W.Smarzowskį būtų galima vadinti gana kontroversišku režisieriumi. 2016 m. debiutavęs jo filmas „Volynė“ (taip pat rodytas „Kino pavasaryje“) sukėlė nemažai pasipiktinimo dėl vienpusiško Volynės žudynių pateikimo. Filmas uždraustas rodyti Ukrainoje, o režisierius sulaukė daugybės kaltinimų propagandos skleidimu. Naujausias jo kūrinys „Vestuvės“ nagrinėja Holokausto ir priešiškumo kitataučiams šiandienėje Lenkijoje temą. Juosta paliečia iki širdies gelmių ir priverčia susimąstyti – ar tikrai išmokome visas Antrojo pasaulinio karo pamokas?

Iš pirmo žvilgsnio „Vestuves“ būtų galima palaikyti įprasto siužeto nesudėtinga komedija. Viename Lenkijos kaime tuokiasi turtingo verslininko dukra Kasia (vaidina Michalina Łabacz). Ištaigingos vestuvės greitai tampa nešvarių verslo sandorių, jaunikio ir girtų svečių paleistuvystės ir atlyginimo negavusių darbininkų pykčio sąmyšiu. Tačiau tai – tik pirmasis filmo pjūvis.

Į chaosą virstančias vestuves atidžiai stebi nuotakos senelis, šeimos patriarchas Antonas Wilkas (vaidina Ryszardas  Ronczewskis). Jo galvoje vis iškyla tą patį kaimą Antrojo pasaulinio karo metu ištikusi tragedija. 80 metų senumo įvykiai susipina su šiandiena. Kartais jau net tampa sunku suprasti – tai realybė ar atsiminimas? Stebint amoralų miestelio gyventojų ir vestuvių svečių elgesį, kyla dvejonė: ar pasaulis tikrai pasimokė iš žiaurių karo patirčių?

Nuotakos tėvas Rysiekas Wilkas (vaidina Robertas Więckiewiczius) – įtakingas miestelio verslininkas. Įklimpęs į skolas, jis graužiasi dėl nepavykusio verslo sandorio. Potencialius verslo partnerius iš Vokietijos pakvietęs į dukters vestuves, jis tikisi šantažo būdu priversti juos pasirašyti svarbią sutartį. Jaunikis Janekas dairosi būdų be naujosios nėščios žmonos žinios suvilioti kurią nors pamergę. Problemų dėl alkoholio turinti jaunosios mama stengiasi atsispirti pagundoms. Jaunųjų giminaičiai nejaukiai jaučiasi kitataučių vestuvių svečių kompanijoje. Įsisiūbuojančio chaotiško vakarėlio vaizdus ekrane keičia nuotakos senelio Antono prisiminimai.

Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Antrojo pasaulinio karo metais įsimylėjęs kaimynystėje gyvenusią žydaitę Lėją, jaunasis Antonas aplinkybių buvo priverstas dalyvauti žydų pogromuose. Netekęs artimųjų ir prislėgtas karo vaizdų, jaunuolis sugeba išgelbėti mylimąją ir jos šeimą nuo sušaudymo. Kaltė ir karo traumos jį persekioja visą gyvenimą.

Žvelgdamas į šovinistinius šūkius anūkės vestuvėse laidančius jaunikio draugus, Antonas suvokia, kad visuomenė nuo karo laikų toli nenuėjo. Tuoktuvių bažnyčioje metu jis klausosi kunigo pamokslo apie lenkų dorovę esą naikinantį „vaivorykštinį marą“. Senolį pasiveja prisiminimai iš toje pačioje bažnyčioje karo metais kunigo išsakytų perspėjimų, kad žydai sunaikins Lenkijos krikščionis, jei nebus imtasi priemonių.

Lenkijos kine vestuvių scenarijus yra itin populiarus. Jo pagrindu skirtingų kartų režisieriai kalba aktualiomis temomis, kelia svarbius klausimus. 2004 m. pasirodė pirmasis W.Smarzowskio filmas „Vestuvės“. Tačiau naujoji juosta nėra nei pirmosios tęsinys, nei papildymas. Tai visiškai atskira istorija. Režisierius tiesiog pasinaudojo jau patikrinta forma atskleisti šiandienės visuomenės veidmainystę, godumą, šovinizmą ir neapykantą kitokiam.

Žiūrint „Vestuves“, priešingo spektro emocijos sparčiai keitė viena kitą. Ironiškas triukšmingų lenkiškų vestuvių portretas kėlė šypsnį. Tačiau Wilkų šeimos patriarcho atsiminimai skatino nepamiršti vieno juodžiausių žmonijos laikotarpių. Matomi 1940-ųjų Lenkijos vaizdai priminė, kad karas yra visai arti ir istorija gali pasikartoti, – ji ir kartojasi.

kadras iš filmo „Vestuvės“

Filmas debiutavo Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Čia jis įvertintas geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimais. Sprendimas filmo pasakojimą skelti į du pjūvius – realybę ir atsiminimus, išties įdomus. Kita vertus, vienas kitą perdengiantys siužetai antroje filmo pusėje kiek sutrikdė abiejų pasakojimų sklandumą. Kelios istorijos taip ir liko tarsi nepabaigtos, žiūrovui neleidusios suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Kai kurie režisieriaus naudoti praeities ir dabarties palyginimai yra kiek per daug nuspėjami ir moralizuojantys. Atrodo, kad vienu filmu W.Smarzowskis užsimojo paliesti gerokai per daug visuomenę skaldančių temų. Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, ksenofobiją, homofobiją, kritikuoti bažnyčią, pavydą, godumą, seksizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Jaunosios tėvo, turtuolio Rysieko Wilko verslas susijęs su kiaulių skerdykla. Tad filme dažnai atsikartoja šio gyvūno skerdimo vaizdai. Vestuvių dieną R.Wilkas iš nežinomo numerio sulaukia vaizdo įrašų, kuriuose jo darbuotojai žiauriai elgiasi su šiais gyvūnais. Nepažįstamasis reikalauja sumokėti nemažą sumą, kitaip vaizdai bus paviešinti. Verslininkas tikisi išspręsti visas kilusias problemas ir praplėsti verslą iš tėvo Antono paveldėtame sklype. Tačiau ten ilsisi karo metu masinėse kapavietėse palaidoti žmonės. R.Wilkas planuoja slapčia iš sklypo išgabenti palaikus. Tada jį pasiekia netikėta žinia apie savo paties kilmę. Atrodo, kad kiaulių metafora tapo režisieriaus būdu iliustruoti šiuolaikinės visuomenės nuodėmes. Toks sprendimas gali pasirodyti kiek nuvalkiotas, tačiau filmui jis suteikia išties stiprią žinutę.

Jaunosios tėvas ne veltui turi Wilko pavardę. Į jį supančius žmones jis neretai žvelgia kaip į savo skerdykloje laikomas kiaules. Aplinkiniai – jam tik priemonė pasiekti tikslą. Tad režisierius dviem pagrindiniais herojais – R.Wilku ir jo tėvu Antonu tarsi kuria priešpriešą. Ištaigingas dukters vestuves iškėlęs verslininkas įkūnija šiuolaikinės visuomenės godumą, o senasis šeimos patriarchas – sąžinę. W.Smarzowskio filme galima aptikti daugybę metaforų ir palyginimų, nes režisierius nesistengė visko žiūrovui patogiai sudėlioti. Tad kiekvienas čia gali atrasti sau svarbių temų ir klausimų. „Vestuves“ vertinčiau kaip šiuolaikinį Lenkijos kiną puikiai iliustruojantį filmą. Jis drąsus, kiek kontroversiškas, nepamirštantis bažnyčios įtakos visuomenei ir žiūrovui paliekantis daugybę moralinių dilemų.

Prisikviesti vieną populiariausių ir mėgstamiausių šalies aktorių G. Savicką vesti vestuves ar kitą privatų renginį — neįmanoma, tačiau įsikūnyti į vestuvių vedėją filme aktorius sutiko nedvejodamas.

„Man patiko režisieriaus Vyganto Bachmackij koncepcija –pažvelgta į vestuves kitu kampu, – pasakojo G. Savickas. – Jis yra jaunas režisierius, kitaip mąsto. Parodė vestuvių groteskišką pusę. Mes daug repetavom, gal pirmą kartą filme buvo tiek daug repetuota, nes režisierius buvo labai užsidegęs. Man patiko, kad komanda tokia jauna, meniška – jaunų menininkų su savo nauju požiūriu. Filmavo vienas geriausių Lietuvos operatorių Vilius Mačiulskis, labai patiko jauni aktoriai.“

Paklaustas, ar pasiteisino „Vestuvių“ kūrėjų pasirinkimas kurti originalų scenarijų, užuot dairiusis idėjų ir įkvėpimo užsienio filmuose ir scenarijų perkant, kas dažniausiai daroma Lietuvoje, statant komercinius filmus, G. Savickas gyrė tokį sprendimą: „Kuo daugiau bus kuriančių savo – originalius – scenarijus, tuo bus geriau. Mes turėsim savo, lietuviško, kino braižą. Dar negalime pasakyti, kas yra lietuviškas kinas. Žinome, kas yra prancūziškas kinas, kas yra britiškas kinas, mes galim atskirti. Balkanų filmai irgi turi savo braižą, savo spalvas, savo skonį. O mes dar neturime. Todėl kuo daugiau kūrėjų kurs savo scenarijus, tuo greičiau turėsime lietuviško kino braižą.“

Manau, svarbu, kad būtų atpažįstama, artima mums, kad galėtum pasijuokti iš savęs, pamatyti iš šalies, kaip kartais mes atrodome vestuvėse, baliuose. Tas yra svarbu.

G. Savickas prisipažino, jog jam svarbu, kad filme matomos situacijos būtų artimos žiūrovams: „Manau, svarbu, kad būtų atpažįstama, artima mums, kad galėtum pasijuokti iš savęs, pamatyti iš šalies, kaip kartais mes atrodome vestuvėse, baliuose. Tas yra svarbu.“ Aktorius neslėpė, jog jam patiko jo vaidmuo: „Mano personaže vyksta vidinė drama. Atrodo, vestuvių vedėjas yra linksmas ir turi visus linksminti. Bet jam visą laiką nurodinėja, ir jam reikia perlipti per save. Gal jis to nenori, bet yra užsakymas, yra pinigai, ir jis privalo daryti, kad visiems būtų linksma. Kažkas galbūt nesigauna, žmogus gal visiškai kitoks, – dramos yra visame kame. O komedijoje – kuo daugiau dramos, tuo ji juokingesnė.“

Apie dramatiškumą „Vestuvėse“ kalbėjo ir nuotakos tėvą – korumpuotą politiką Oskarą – suvaidinęs Vytautas Kaniušonis: „Net nežinau, ar filmą galima laikyti tiesiog romantine komedija, kai jame veikia tokie personažai, kaip mano ar Dariaus Meškausko. Mano herojus – tai velnias. Bet aš ieškojau bendrumų su juo ir radau – tai rūpestis savo dukromis. Todėl pasistengiau jį šiek tiek sušildyti.“

„Tai – dramatiška komedija,“ – pritarė kolegoms nuotakos vaidmenį atlikusi jauna aktorė Dovilė Kundrotaitė ir atskleidė, kad jai dramos netrūko ir filmuojantis. „Tai, kad mano herojė Laura yra labai drąsiai demonstruojanti savo seksualumą, man buvo labai neįprastas dalykas. Man iš pradžių nebuvo lengva, nes toks erotiškas, provokacinis bendravimas nėra man artimas. Bet kartu ta erotinė provokacija buvo man labai įdomi, nes tai yra tarsi ir toli nuo manęs, bet vaidini tai tu, kaip žmogus, ir tuomet atrandi, kad to yra šiek tiek ir tavyje, tiesiog užspausta ir niekada anksčiau neišreikšta“, – sakė moteris.

Drauge su vidiniais atradimais D. Kundrotaitei filmavimo aikštelėje teko patirti ir nemenkų nuotykių: „Įsimintiniausias momentas filmavimuose man buvo, kai mane meta į ežerą su vestuvine suknele. Mes prieš tai repetavome su hidrokostiumais, nes buvo balandžio mėnuo, ir labai šalta. Su suknele nebuvome išbandę. Ir štai – jau filmavimo diena, yra jau ta otkutiūrinė suknelė, aš esu su aukštakulniais, su viskuo. Mes vaidiname, mane įmeta į vandenį, kuris ledinis, ir čia aš suprantu, kad ta suknelė, prisigėrusi vandens, mane skandina. Aš negaliu paplaukti ir jaučiu, kaip skęstu. Tad tas bejėgis momentas, kai tave suknelė tempia žemyn, ir tu galvoji, ką dabar daryti, ar tau vaidinti toliau, ar gadinti dublį ir sakyti: „Labai atsiprašau, bet aš truputėlį skęstu,“ – tikrai buvo įsimintinas.“

„Visiems,“ – paklausta, kam rekomenduotų pamatyti šį filmą, nedvejojo garsi atlikėja Monika Liu, sukūrusi filme vestuvių muzikantės vaidmenį ir atlikusi savo naujas, dar niekur neskambėjusias, dainas. „Reikia eiti į lietuviškus filmus. Visiems, kurie įsimylėję, visiems, kurie išsiskyrę, tiems, kurie netiki meile, tiems, kurie tiki meile, –tikrai visiems rekomenduoju! Labai įdomus filmas, verta pamatyti. Aš tokio lietuviško filmo dar nemačiau. Netipinė komedija, bet juokinga“, – sako dainininkė.

„Sidabrinių gervių“ laimėtojai ir nominantai V. Kaniušonis, G. Savickas, D. Meškauskas, M. Repšys, žinoma atlikėja, dainų kūrėja Monika Liu bei nauja jaunų aktorių karta  D. Kundrotaitė, D. Gvozdinskas ir kiti – romantinėje komedijoje „Vestuvės“ Lietuvos kino teatruose jau nuo rugpjūčio 9 dienos.

Filmo kūrėjai didelį dėmesį skyrė vizualinei pusei, išskirtinei kūrinio stilistikai. „Siekis buvo pasaulio sukūrimas,“ – atskleidė „Vestuvių“ režisierius Vygantas Bachmackij. „Kad pasaulis būtų kiek pasakiškas, kad jis būtų šiek tiek atitrūkęs nuo niūrios tikrovės. Filmo stilistikoje man buvo svarbiausia, kad būtų kuriama pasaka.“

Didžioji dauguma lietuviškų komedijų yra kuriamos ieškant įkvėpimo užsienio filmuose, statomos pagal pirktus scenarijus. „Vestuvių“ kūrėjai nepanoro dairytis svetimų idėjų ir nepabijojo imtis iššūkio sukurti originalų, unikalų scenarijų. Todėl tai – išskirtinai lietuviškas kūrinys, kuomet „lietuviškas filmas“ reiškia ne vien filmo kūrėjų tautybę bei filmavimo lokaciją, bet ir lietuvišką turinį, idėjas, vaizduotę, atskleidžia visą šalies kino kūrėjų potencialą. „Net minties neturėjome pirkti scenarijaus,“– teigė režisierius, scenarijų kūręs su Matu Vildžiumi (vienu filmo „Grąžinti nepriklausomybę“ scenaristų). „Pačiam jį rašant, turi daugiau pločio, esi nesuvaržytas istorijos.“

„Tai – sukuriantis intrigą pasakojimas apie lietuviškas vestuves,“– atskleidė siužetą filmo prodiuseris Stasys Baltakis. Vos keletą mėnesių pažįstami Laura ir Edgaras ruošiasi vestuvėms. Būsimu žentu nepatenkintas Lauros tėvas Oskaras, korumpuotas politikas, nori pagerinti savo įvaizdį, leisdamas dukrai tekėti už paprasto berno, todėl neprieštarauja vestuvėms, nors jau svajoja apie skyrybas. Skirtingų socialinių sluoksnių šeimos, vos susitikusios, ima konfliktuoti, o jaunavedžiai pamažu ima suvokti, kad beveik nepažįsta vienas kito.

„Filme yra žinomų aktorių, taip pat visa plejada naujų būsimų žvaigždžių,“– intrigavo S. Baltakis. Jaunosios tėvą įkūnijo Vytautas Kaniušonis, laimėjęs „Sidabrinę gervę“ už pagrindinį vaidmenį gausiai apdovanotame Igno Jonyno filme „Lošėjas“. Vienas populiariausių šalies aktorių Giedrius Savickas („Trys milijonai eurų“, „Melagiai“), kategoriškai atsisakantis vesti įmonių bei privačius renginius, filme mielai tapo vestuvių vedėju. „Vestuvėse“ sutiksime ir Darių Meškauską („Aurora“, „Ekskursantė“), Marių Repšį („Šventasis“, „Redirected“), savo nuostabų balsą pademonstruosiančią garsią atlikėją Moniką Liu. Specialiai sukurti ryškaus jaunikio motinos vaidmens iš JAV atskrido ten jau 30 metus gyvenanti praeityje buvusi tikra teatro žvaigždė Dainora Tautavičiūtė.

Galimybę filmuotis drauge su visiems gerai žinomomis ir mėgstamomis žvaigždėmis filmo kūrėjai suteikė ir jauniems, savo kūrybinį kelią kine tik pradedantiems aktoriams. Nuotaką vaidina Dovilė Kundrotaitė, pirmąjį žingsnį į kino ekranus žengusi „Pelėdų kalne“, o „jaunikis“ Džiugas Gvozdinskas filmavimo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tik baigė antrą vaidybos studijų kursą. Jaunosios seseris įkūnijusios Greta Pavlovskytė bei Gabrielė Ladygaitė ligi šiol aktorinę patirtį kaupė teatre, o Edgaro broliu tapęs aktorius Laurynas Jurgelis savo filmografijoje turi vieną ilgametražį filmą — atliko vaidmenį dramoje „Sangailės vasara“. „Ilgai mes ieškojome. Man atrodo, aš peržiūrėjau visus aktorius Lietuvoje! Tai buvo ilgas procesas, kol radau, kas geriausiai atitiko mano nusistatytus kriterijus. Likau visiškai patenkintas savo pasirinkimu,“ – paklaustas apie jaunuosius aktorius, džiaugėsi V. Bachmackij.

Smagių kuriozų, šventinio chaoso, dvejonių bei meilės kupina romantinė komedija „Vestuvės“ pasirodys Lietuvos kino teatruose rugpjūčio 9 dieną. Tai — pirmasis Vyganto Bachmackij ilgametražis filmas. Režisierius yra sukūręs keletą trumpo metro darbų, vienas jų – „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ — Rygos tarptautiniame kino festivalyje buvo išrinktas geriausiu trumpametražiu filmu.

„Vestuves“ kelia prodiuserinė kompanija „Film Jam“, jau džiuginusi žiūrovus filmais „Nepatyręs“, „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“, „12 Kėdžių“, „Melagiai“.