Mančesterio pingvinų garsinė estetika, susidedanti iš daugybės detalių: organiškos minimalizmo genijaus Philipo Glasso braižą primenančios klavišinių partijos, sinkopuota stipri bosinė linija, elektroninės muzikos kanonams artima mušamųjų sekcija – visa tai nepaliko abejingų festivalio klausytojų.

Kitame koncerte didžiulę Šiuolaikinio meno centro salę užliejo ambientinio džiazo šaukliai iš Londono „Portico Quartet“.

ŠMC Kino salėje vyko Showcase Stage koncertai. Į festivalį atvykę ekspertai iš trylikos šalių ir Lietuvos klausytojai mėgavosi mūsų gerai žinomų muzikantų kūryba – penktadienio „vitriną“ pradėjo veteranų trio Juozas Milašius, Skirmantas Sasnauskas ir Arkadijus Gotesmanas, po jų sekė: Leonardo Pilkausko septetas „Birthday“, „Castor Stetson“ ir „Brave Noises“. Sausakimša salė – tai puikus įrodymas, kokio aukšto meistriškumo yra pasiekę Lietuvos džiazo muzikantai ir kokia smalsi ir vis auganti džiazo klausytojų auditorija.

O jau visai prieš vidurnaktį Šiuolaikinio meno centre užvirė festivalio „Vilnius Mama Jazz“ naktinis gyvenimas, kuris tęsėsi iki šios, ketvirtosios, festivalio dienos pradžios.

Šiandien, lapkričio 16 dieną, Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje koncertuos du legendiniai Lietuvos džiazo muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: saksofonininkas Vladimiras Čekasinas ir būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Jų ruošiamos programos koncepciją sugalvojo V. Čekasinas: pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties meistro, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

Jų kūrybinis unikalumas ir originalūs metodai buvo tai, kas įkvėpė ištisas kartas. Ir šiandien tai, ką jie daro, gal nebėra stogą raunanti naujovė, bet visuomet išlieka tikro meistriškumo etalonas. Mes galime labai gerai pažinoti jų braižą, bet niekada negalime žinoti, ką jie atsineš į sceną šįkart.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus jau įrašė į Lietuvos džiazo metraščius. Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai, todėl esame įsitikinę: tai yra didžiulė festivalio intriga ir, tikėtina, viena būsimų kulminacijų – šios dienos koncertas ŠMC bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

O 22 val. didžiojoje scenoje siautės nepakartojamas bigbendas iš Belgijos „Flat Earth Society“. Nenuoramų šutvė, džiazo anarchistai, džiazuojantys pankai – būtent tokiais skambiais epitetais vadinamas „Flat Earth Society“ kolektyvas. Tai – nutrūktgalviškas, visomis paletės spalvomis žėrintis muzikinis reiškinys, traukiantis ne tik užkietėjusių džiazo išpažinėjų, bet ir roko muziką garbinančių jaunuolių dėmesį.

Būtent todėl, kad lietuviškojo džiazo savastį veikė ir publikos skonį ugdė tokios asmenybės, kaip Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas, „Flat Earth Society“ orkestro siautulys yra toks artimas ir patrauklus vietinio melomano ausiai.

Į 18-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį atvykęs savo gyvavimo dvidešimtmetį švenčiantis kolektyvas pasiruošęs nustebinti net visko mačiusius bei girdėjusius melomanus. Sklinda kalbos, kad tarytum iš ugnikalnio besiveržianti bigbendo energija išties priverčia patikėti, jog Žemė yra plokščia. Būkite atsargūs!

Šiandien – intensyviausia „džiazo vitrinos“ diena, kuri prasidės anksti (14 val.) ir bus paženklinta itin aukštu spontaniškos improvizacijos procentu bei lygmeniu – Kino salėje koncertuos: „Veronikos ChiChi kvartetas“, „Tiesulas“, „Aureolė / Nimbus“, Jano Maksimovičiaus ir Dmitrijaus Golovanovo duetas, Nedos Malūnavičiūtės, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio.

Po koncertų Kino salėje vyks „Vilnius Mama Jazz Paraštės“: Kas papasakojo Louis Armstrongui apie Vilkiją? Litvakai džiazo kultūroje. Moderatorius Viktoras Bachmetjevas.

Diskusijų ciklas „Paraštės“ – tai dar viena svarbi tekstinė „Vilnius Mama Jazz“ dalis, kuri šiais metais skirta itin įdomiai ir intriguojančiai temai – litvakų vaidmeniui pasaulio džiazo kultūroje. Apie jo mastelį dažnai nesusimąstome, tačiau ne tik Louis Armstrongas buvo auklėtas litvakų šeimoje. Bennio Goodmano motina buvo kilusi iš Kauno, George’o Gershwino tėvai (Geršovičiai) – iš Vilniaus. Vien šie plačiai žinomi pavyzdžiai yra labai svarūs, ryškūs ir lemtingi visai džiazo istorijai. Šis susitikimas ŠMC Kino salėje suteikia progą sužinoti daugiau apie šį retai akcentuojamą džiazo istorijos aspektą.

Šiuolaikinio meno centro Kino salėje vyksiantys koncertai ir diskusija „Vilnius Mama Jazz paraštės“ bei parodos – tai nemokami festivalio renginiai.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pastaraisiais metais net jaučiame plokščios žemės šalininkų suaktyvėjimą. Štai ir Vilniaus gatvėse jau matyti plakatai, kuriuose rašoma, kad lapkričio 16 d. į sostinę atvyksta „Flat Earth Society“. Ar turime ruoštis Samuelio Shentono įkurtosios plokščiažemininkų organizacijos pasekėjų vizitui? Galite lengviau atsivėpti. Tikrai ne. Tiesiog į 18-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį atvyksta nepakartojamas bigbendas iš Belgijos – „Flat Earth Society“.

Ar kolektyvo muzikantai mano Žemę esant apvalią? Vargu. Greičiau priešingai. Gamtamokslinės pasaulio sampratos kvestionavimas, atsispindintis kolektyvo pavadinime, tiesiog tėra jų muzikinio kelio alegorija. Kelio, kuriuo siekiama sudrebinti muzikos istorijos pamatus ir ironiškai pareikšti, kad tai, ką girdėjote iki pasirodant scenoje bigbendui iš Belgijos, tebuvo visiški niekai.

Nenuoramų šutvė, džiazo anarchistai, džiazuojantys pankai – būtent tokiais skambiais epitetais vadinamas „Flat Earth Society“ kolektyvas. 1999 m. bigbendą subūrė architektas, klarnetistas, saksofonininkas, klavišininkas, kompozitorius, prodiuseris bei tiesiog menininkas Peteris Vermeerschasas. Karjerą pradėjęs kreivos muzikos kolektyvuose „Maximalist!“ ir „X-Legged Sally“, Peteris nusprendė, kad ne viskas taip kreiva kaip norėtųsi, tad vertėtų pasinerti į kažką dar labiau provokuojančio ir masyvaus. Taip gimė rafinuoto muzikinio chuliganizmo atstovai – „Flat Earth Society“.

Net keturiolikos muzikantų ansamblis, kuriame ypatingas vaidmuo tenka pučiamųjų sekcijai, sudarytai iš įvairių tonacijų saksofonų, klarnetų, trombono, tūbos, trimitų bei fleitų, – jau dvi dešimtis metų uoliai tęsia savo misiją – trinti grynųjų žanrų ribas ir provokuoti klausytoją nestandartiniais muzikiniais sprendimais.

Kolektyvo muzika plaukioja tarp griežtai struktūruotų ir natomis popieriuje užrašytų kompozicijų iki visiškai nesuvaržytos improvizacijos. Bigbendo teigimu, 95 proc. „Flat Earth Society“ muzikos – jų pačių autorinės kompozicijos, o kitų kompozitorių darbai dažniausiai naudojami tik kaip inspiracijos šaltiniai arba jų kūriniai yra peraranžuojami taip, kad atitiktų bigbendo skambesio kanonus. Būtent dėl šios priežasties klasika tapę kūriniai, kuriuos imasi atlikti plokščiažemininkų susivienijimas iš Belgijos, pakeičia savo skambesį taip, kad net įgudusi ausis ne visuomet pajėgia juos atpažinti.

„Flat Eath Society“ puoselėja romantiškus santykius ne tik su muzika. P. Vermeerschasas ir jo bendražygiai nuolatos flirtuoja su teatru, kinu ir kitomis meninės raiškos formomis. Jų biografijoje – garso takelis filmui „Minoes“, muzika Roy‘jaus Faudree režisuotai operai „Heliogabal“, nebyliojo kino klasikos juostos „The Oyster Princess“ įgarsinimas, muzika operos ir cirko simbioze pasižyminčiam pasirodymui „Zilke“ bei aibės kitų vienos meninės disciplinos rėmus perlipančių projektų.

P. Vermeerschasui ir „Flat Earth Society“ kūrybai nesvetimas konceptualumas. 2011 m. kolektyvas įgyvendino idėją – „R.I.P“. Kaip jau galima spėti, tai glaudžiai siejosi su mirtimi. Ne, muzikantai neatlikinėjo anapilin iškeliavusių kompozitorių darbų. Jie patys „mirdavo“ čia pat scenoje. Kiekvienam kolektyvo nariui asmeniškai P. Vermeerschasas parašė laidotuvių kūrinį, kurį atlikdavo likę gyvi kolegos „mirusiam“ bendražygiui. Paskutinis likęs gyvas bigbendo narys atlieka requiem pat sau ir taip pat „numiršta“. Žiūrovas spokso į tuščią sceną. Bet po pauzės, sekdami katalikiškojo pasaulio tradicijomis, „Flat Earth Society“ nariai prisikelia finaliniam kūriniui.

Ir tai tikrai ne vienintelis Belgijos nenuoramų curriculum vitae esantis įrašas, priversiąs iš nuostabos kilstelėti antakius. Specialus kūrinys šimtųjų „Titaniko“ tragedijos metinių sukakčiai, albumas, dedikuotas velnio tuzinu laikomam skaičiui trylika, albumas „Answer Songs“, kuriame plokščiažemininkai pateikė savo atsakymus daugeliui puikiai pažįstamiems kūriniams („Song To The Siren“, „Should I stay or should I go“, „My funny Valentine“, „Poupée de cire“ ir kt.) ir dar daugybė kitų pačių beprotiškiausių projektų slepia spalvingasis „Flat Earth Society“ bigbendas.

Nors kolektyvas iš Belgijos griauna muzikinius kanonus ir pasižymi unikalia garsine prieiga, tačiau reguliariai atiduoda duoklę muzikos istorijai. „Flat Earth Society“ yra permąstę Luiso Armstrongo paveldą ir įamžino tai albume. Daug pagyrų susilaukė bigbendo projektas „Modernski“ (šis žodis tai Arnoldo Schoenbergo sugalvota pravardė Igoriui Stravinskiui), kuriame muzikantai atidavė pagarbą skirtingų epochų ir žanrų kompozitoriams: I. Stravinskiui, Scottui Joplinui, Mauricio Kageliui, Tomui Disseveltui, Robertui Burnsui ir Ennio Morricone. O prieš kelerius metus nepailstantys Belgijos nenuoramos įrašė albumą pavadinimu „Terms Of Embarrassment“, kuriame pateikė legendinio Franko Zappos kūrinių interpretacijas.

„Flat Earth Society“ – nutrūktgalviškas, visomis paletės spalvomis žėrintis muzikinis reiškinys, traukiantis ne tik užkietėjusių džiazo išpažinėjų, bet ir roko muziką garbinančių jaunuolių dėmesį. Į 18-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį atvykstantis savo gyvavimo dvidešimtmetį švenčiantis Belgijos kolektyvas pasiruošęs nustebinti net visko mačiusius bei girdėjusius melomanus. Sklinda kalbos, kad tarytum iš ugnikalnio besiveržianti bigbendo energija išties priverčia patikėti, jog Žemė yra plokščia. Būkite atsargūs!