šlykštu! Matyt, akys atsimerks, kai karas atsiras šalia mūsų, kaip šalia tų ukrainiečių. Jie yra jame, jie kovoja, veikia, prisitaiko. Kai karą stebi iš tolo, nugali hedonizmas – mūsų sotus, sultingas gyvenimas.

– Valentinai, ar režisieriaus patirtis jums padeda, o gal – trukdo, kai kuriate vaidmenį?

– Anksčiau, kai buvau jaunas, mėgindavau patarinėti režisieriams, siūlyti. Dabar suprantu, kad siūlyti nieko negali, nes režisierius mato bendrą vaizdą, jis filmuoja savo viziją. Mes daug kalbėdavomės su Maratu, jis mielai priimdavo mano siūlymus. Buvo įdomu su juo dirbti, nes jis viską mato – pervaidinimus, tai, kad aktoriai norėtų pasakyti daugiau, nei jiems reikia.

– Galima manyti, kad filmo režisierius skelbia pranašystę – tada, kai filmas buvo pradėtas kurti, jis nebuvo toks aktualus...

– Nėra čia jokių išskirtinių ženklų, tikrai. Režisierius tiesiog gerai mato ir girdi, jis jaučia pasaulį. Galiu jums pasakyti tą patį, ką sako Maratas, – karas prasidėjo kur kas anksčiau, aš kariauju nuo 2014-ųjų. Nuo tada miegu su ausinėmis ir neišlipu iš „Youtube“. Aš galiu gerai įsivaizduoti, ką reiškia banditas su automatu ir ką reiškia gyventi teritorijoje, į kurią jis ateina. Kad jis gali išprievartauti tavo žmoną, subadyti tave peiliu, atimti iš tavęs automobilį, tavo turtą. Kad vieną dieną jis gali atidaryti mano sodybos vartus...

Jei Maratas filmo scenarijų būtų pradėjęs rašyti kokiais 2008-aisiais, sakyčiau, tai – įžvalga, tačiau karas jau buvo, tik mes jo nepastebėjome, – kažkoks kenčiantis Ukrainos gabaliukas. Net patys ukrainiečiai buvo tai pamiršę.

Mes turime reikalą su begaliniu barbaru. Rodos, technologijos pažengė labai toli, tačiau jaučiuosi gyvenantis karaliaus Vytauto laikais, kai Aukso orda ėjo į Europą. Taip pat naikindama viską ir griaudama – barbarai. Dabar tą patį matome, tai netikėta ir labai baisu. Man atrodo, Maratas gerai tai perpratęs.

– Valentinai, iš ko surinkote savo vaidmenį? Ar jums teko tarnauti sovietų kariuomenėje?

– Neteko. Buvau sau davęs žodį, kad netarnausiu rusams, ir man pavyko to išvengti. Neatsišaukiau, kai kvietė, neprisiregistravau. Dvejus metus dirbau teatre, kol mane surado, o tada pradėjau eiti per ligonines, melavau, daviau kyšį, kad pripažintų netinkamu.

Vaidmenį kurti man padėjo vaizduotė. Netarnavau kariuomenėje, tačiau labai gerai žinau ir apie ją, ir apie pokario kovas, esu prisiklausęs pasakojimų. Vaikystėje, pamenu, lovoje atsigulęs kariaudavau, buvau tiek prisifantazavęs, kad galėčiau nueiti į mišką, parodyti, kaip iškasti bunkerį ir kaip jame gyventi.

Nebūtina pačiam išgyventi, kad suvaidintum, užtenka įsivaizduoti.

V. Masalskis / „Tremoros“ archyvo nuotr.

– Jeigu staiga karas mus ištiktų, esate jam pasirengęs?

– Nelabai, gal kruopų daugiau nei įprasta namuose. Druskos pirkau, nes iš parduotuvių pradėjo dingti. Turbūt esu per senas paimti ginklą, kurio nė valdyti nemoku. Tačiau mane džiugina jaunųjų užsidegimas, – daug mano studentų įstojo į Šaulių sąjungą. Tą patį daryčiau jų vietoje, o jei reikės, sugalvosiu, kaip kovoti ir kokiomis priemonėmis.

– Ar po „Tvano nebus“ dar jus pamatysime kino ekrane?

– Vaidinau filme „Nova Lithuania“, dabar pasirodė „Tvano nebus“. Labai džiaugiuosi pastarųjų metų Lietuvos kinematografija, esu nustebintas, kokia kino kultūra egzistuoja, koks aptarnavimas, kaip dirba komanda – operatoriai, technikai, vadyba. Ir nepaprastos pagarbos žmogui, vietai, kurioje filmuojama, kiekvienam daiktui.

Buvau pirmasis, kuris rėkiau, kad negalima griauti Lietuvos kino studijos, tačiau dabar matau, kokia puiki jaunų kino žmonių bendruomenė gimė ant tų griuvėsių. Jie atsakingi, punktualūs, žino, ką turi padaryti, ir daro. Visai kitaip nei teatre. Teatro mes nesugriovėme, užtat turime, ką turime, – biudžetinį, pavargusių žmonių teatrą. Šitą problemą ateityje turėsime kažkaip spręsti.

Filmo „Tvano nebus“ kūrimą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, LRT, keli privatūs rėmėjai, pasinaudota mokestine lengvata. Filmą prodiusavo kompanija „Tremora“.

M. Sargsyano kino filmas „Tvano nebus“ šalies kino teatruose – nuo rugpjūčio 19 dienos.

Pasaulinė filmo „Tvano nebus“ premjera įvyko 2020-aisiais, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, filmą pamatė ir vertino JAV Santa Barbaros, Stambulo, Jerevano, Talino „Juodųjų naktų“, Transilvanijos, Taivano tarptautinių kino festivalių žiūrovai ir kritikai.

„Mūsų filmas yra apie tai, kad mes, kaip ir mano personažas Pulkininkas, esame pavargę nuo karo, nuo tiesos ir melo, nuo kvazirealybės, nuo informacijos, kurioje klaidžiojame. Šis filmas – tai istorija apie mūsų realybę, apie tai, kaip dabar gyvename“, – prieš prasidedant filmui kino salėje kalbėjo pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Valentinas Masalskis.

„Valentinas yra nuostabus!” – Lietuvos teatro ir kino legendai gerų žodžių negailėjo filmo režisierius M. Sargsyanas, premjeros vakare prisipažinęs, kad ir V. Masalskis, ir visa filmo komanda tapo jo mokytojais.

Filmo kūrimo darbai prasidėjo dar 2015 metais, kai M. Sargsyanas pradėjo rašyti šio filmo scenarijų, į kurį sudėjo savo karo patirčių mozaiką. 2018 metais nufilmuotas „Tvano nebus” savo pasaulinės premjeros datos Venecijos kino festivalyje sulaukė tik 2020-aisiais. Užtruko dar dvejus metus, kad filmas pasiektų Lietuvos kino žiūrovus. „Kas žino, jei filmą būtume rodę 2020-aisiais, jis gal nebūtų toks aktualus, – sakė filmo režisierius. – Tada mes išgyvenome pandemiją, o dabar – karą Ukrainoje. Labai gaila, kad filmas pataikė į dešimtuką“.

„Tvano nebus“ vaizduojamas karo anropologija persunktas pasaulis taip artimas tam, kuriame gyvename šiandien. Nėra svarbu, nei kur vyksta filmo veiksmas, nei kas su kuo kariauja. „Kadangi filmavome Lietuvoje, galima numanyti, kad čia ir vyksta filmo veiksmas, rodos, Antrasis pasaulinis dar nesibaigęs... Ir vis dėlto, sugriuvę namai kino ekrane labai panašūs į tuos, kuriuos mes matome Ukrainoje“, – sakė filmo režisierius.

M. Sargsyano filmo centre – senstelėjęs, pavargęs Pulkininkas, kurį talentingai vaidina V. Masalskis. Pulkininkui reikia parodyti savo gebėjimus. Jis ne kartą pagal užsakymą arba įsakymą sukėlė karą skirtingose šalyse, tačiau dabar, kai karas vyksta jo šalyje, pulkininkas nebenori kariauti, jis norėtų garbingai išeiti ir likti didvyriu ateities kartoms.

Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kritikų savaitė“ pristatytas filmas „Tvano nebus“ nuo rugpjūčio 19-osios atkeliauja į Lietuvos kino sales. Filmo kelionę sustabdė pandemija ir karantinas, tačiau šiandien pranašingas, apokaliptinis ir itin poetinis M. Sargsyano kino pasakojimas – kaip niekad aktualus. „Atrodo, kad filmas laukė, laukė ir sulaukė savo laiko“, – tuo neabejoja ir rūsyje sėdintį karo belaisvį suvaidinęs aktorius S. Račkys. Tuo metu, kai filmas buvo filmuojamas, jis pasakoja, niekas ir tikėtis negalėjo, kad karas šitaip priartės, kad bus tiek daug kalbama apie tai, kas rodoma filme – mirtį, nelaisvę, siaubingą propagandą ir karo nuovargį.

Kiekvieną dieną savo sodyboje kaime aktorius S. Račkys pradeda ir baigia karo žiniomis iš Ukrainos. „Baisiausiame sapne negalėjome susapnuoti to, kas vyksta. Šiandien galvoju: jei Maratas būtų sumanęs savo filme parodyti visus žiaurumus – susprogdintas mokyklas ir teatrus, rūsiuose gimdančias moteris, kastruojamus belaisvius, prievartaujamas moteris ir vaikus, nė už ką nebūtume sutikę – juk tai netikra, taip nebūna, taip negali būti! Tačiau Rusija perrašė etikos ir moralės istoriją kare. Neabejoju, kad istorikai dar šimtus metų nagrinės šitą siaubą, kuris vyksta“, – sako aktorius.

S. Račkys / Filmo kūrėjų nuotr.

Kai S. Račkys gimė, po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję vos šešeri metai. „Karo nuojauta pasaulio nepaliks tol, kol pasaulis egzistuos“, – jis įsitikinęs. Lygiai taip pat tvirtai jam atrodo, kad po šito karo pasaulis stipriai pasikeis, o Rusijai kruvinos dėmės dar ilgai nepavyks nusiplauti.

Karo nuovargis, kaip pagrindinio filmo herojaus – pulkininko, kurį vaidina aktorius Valentinas Masalskis, S. Račkio nekankina. Tokių stiprių išgyvenimų, kaip pirmosiomis karo dienomis jis, žinoma, nebepatiria – naktimis nebesėdi prie televizoriaus ir nebeverkia, tačiau rusų kariuomenės nuostolius uoliai skaičiuoja. „Dabar man įdomu, kiek rusų tankų buvo susprogdinta, kokie jų kariuomenės nuostoliai, kiek miestelių išvadavo ukrainiečiai. Tai – elementari matematika ir skaičiai, kurie verčia tikėtis, kad viskas bus gerai“, – savo optimistinėmis mintimis dalijasi aktorius.

Filmo kūrėjų nuotr.

Jo atmintyje dar gyvena ir tarnybos sovietų kariuomenėje prisiminimai. Labai gali būti, kad patirtys, kai iš Maskvos į Rygą traukiniais teko vežioti kalinius, nugulė ir vaidmenyje, kurį S. Račkys sukūrė filme „Tvano nebus“. „Tarp kalinių sutikau įdomių žmonių, – pasakoja. – Vienus paimdavome į traukinį, kitus išleisdavome. Prieš Naujuosius metus, pamenu, mane paleido iš kariuomenės. Išlipau iš traukinio Rygoje, sniegas sninga, nusipirkau bilietus į Rygos operą, išgėriau taurę „Rygos balzamo“ ir žiūrėjau „Aidą“. Nuostabus jausmas – būti laisvėje“, – sako karo belaisvį filme suvaidinęs aktorius.

M. Sargsyano filmo centre – senstelėjęs, pavargęs Pulkininkas. Pulkininkui reikia parodyti savo gebėjimus, juk jis ne kartą pagal užsakymą arba įsakymą sukėlė karą skirtingose šalyse, tačiau dabar, kai karas vyksta jo šalyje, jis nebenori kariauti, norėtų garbingai išeiti ir likti didvyriu ateities kartoms.

Filmo kūrėjų nuotr.

Kartu su S. Račkiu filme vaidina aktoriai Remigijus Vilkaitis, Albinas Kėleris, Daumantas Ciunis, Viktorija Kuodytė, Mindaugas Ancevičius, Darius Petrovskis, Šarūnas Zenkevičius, Karolis Butvidas, Lukas Malinauskas, Povilas Laurinkus, Vygandas Vadeiša, Vidas Antonovas, Petras Šimonis, Gediminas Rimeika, Karolis Vilkas, Irmantas Precas ir kiti. Pagrindinį vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis. Filmo operatorius Feliksas Abrukauskas, Lac, dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisieriai Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis, kostiumų dailininkės Agnė Rimkutė bei „Emmy“ apdovanojimui už „Černobilį“ nominuota Daiva Petrulytė. Filmo prodiuserė – Ieva Norvilienė.

Filmo „Tvano nebus“ gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, LRT, keli privatūs rėmėjai, pasinaudota mokestine lengvata.

M. Sargsyano kino filmas „Tvano nebus“ šalies kino teatruose – nuo rugpjūčio 19 dienos. 

„Labai jaudinausi prieš premjerą. Džiaugiuosi, kad susirinkę žiūrovai atidžiai žiūrėjo filmą iki pat galo. Tačiau labiausiai smagu, jog lietuviškas filmas buvo parodytas tokiame prestižiniame festivalyje. Po premjeros sulaukėme daug pozityvių atsiliepimų ir dėmesio,“ – tiesiai iš Venecijos teigė režisierius M.Sargsyanas.

Pagrindinį pulkininko vaidmenį atlikęs Valentinas Masalskis Venecijos kino ekranuose vėl pasirodė po 20 metų pertraukos. Čia jį pirmą kartą išvydo Šarūno Barto dramoje „Laisvė“ (Angl. „Freedom“). Jo sugrįžimu džiaugėsi „Kino kritikų savaitės“ prezidentas Giona A. Nazzaro.  Pristatydamas kūrinį, jis teigė, kad iki paskutinės akimirkos programos sudarytojai turėjo trumpąjį atrinktų kandidatų sąrašą, tačiau dėl „Tvano nebus“ nebuvo dvejojama nei minutės.

35-oje „Kino kritikų savaitėje“ šiemet beveik iš 2 tūkst. buvo atrinkti tik 7 filmai. Italijos nacionalinės kino kritikų sąjungos inicijuojama gretutinė konkursinė programa dėmesį skiria jaunų talentų atradimui, kuriems po Venecijos festivalio atsiveria didelės galimybės pasiekti viso pasaulio kino gerbėjus ir kitus prestižinius festivalius. Čia debiutavo gerai tarptautinei auditorijai žinomi režisieriai Olivier Assayas, Mike Leigh, Pedro Costa, Harmony Korine, Kenneth Lonergan ir kt.

M. Sargsyano filme „Tvano nebus“ – karo nusiaubtas poapokaliptinis pasaulis, kuriame persipina kelios tikrovės, daug siužetinių linijų. Karas – fonas autoriaus keliamiems žmogiškumo, žmogaus gyvybės trapumo, individo valios, jo bejėgiškumo klausimams.

Filme vaizduojami įvykiai atitrūkę nuo konkretaus laikmečio, šalies ar karinio konflikto, pagrindinis personažas – garsus karo profesionalas. Visą gyvenimą kariavęs ir kariniais klausimais konsultavęs skirtingų šalių vadovybes, jis atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Gimtinėje įsiplieskia pilietinis karas, o jis tampa vienos kariaujančių pusių pulkininku. Parako ir kraujo užgrūdintas vyras stebi beprasmiškas žudynes savo paties žemėje.

Ankstesni M.Sargsyano filmai – trumpametražis „Lernavan“ (2009) ir dokumentinis „Tėvas“ (2012) apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių. Pastarasis buvo apdovanotas prestižiniame dokumentinių filmų festivalyje „Visions du Réel“.

Be V.Masalskio filme taip pat vaidina aktoriai Remigijus Vilkaitis, Sigitas Račkys, Albinas Keleris, Daumantas Ciunis, Viktorija Kuodytė, Mindaugas Ancevičius, Darius Petrovskis, Šarūnas Zenkevičius, Karolis Butvidas, Lukas Malinauskas ir kt.

Prie filmo dirbo „Sidabrinėmis gervėmis“ įvertinti operatorius Feliksas Abrukauskas, Lac, dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisieriai Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis ir kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė,  bei „Emmy“ apdovanojimui už „Černobilį“ nominuota kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė.

Filmą planuojama išlesti 2021 metais.