-
Klaipėdoje prasideda septintoji Fotografijos šventė 7
18.20 val. fachverko salėje vyks pokalbis su Aleksandru Čekmeniovu (Ukraina). Susitikimo metu fotomenininkas pristatys savo naujausią fotografijų seriją „Kijevo piliečiai“ („Citizens of Kyiv“).
Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Septintoji Fotografijos šventė pradedama pristatant išskirtines parodas: Mirono Zowniro (Vokietija) fotografijų parodą „Outlaw“, A. Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų parodą „Lelijos“, Sergejaus Solonskio (Ukraina) fotografijų parodą „Nuojautų veidai“, Klaipėdos fotografijos rezidencijos ukrainiečių kūrėjų parodą „Zefyras. Permainų vėjas“, Ukrainos fotografų parodą „Karinis amuletas“ ir virtualioje erdvėje eksponuojamą Virgilijaus Skuodo fotografijų parodą „Paskirstymo punktas“.
M. Zowniro „Outlaw“
Pagrindinė šiemetės šventės fotografijų paroda – Vokietijos fotografo M.Zowniro paroda „Outlaw“ (liet. „Už įstatymo ribų“). Legendinis amerikiečių rašytojas Terry Southernas kažkada M.Zownirą pavadino „radikalios fotografijos poetu“. M. Zowniras – aštuntojo dešimtmečio pogrindžio kultūros ikona, įgijęs vieno iš labiausiai bekompromisių šiuolaikinių fotografų reputaciją. Jo egzistencialistinėje fotografijoje daugiausia dėmesio skiriama įvairių subkultūrų žmonėms. Autoriaus subjektas yra autsaideris, individualistas arba nelaimingo likimo žmogus.
Skausmingas, neapdorotas ir kartu nuoširdus fotografo požiūris į gyvenimą ir mirtį skurdžių lūšnynuose dažnai peržengia bendras padorumo ir gero skonio ribas ir, atrodo, pažeidžia meno institucijų kuriamus estetikos ir etikos standartus. Jo dažnai neaiškios ir šešėliuose skendinčios fotografijos žiūrovams pateikia stipraus nerimo ir nediskretiškus geismo, apsėstumo, beprotybės, baimės, mirties, vienatvės, smurto ir visuomenės pakraščių išdidumo vaizdus. Nors autoriaus fotografijos turi neabejotiną dokumentinę vertę, M. Zowniro darbai yra dviprasmiški, nepaiso lengvo skirstymo į kategorijas. Jo vaizdiniai žiūrovams kelia sunkiai suvokiamus dezorientacijos ir paslapties jausmus, iškeldami klausimus, o ne pateikdami atsakymus ar aiškią informaciją. Todėl įvairių formų cenzūra buvo dažna fotografo karjeros palydovė ir dėl to nesuskaičiuojami keisti užsakymai ir darbai šiam fotografui teikė pastovesnes pajamas nei meninė fotografija, kuri vos kažkiek leisdavo apmokėti sąskaitas, tačiau daugelio yra laikoma itin novatoriška.
A. Čekmeniovo „Lelijos“
Fotografija kaip valdžios ir kontrolės įrankis šiandien yra gana artikuliuota tema. Žinoma, kad vos išrasta fotografijos technologija netrukus buvo aktyviai taikoma studijuojant įvairias patologijas, tarp jų – ir psichiatrines.
Kai 1999 m. A. Čekmeniovui pavyko gauti leidimą apsilankyti Ovručio kaimo (Žitomiro apskritis Ukrainos šiaurėje) psichiatrijos ligoninėje, lydėdamas užsienio kolegą žurnalistą, jis, kaip įprastai, ėmė spalvota juostele fotografuoti ligoninės pacientų ir medicinos personalo gyvenimo sąlygas. Tačiau pojūtis, kad čia šis metodas nevisiškai veikia, privertė autorių tęsti paieškas. Atsakymą pasufleravo įprastas portreto fotografavimo būdas, kurį ir pritaikė serijoje „Lelijos“ (1999). „Ruošdamasis fotografuoti, staiga ant šaldytuvo pastebėjau ryškiai geltonų dirbtinių lelijų puokštę. Tada supratau, kokia turi būti serija. (...) Sodinau pacientus po vieną prie lango, daviau jiems tas dirbtines lelijas ir prašiau šypsotis“, – pasakojo A. Čekmeniovas. Fotografas neizoliuoja modelių nuo aplinkos, naudodamas neutralų foną, – fotografavo tiesiai gydyklos skyriuose, ir už kiekvienos nugaros matomas smalsių veidų choras. Kamera neregistravo ligos požymių – išties, tik autoriaus paaiškinimas apie serijos atsiradimo kontekstą ir keliuose kadruose matomi žmonės baltais chalatais išduoda, kad portretuose yra pacientai. Statiškos pozos, švelnus, be dramatiško kontrasto apšvietimas, pasikartojantis naivus atributas kompozicijoms suteikia kone evangelines konotacijas (nejučia prisidėjusias prie biblinio lelijos, kaip tyrumo ir palaiminimo įsikūnijimo, simboliškumo). Fotografo noras parodyti ne ligotų, palūžusių, su psichikos sutrikimais susidūrusių žmonių prigimtį, o visiems suprantamas universalias emocijas ir dėmesio poreikį suteikia „Lelijoms“ ypatingą humanistinį užtaisą.
S. Solonskio „Nuojautų veidai“
S. Solonskis (gim. 1957 m. Ukrainoje) – vienas iš Charkovo fotografijos mokyklos atstovų. Studijuodamas chemiją Charkovo valstybiniame universitete, jis lankė universiteto kino klubą ir pamažu susidomėjo fotografija. Po gana ilgų pavienių eksperimentų universiteto fotolaboratorijoje S.Solonskis pagaliau pasijuto gana užtikrintai, pradėjo viešai demonstruoti savo darbus ir devintojo dešimtmečio pabaigoje jo koliažai iškart sulaukė pripažinimo. Jo fotografijų siurrealistinė maniera, sustiprinta pabrėžtu kūniškumu, rezonavo su kitų Charkovo mokyklos menininkų kūryba. Kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija, S.Solonskis nustojo kurti koliažus. Jis matė, kad analogiški, rankomis sukurti koliažai vis dažniau lyginami su „Photoshop“ grafika, todėl atrodė atgyvenę arba nevertingi. Be to, jis greitai įsisavino grafikos programinę įrangą ir naudojo ją savo jau skaitmeninėse nuotraukose, skirtose tik draugų, mėgusių ir sekusių fotografą „Facebook“ tinkle, ratui.
COVID-19 pandemijos pradžioje S. Solonskis grįžo prie koliažo, šį kartą skaitmenine forma. Autoportretų fotografavimas studijos vienumoje ir iš to sekęs groteskiškas transformavimas autoriui buvo tam tikra terapija depresyvioje saviizoliacijos realybėje. Menas jam visada buvo būdas suvaldyti vidinį nerimą: jis dažnai fotografavo save per chaotišką ir nerimą keliantį dešimtąjį dešimtmetį, nes pats sau buvo lengviausiai pasiekiamas modelis. Ironiška savęs dekonstrukcija vėl tapo aktualia jo nuotaikų refleksija. Kadangi nespalvota analoginės fotografijos paletė jo nebevaržė, S.Solonskis eksperimentavo su įvairiais iškraipymų, tekstūrų ir spalvų tipais. Tačiau jo kompozicijose išliko monumentalumo pojūtis. Autorius neslepia savo intervencijų skaitmeninio pobūdžio: jo atvaizdų spalvos ir deformacijos yra perdėtai dirbtinės, taip prieštaraudamos jo paties kūno tikrovei. S.Solonskis kūniškumą įsivaizduoja kaip susidūrimą su Kitybe, kuri galiausiai yra tik žmogaus pasąmonės išraiška.
Ukrainos fotografų „Karo amuletas“
LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko kuruojamoje jungtinėje parodoje pristatomos keturių ukrainiečių fotografų – Sergejaus Melničenkos, Andrejaus Lomakino, Stanislavo Ostrouso ir Aleksejaus Charejaus – fotografijų serijos, kurias sieja karo Ukrainoje tema.
2014 m., po Euromaidano įvykių, Ukrainoje pradėjo rastis vis daugiau užtvarų, blokuojančių kelius. Stengdamiesi išvengti „tituškų“ provokacijų, aktyvistai konstravo įtvirtinimus iš padangų ir maišų, vėliau organizavosi į budėjimo būrius. Šis reiškinys tapo ne tik nuolatinio nerimo, kuriame šalis atsidūrė po revoliucijos, simboliu, bet ir pasirengimu gynybai.
Tuomet buvo sukurta pirmoji S. Melničenkos fotografijų serijos „Karinis komisariatas“ dalis. Prasidėjus antiteroristinei operacijai Donbase, logiška tąsa tapo antroji autoriaus serijos dalis su dvyniais. Anksčiau šaukimas į kariuomenę buvo pokštų ir antausių priežastis, o dabar tai tapo tiesioginiu kvietimu į karą. Tai yra prakeikta paprastų vaikinų, kurių Ukrainoje yra milijonai, istorija. Portretuose, padarytuose Mykolajevo miesto pakraščiuose, lyriškų peizažų fone, sukurtas ypatingas kiemo gyvenimo romantizmas. Derinant dvi serijos dalis, bendras vaizdas tampa tarsi vaikų karo žaidimu, statant tvirtoves ir barikadas. Kūrinius įrėminantys kariniai ženkleliai ir emblemos taip pat yra ritualinių žaidimų dalis, skaudžiai tikrovei suteikianti ypatingą simbolinę prasmę.
A. Lomakinas savo fotografijos projekte „Amuletas“, kurtame 2015 m., po Rusijos invazijos į Krymą ir Rytų Ukrainą, nagrinėjo ukrainiečių ginklavimosi temą. Tuo metu apie savo seriją autorius rašė: „Šiuo metu ginklas yra įprastas daiktas ukrainiečių rankose. Tačiau dar pernai nė vienas iš tų, kurie dabar nusipirko šautuvus, negalėjo įsivaizduoti, kad savo namuose turės šaunamąjį ginklą. Dabar jie visi palaiko prekybą ginklais ir teisėtai juos naudoja savigynai. Panašu, kad šaunamasis ginklas yra moderni amuleto versija, suteikianti jo savininkui papildomų galių. Ne visi jaučiasi patogiai, taikydamiesi ir šaudydami į agresorių, tačiau visi jaučiasi saugesni turėdami ginklą.“ Taip apie savo seriją autorius rašė 2015 m., o jo prognozės tapo tragiška realybe šių metų vasario 24-ąją. Dabar visiškai akivaizdu, kad tiek civilių žmonių, tiek šalies ginklavimasis agresyvaus kaimyno akivaizdoje yra būtina sąlyga ginant savo šalies suverenumą ir laisvę.
Apie prasidėjusį karą Ukrainoje savo fotografijų serijoje kalba ir fotografas A.Charejus. Pastaruosius septynerius metus autorius yra tiesiogiai susijęs su fotografija – fotografuoja kūrybinėms agentūroms, vykdo savo asmeninius kūrybinius fotografijos projektus, be to, yra Kijevo visuomeninės organizacijos „Vaiko teisių apsauga“ narys. Tik prasidėjus karui Ukrainoje, Aleksejus nedvejodamas užsirašė į Kijevo teritorinės gynybos gretas. Pirmomis karo dienomis laukė paskirstymo, buvo apmokytas elgtis su ginklais ir suteikti pirmąją pagalbą. Dalyvavo organizuojant patikros punktus vienoje iš pagrindinių Kijevo gynybos sričių. Kardinaliai pasikeitus gyvenimui, sudėtingose ir pavojingose situacijose jis fotografuoja. Fotografuoja aplinką, karo baisumus, jį supančius žmones ir ginklo brolius. Kiek leidžia dabartinė situacija, Aleksejus rodo ir savo naujausią fotografijų seriją „Asmeninis Vergilijus“.
Trijų rezidenčių paroda
Menininkų rezidencijų programos, kaip viena iš Klaipėdos kultūros strategijos krypčių, yra svarbios ne tik miesto gyvybingumui palaikyti, patrauklumui didinti, bet ir menininkams bei miesto bendruomenėms. LFS Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę ir stiprinti kūrybinių mainų platformą, nuo 2019 m. vykdo fotografijos rezidencijų programą. Į rezidencijas kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių fotomenininkai ar menininkai, savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją. Jų prašoma kurti su vietiniu kontekstu susijusiomis temomis, atsižvelgti į miesto specifiką ir aktualijas, skatinamas rezidentų bendradarbiavimas su vietiniais menininkais, jų įtraukimas į kūrybinius procesus.
Šiemet rezidencijoje lankėsi ir kūrė fotografės iš Ukrainos: Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Saienko. Parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“ pristatomi fotografių kūrybos rezultatai, kuriuose išreiškiamos dabartinės situacijos Ukrainoje refleksijos, asmeninės skaudžių patirčių interpretacijos.
V. Skuodo „Paskirstymo punktas“
2019 m. pradžioje LFS Klaipėdos skyrius Charkove organizavo Klaipėdos fotografų parodas. Jos buvo pristatytos šiuolaikinio meno centre „Yermilov Center“ ir galerijoje „Come In“. Šio vizito metu fotografas V.Skuodas turėjo galimybę susitikti su Ukrainos kariais savanoriais. Virtualioje parodoje pristatoma serija fotografijų, kuriose autorius užfiksavo Ukrainos antiteroristinės operacijos (ATO) savanorių karių paskirstymo punktą Charkove.
Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Parodas organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, kuratorius – D.Vaičekauskas, Fotografijos šventės partneris – KKKC.
Parodos veiks iki gruodžio 11 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.
-
Uostamiestyje – šeštoji Fotografijos šventė
Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Šeštoji Fotografijos šventė pradedama pristatant net šešias parodas: Arturo Valiaugos ir Lino Liandzbergio parodą „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“, Klaipėdos fotografijos rezidencijos kūrėjų parodą „Zefyras“ / „Zephyr“, Juozapo Kalniaus fotografijų parodą „Tirpstanti Klaipėda“, Ukrainos menininkės AntiGonna parodą „Velniai“, Tomo Tereko fotografijų parodą „ISOliacija“ ir virtualioje erdvėje eksponuojamą Vaclovo Strauko fotografijų parodą „Neringos kopos“.
Ekskursijos ir susitikimai
Šeštadienį 16 val. fotografijos aistruoliai kviečiami į Fotografijos šventės paralelinės programos renginį, kurio metu vyks fotografo T.Tereko autorinė ekskursija po jo darbų parodą „ISOliacija“, šventės parodų kuratorius Darius Vaičekauskas ves kuratorinę ekskursiją po Klaipėdos fotografijos rezidencijos kūrėjų parodą „Zefyras“ / „Zephyr“, vyks susitikimas su AntiGonna – menininkė pristatys savo kūrybą, demonstruos fragmentus iš filmavimo proceso, būsimų filmų anonsus, pasakos apie savo darbo kryptį ir metodus. Susitikimo metu bus parodytas autorės trumpametražis filmas „Skaidri oda“ („Lucid Skin“), reprezentavęs Ukrainą festivaliuose „Vienna PFFV Festival 2021“, „International Queer Film Festival Playa del Carmen 2021“, „FINNOF International Festival of New Non Fiction Narratives“.
Šeštoji Fotografijos šventė pradedama pristatant net šešias parodas.
Viešų vaizdų privatūs gyvenimai
Vieši vaizdai – kaip žmogaus ir jo aplinkos sąveikos rezultatas – formuoja savivoką ir pasaulėjautą. Tai galima jausti, pamatyti ar pamatuoti tuo, kas lieka vaizdo laikmenoje kaip potėpis, spalva, šviesos atmintis ar rytojaus nuojauta. Vaizdas kuria ir identifikuoja viešas teritorijas, kuriose skleidžiasi privataus gyvenimo patirčių, laiko ir atminties ženklai. Fotografijos sustabdyta vieša realybė yra jau mirusi praeityje. Jos dokumentalumas nykstančioje laikmenoje atgyja kaip tapybos raiška, tikrovės privataus emocinio patyrimo momentas. Parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ vaizdinis naratyvas plėtojamas L.Liandzbergio tapybos darbų ir A.Valiaugos fotografijų sąveikos kontekste.
L.Liandzbergis kūryboje grįžta prie natūros ir giliau tyrinėja akimirkos svarbą, realų gyvenimą įprasminančius ženklus ar simbolius, konkrečią vietovę ir tikrus paveikslų veikėjus. Savo darbais tapytojas analizuoja buitinių situacijų akimirkos efemeriškumą. Daugelyje naujosios serijos paveikslų ryškėja fotografijos įtaka ir jos bruožai: negatyvo efektas, telefono kamera pagauta kasdienė situacija, fragmentiškumas ir momentiškumas. Naujuose kūriniuose vyrauja realybėje užfiksuoti vaizdiniai.
A.Valiaugos atramos taškas – socialinės tapatybės tyrinėjimas. Autoriui būdingas atviras, sąmoningas ir kritinis žvilgsnis į šiuolaikybę, temos, formos, spalvos ir laiko pojūčio kaita. Bendras menininko vizualinių tyrimų vardiklis yra kintanti sociokultūrinė situacija ir personažų būsenos joje.
J.Kalniaus „Tirpstanti Klaipėda“
Fotografijos šventėse visuomet yra aktualizuojama ir vietinių fotografų kūryba. Šiemet pristatoma fotomenininko J.Kalniaus fotografijų paroda „Tirpstanti Klaipėda“. Šiuo projektu autorius siekia meninėmis priemonėmis atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių̨ dienų̨ besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, t. y. kalbama apie jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą.
„Karas įvyko ne vakar, nuo jo pabaigos praėjo 74 metai... Fotografijų ciklą „Tirpstanti Klaipėda“ inspiravo keli mieste šiuo metu vykstantys reiškiniai. Pirmiausia – teritorija Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžoje, priešais KKKC Parodų rūmus. Čia prieš kelerius metus bandyta statyti pastatą, bet, atkasus dar Antrojo pasaulinio karo metu suniokotų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį reikšmingą archeologinį objektą, darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo. Dabar ši vieta, kur anksčiau žaliavo pieva, virto baisiu šabakštynu, aptvertu nuo vėjo nuolat griūvančia skardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir kita augmenija. Miesto tarnybos vis remontuoja griūvančią tvorą, bet ne grunte paliktą duobę, kur susiformavo vandens telkinys. Klaipėdos verslo struktūrų, taip pat ir uosto nekontroliuojamas veržimasis į miestą, savo sprendimais tiesiogiai naikinant paveldą, ir net pietinės Klaipėdos dalies savotiška erozija verčia susimąstyti ir fiksuoti šį procesą fotografijose“, – projektą pristatė J.Kalnius.
Lėtam irimo procesui fiksuoti autorius pasirinko lėtą fotografiją, vadinamąją slow photograpy – tiesioginį pozityvą į 24 X 30 cm formato sidabro želatinos popierių. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas rodo veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save. Prisimenant, kad fotografija gimė miesto gatvių labirinte ir iki šiol vystosi kartu su architektūrinėmis miestų erdvėmis, bandoma plačiajai visuomenei informatyviai, estetiškai ir suprantamai vizualizuoti šią problemą.
AntiGonna paroda „Velniai“
Subversyvūs menininkės AntiGonna kūriniai meta iššūkį įvairaus lygio patriarchaliniam smurtui ir yra bene drąsiausias meninis eksperimentas šiuolaikinio Ukrainos meno lauke. AntiGonna meninė praktika yra toksiška socialinių opų mizanscena, atsirandanti dėl latentinių traumų ir neišsipildžiusių troškimų, su viešajame lauke viešpataujančiomis baimėmis ir iškrypimais, tabu ir draudimais. Jos menas įgauna įvairias formas: ji atlieka savitus performansus ir režisuoja videokūrinius, dirba kaip trash modelis kitų autorių darbuose, savo kūryboje jungia fotografijos, tapybos ir instaliacijos medijas. Savo kūryboje autorė demonstruoja transgresyvias seksualines strategijas, naudodama ir perinterpretuodama asmeninę traumuotą patirtį, stigmatizuodama socialines ydas ir neteisybę kito – silpno, nuolankaus, išsigimusio, pažeminto – atžvilgiu. Per radikalų skausmo ir ekstazės vaizdavimą AntiGonna tarytum išlaisvina nutylimas temas ir kviečia nuoširdžiai diskutuoti apie jas.
Dalis parodoje „Velniai“ pristatomų kūrinių sukurti Klaipėdoje fotografijos rezidencijos metu. Parodoje nerekomenduojama lankytis vaikams ar nepilnamečiams.
T.Tereko „ISOliacija“
Fotomenininkas T.Terekas pristatys fotografijų projektą, inspiruotą karantino ir analizuojantį jo sukeltas pasekmes – vienišumo, atskirties, baimės, neapibrėžtumo jausmą.
„Pirmojo karantino mėnesius tam, kad negalvočiau apie nežinomybę, kurią atnešė pandemija, sugalvojau kasdienę rutiną-ritualą – klijuoti lipnia juosta ant lango įvairius objektus ir žodžius – kaip žinutę pasauliui apie savo vienatvę. Organiškai atsirado noras viską fiksuoti – lyg kurti karantino dienoraštį. Naudojau seną vidutinio formato kamerą ir seną fotopopierių, todėl fotografavimo procesas kartais trukdavo net iki keturių valandų. Kaip ir laikas, pandemijos metu slenkantis lėtai ir ilgai. Langas virto tarpininku tarp manęs ir pasaulio, beveik kasdien pradėjau rengti tarsi nedidelius performansus. Neretai pro šalį praeinantys žmonės pastebėdavo mano žinutes – kas nusišypsodavo, kas fotografuodavo, o kas baksnodavo pirštais. Tai buvo lyg nebyli komunikacija. Mano darbuose yra nemažai ironijos, vis dėlto ne toks rimtas požiūris į viską mums padeda gyventi ir išgyventi izoliaciją. Parodos pavadinimas „ISOliacija“ susideda iš angliško termino ISO (skaičius, nusakantis juostos arba jutiklio jautrumą šviesai) ir lietuviško žodžio „izoliacija“, kuris turi materialią reikšmę – lipni juosta ar izoliacija karantino metu. Taigi „ISOliacija“– tai baimė, vienatvė, pakitusi kasdienybė ir sulėtėjęs gyvenimo ritmas“, – apie savo projektą pasakojo T.Terekas.
Rezidentų „Zefyras“ / „Zephyr“
Menininkų rezidencijų programos, kaip viena iš Klaipėdos kultūros strategijos krypčių, yra svarbios ne tik miesto gyvybingumui palaikyti, patrauklumui didinti, bet ir menininkams bei miesto bendruomenėms. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę ir stiprinti kūrybinių mainų platformą, nuo 2019 m. pradėjo vykdyti fotografijos rezidencijų programą. Į rezidencijas kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių fotomenininkai ar menininkai, savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją. Jų prašoma kurti su vietos kontekstu susijusiomis temomis, atsižvelgti į miesto specifiką ir aktualijas, skatinamas rezidentų bendradarbiavimas su vietiniais menininkais, jų įtraukimas į kūrybinius procesus. Siekdama kokybiškai vykdyti programą, rezidencija bendradarbiauja su kitomis Europos ir Lietuvos rezidencijomis, domisi jų gerąja praktika, dalijasi patirtimi.
Parodoje „Zefyras“ / „Zephyr“ pristatomi 2019–2021 m. vykusių rezidencijų dalyvių kūrybos rezultatai. Parodoje dalyvauja kūrėjai Andrey Boyko, Igoris Chekachkovas, Artemas Humilevskyi’s, Sasha Kurmaszas, Anastasia Leonova, Sergey Melnitchenka, Elena Morozova, Stanislavas Ostrousas (Ukraina), T.Terekas, Artūras Šeštokas, J.Kalnius (Lietuva).
V.Strauko „Neringos kopos“
Šviesaus atminimo fotomenininkui V.Straukui (1923–2017) už fotografijų ciklą „Kopos“ (1975) šiemet buvo skirta Neringos savivaldybės mero fotografijos premija. V.Strauko kandidatūrą premijai teikė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
V.Straukas – daugybę apdovanojimų pelnęs fotomenininkas, vienas iš pirmųjų LTSR fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) narių, priskiriamas žinomiausiems Lietuvos fotografijos mokyklos atstovams. Šio fotografo darbai užima žymią vietą Lietuvos fotografijos istorijoje.
V.Strauko kūryba priskiriama Lietuvos fotografijos lyrinio realizmo ir humanizmo krypčiai. Kad ir kokią temą pasirinktų autorius, savo kūriniuose jis visada siekė atskleisti žmogaus ir gamtos grožį, jų dermę. Tai darė labai jautriai, su didžiule atida ir meile. Beveik viso savo gyvenimo kūrybą V.Straukas skyrė Klaipėdos miestui, Neringai, pajūriui, visame pasaulyje garsindamas šį kraštą ir Lietuvą, neabejotinai daug prisidėdamas prie šalies fotografijos populiarinimo.
Įprasmindamas šį svarbų ir prasmingą apdovanojimą, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius sukūrė virtualią V.Strauko fotografijų parodą „Neringos kopos“. Parodą apžiūrėti galima čia: www.photoklaipeda.lt/vt/vstraukas/.
Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė ir Ukrainos kultūros fondas. Parodų kuratorius – D.Vaičekauskas.
Fotografijos šventės parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki gruodžio 12 d.
-
Penktoji Fotografijos šventė Klaipėdoje pažers parodų 2
Pirmajame Fotografijos šventės etape pristatomos trys autorinės parodos: Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų paroda „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės darbų paroda „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko fotografijų paroda „Paskutinė“.
A. Čekmeniovo „Užmiršta žemė“
A.Čekmeniovas užsiima fotografija jau daugiau nei tris dešimtmečius. Jis sukūrė įspūdingų kūrinių ir jų ciklų, kuriuose užfiksuota socialinio audinio pokyčių ir lūžių dinamika, lėmusi socialinį ir kultūrinį Ukrainos kraštovaizdį nuo jos nepriklausomybės pradžios. Tačiau pirmos asmeninės Aleksandro parodos buvo atidarytos kitur, daugiausia Europoje – savo gimtinėje jis pradėjo garsėti tik po 2010 m. Tai susiję su jo fotografijų knygų „Donbasas“ (2011) ir „Pasas“ (2017) išleidimu (simptomiška, kad irgi užsienyje). Jose – ilgametė Donecko ir Luhansko apskričių Ukrainos rytuose gyvenimo dokumentacija. Knygose publikuoti autoriaus fotografijų projektai sukurti ar pradėti XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. Be abejo, tik dešimtmečiu vėliau kilęs susidomėjimas šiais projektais sietinas su šalyje prasidėjusio karinio konflikto nuojauta, reakcija į jį, bandymais suprasti jo priežastis ir ryšį su praeitimi.
Bendras Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) projektas – paroda „Užmiršta žemė“, pristatanti tik nedidelę A.Čekmeniovo darbų retrospektyvą, vyks dviejose vietose: Kultūrų komunikacijų centre Klaipėdoje ir meno galerijoje Šiauliuose. Parodos kuratoriai Darius Vaičekauskas ir Sergejus Lebedinskis siekia parodyti, kad A.Čekmeniovo kūryba yra daugiau nei pokolonijinis metraštis. Joje aiškiai keliamas klausimas dėl socialiai angažuotos dokumentikos esmės, dėl fotografo ir žiūrovo atsakomybės.
Pirmoje plačioje A.Čekmeniovo darbų publikacijoje 1996 m. Kijevo „Fotografijos reviu“ žurnale dailininkas ir kritikas Aleksandras Liapinas konstatavo, jog fotografo gimtasis Luhanskas, vienas stambiausių Donbaso centrų, daugeliui lieka terra incognita. Per ketvirtį šimtmečio padėtis nedaug tepasikeitė, ir nuvalkiota frazė „suprasti Ukrainos rytus“ dar labiau pabrėžia negyjantį lūžį, skiriantį visuomenę į „mus“ ir „juos“.
Vidinio kolonizavimo situacijoje svarbus šališkas, neabejingas požiūris, kai autorius įsiliejęs į konkretų kontekstą ir giliai jį perpranta. Šiuo principu vadovaujasi A.Čekmeniovas.
Gimęs darbininkų šeimoje ir įgijęs liejimo techniko išsilavinimą, fotografas puikiai pažįsta problemą, kai milžiniška šalies gyventojų dalis yra tarsi nematoma. Fotografuodamas benamius, šachtininkus ir deklasuotus asmenis minimaliu atstumu, jis atliepia žmogaus prieš kamerą pažeidžiamumą savo atvirumu. Nors Aleksandras paprastai kadre nesirodo, tačiau tai, kad jam dažnai pozuojama, akivaizdžiai rodo autoriaus buvimą. Jis visada ieško tiesioginio kontakto. Jį domina asmeninės, ne anoniminės istorijos. Ir jis jas pateikia taip apčiuopiamai, kad rėkiančio užfiksuotų momentų marginalumo neįmanoma ignoruoti ir vertinti kaip duotybės. Su tuo kontrastuojantis fotografo natūralumas ir įprotis būti sulaukėjimo ir skausmo aplinkoje kelia vidinį šiurpulį.
Bendraujant ir pažįstant
XX a. pabaigos A.Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas. Nepatraukli gyvenimo stichija jo fotografijose sukelia veikiau atgrasų ar anekdotinį efektą nei užuojautą. Fotografo herojai yra tokie gyvi ir kupini vidinės laisvės, kad, regis, visai nereikalauja užuojautos. Jų mikroistorijos, sujungtos į nespalvotą „Luhansko“ seriją (1992–1997), liudija veikiau apie gyvenimo perteklių nei apie jo stygių ir silpnumą.
Logiškas švytuoklės judesys nuo pertekliaus absurdo prie kito kraštutinumo yra serija „Greitoji pagalba“ (1994–1995). Važiuodamas kartu su greitosios pagalbos brigada, A.Čekmeniovas iš arti fotografavo buitinių tragedijų kaleidoskopą – sumaitotus kūnus, po muštynių sutinusius veidus, užpuolimų, žudynių, avarijų vietas, – neprarasdamas empatijos tam, ką fotografuoja.
Iš serijos „AmeriCANa“. / Arūno Kulikausko nuotr.
Serijos „Gatvių žmonės“ (1994–1999), fotografuotos daugiausia Luhanske ir Kijeve, nuotraukose į akis ypač krenta tyčinės pozos: A.Čekmeniovo „gatvių žmonės“ kartais atrodo lyg nerangūs paminklai patys sau, lyg tyčia ironizuojantys dėl savo juokingumo.
Gyvenimo absurdo pojūtis dar stipresnis „Velykų“ serijoje (1994–2017), kurios vitališkumas stebina, viena vertus, groteskine išraiška, kita vertus, giliai archajiška gyvybės ir mirties kaimynyste.
A.Čekmeniovas formuoja savotišką antikatalogą, registruojantį visus iš kolektyvinės sąmonės išstumiamus reiškinius ir daiktus. Tokiu antikatalogu tapo projektas „Pasas“ (1995), kuriame fotografui periferija virto neretušuotos tiesos prieglobsčiu.
Greitų, per vieną ar dvi dienas nufotografuotų serijų A.Čekmeniovo kūryboje nėra (išskyrus porą atvejų), o kai kurios fotografuotos daug metų. Bemaž du dešimtmečius fotografas skyrė projektui „Donbasas“ (1994–2011), kuriame dokumentavo šachtininkų kasdienybę, nuotraukoms suteikdamas tarsi nederamo katastrofiškomis darbo ir buities sąlygomis poetiškumo.
Rio. / Arūno Kulikausko nuotr.
Pagrindiniai projekto „Žmonės“ (1993–2017) veikėjai – elgetos, benamiai, kiemsargiai – Aleksandrui nėra sausos demografinės statistikos pavyzdžiai. „Reikia klausti apie tai, kas už jų nugaros. Surenki gyvenimo istorijas ir tik po to spaudi mygtuką“, – sakė jis.
Realybę prisijaukinantis meninis kodas užima vis daugiau vietos ir vėlesniuose A.Čekmeniovo darbuose, skirtuose dramatiškiems 2014 m. žiemos įvykiams (serijos „Euromaidanas“ ir „Karai“) bei karo veiksmų Ukrainos rytuose pasekmėms (projektai „Karo suniokota“, 2014–2015, „Karas Donbase“, 2014–2016).
Anot MOKSOP darbuotojos Oleksandros Osadchos, visiems A.Čekmeniovo projektams būdinga socialinė tematika, jis aktyviai taiko „pastatyminį“ portreto kūrimo būdą, su kontekstu dirba iš dalyvio, o ne iš pašalinio stebėtojo pozicijos. Visi šie metodai remiasi siekiu bendraujant ir pažįstant suprasti tuos, kas atsiduria „akloje“ reprezentacijos zonoje, kieno egzistavimas šalia mūsų bemaž permatomas. Jo projektai dažniausiai melancholiški, kadangi kuriami suvokiant greitą laiko tėkmę ir tai, kad sunku priešintis užmarščiai. Tačiau norą išsaugoti žmones, daiktus, istoriją lemia ne neapibrėžta nostalgija: jį formuoja gilus dėmesys aplinkiniams, kolektyvinės ir individualios atminties svarbos suvokimas bei dovana, kurią prancūzų filosofas Jeanas Lucas Nancy pavadino „laisvės patirtimi“ – tai laisvė, pasidalyta su kitais.
V. Bubelytės „Monospektaklis kitaip“
V.Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais – vaizdu ir kūnu. Šioje parodoje rodomi pastarųjų metų V.Bubelytės darbai, dauguma sukurti 2019 m., naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja autorės antrajam kūrybos etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme. Pirmiausia todėl, kad kūnas šiuosyk išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų – patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. Anot menotyrininkės Monikos Krištopaitytės, V.Bubelytė net ir kūrybos pradžioje nestatė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, tarsi įgijome nesąmoningą grožio lūkestį, kuris veikė ir tebeveikia žiūrėjimo pobūdį. Laimė, kad bent vyresnėms moterims grožio klausimu yra duoti atlaidai.
Iš serijos „AmeriCANa“. / Arūno Kulikausko nuotr.
Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę V.Bubelytės 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmajam etapui labiau tinka žodis „tyrinėjimas“, antrajam – „pasakojimas“. Pirmajam – „poezija“, antrajam – „proza“. Ankstyvąja kūryba ji pakeitė nuogos moters vaizdavimo ikonografiją, atkakliu žvilgsniu nužvelgdama žiūrinčiuosius, vėliau žiūrovus beveik pamiršo ir užsiėmė sau įdomesniais reikalais.
Bendra lieka tai, kad V.Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių. Atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę. Kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu. Ir anksčiau, ir dabar V.Bubelytė išlieka unikalus atvejis, dabartinės fotografijos pasakoja apie susigyvenimą su savimi ir apie tai, kad save nustebinti nėra lengva. Tačiau pakeliui galima pasimėgauti paradokso ir ironijos malonumais. Kūno kalbos galimybės čia atrodo beribės.
A. Kulikausko „Paskutinė“
A.Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, buvo senojo Žaliakalnio vaikas. Draugo patarti, tėvai smarkų ir labai aktyvų berniuką išleido mokytis į J.Naujalio meno mokyklą. Tai buvo geriausia tėvų pastanga savo vaiko ateities labui.
Meno mokykloje Arūno aktyvumas buvo nukreiptas kūrybos linkme. Dėstė puikūs, patyrę, išmintingi pedagogai. Kai kurie iš jų dar buvo senieji, smetoninio Kauno inteligentai. Dėstė Česlovas Kontrimas, Algirdas Lukštas, Janina Kontrimienė ir kiti. Vasaromis mokytojai išsiveždavo vaikus į žygius – piešimo praktikas 0 plaukdavo baidarėmis, nakvodavo palapinėse, piešdavo gryname ore iš natūros.
Vėliau A.Kulikauskas studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį miestą, nes, jo žodžiais, „ir Kaunui reikėjo protingų žmonių“. Kaune Arūnas gyveno bohemišką gyvenimą, Profsąjungų rūmuose mokė vaikus fotografijos ir pats intensyviai fotografavo. Tuo laikotarpiu jis subūrė neformalią, avangardinę penkių draugų, kurių kūryba prieštaravo nusistovėjusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, grupę. Arūnas jai vadovavo, o nariai buvo G.Stulgaitis, S.Paukštys, V.Dragūnas ir vėliau prisijungęs G.Liagas.
Jų požiūris į fotografiją tapo dalimi to, kas vėliau menotyrininkų buvo įvardyta „nuobodulio estetika“. Bohemiškumas ir maištingumas buvo pagrindiniai varikliai. Maištingumas teikė šiek tiek prasmės slogiai egzistencijai.
A.Kulikauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko į JAV. Jis stačia galva puolė į Niujorko gyvenimą ir gyveno jame 22 metus. Jo teigimu, „gyvenimas šiame mieste buvo visavertis. Maištauti nebuvo jokio reikalo ir nebuvo prieš ką. Reikėjo išsiaiškinti, kas esi pats. Niujorkas yra dinamiškas, dosnus ir atviras kiekvienam, o ypač kūrybos žmonėms. Tai vieta ne draskymuisi, o darbui“.
Po ilgų gyvenimo ir nuotykių metų Niujorke, kur susidraugavo su poetu ir filmininku Jonu Meku, juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiu, filosofu Rolandu Andrijausku, Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankęs gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenęs Rio de Žaneire, Altajuje ir Seule, 2012 m. A.Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Samantonių kaime Ukmergės rajone ir pradėjo ten kurti gyvenimą nuo pradžių: nuo namo pamatų liejimo savo rankomis, nuo trijų avių ir penkių vištų, su vandeniu iš šulinio, su dideliu džiaugsmu ir viltimi, kad vaikams irgi patiks. Neskubant.
Trys vienos ekspozicijos ašys
A.Kulikauskas yra laisvai samdomas menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1982 m. Beveik visą jo kūrybos srautą galima pamatyti internete: https://www.flickr.com/photos/arunas/albums.
Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A.Kulikausko kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu – skirtingo požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir J.Meko įkurtos „Antologijos“ (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos, fotoobjektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijos ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje ir lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo.
„Paskutinėje“ parodoje A.Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Veikiau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; 20 metų kūrybos laikotarpis gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą.
Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011). / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.
Pirma, „Paskutinė“ paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir papildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama paroda.
Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda. Joje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į parodą autorius įtrauks tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, turėjo įtakos, buvo ir kūrė šalia. Todėl žiūrovai tegul nenustemba parodoje pamatę ne tik A.Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.
Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011). / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.
Pirmą kartą A.Kulikauskas rengia didelės apimties savo darbų parodą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra senas, seno sukirpimo maištininkas, todėl jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti teisingai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.
Visos trys parodos veiks iki gruodžio 13 d.
Kiti penktosios Fotografijos šventės renginiai – naujos parodos, susitikimai, paskaitos – numatyti gruodžio 17 ir18 dienomis.
Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011). / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.
Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.