Garliavos komanda šalies moterų rankinio lygos finalo mačą su Kauno "ACME-Žalgiriu" laimėjo triuškinamai – 3:0 ir po penkerių metų pertraukos susigrąžino čempionės titulą.
Tašką finale garliaviškės padėjo gegužės 4-ąją, kai savo arenoje palaužė žalgirietes 35:31. Ankstesnės dvejos rungtynės buvo atkaklesnės, jas irgi laimėjo Kauno rajono atstovės – 35:34 ir 34:33.
Aukso medalius iškovojusioms žaidėjoms jau prasidėjo atostogos, o jų trenerė tęsia darbus su jaunesnių amžiaus grupių auklėtinėmis ir rengiasi kitiems finalams.
"Ši pergalė – ilgai laukta, todėl dar brangesnė. Juk jos siekėme net penkerius metus, nuo 2012-ųjų, kai žalgirietes buvome nukarūnavę pirmą sykį. Tiesa, tuomet serija buvo kur kas atkaklesnė. Laimėjome tik 3:2", – sakė R.Urnikienė.
– Trenere, kas lėmė, kad šių metų finalo mačą laimėjote taip įtikinamai?
– Žaidėjos, ypač jaunesnės, pagaliau patikėjo savo jėgomis. Mūsų komandoje yra kelios vyresnės rankininkės ir nemažai 1999-aisiais ar 2000-aisiais gimusių merginų. Anksčiau jaunuolės dažnai sutrikdavo lemiamais momentais, o šiemet tokių atvejų buvo kur kas mažiau. Be to, ir varžovių sudėtis šiemet atjaunėjo, tad mūsiškėms nebeliko ko baimintis.
– Su žalgirietėmis finaluose kaunatės jau daugiau nei penkmetį. Ar jos jums – kolegės, varžovės ar tikros priešės?
– Mes vienos kitoms turbūt jau įkyrėjome: kovojame ir Lietuvos čempionatuose, ir Baltijos lygoje, ir šalies taurės turnyruose. Tapome kaip krepšinyje "Žalgiris" ir Vilniaus "Lietuvos rytas" (juokiasi – aut. past.). Žinoma, yra konkurencija tarp miesto ir rajono. Matyt, kaunietės nesididžiuoja pralaimėjusios mūsų kaimui. O jo jėga – stiprus rankinio centras. Be to, mus tvirtai palaiko rajono valdžia.
– Garliavos rankinis į aukštumas šovė pastaraisiais metais, tačiau, matyt, į viršūnę kopėte ne vieną sezoną?
– Be abejo, neatsiradome iš nieko. Per daugelį metų įdėta daugybės specialistų triūso. Garliavos rankiniui – beveik penkiasdešimt, veikla prasidėjo įkūrus sporto mokyklą. Kitąmet švęsime garbingą jubiliejų. Aš čia dirbu jau daugiau nei 30 metų. Tiesa, anksčiau mūsų išaugintos rankininkės papildydavo kitų miestų klubus. Garliaviškės atstovaudavo Vilniaus "Eglės" ir Kauno "Žalgirio" meistrių komandoms. "Žalgirio" klube teko padirbėti ir man. Apmaudu, kad išsiskyrėme ne taip gražiai, kaip galėjome. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pagalvojau: kodėl mes iš savo Garliavėlės turime šelpti visą Lietuvą? Nutarėme steigti savo klubą, kuris nuo 2008-ųjų dalyvauja šalies čempionate.
Mūsų komandoje beveik nėra žaidėjų, kurios tik sportuotų. Visos treniruotes ir varžybas derina su darbais, mokslais.
Šiemetės čempioniškos komandos branduolį sudaro mūsų auklėtinės. Kad ir Laima Bernatavičiūtė, apvažiavusi pusę Europos, žaidusi ne viename galingame klube, bet vis tiek grįžo ten, kur jos šaknys. Tai labai svarbu. Man, kaip trenerei, smagiausia, kad pavyksta įskiepyti meilę ne vien rankiniui, bet ir gimtajam kraštui. Beje, Laima jau dirba Garliavoje su jaunaisiais rankininkais, tad labai tikiuosi, kad ji čia liks ilgam. Nors, patikėkite, ji vis dar gauna solidžių pasiūlymų iš Europos klubų. Jei tik panorėtų, niekaip jos neišlaikytume. Veteranė buvo užsiminusi apie karjeros pabaigą, tačiau manau, kad ji mums dar padės ir aikštėje.
– Kurios kitos žaidėjos tempė čempionišką garliaviškių vežimą?
– Dėkoju kiekvienai auklėtinei, nes visos prisidėjo prie sėkmės. Didelį darbą atliko mūsų komandos smegenys – Laura Masiulevičiūtė, taip pat L.Bernatavičiūtė, cementavusi gynybą. Finale mus dažnai gelbėjo vartininkė Roberta Zarembienė.
– Ar jūsų ekipoje visos rankininkės – profesionalios sportininkės?
– Kai bendraujame su Baltijos lygos klubų treneriais, jie stebisi, kad mūsų komandoje beveik nėra žaidėjų, kurios tik sportuotų. Visos treniruotes ir varžybas derina su darbais, mokslais. Tad kartais tenka ilgokai aiškinti kolegoms, kad į turnyrą atvykome be kažkurios svarbios žaidėjos, nes ji užsiėmusi kita veikla. Manau, kad žaidėjoms vien iš rankinio Lietuvoje pragyventi būtų labai sudėtinga. Tad jos ir sukasi kaip bitutės. Kartais net gaila, kad, išskyrus darbus ir sporto salę, gyvenimo beveik nemato.
– Tapusios šalies čempionėmis, gavote kelialapį į Europos taurių turnyrus. Ar pasinaudosite juo?
– Mes jau turime tarptautinės patirties – Europos taurių turnyruose dalyvavome 2012-aisiais. Tuomet kovėmės neblogai, bet pirmajame etape nusileidome varžovėms iš Makedonijos. Ir šiemet svarstysime tokią galimybę, tačiau reikės viską gerai pasverti. Tarptautinės varžybos reikalauja nemažų finansinių išteklių, tad, kai žinosime kito sezono biudžetą, tarsimės su rajono valdžia ir rėmėjais.
– Kodėl, jūsų nuomone, moterų rankinis nei sirgalių dėmesiu, nei rėmėjų gausa negali pasigirti?
– Tokia situacija turbūt visame Lietuvos moterų sporte. Gerai, kad glaudžiamės po Kauno rajono sparnu. Privačios paramos labai trūksta. Ypač pasigendame šalies sporto valdžios palankesnio požiūrio. Tačiau mūsų jokie sunkumai nepalauš. Kasmet vis grūdinamės ir stiprėjame (juokiasi – aut. past.).
