Visgi, kol nėra baigtos kandidatų į VRK vertinimų procedūros, Seimo pirmininkė kandidatų pavardžių neatskleidžia.

„Galime patvirtinti, kad visi deleguojamieji jau yra pateikti, tačiau Seimo pirmininkė dar nebūtų linkusi atskleisti visų jų pavardžių, nes vertinimo procedūros, kurios yra privalomos kandidatams į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), šiuo metu vis dar vyksta“, – Eltai teigė Seimo pirmininkės atstovas spaudai Paulius Žeimys.

V. Čmilytė-Nielsen atstovo teigimu, planuojama, kad iki balandžio mėnesio pabaigos naujoji VRK sudėtis bus svarstoma Seimo plenarinių posėdžių metu, tačiau tiksli data kol kas dar nėra suplanuota.

„Seimo pirmininkė planuoja teikti kandidatą į VRK pirmininkus tik po to, kai bus patvirtinta visa naujoji VRK. Šiuo metu vyksta susitikimai su galimais kandidatais tapti komisijos pirmininku ar pirmininke, tačiau šiuo metu Seimo pirmininkė nenorėtų išskirti ar atmesti jokio konkretaus asmens kandidatūros“, – sakė P. Žeimys.

„Tuo tarpu kandidatą užimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo postą Seimo pirmininkė paskelbs artimiausiu metu“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen antradienį pranešė jau turinti kandidatą, kuris galėtų užimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo postą.

Nors pirmininkė neatskleidė pretendento užimti Genocido tyrimo centro vadovo kėdę pavardės, Eltos šaltinių teigimu, V. Čmilytė-Nielsen į šias pareigas ketina siūlyti LGGRTC dirbantį istoriką Arūną Bubnį. Tai Eltai patvirtino ir A. Bubnys.

Naujų dokumentų skelbimas pradedamas, pažymint okupacinės sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos prieš ketvirtį amžiaus.

Interneto svetainėje kgbveikla.lt skelbiami komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kitų įstaigų dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 metais.

Dokumentai atskleidžia, kaip atėjus sovietų kariams Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės ar amžiaus.

„Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės, ir keturiolikmetės mergaitės – net tėvų akivaizdoje“, – rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime.

Dokumentuose taip pat aprašomi mirtini girtų sovietų karių šaudymai, sodybų deginimai, gyventojų plėšimai ir kiti nusikaltimai.

Paskutiniai sovietų kariuomenės daliniai Lietuvą paliko 1993 rugpjūčio 31 dieną.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Centras) nutarė paviešinti šia tema dažniausiai pasikartojančius klausimus (priekaištus) ir atsakyti į juos viešai.

Klausimas. Ar nemanote, kad tas žurnalas yra specialiai palikta KGB klastotė?

Atsakymas. Nei VSD, kuris saugojo žurnalą iki 2012 metų, nei Centras nenustatė, kad šis žurnalas būtų KGB palikta klastotė. Papildomai ištirti KGB dokumentai rodo, kad visi į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami KGB, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti. Centro tinklapyje paskelbto žurnalo įrašai sutampa su įrašais kituose KGB dokumentuose, tarp jų ir su įrašais kitų agentų bylų registracijos žurnaluose, kurių LYA yra saugomi 42 vienetai.

Klausimas. Kodėl tuomet Centras pats savo įžangoje siūlo vertinti žurnalą kritiškai: „Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“?

Atsakymas. Centras nuo pat šio žurnalo viešinimo pradžios tiek savo tinklapyje, tiek žiniasklaidoje rekomendavo jį vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: jie visi buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją. Istorikams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis, tik 1987 m pradėtas pildyti, žurnalas. Neatmestina tikimybė, kad kai kuriuos žurnale esančius asmenis KGB tikėjosi šantažuoti ar kompromituoti – taip buvo daroma partizaninio pasipriešinimo laikais. Todėl Centras pabrėžė, kad kiekvienas įrašytas asmuo turi būti vertinamas individualiai.

Klausimas. Ar esami dokumentai patvirtina, kad D. Banionis ir S. Sondeckis bendradarbiavo su KGB?

Atsakymas. Pagal įstatymą Centras neskelbia teisinių verdiktų ir nenustatinėja bendradarbiavimo su KGB fakto. Centras pateikia visus žurnalo įrašus bei kitus rastus su tuo asmeniu susijusius archyvinius dokumentus kaip istorinius faktus. Daugumos agentų pagrindiniai dokumentai - asmens ir darbo bylos yra išvežtos į Rusiją, tačiau iš likusios medžiagos matyti, kad D. Banionis ir S. Sondeckis turėjo nevienkartinių kontaktų su KGB. Tačiau, kaip jau minėta, pats kontaktas savaime neturėtų būti vertinamas kaip slapto bendradarbiavimo faktas teisine prasme. 2009 m. balandžio 26 d. D. Banionis interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij komsomolec“ pasakojo apie savo kontaktus su KGB: „Kai grįždavau iš užsienio reikėjo su jais [KGB] atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikdavau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėdavau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek tai reikėjo daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Jei minėti iškilūs menininkai būtų pranešę specialiai sudarytai komisijai apie savo kontaktus, jų pavardės šiame žurnale pagal įstatymą būtų įslaptintos, kaip ir kitų 22 šio žurnalo įrašai.

Klausimas. Kodėl neišbraukiate iš KGB agentų sąrašo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Atsakymas. To padaryti negalime, nes tai būtų vientiso archyvinio dokumento, kokiu yra žurnalas, klastojimas. Žurnalą sudarė KGB, Centras, skelbdamas žurnalą, pateikė papildomą informaciją: V. Sladkevičius jokių pranešimų nerašė, agento darbo byla jam net neužvesta, po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas, kaip neteikiantis informacijos, ir jam už tai atkeršyta – iš Kauno ištremtas į provinciją.

Klausimas. Kodėl Centras būtent dabar paviešino šį žurnalą?

Atsakymas. Teoriškai šis žurnalas tapo viešas nuo 2012 m., kai Valstybės saugumo departamentas savo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, taip pat ir minimą žurnalą, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Pagal LR teisės aktus Ypatingojo archyvo fondai yra atviri visuomenei (neviešinami tik valstybei prisipažinę buvę KGB bendradarbiai – jų slaptumas įtvirtintas įstatymu). Tačiau Centras ėmėsi tikrinti žurnalo duomenis ir pateikė juos kartu su papildomais tyrimais. Medžiaga buvo teikiami nedidelėmis porcijomis, šis darbas užtruko penkerius metus: pradėtas 2012-ųjų pabaigoje ir baigtas 2018 m. sausio 5 d., išanalizuota ir paskelbta 1647 asmenų duomenys. Šiuo metu Ypatingasis archyvas žurnalą skaitmenina ir tokiu pavidalu jis greitai bus prieinamas kiekvienam piliečiui.

Klausimas. Istorikas, Seimo narys A. Anušauskas viešai skelbė, kad žurnalo duomenys atspausdinti mašinėle, o paskutinieji įrašai apie V. Sladkevičių, D. Banionį ir S. Sondeckį įrašyti ranka?

Atsakymas. A. Anušauskas tiksliai neprisiminė. Iš tiesų visas žurnalas rašytas ranka, tik paskutinieji duomenys įrašyti kitu braižu – darytina išvada, kad tuo metu žurnalą pildė kitas KGB operatyvininkas. Tačiau kitu braižu įrašyti ne tik tie trys žymūs asmenys. Šalia V. Sladkevičiaus įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu (administravo dvi vyskupijas), taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. Paskutinis žurnale įrašytas (1990 m. liepą) Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą – dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla.

Klausimas. Be šio žurnalo kokia dar yra likusi KGB agentūrinė medžiaga? Kodėl ji palikta?

Atsakymas. Be jau paviešinto agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo Ypatingajame archyve dar yra 42 agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai (žurnalai sudaryti chronologiniu principu, faktiškai pamečiui) ir vienas kandidatų į agentus patikrinimo bylų registracijos žurnalas, taip pat yra likusios agentų kortelės: vienoje kartotekoje jų yra 2601, kitoje – 5166.

Kaip matyti iš likusių KGB dokumentų, iki 1990 m. liepos dar buvo neišvežta dalis agentūrinių bylų, kai kurių agentų bylų po nepavykusio rugpjūčio pučo taip ir nespėta išvežti. Nepamirškime, kad KGB savo veiklą Lietuvoje turėjo pabaigti labai greitai – žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. Iki tol, 1990 ir net 1991 m., KGB vis dar vykdė savo operatyvinę – agentūrinę veiklą: dirbo su senais agentais ir verbavo naujus, tad darbo bylos jiems buvo reikalingos.

Klausimas. Ar politikai rodė ypatingą dėmesį šiam žurnalui?

Atsakymas. Valstybės saugumo departamentui žurnalą perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui ir šią žinią paviešinus (BNS 2012-03-23), ir žurnalistai, ir politikai, ir visuomenė ragino kuo greičiau tuos KGB dokumentus paviešinti. Buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir skubiai atverti visuomenei. Centras, atsižvelgdamas į KGB dokumentų specifiką ir fragmentiškumą, tai skubai nepritarė, ėmėsi analizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus asmenis ir pateikė ją kartu su papildomais tyrimais.

Klausimas. Ar nemanote, kad KGB dokumentų viešinimas skaldo visuomenę?

Atsakymas. KGB dokumentai yra vieši pagal LR teisės aktus. Pagal įstatymą be kitų veiklų Centras privalo analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Centro tinklapyje yra paskelbta daugybė įdomių ir svarbių dokumentų, taip pat visi LSSR KGB kadriniai darbuotojai, kurie žudė, šantažavo ir kitais būdais persekiojo okupuotos Lietuvos gyventojus. KGB skverbėsi ir kontroliavo visas žmogaus gyvenimo sritis, savo tikslams siekti jiems neegzistavo nei etiniai, nei moraliniai barjerai, nei vienas LSSR pilietis nebuvo apsaugotas nuo KGB čiuptuvų.

Centro nuomone, neviešinant KGB dokumentų neįmanoma atskleisti KGB ir visos sovietinės santvarkos vykdytos žiaurios ir suktos prievartos. Pamiršus šią itin skaudžią mūsų istoriją atsiranda prielaidos susivilioti gražiais lozungais, už kurių slypi baisi žmogaus naikinimo sistema. 1940 metais taip jau yra nutikę kai kuriems mūsų intelektualams.