Apsupta muzikos

Šį šeštadienį, paskutinėje „Eurovizijos“ atrankos konkurso laidoje, pasirodys Londone gyvenanti lietuvė Freya Alley. Žiūrovai ir komisija lems, ar atlikėja keliaus tolyn, ar savo pasirodymą baigs pusfinalyje. Kaip besusiklostytų, Freya Alley, kuri, nužengusi nuo scenos, būna tiesiog Kamilė, toliau dainuos, nes muzika – jos kraujyje ir širdy. Taip buvo nuo mažens.

„Aš visą laiką buvau apsupta muzikos. Mano močiutė turėjo gražų balsą, senelis grojo akordeonu. Profesionaliai niekas nemuzikavo, tačiau dalyvavo dainų šventėse, dainavo choruose“, – klausydama muzikos, koja į taktą, anot Kamilės, mušė ir ji pati.

Todėl sykį paklausta tėvų, norėtų lankyti pianino pamokas ar muzikos mokyklą, mergaitė pasirinko šį variantą. Ten ji prisijaukino minėtą klavišinį instrumentą, mokėsi dainuoti. Būdama paauglė, koncertavo kartu su Alfonso Peniko vadovaujamu popšou ansambliu, išėjo į didesnes Lietuvos scenas. Vėliau lankė vokalo pamokas pas mokytoją Nijolę Maceikaitę.

„Maždaug penkiolikos, kaip neretai nutinka paauglystėje, mane apėmė liūdesys, tapau melancholiška. Susidomėjau dainuojamąja poezija. Klausiau Andriaus Kulikausko, šviesios atminties Sauliaus Mykolaičio dainų. Pradėjau kurti melodijas eilėraščiams, o paskui ir pati rašyti dainas“, – anot Kamilės, apie šią savo aistrą ji niekam nepasakojo – laikė paslapty.

Neplanuotas posūkis

Baigusi vidurinę, kaip ir dauguma bendraamžių Kamilė atsidūrė  kryžkelėje. Nors merginos širdis krypo į menus, kolektyvinės sąmonės įtaka buvo stipresnė. Ne sykį girdėjusi kalbas, esą iš muzikos nepragyvens, tąkart ji pasirinko populiarias socialinės krypties studijas.

„Vidurinę baigiau labai gerais pažymiais. Galėjau stoti į bet kurią aukštąją mokyklą, bet pasirinkau politikos mokslus Vilniaus universitete, – nors mokytis buvo įdomu, Kamilės visą laiką neapleido nuojauta, kad ši sritis skirta ne jai. – Kur visą tą laiką buvo muzika? Ji buvo su manimi. Dainavau, repetavau grupėje, tačiau neieškojau kelių į platesnius vandenis – nesiveržiau į dideles scenas, nėjau į realybės šou. Nežinau, galbūt stabdė baimė, dvejonės, ar pavyks, ar muzikinis kelias nebus per sunkus. Tačiau visą laiką kirbėjo nuojauta, kad sulauksiu progos dainuoti.“

D. Umbraso / LRT nuotr. 

Nuojauta neapgavo. Nors Lietuvos palikti neplanavo, baigusi studijas Kamilė išvyko į Londoną, kaip sako pati – pamatyti pasaulio. Troškimas prasimušti į muzikos pasaulį buvo didelis, tačiau apie jį, kaip ir apie paauglystėje rašytas dainas, Kamilė niekam nepasakojo.

„Gyvenimas ėjo. Buvo visko. Dirbau įvairius darbus. Pamažu pradėjo sektis, nes Londone yra vietų, kur skamba ir gyva muzika. Tokiuose renginiuose gali tikėtis atkreipti į save dėmesį, rasti bendraminčių. Žinoma, niekas neįvyksta per naktį. Aš – ne išimtis“, – pasakojimą tęsė atlikėja, Anglijoje tapusi Freya Alley.

Lietuvoje su sceniniu vardu yra nutikę kuriozų. Kažkada nutarė mane sulietuvinti ir pristatė kaip Frėją Alėją.

Tokio sceninio slapyvardžio idėja užgimė seniai. Freya – su grožiu, vaisingumu, meile ir magija siejama skandinavų deivė. Alley, lietuviškai reiškiantį alėją, atlikėja pasirinko kaip gražiai skambantį derinį.

„Lietuvoje su sceniniu vardu yra nutikę kuriozų. Kažkada mane nutarė sulietuvinti ir pristatė kaip Frėją Alėją“, – su šypsena prisiminė moteris.

Išgrynino stilių

Freya Alley įsitikinusi, kad kiekvienam mūsų įtakos turi žmonės. Tie, kurie gali nukreipti tinkama linkme, paskatinti, padrąsinti ir įkvėpti savo pavyzdžiu. Prie jos pačios istorijos labai daug prisidėjo žymus prodiuseris Laurenceas Hobbsas. Dirbęs su tokiais garsiais atlikėjais kaip Sam Smith, Pixie Lott, Laura White, L. Hobbsas muziką ėmė kurti drauge su lietuve.

„Anksčiau esu girdėjusi sakant, kad mano dainos per liūdnos, todėl reikėtų daryti taip ar kitaip. Iš pradžių klausiau, bet bandydama visiems įtikti, įsisukau į chaosą. Londone mano muzikos stilius kristalizavosi. Nustojau blaškytis, klausyti aplinkinių patarimų, susitelkiau ne į išorę, o į vidų“, – kalbėjo atlikėja, kurios muzikoje subtiliai susipina ambient–pop, indie–pop, dream–pop, vapor–pop ir elektronikos skambesiai.

D. Umbraso/ LRT nuotr. 

Bendradarbiaudama su L. Hobbsu, lietuvė ėmė dažniau kopti į scenas, rengti pasirodymus. Jos dainas nuolat transliuoja radijo stotis „BBC Radio Kent“, nepriklausomos Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių muzikos platformos. Šių metų birželį Freya Alley pristatė kūrinį „Castles in the Sand“ (liet. „Smėlio pilys"), kuris kaip mat pelnė klausytojų simpatijas. Arčiau pažinti atlikėjos kūrybą galės ir „Eurovizijos“ atrankų žiūrovai – šeštadienį Freya Alley į juos prabils dainos „Serenade“ žodžiais. Kūrinio vaizdo įrašas vos prieš kelias dienas pasirodė internete.

„Daina – apie prisiminimus, kurie visada yra šalia, tarsi šešėlis, bet ne blogąja prasme. Angliškai pasakyčiau – happy sad (liet. „laimingai liūdnas“)“, – atlikėja vylėsi, kad jos daina patiks ir Lietuvos publikai.

Nelaukia mūzų

Freya Alley muziką kuria pati. Dažniausiai pradeda nuo melodijos, o kai pajunta, kad ji sutampa su jausmais, imasi žodžių. Dainos gali gimti bet kur ir bet kada – ankstyvą rytą važiuojant traukiniu ar net sapne, tik ne duše. Moteris ten niekada nedainuoja. Kai galvoje suskamba melodija ar prabėga žodžių eilutė, kūrėja traukia savo telefoną ir jungia balso įrašymo programą. Greitai atėjusios mintys, anot atlikėjos, greitai pabėga, todėl jas reikia užrakinti.

„Nors labai dažnai naudojuosi telefonu, vėliau viską užrašau ant popieriaus. Mėgstu gražias užrašų knygeles“, – apie savo mažus ritualus pasakojo atlikėja, kuriose lūpose muzika skamba gana dažnai. Tiesa, Freya Alley mėgsta ir tylą, mėgsta ir šiek tiek paliūdėti. Tokia būsena padeda kuriant lyriškas ir liūdnas dainas. Mūzos? Jų kūrėja niekada nelaukia, tiki, kad jos ant peties nutūpia tik dirbant.

„Tai galioja visiems, ne tik menininkams. Laukiant niekas neateis. Reikia veikti, nes laukimas nėra produktyvus. Jeigu veikti neišeina, reikia ilsėtis ir nurimti. Tą patį galiu pasakyti ir apie „Euroviziją“. Kažko laukiau, galvojau, kad nesu pasirengusi, kol galiausiai supratau, kad laikas bėga. Reikia eiti!“, – neatidėlioti savo planų ir nelaukti tinkamesnio laiko ragino atlikėja.

Jame kylanti atlikėja šviesiai ir lyriškai kalba apie jautriausius žmonių išgyvenimus: įsimylėjimą, praradimus, ilgesį ir neišsipildžiusias svajones.

Kaip pasakoja pati dainininkė, ką tik pristatyta naujoji daina – lyg duoklė jaunatviškos meilės istorijai, kuri būna kupina skirtingų ir kartais netikėtų išgyvenimų. Dainos kūrybą taip pat įkvėpė ir tokie melancholiškos muzikos atlikėjai, kaip Lana Del Rey, „Cults“ ir Isabel LaRosa.

„Naujausios dainos žodžiuose ir muzikoje susipina meilė, vilčių ir planų kupini jausmai. Visgi, meilei kartais nelemta išsipildyti, tad ji tampa pasmerkta likti tik gražiu, tolimu prisiminimu“, – apie savo kūrinį pasakoja atlikėja F. Alley.

Mistiškame atlikėjos vokale pasikartojanti smėlio pilių metafora šiame kontekste pasitelkta ne veltui. Ji atspindi trapią ramybės jauseną, kai suvokiama, kad meilė iš gyvenimo gali pasitraukti taip pat greitai, kaip ir pasibeldė į širdį.

Kūrinys pradedamas lengva, vandens čiurlenimą primenančia fortepijono klavišų melodija, kurios lyriškumas gali priminti dainininkės Shirley Bassey dainą „Diamonds Are Forever“. Ji labiausiai žinoma iš garsiojo Džeimso Bondo filmų garso takelio.

Kitokios dinamikos į kūrinį įneša hiphopo reperio A.D kuriama ritmika, kurioje netrūksta sodrių tonų ir gilių metaforų. Kartu su naująja daina atlikėja pristatė ir muzikinį klipą, kuriame susipina spalvų magija ir kvapą gniaužiantys vaizdai.

Jame daina suskamba kaip vasariška simfonija, įamžinanti fundamentalius ir atpažįstamus žmogaus jausmus. Tad jos klausytis norisi vėl ir vėl. Išleista 2023 m. birželio 2 d., daina „Castles in the Sand“ jau sulaukė radijo stoties „BBC Radio Kent“ dėmesio.

Apie atlikėją F. Alley

F. Alley – kylanti lietuvių kilmės dainininkė, kurianti Londone. Jos kūryboje

susipina ambient pop, indie pop, dream pop, vapor pop ir elektronikos skambesiai. Išskirtinės dainų aranžuotės, svajingos melodijos ir angeliškas atlikėjos balsas perkelia klausytojus į šviesos ir meilės kupiną dimensiją. Kaip teigia klausytojai ir prodiuseriai, Freya yra lyg gaivaus oro gurkšnis muzikos pasaulyje.

„Kelis mėnesius dirbdamas su F. Alley kūriniais galiu pasakyti, kad jos dainos man visada išsiskiria savo nuotaika, įdomiai parašyta muzika ir nuostabiu vokalu. Nekantriai laukiu jos debiutinio albumo, kuris neabejotinai taps tikru hitu!“ – Andrew Whitmoras, „Grammy“ apdovanojimu nominuotas įrašų prodiuseris.

„Freya yra viena unikaliausių ir atsakingiausiai dirbančių menininkių, su kuriomis man yra tekę dirbti. Jai lemta kilti aukštai, nes ji turi talentą kurti įsimintinas melodijas ir išskirtinį, angelišką balsą“ – Laurence'as Hobbsas, platina ir auksu apdovanojamų dainų kūrėjas, prodiuseris.

Organizatorių nuotr. 

Per savo karjerą atlikėja yra kūrusi dainas kartu su „Grammy“ nominantais ir žymiais dainų autoriais, tokiais kaip su Kylie Minogue dirbusiu Robu Daviesu, su Peteriu Andrė dirbusiu Andy Whitmoru, su Lana Del Rey dirbusia Penny F, su Samu Smithu dirbusiu Laurencu Hobbsu bei su Eltonu Johnu ir Edu Sheeranu dirbusiu Jamie Sellersu. Kurdama savo dainas kartu su žymiais vardais, dainininkė atrado savo unikalų ir individualų skambesį.

Pirmasis F. Alley kūrinys pavadinimu „Summer“, išleistas kartu su brazilų prodiuseriais Cezarani ir Maoli, muzikinėse platformose pasiekė beveik 250 tūkst. klausytojų. Kitas autorinis kūrinys „Anymore“, įrašytas kartu su vienu žinomiausių Belgijos elektronikos atlikėjų Maxim Lany, yra pasiekęs daugiau nei 130 tūkst. klausytojų.

Praeitą savaitę šalyje nuskambėjusi atlikėjos Freya Alley „Big Wild World“ singlo premjera Jungtinėje Karalystėje jau sulaukė daug teigiamų įvertinimų. 

„Ji neria gilyn į mitinį popmuzikos pasaulį, leisdamasi per epinę vokalo kelionę, nuo kurios plaukai šiurpsta ant nugaros“, –  apie dainą kalba „The Musical Hype“ internetinė platforma. 

Kitas internetinis muzikos puslapis „Breaking And Entering“ antrina ir pabrėžia išskirtinį atlikėjos balsą: „Freya turi unikalų tembrą, kuris nėra būdingas šių dienų atlikėjoms“.

Įkvėpė meilės sau susigrąžinimas

Londone gyvenanti lietuvių kilmės menininkė Freya Alley pasakoja, kad šią dainą įkvėpė meilės sau susigrąžinimas, jos vidinė jėga ir suvokimas, kas esu ir kuo noriu būti. Atlikėja teigia, kad tik mylėdami save, o ne klausant kitų žmonių patarimų ir iliuzijų, galime gyventi mums skirtą gyvenimą. Tik mes žinome, kas mes esame ir kaip turime gyventi. Tad kūrybinis procesas vyko netikėtai, bet organiškai, su didele jėga ir meile.

„Anksčiau aš klaidžiojau kūryboje, mechaniškai dariau, kuo daugiau, tarsi vis kažko negana, tarsi aš būčiau nepakankama tokia, kokia esu. Pradėjau stebėti save, aplinką, kaip mano sprendimai kuria realybę, kurioje gyvenu, kaip mano pačios mintys mane žlugdo. Vieną rytą tiesiog atsistojau prieš veidrodį ir įdėmiai žiūrėjau sau į akis, kol išorinis pasaulis išnyko. Tuomet savo viduje išgirdau labai gražią melodiją ir pirmo posmelio žodžius. Pirmą kartą taip jaudinausi, nes žinojau, kad įvyko kažkas magiško ir pati daina tarsi susikūrė per mane“, – atvirai sako „Big Wild World“ dainos autorė ir atlikėja.

Man pačiai ši daina yra gražiausia, ką esu parašiusi. Manau, kad tai tarsi mano vizitinė kortelė klausytojams.

Ragina atsigręžti į save – kiekvienas turime savo kelią

Pasak Freya Alley, naujasis singlas, taip pat išleistas ir Jungtinėje Karalystėje – jau spėjęs pasiekti radijo stotis ir skambėti perklausymo platformose, geriausiai atskleidžia ją kaip dainų kūrėją, perteikia muziką, stilių ir pasaulėžiūrą.

„Man pačiai ši daina yra gražiausia, ką esu parašiusi. Manau, kad tai tarsi mano vizitinė kortelė klausytojams. Noriu, kad klausytojai intuityviai pajaustų, kokia žinutė yra užšifruota dainoje. Tikiuosi, tai taps tarsi užuovėja ir prieglobstis, kuris padės atidžiau pažvelgti į save ir nurimti“, –  pasakoja Freya Alley. 

Paklausta apie ateities planus, ji neslepia, kad kūrybinis procesas ją nukelia į kitas dimensijas. Atlikėja savo klausytojams intensyviai ruošia naujas dainas, kurios nuguls į šviežutėlį, naujausią jos albumą. Gyvenimas nuolat keičiasi, tad atlikėja ragina atsigręžti į save ir mąstyti kūrybiškai. 

„Noriu, kad nepamirštume – kiekvienas gimėme su priežastimi, ir nesvarbu, koks didelis ir chaotiškas pasaulis, mes kiekvienas turime savo kelią ir vietą. Tereikia prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą, klaidą, aplinkybes. Mes kas rytą kuriame save iš naujo. Kiekvienas veiksmas, maža idėja ar tylus balsas gali nuaidėti toli ir pakeisti pasaulį“, –  sako Freya Alley.

Didžiosios Britanijos radijo grojaraščiuose jau atpažįstamas atlikėjos balso tembras pelnė kritikų simpatijas. Tačiau atiduodama singlą Lietuvos klausytojams dainininkė ypatingai jaudinasi – čia pirmą kartą pristatomas ir muzikinio kūrinio vaizdo klipas.

Septynerius metus Didžiojoje Britanijoje kartu su žymiu prodiuseriu Laurencu Hobbsu dirbanti Freya Alley publikai pristato kūrinį „Black Hole“. Pasak kūrėjos, daina palieka interpretacijos laisvę, tad priklausomai nuo klausytojų nuotaikos, siaučiančių jausmų, išgyvenamų problemų ar tiesiog vidinės būsenos kūrinys skambės vis kitaip.

„Vieniems dainos žodžiai gali asocijuotis su santykiais tarp dviejų žmonių, kitiems priminti, kad kartais būname įstrigę kažkieno sugalvotuose rėmuose ir negalime iš jų ištrūkti. Tikiu, kad žodžiai primins, kaip mes pamirštame savo vidinius jausmus, poreikius ir elgiamės pagal kitų nustatytas normas“, – pristatydama kūrinį sako Freya Alley.

Jis labai entuziastingai ir teigiamai atsiliepė apie mano muziką, davė neįkainojamų patarimų ir paklausė, kaip man sekasi gimtinėje. Tuomet supratau, kad seniai ruošiausi, bet vis nedrįsdavau pristatyti savo kūrybos namuose.

Su tokiais garsiais atlikėjais kaip Sam Smith, Pixie Lott, Laura White dirbęs britų prodiuseris L. Hobbs pastaruoju metu studijoje didžiausią dėmesį skiria lietuvių kilmės atlikėjai. „Black Hole“ – tai naujausias kūrinys iš ruošiamo pirmojo solinio atlikėjos albumo, kurio dainos jau skinasi kelią į Didžiosios Britanijos radijo stočių eterį, skamba nepriklausomuose Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių muzikos platformose.

Už gilų ir subtilų balso tembrą bei emocingus dainų žodžius kritikų giriama atlikėja džiaugiasi maloniais komentarais, tačiau prisipažįsta, kad kritika padeda judėti į priekį.

„Vienas iš paskutinių įsimintiniausių susitikimų su BBC prodiuseriu paskatino drąsiau ieškoti kelių ir į Lietuvos klausytojų namus. Jis labai entuziastingai ir teigiamai atsiliepė apie mano muziką, davė neįkainojamų patarimų ir paklausė, kaip man sekasi gimtinėje. Tuomet supratau, kad seniai ruošiausi, bet vis nedrįsdavau pristatyti savo kūrybos namuose“, –  sako F. Alley.

Singlas „Black Hole“ Lietuvos ir užsienio klausytojams pristatomas kartu su mistišku muzikiniu vaizdo klipu.

„Buvo magiška naktis – pilna idėjų, netikėtumų ir kūrybos. Prisipažinsiu, protarpiais nebuvo labai jauku, nes naktį tamsiame miške apšvietimui buvo naudojamos tik filmavimo lempos, o komandai stengiantis išlaikyti tylą, girdėjosi tik gamtos garsai, kurie sukelia netikėčiausių minčių ir pojūčių. Tačiau manau, kad gavosi labai gražus rezultatas“, – pristatydama „Black Hole“ sako Freya Alley.

– Kada pradėjote domėtis muzika, ją kurti?

– Mano močiutė turėjo gražų balsą, senelis grojo akordeonu – nuo mažens buvau apsupta muzikos. Kaip ir daugelis bendraamžių, lankiau muzikos mokyklą, vėliau – dainavimo pamokas, o penkiolikos metų, kaip dažnai nutinka paauglystėje, mane apėmė melancholija ir liūdesys. Pradėjau ieškoti vietos po saule ir susidomėjau dainuojamąja poezija. Pačios gražiausios man buvo Vytauto Kernagio, Andriaus Kulikausko, Sauliaus Mykolaičio dainos. Paslapčia pradėjau kurti melodijas eilėraščiams, o netrukus ir pati rašyti dainas. Žinoma, dauguma jų neišvydo dienos šviesos, bet man tai buvo neįkainojama pradžia ir pirmi žingsniai į muzikos pasaulį.

– Kas atviliojo į Londoną ir kodėl savo gyvenimą kurti nusprendėte būtent šiame mieste?

– Iš tiesų neplanavau gyventi ne Lietuvoje. Tik mėgau keliauti, aplankyti naujas vietas. Tačiau kai kurie dalykai nutinka mums nesuprantant, nei kodėl, nei kaip. Atvykimas į Londoną ir pati pradžia čia man dabar atrodo kaip sapnas. Kai atsigręžiu atgal, manau, kad man reikėjo pokyčių ir iššūkių, naujų galimybių kuriant savo muziką. Norėjau ją iš karto kurti savaip. Sunku nusakyti tą būseną – tarsi kas būtų stūmęs iš nugaros ir vedęs ten, kur turi eiti.

– Neretai svetur gyvenantys lietuviai tikina, kad užsienyje žmonės tolerantiškesni, šilčiau priimantys tiek jų asmenybes, tiek ir kūrybą. Ar pritartumėte?

– Vengiu lyginti ar sakyti, kad Lietuvoje vienaip, o jau kitur tai kitaip. Kiekviena šalis ir joje gyvenantys žmonės turi ir pranašumų, ir trūkumų. Taip, Londone žmonės laisvesni, tolerantiškesni, bet tai juk didelis miestas. Kiekvienas savo jėgomis bando susikurti gyvenimą ir supranta, kad ir kitas nori to paties. Iš tiesų mes, žmonės, esame vienodi, mūsų troškimai tokie patys: norime būti sveiki, saugūs, laimingi, realizavę save. Manau, kad didžiausias skirtumas tarp gyvenančiųjų mažoje šalyje ir didelėje, mažame mieste ir dideliame yra tas, kad mažuose mes jaučiamės svarbūs ir vieninteliai, daugiau galvojame, kaip atrodome aplinkiniams, dažnai elgiamės pagal nustatytas normas ir bandome su kažkuo lygintis. Dideliame mieste supranti, kad tu esi lygiai toks pats, kaip ir milijonai kitų, nepaisant tavo užimamų pareigų, išvaizdos, pajamų, statuso ir t.t. Jei nebūsi atviras ir tolerantiškas, kenksi pats sau, nes daug kas erzins ir kartins gyvenimą. Taigi tolerancija kitam ateina natūraliai, kai supranti, kad nesi nei herojus, nei kažkuo ypatingas, ir tau pačiam reikia išsiugdyti daugiau gerų savybių, nei turėjai iki šiol. Todėl ir kitiems pasidarome šiltesni, išmokstame pagirti kito darbus, kūrybą. O supratus, ko norime patys, kito kitoniškumai ima nebetrukdyti.

– Ar ateityje planuojate sugrįžti į Lietuvą visam laikui?

– Svarbiausia būti laimingam ten, kur esi, o ne ten, kur nesi. Kadangi aš neplanavau išvažiuoti iš Lietuvos, o išėjo atvirkščiai, tai dabar vengiu ką nors planuoti visam laikui. Žiūrėk, viena diena išausta vienokia, o kitą jau darai kažką, ko niekada manei nedarysi. Kol esu laiminga Londone, čia ir gyvenu. Jei jausiu, kad būsiu laimingesnė Lietuvoje, sugrįšiu. Leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga.

– Grįžtate aplankyti Lietuvos. Gal per tą laiką, kai gyvenate toli nuo jos, pastebite džiugių pokyčių?

– Aš labai pasiilgstu Lietuvos. Stengiuosi grįžti kuo dažniau, kad ir trumpam. Pastebiu daug džiugių pokyčių: žmonės laisvesni, tolerantiškesni, užsiima įvairiomis įdomiomis veiklomis, daugiau keliauja, kuria, mažiau koncentruojasi į materialius dalykus.

– Jūsų apranga – išskirtinė, galima sakyti šiek tiek hipiška, boho stiliaus. Ar daug dėmesio skiriate tam, kaip atrodote?

– Prisipažinsiu – tikrai ne. Aš apskritai nemėgstu apsipirkti ar leisti laiką parduotuvėse. Tikriausiai atrodome taip, kaip jaučiamės, o aš jaučiuosi drąsiai, laisvai, spalvotai. Mėgstu originalias detales, kūrybiškus sprendimus. Jei drabužis išskirtinis, drąsiai jį vilkiu ir gerai jaučiuosi. Iš kitos pusės, išvaizda ir apranga turi atitikti vietą ir laiką, tad eidama į parduotuvę ir rengiuosi kaip parduotuvei, o lipdama ant scenos vilkiu taip, kad drabužiai ir muzika kurtų harmoningą visumą.

Geriausi dalykai atsitinka išėjus iš komforto zonos, retai kada – sėdint ant sofos. Tik tada peržengiame savo pačių ribas ir tobulėjame.

– Papasakokite, kaip gimsta jūsų dainos. Kas jas įkvepia, kaip atrodo kūrybinis procesas?

– Dainos gali gimti bet kur, tik vienos išgyvena, o kitos miršta, viena idėja įsikabina į tave, kita paleidžia. Tai gali būti kažkoks įvykis, žinutė, žodis, jausmas, prisiminimas ar su niekuo nesusijęs dalykas. Tik prieš rašydama dainą ir viską sudėdama į žodžius bei melodiją, pagalvoju, ką noriu ta daina pasakyti, kokį jausmą sukelti. Mano kūrybinis procesas tvarkingai netvarkingas: nuo rašinėjimo ant kas papuola popierinio važiuojant traukiniu iki pakeitimų, atėmimų, pridėjimų gaunant  galutinį rezultatą.

– Netrukus pristatysite dar vieną savo kūrinį. Kokia tai bus daina?

– Vasarą planuoju išleisti kelis kūrinius, o iki metų galo – ir savo EP (angl. "extended play" – muzikinis albumas, kurį sudaro daugiau dainų nei single, tačiau mažiau nei pilname albume, –  red. past.). Man buvo didelis iššūkis ir jaudulys, kai nusprendžiau parašyti lietuvišką dainą, nes nuo to laiko, kai išvažiavau, kūriau tik angliškai. Kai gyveni užsienyje, pradedi kitaip žiūrėti į lietuvišką kūrybą. Rašydama šią dainą aš tarsi vėl gyvenau Lietuvoje. Ši daina apie tai, kaip stipriai mes jaučiame, bet kokie iš tiesų esame maži ir kaip gamta, nepaisant nieko, sukosi ir suksis savo ritmu.

– Kaip apibūdintumėte savo muzikinį stilių? Gal, bėgant metams, jis smarkiai keitėsi, eksperimentavote su muzika?

– Apibūdinčiau kaip atmosferinį popmuzikos, poetišką elektroninės muzikos stilių. Be eksperimentų ir bandymų niekas neišeis, jei nenori kopijuoti ar perdainuoti kažkieno dainų. Eksperimentuodamas ir atrandi, ir išmoksti naujų dalykų – tik taip galima tobulėti. Aš nuo pat pradžių norėjau atrasti savo stilių. Net perdainuodama kitų dainas negalėjau tiesiog kopijuoti, vis ką nors pridėdavau, perkurdavau.

– Kas iš šiuo metu populiarių atlikėjų labiausiai žavi?

– Iš labai populiarių išskirčiau "Coldplay", Sia, "The Killers", "Florence and the Machine", Roisin Murphy, Lana Del Rey. Bet iš tiesų yra labai daug nežinomų, nepastebėtų atlikėjų, kurie kurią nuostabią muziką. Tokie atlikėjai man įdomiausi.

– Ką patartumėte tiems, kuriems norisi siekti savo svajonių, išbandyti gyvenime kažką naujo, tačiau baisoka išeiti iš savo komforto zonos?

– Mane labai motyvuoja paprasčiausias žinojimas, kad gyvename tik vieną kartą. Sakykime, vidutiniškai žmogus gyvena 80 metų – 29 200 dienų, čia dar optimalus variantas. Tada paskaičiuokite, kiek jau nugyvenote ir kiek dar liko. Kai aš taip pagalvoju, visi nereikšmingi dalykai pranyksta, supranti, koks esi laikinas, norisi kiekvieną dieną išnaudoti maksimaliai. Gyvenime reikia klausytis širdies – tik tuomet atliekame kažkokią misiją. Be to, ir mažiau blaškomės. Geriausi dalykai atsitinka išėjus iš komforto zonos, retai kada – sėdint ant sofos. Tik tada peržengiame savo pačių ribas ir tobulėjame. O baimių visada buvo ir bus, toks jau yra žmogus. Tik klausimas, ar mes įveikiame baimes ir einame į priekį, ar tiesiog bijome ir stovime vietoje. Baimė toks dalykas: jei įveiki ją bent kartą, ji tikriausiai nebegrįš. Todėl visada patariu nebijoti, siekti to, ko norisi, ir per daug neklausyti kitų. Dažnai žmonės savo patarimais tik nuveda mus nuo mums skirto kelio ir paklaidina nežinioje. Tik mes žinome, kaip mums geriausia gyventi. O visa kita – tik mūsų rankose.

– Kokia didžiausia jūsų svajonė, susijusi su muzika?

– Kai ji išsipildys, atsiras dar didesnė. Aš tiesiog noriu, kad žmonės mėgtų mano muziką.

– Ar tikite likimu? Kaip manote, kas svarbiau: sėkmė ar įdirbis?

– Tikiu likimu kalbant apie esminius dalykus: kokioje šeimoje gimstame, kokius žmones sutinkame, kokias pamokas turime išmokti. Sėkme be įdirbio nelabai tikiu, nes dažniausiai sėkmė – sunkus daugelio metų darbo rezultatas. Kai patys padarome kiek galėdami daug, tada ir pasaulis mums dovanoja sėkmę. Kitaip, manau, nežinotume, nei kaip su ja elgtis, nei į kurią pusę pulti.