Gamtosauga: NEVERCREW – šveicarų Christiano Rebecchi ir Pablo Togni duetas. Menininkai kuria didelio formato freskas, instaliacijas, kuriose analizuoja žmonijos ir gamtos santykį, besaikį gamtos išteklių naudojimą. Dažniausiai freskose – didžiulių gyvūnų atvaizdai. Taip menininkai mėgina pasakyti, kad šiems gyvūnams reikia žmonių pagalbos.

Subtilu: SWOON kūrybinį pseudonimą pasirinkusi amerikietė menininkė Caledonia Curry – viena iš nedaugelio moterų, kuriai tokio vyriško gatvės meno srityje pavyko pasiekti pripažinimo. Jos kuriami darbai – subtilūs portretai. Taip kūrėja nori išaukštinti jausmų pasaulį, kuriam šiame rūsčiame pasaulyje dažnai nelieka vietos ir pagarbos.

Portretai: lenkų menininkas Przemekas Blejzykas, žinomas kaip Saineris, ir Mateuszas Gapskis, žinomas kaip Beztas, sutelkė savo kūrybos galias kurti gatvės meną ir pasivadino ETAM CRU. Turistai, atvykę į Lenkiją, specialiai ieško dueto darbų, kuriuose su švelniu humoru, o kartais ir sarkazmu ar ironija kuriami šių dienų žmonių portretai.

Tarša: Portugalijos gatvės menininkas Artūras Bordalo – aplinkos apsaugos aktyvistas, vadinamas šiukšlių gyvūnų kūrėju. A.Bordalo darbai – tai pasipriešinimas vartotojiškumo bumui, liudijimas šiuolaikinei kartai apie neperdirbtų atliekų poveikį žmogui ir aplinkai. Koliažai kuriami naudojant išmetamas šiukšles ir perdirbtas atliekas.

Saulėta: OSGEMEOS – brazilų gatvės menininkai dvyniai Otavio ir Gustavo Pandolfo – kuria geltonveidžių žmonių atvaizdus. Geltona, pasak menininkų, yra svajonės spalva. Broliai tapo ne tik ant sienų, bet ir ant traukinių, kuriuos mėgo nuo vaikystės. Duetas išgražino ir viduramžių pilį Škotijoje, pačioje matomiausioje vietoje – geltonas personažas.

Gyvybė: GAIA – amerikiečių gatvės menininkas Andrew Pisacane neatsitiktinai pasirinko GAIA kūrybinį pseudonimą. Gaja – augimo, vešėjimo simbolis. Menininkas piešia ne tik augaliją, bet ir gyvūniją – taip įkvepia gyvybės betoniniam miesto peizažui. Jis dažnai suplaka gyvūnų atvaizdus – žirafa gali būti su žuvies uodega, o tigras – su kiškio ausimis.

Atidumas: OaKoAk prisistatantis ir tapatybės atskleisti nenorintis prancūzų menininkas nevengia pasivadinti teplioriumi, tačiau jo talento gerbėjai – kitos nuomonės. OaKaAk menu gali paversti ką tik panorėjęs – laiptus, vamzdžius, stulpus, grotas, medžių šešėlius... Menininko kūrinių idėjos gimsta bevaikštant miestų gatvėmis, to jis moko ir praeivius – įsižiūrėti į aplinką ir įžvelgti joje grožį.

Nespalvota: JR – prancūzų fotografo ir gatvės menininko, kurio tapatybė nepatvirtinta, pseudonimas. Apibūdindamas save kaip fotograferį, jis viešose vietose kuria didelius nespalvotus fotografinius vaizdus ir teigia, kad gatvė – didžiausia meno galerija pasaulyje.

Guru: Banksy – niekas nežino jo tapatybės (išskyrus tai, kad jis – iš Anglijos), bet visi žino šį vardą. Net ir tie, kurie visiškai nesidomi gatvės menu. Banksy menas bet kuriame pasaulio krašte gali paveikti ir šokiruoti atsitiktinius praeivius. Jo Mona Lisa nerymo sudėjusi rankų – ji laiko kulkosvaidį, jo sukurtas herojus it granatą meta gėlių puokštę. Menininkas nevengia kūriniais perteikti savo nuomonę apie karą, kapitalizmą, elitą, politiką ar net pačią visuomenę.

Žaismingai: prancūzų gatvės menininkas Dranas piešia šmaikščius kūrinius, balansuojančius tarp švelnios ironijos ir juodojo humoro. Atskleisdamas savo neabejingą visuomenės skauduliams požiūrį, menininkas provokuoja ir stebėtojus atkreipti dėmesį į laikmečio problemas: aplinkos taršą, vartojimo perteklių, bendravimo stygių ir kt. Kiekviename Drano kūrinyje – užslėpta žinutė, kurią turi suprasti visuomenė.

Renginio metu žiūrovai stebėjo, kaip menininkai valandų valandas spalvino didelę sieną, esančią prie pat vaikų žaidimo aikštelės. Visi meistrai išsiskyrė skirtingomis technikomis ir stiliais. Vienas iš išskirtiniausių buvo Povilo Kupčinsko „Povo“ kūrinys, kurį menininkas ant sienos išdegino. „Tai yra mano naujoji meninės išraiškos forma, kuria vaizdas yra kuriamas žibalo arba žvakės ugnimi. Galima sakyti, jog tai yra piešinys iš suodžių ir pelenų, – pasakojo P. Kupčinskas. – Šis darbas yra juodai balta grafika, tačiau su šiltu atspalviu.“

Renginio organizatoriai pritarė, kad įdomiausia – pamatyti kiekvieno menininko savitą stilių, o tipinio grafičio parke beveik nėra. Jų manymu, Kauno gatvės meno kultūros kokybė per pastaruosius metus itin pagerėjo, priverčia susimąstyti ir stengtis gyventi kūrybiškiau.

Šiuo metu gatvės menas yra viena iš svarbiausių Kauno kultūrinio identiteto dalių.

Festivalio metu darbavosi ne tik gatvės meno profesionalai – visą dieną gerą atmosferą palaikė ir trys didžėjai: Justas Alionis-Omal, Abdulla Chahine-Chen ir Karolis Pročkys-Slogan.

Pasak renginio organizatorių, menininkų bendruomenė jau kuris laikas prašo daugiau legalių piešimo sienų Kaune. „Šiuo metu gatvės menas yra viena iš svarbiausių Kauno kultūrinio identiteto dalių. Visuomet laukiame iniciatyvos iš pačių menininkų ir džiaugiamės, jog gyventojų požiūris taip pat labai teigiamas“, – komentavo Kauno miesto savivaldybės atstovė Aušrinė Vaščėgaitė.

Mieste jau antrus metus veikia platforma „Gyvos sienos“, kurios tikslą A. Vaščėgaitė įvardijo kaip „siekį sujungti gatvės menininkus su sienų savininkais“. Šiuo metu platformoje užregistruota 140 pastatų sienų, kurių savininkai nori, kad jas papuoštų gatvės meno kūriniai.

Kalniečių parke menininkai paliko apie dešimt kūrinių, kurie dabar puošia pastato komplekso (adresu Savanorių pr. 339A) sieną.

Gatvės menininkai „pakoregavo“ buvusių gatvės ženklų užrašus ir dabar rajone galima išvysti tokių ženklų kaip „Duok kelią priešais ateinančiam narkotikų platintojui“, „Tik narkotikų platintojams“ ar „Zona be adatų“. Pavyzdžiui, Rytų Londone esančioje Kolumbijos gatvėje viena automobilių parkavimo aikštelė buvo išpurkšta užrašu „Tik narkotikų platintojams“.

Šį darbą atliko anoniminių gatvės menininkų grupė „Columbia Road Cartel“, sulaukusi kantrybę praradusių vietos gyventojų užsakymo. Rajono gyventojai ir įmonių savininkai nusprendė taip išreikšti protestą prieš esamą padėtį ir nepakankamą policijos dėmesį.

„Tai nesibaigia. Darosi tik blogiau“, – sakė vieno restorano savininkė Niamh Doyle (Niv Doil) naujienų agentūrai AFP. Pasak jos, prie restorano „kas dvi valandas“ susirenka grupelės žmonių pasiimti narkotikų.

„Mūsų darbuotojai išsigandę... mes vis einame, prašome jų pasitraukti, o jie kartais būna agresyvūs, – pasakojo 37 metų moteris. – Pro šalį lekia automobiliai. Jie lekia tokiu greičiu, kad prieš mėnesį nuvertė prie restorano stovintį stulpą.“

Šalia šio restorano sekmadienį atsirado ženklas su užrašu „Kreko atsiėmimo taškas“.

„Tai gana liūdna“, – pritarė restorano bendraturtis 37 metų Anthony Ussheris (Antonis Asšeris). Pasak jo, šis ženklas atbaido naujus klientus.

„Jeigu eini gatve ir pastebi prie kampo kokių 20 narkomanų, kurie laukia narkotikų, tai kelia baimę“, – sakė jis.

Be to, tie narkomanai teršia, skundėsi vyras.

„Nemalonu išėjus priebutyje pamatyti žmogaus išmatas, nes daugiau (jiems) nėra kur eiti“, – pasakojo A. Ussheris.

Šordičo rajonas, kur yra Kolumbijos gatvė, atsinaujina, jame verda naktinis gyvenimas, tačiau taip pat gausu nusikaltėlių gaujų.

Augantis benamių skaičius ir psichiatrinės pagalbos paslaugoms skiriamo valstybės finansavimo apkarpymas didina rajono gyventojų rūpesčius.

„Gyventojai yra susikūrę grupę programėlėje „WhatsApp“ ir viską filmuoja. Mes turime daugybę užregistruotų skundų, daugybę tų pačių automobilių, tų pačių žmonių nuotraukų, tačiau niekas nevyksta“, – skundėsi N. Doyle, dėl tokio pareigūnų abejingumo kaltinanti nepakankamą finansavimą.

Tačiau vietos savivaldybė tvirtina, kad su policija bando išspręsti šią problemą.

„Mes suprantame šių gyventojų pasipiktinimą, todėl municipalinė valdžia skyrė 3 mln. svarų (3,4 mln. eurų) papildomų policijos pareigūnų įdarbinimui, siekdami kompensuoti dėl vyriausybės išlaidų mažinimo atsiradusį jų trūkumą“, – sakoma savivaldybės atstovo pareiškime.

Uostamiestyje tęsiasi gausybę diskusijų sukėlęs tarptautinis gatvės meno festivalis "Edit Klaipėda Street Art", kurio metu be tam būtinų leidimų ant Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos sienos atsirado menininko iš Italijos piešinys.

Šiomis dienomis dar du festivalyje dalyvaujantys menininkai savo kūriniais papuošė du statinius – apleistą namą Liepų gatvėje bei Parodų rūmų sieną.

Festivalio komunikacijos atstovas Tomas Čižmakovas patikino, jog šįkart festivalio organizatoriai turėjo leidimus piešiniais papuošti tiek vieną, tiek kitą statinį.

"Parodų rūmai buvo derinami nuo praėjusių metų lapkričio. Tai turbūt legaliausias festivalio pastatas", – šmaikščiai pastebėjo pašnekovas.

T.Čižmakovo teigimu, piešinį ant Parodų rūmų sukūrė lenkų menininkas Seikon, pasižymintis minimalistiniais darbais.

Kiek didesnio darbo šiomis dienomis ėmėsi Fūgos slapyvardžiu Lietuvoje žinomas menininkas Artiomas Brancelis.

Iš Klaipėdos kilęs, tačiau šiuo metu Vilniuje gyvenantis menininkas į uostamiestį sugrįžo naujam gyvenimui prikelti vieną Liepų gatvėje stovinčių griuvenų.

Kūrėjui prireikė ne vienos dienos, kol nuotaikingais piešiniais pagyvino statinį, kurį jau buvo pamėgę benamiai.

Su pastaraisiais progos susipažinti turėjo ir pats menininkas.

"Ateina žmonės ir sako, kad tai jų namas. Būna įvairiausių istorijų – išsitraukia plastikinį vyno butelį ir komentuoja menininko darbą arba prašo, kad ką nors nupieštų, prašo paryškinti spalvas, klausinėja įvairių dalykų", – pasakojo T.Čižmakovas.

Jam talkina ir viena savanorė.

Spalvingas namelis nuo šiol trauks gausybės Liepų gatve važiuojančių gyventojų dėmesį.

Pašnekovas patikino, kad yra gautas paties savininko leidimas piešiniais papuošti ir šį statinį. Be to, ir pats menininkas aktyviai domėjosi tokia galimybe bei tuo, kad visais reikiamais dokumentais būtų pasirūpinta.

Seikon ką tik užbaigė grafinį piešinį ant Parodų rūmų. Paveldo apsaugos zonoje esančiam pastatui menininkas siekė suteikti subtilaus įdomumo, bet neišsišokti ir neužgožti aplinkos.

Lietuvoje žinomas menininkas Artiomas Brancelas (A. Bran) yra kilęs iš Klaipėdos, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. A Bran meninė stilistika žaisminga, ryškių spalvų ir netikėta raiška. Šiuo metu menininkas piešia apleistą pastatą Liepų g. 75. Baltai perdažytas senas apgriuvęs pastatas tampa ryškiu ženklu savo aplinkoje, o nuotaikingi animaciniai piešiniai suteikia jam gyvumo.

Abu menininkai pasakojo apie savo pirmuosius darbus, kokie jie buvo, kaip jie pradėjo piešti ant sienų.

„Visą gyvenimą nesijaučiau geras menininkas, bet mokykloje gerai sekėsi piešti animaciją, paveikslėlius. Vėlyvaisiais 90-aisiais Lenkijoje buvo grafiti bumas. Mes, mokyklos vaikai, piešėm ant sienų, tyrinėjom miestą. Po mokyklos viskas pasikeitė, studijavau vaizduojamojo meno akademijoje“, – pasakojo Seikon.

„Aš pradėjau panašiai. Viskas prasidėjo nuo mokyklinių piešinių. Tuo metu gatvėse vyravo laukinė kultūra. Man legalūs grafičiai atrodė tiek pat įdomūs kaip ir nelegalūs. Buvo įdomu padaryti ką nors sudėtinga. Tuomet jautėme neapykantą iš visuomenės, bet tai turbūt buvo variklis, skatinęs nesustoti. Tai, kas buvo gera ir lengvai suprantama, man nebuvo įdomu“, – prisiminimais dalinosi A. Bran.

Koks tais laikais buvo vyriausybės požiūris į grafiti? Juk tada niekas dar nežinojo, kas tai yra. Sistema pasikeitė ir gatvės meno piešiniai tapo Vakarų idealų simboliu. Tuo metu grafiti galėjo būti netgi skatinamas vyriausybės?

„90-asiais niekas nevadino piešinių ant sienos grafiti, tai buvo savotiškas pankroko judėjimas. Piešėm antisisteminius piešinius, plakatus. Po to, kai 90-aisiais žlugo Sovietų sąjunga, grafiti ėmė teikti pozityvias emocijas, kaip ir hiphopo muzika, skeitbordingas. Visos gatvės buvo nusėtos grafiti tagais, žmonės ėmė jų neapkęsti, nes tai buvo savotiška miesto destrukcija, bet man tai teikia gražius prisiminimus“, – apie gatvės kultūrą 90-aisiais Lenkijoje pasakojo Seikon.

Menininkai juokėsi, kad anksčiau piešinius matydavo ant pastatų sienų, šiandien jie atsiranda ant feisbuko sienos.

„Laikai keičiasi. Šiandien viskas ypač skaitmenizuota. Kartais pieši tik nuotraukai. Anksčiau piešdavai ant sienų, kad piešinį pamatytų daug žmonių, šiandien tereikia įkelti nuotrauką ir ji keliauja po visą pasaulį. Bet aš renkuosi realią mediją. Realus piešinio jausmas man labai svarbus, svarbu pajusti tekstūrą. Bet taip, laikai keičiasi“, – kalbėjo A.Bran.

Paklausti, kaip vertina nesuderintą festivalio darbą ant Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos sienos, menininkai juo džiaugėsi ir gyrė autorių iš Italijos Tellas.

„Jis puikus, neturiu, ką daugiau pasakyti. Puikiai ten tinka. Užsienyje autorius yra labai garsus, žmonės kviečia jį piešti visame pasaulyje. Pastatai, ant kurių jis piešė, tampa labai populiarūs. Nesuprantu, kodėl čia iškilo problema. Piešinys gražus, puikiai dera su urbanistiniu kraštovaizdžiu, puikios spalvos, jo mintis ne agresyvi, žmonėms jis patinka“, – stebėjosi menininkas iš Lietuvos A. Barn.

„Mačiau piešinį tik kartą, bet jis labai gerai ten dera. Tikiuosi, niekas neuždažys tos sienos“, – kalbėjo Lenkijos gatvės menininkas Seikon.

„EDIT Street Art“ – penkerius metus vykstantis gatvės meno festivalis, šiemet iš Vilniaus persikėlęs į Klaipėdą. Festivalio metu menininkas Ricky Lee Gordonas (PAR) išpiešė keltą „Baltiją“, keliantį iš Naujosios perkėlos, architektai sukūrė instaliaciją „Baseinas Smiltynės jachtklube“, Tellas išpiešė piliavietės rytinės kurtinos sieną, Seikon jau baigė piešinį ant Parodų rūmų, A. Bran išmargino apleistą namą Liepų g. 75.

Festivalyje dar laukia kino vakaras „EDIT: Street art film fest“ ir koncertas, kuriame pasirodys mono projektas KOTORI, birželio 30 d., 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike.