Kitokios vyriškumo paieškos

Per savo karjerą F. Ozonas į ekraną atvedė daug stiprių moterų. Karjeros pradžioje jis jau dirbo su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Catherine Deneuve, Isabelle Huppert ir Charlotte Rampling. Catherine Deneuve, sakoma, net bandė aikštelėje motiniškai globoti režisierių, kuris sugebėjo laviruoti dirbamas su kino divomis. Praėjus 20-čiai metų nuo F. Ozono karjeros pradžios, su filmu „Ačiū Dievui“ jis atsigręžė į vyrus.

„Mano pradinė idėja buvo sukurti filmą apie vyrų trapumą. Į kino ekraną atvedžiau daug stiprių moterų veikėjų, todėl šį kartą norėjau atsukti žvilgsnį į vyrus, kurie akivaizdžiai kenčia ir yra jautrūs – tai, ką dažniausiai priskiriame moteriškajai lyčiai. Pirminis filmo pavadinimo variantas iš tiesų buvo „Verkiantis vyras“, – pasakojo režisierius.

Taip netikėtai jis apsilankė asociacijos „Išlaisvintas žodis“ (La Parole Libérée) internetiniame puslapyje, kuriame savo liudijimus skelbė nuo Lione dirbusio kunigo Bernardo Preynato vaikystėje nukentėję vyrai. Sukrėstas šių pasakojimų, režisierius susisiekė su Alexandru, aistringai tikinčiu kataliku, po 30-ies metų nusprendusiu nutraukti tylą. „Siekdamas teisingumo užsispyręs Alexandreֹ’as vienas pats pradėjo kovą su Bažnyčios institucija, o vėliau paskatino ir kitas aukas nebesislėpti. Mane sujaudino procesas, kuriame viešas Alexandre’o prisipažinimas suteikė visiems drąsos pradėti viešai dorotis su trauma,“ – teigė F. Ozonas.

Didžiausių kino leidinių pagyros

Po tarptautinės filmo premjeros Berlyne „Ačiū Dievui“ susilaukė puikių kino kritikų atsiliepimų ir buvo lyginamas su 2015 m. „Oskaro“ už geriausią metų filmą laimėtoju „Sensacija“ (Spotlight, 2015). „Indiewire“ kino kritikas Davidas Ehrlichas rašė: „F. Ozonas gal ir yra geriausiai žinomas dėl savo keistokų trilerių, bet „Ačiū Dievui“ prikala katalikų Bažnyčią prie kryžiaus.“ Tęsdamas, kritikas pridūrė, kad filmas parodo „tvirtą kasdieninį heroizmą.“

„Tai – filmas apie socialinį teisingumą, sukurtas tikslingai – kalbantis tvirtai ir tyliai. Įtikinamai suvaidintas, elegantiškai nufilmuotas, ryškiai sumontuotas, išlaikydamas tankų, procedūrinį, į priekį vedantį veiksmą, keičiantis naratyvinę estafetę tarp trijų suaugusių vyrų, kurie žengia sunkų žingsnį kalbėdami apie savo vaikystės patirtį,“ – rašė vienas įtakingiausių pasaulio kino leidinių „The Hollywood Reporter“.

Itin produktyvus, kone kasmet žiūrovams po naują filmą pristatantis kino kūrėjas ir toliau nesiliauja stebinęs publikos – po tokių filmų kaip „Provokuojantys užrašai“, „Jauna ir graži“, „Nauja draugė“ jis nutarė papasakoti subtilią, santūrią istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo žaizdas.

Vasario 3 d. kino teatro „Pasaka“ žiūrovų laukia naujausias F. Ozono darbas „Francas“ (Frantz, 2016) – užburiantis melancholiško grožio pasakojimas apie praradimą, gedulą ir ryžtą pradėti gyvenimą iš naujo.

„Francas“ nukelia žiūrovus į mažą Vokietijos miestelį dvidešimto amžiaus pradžioje. Ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Jo palikimas – gyvos ir pulsuojančios žaizdos, pažeminimo ir netekties jausmas. Ana (Paula Beer) gyvena kartu su mūšyje žuvusio sužadėtinio Franco tėvais. Gedinti jauna moteris kasdien lanko mylimojo kapą. Čia vieną dieną ji sutinka paslaptingą prancūzą Adrianą (Pierre Niney, žiūrovams pažįstamas iš filmo „Yves Saint Laurent“, 2014), prisistatantį Franco draugu.

Svetimšalio pasirodymas miestelyje kelia vietinių nepasitenkinimą – kiekvienas prancūzas regimas kaip priešas – tačiau sūnaus netektį sunkiai išgyvenantiems tėvams jis tampa netikėta atrama ir paguoda, o tarp Adriano ir Anos ima megztis romantiški jausmai.

Kino kritikai itin palankiai sutiko naujausią Ozono darbą, pabrėždami režisūrinę brandą, ambicingą, kompleksišką siužetą. „Francas“ yra geriausias pastarųjų metų F. Ozono filmas“ – rašo „Indiewire“. „Brandus, žanrų pastišą peržengiantis, intelektualiai stimuliuojantis ir emociškai įtaigus darbas,“ – reziumuoja „Screendaily“. Itin palankių vertinimų sulaukė aktorių darbas, ypač kylančios vokiečių kino žvaigždės P. Beer pasirodymas filme, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje įvertintas Marcello Mastroianni geriausio debiutanto apdovanojimu.

Juodai baltas, 35 mm juosta nufilmuotas „Francas“ sukurtas pagal Maurice‘o Rostando pjesę, ekranizuotą 1932 m. Ernsto Lubitscho dramoje „Sulaužyta lopšinė“ (Broken Lullaby). Pirmojoje filmo dalyje F. Ozonas gan nuosekliai remiasi originaliais kūriniais, tačiau antrojoje pusėje kūrybiškai pratęsia, interpretuoja ir pasiūlo savitą, ozonišką klasikinių kūrinių versiją. Apgaulingai paprastas siužetas įgyja netikėtų vingių ir subtilių poteksčių, išryškėja charakterių daugiasluoksniškumas. „France“ atsiskleidžia režisieriaus gebėjimas įdėmiai tirti sudėtingas gedulo, nepasitikėjimo, susvetimėjimo temas, sudėtingus dviejų šalių santykius perteikiant jautriai ir grakščiai papasakota dviejų žmonių istorija.