Sukrėtė viena scena
Pasibaigus „Kauno teatrų pavasario“ festivaliui, kuriame rodytas Oliverio Frljićiaus režisuotas LNDT spektaklis „Metamorfozė“, „Kauno dienos“ redakcija sulaukė spektaklio žiūrovės Danguolės laiško. Moteris piktinosi viena „Metamorfozėje“ matyta scena.
„Spekaklyje buvo ir visiškų nuogybių, ir tokių provokuojančių užrašų kaip „Linkime laimingo atominio karo“, ir panašiai, tačiau mane labiausiai sukrėtė filmuota spektaklio scena, kurioje stambiu planu rodomas adata badomas vabalas. Ilgai, keletą minučių rodoma, kaip jis kankinasi, kol, panašu, miršta. Tas vabalas – berods, tarakonas. Esu įsitikinusi, kad visos gyvybės formos šioje Žemėje nusipelno pagarbos. Net ir mažiausių gyvių kankinimas yra neleistinas. Šiais laikais net mokslo tikslais atsisakoma gyvūnus naudoti laboratorijose. O mene, kur nesiekiama mokslinių atradimų, tuo labiau turėtų būti paisoma gyvūnų teisių. Neteigiu, kad nereikia naikinti tarakonų gyvenamuosiuose būstuose. Bet naikinant juos juk niekas netrauko jiems po koją ar nebado su adata, kad jie ilgiau kankintųsi. Tokio meno, kur kankinami gyvūnai, nesuprantu ir nepateisinu. Nemanau, kad tokio meno apraiškoms vieta Lietuvos, o ir viso pasaulio profesionalaus teatro scenose“, – rašė pasipiktinusi Danguolė.
„Kauno diena“ sulaukė ir daugiau žiūrovų atgarsių po spektaklio „Metamorfozė“, kad vabalo kankinimo scena buvo sunkiai ištveriama.
Tikslas: O. Frljićius teigė siekiantis pabrėžti visuomenės veidmainystę, kai egzistuoja visa pramonė, skirta masiniam gyvūnų žudymui ir išnaudojimui, kita vertus, visuomenė patiria pasibjaurėjimą ar šoką, kai susiduriama su gyvūnų žūties reginiu. / I. Gelūno / BNS nuotr.
Šokiruojantys sprendimai
Berlyne reziduojančio bosnių ir hercegovinų kilmės režiseriaus O. Frljićiaus LNDT pernai pastatytas spektaklis „Metamorfozė“ pristatomas kaip šiuolaikinė Franzo Kafkos novelės apie žmogaus virsmą vabalu interpretacija.
Paprašėme LNDT atstovų iš jų perspektyvos paaiškinti minėtą vabalo kankinimo sceną, jos reikalingumą spektaklyje.
„Visų pirma, informuojame, kad Kaune šių metų balandžio 25 d. vykusio teatro spektaklio „Metamorfozė“ [...] metu nė vienas gyvas gyvūnas (tarakonas) nenukentėjo ir su juo nebuvo žiauriai elgiamasi. Spektaklio metu kaip meninės išraiškos priemonė buvo pasitelkta vizualizacija, kurioje buvo vaizduojama tarakono neprognozuojamo gyvenimo baigtis“, – raštu pateiktame atsakyme informavo LNDT komunikacijos projektų koordinatorė Aušra Pociūtė.
Tačiau nei ji, nei kiti šio teatro atstovai neatsakė į klausimus, ar tarakonas buvo kankinamas filmuojant minėtą sceną, ar jis buvo badomas adata.
Vis dėlto A. Pociūtė pabrėžė, kad teatras yra viena iš meno šakų, kur pasitelkiamos meninės išraiškos priemonės, o spektaklis yra meno kūrinys. A. Pociūtė citavo meno istoriko Erwino Panofskyʼio žodžius: „Meno kūrinys visuomet yra estetiniu požiūriu reikšmingas (to nereikia painioti su estetine verte); kad ir koks jis būtų – skirtas praktiniams tikslams ar ne, geras ar prastas – vis vien jis sukelia estetinį išgyvenimą.“
„Tam tikroms mintims, idėjoms išreikšti vizualiniame mene gali būti pasitelkiami ne tik malonūs ir gražūs vaizdiniai, bet ir šokiruojantys, skatinantys estetiškai aštriau išgyventi vizualiniai sprendimai, kurių dėka žiūrovas pajaustų ir suprastų perteikiamą idėją“, – rašė A. Pociūtė.
Degradavimo simboliai
Teatro atstovė atsiuntė ir paties spektaklio režisieriaus O. Frljićiaus paaiškinimą apie scenines priemones ir vizualinių sprendimų prasmę bei reikšmę šiame spektaklyje. Jame rašoma: „Per visą istoriją tarakonai buvo galutinio degradavimo ir nužmogėjimo simboliai dėl jų ryšio su nešvarumais, ligomis ir užkratais. Dėl jų atsparumo ir gebėjimo klestėti nepalankiomis sąlygomis jie buvo vaizduojami kaip parazitai ar kenkėjai, todėl tapo patogia marginalizuotų ar persekiojamų socialinių grupių metafora. Juos dehumanizuojantys vaizdiniai istoriškai pateisino diskriminacines nuostatas, atskyrimo politiką ir netgi pasitarnavo kaip pretekstas bandymams sunaikinti ištisas etnines populiacijas.“
Režisieriaus atsakyme rašoma ir apie tai, ko jis „Metamorfoze“ siekė.
Kyla klausimas: ar žmogus tai, ką daro su vabalu, tarakonu, darytų ir, pavyzdžiui, su šunimi? O su vaiku?
„Šiuo spektakliu siekiama pabrėžti žmonių elgesiui būdingą veidmainystę, ypač susijusią su mūsų elgesiu su gyvūnais. Viena vertus, egzistuoja visa pramonė, skirta masiniam gyvūnų žudymui ir išnaudojimui, uždarant juos, veisiant ir dažnai žiauriai elgiantis dėl žmonių vartotojiškumo. Tačiau, kita vertus, visuomenė patiria pasibjaurėjimą ar šoką, kai susiduriama su gyvūnų žūties reginiu viešose erdvėse“, – teigė O. Frljićius.
Pasak jo, spektaklio tikslas – paskatinti savistabą ir paraginti žiūrovus permąstyti savo santykį su gyvūnais ir tokio santykio etinius padarinius. „Tai verčia mus pripažinti jau užkoduotus prieštaravimus, susijusius su mūsų elgesiu su gyvūnais, ir siekti didesnės užuojautos bei atsakomybės bendraujant su ne žmonių pasauliu“, – rašoma teatro atsiųstame režisieriaus komentare.
Spektaklio „Metamorfozė“ premjera Vilniuje įvyko prieš metus. Tuo metu platintuose pranešimuose spaudai teatras O. Frljićių pristatė taip: „Vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, režisierius, vienas iš Berlyno teatro GORKI meno vadovų [...]. Bosnijoje ir Hercegovinoje gimęs kūrėjas dirba įvairiuose Europos teatruose ir scenoje paprastai kelia sudėtingus ir visuomenei nepatogius klausimus, aštriai pasisako socialinėmis temomis. Ne vienas jo spektaklis yra sukėlęs nemažą atgarsį visuomenėje.“ 2013 m. Lenkijoje, Krokuvos senajame teatre buvo atšauktas jo spektaklis apie antisemitizmą, o Varšuvos Powszechny teatre pastatytas spektaklis „Prakeiksmas“, kritikuojantis Katalikų bažnyčią negebant išaiškinti pedofilijos skandalų, sulaukė daug pasipriešinimo iš Lenkijos dešiniųjų politikų.
Straipsniuose apie šio režisieriaus kūrybą neretai pridedami ir tokie epitetai: kontroversiškas, skandalingas.
Cenzas: N-14 žiūrovų auditorijai skirtame spektaklyje „Metamorfozė“ yra nuogo kūno ir kitų provokuojančių scenų. / D. Matvejevo nuotr.
Gynėja: kankinti negalima
Vis dėlto gyvūnų teisių gynėjai įsitikinę, kad gyvūnai neturėtų būti kankinami dėl meno.
Dar daugiau – už gyvūnų teises kovojančios viešosios įstaigos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė prisipažino O. Frljićiaus „Metamorfozės“ nemačiusi, tačiau teigė nepateisinanti gyvūnų kankinimo, nepaisant to, gyvūnas mažas ar didelis.
„Sakote, kad tai maža gyvybės forma, bet klausimas turėtų būti keliamas taip: ar ta gyvybės forma gali kentėti? Jei gali – negalima jos kankinti dėl savo tikslo, kuris šiuo atveju yra išvengiamas – vietoje gyvūno kankinimo scenos, manau, spektaklyje tikrai galima parodyti kažką kita. Žinoma, žmonės, kurie yra suinteresuoti kankinti gyvūnus, visada ras pateisinimą. Jie išvedžios, paaiškins filosofiškai ir kaip tik nori – ras priežasčių pateisinti savo elgesį“, – akcentavo G. Vaitkevičiūtė.
Ji pateikė palyginimų.
„Kyla klausimas: ar žmogus tai, ką daro su vabalu, tarakonu, darytų ir, pavyzdžiui, su šunimi? O su vaiku? Ir jeigu to nedaro su žmogumi ar gyvūnu, kurių kančia akivaizdžiai matoma, kodėl tai daro su gyvūnu, kuris nėra labai mielas, bet jis taip pat kenčia?“ – svarstė gyvūnų teisių gynėja.
Ji pabrėžė, kad egzistuoja esminis skirtumas tarp gyvūnų žudymo, kai žmogus bando nuo jų ar nuo jų platinamų ligų apsiginti, ir kankinimo.
„Klausimas, koks tokio žmogaus elgesio, kai gyvūnui sukeliamas skausmas, tikslas. Natūralu, kad žmogus ginasi nuo parazitų, galinčių platinti ligas. Taigi, vienas dalykas yra gynyba ir visai kas kita yra susirasti gyvūną ir pradėti jį badyti adata. Juk, pavyzdžiui, jei jus užpultų meška ir turėtumėt šautuvą – šautumėt. Tai yra gynyba ir tai yra pateisinama. Bet visai kas kita būtų, jei pririštumėt mešką ir ją badytumėt peiliu sakydami, kad tai yra menas. Tai nepateisinama. Tai du visiškai skirtingi dalykai“, – teigė G. Vaitkevičiūtė.
Be to, pasak jos, prieš rodydami scenas, kuriose kankinami gyvūnai, menininkai turėtų pagalvoti ir apie atsakomybę, nes, jei tai rodoma mene, gali atrodyti, kad tai galima daryti ir kasdieniame gyvenime.
