Sėkmė ir pripažinimas
Virtuvėje besisukantis vyras su prijuoste jau seniai nieko neglumina, atvirkščiai – kelia susižavėjimą ir pasitikėjimą. Gal todėl vis daugiau jaunuolių renkasi ne teisininko, mediko ar ekonomisto, bet virėjo profesiją.
"Kiekvienas patiekalas – tarsi naujas iššūkis. Sustoti nevalia", – sako kaunietis E.Janerikas. Devyniolikametis į skonių meką žengia tik pirmuosius žingsnius, tačiau jie užtikrinti – neseniai Rygoje pirmą kartą vykusiame tarptautiniame Baltijos šalių virėjų čempionate "Baltijos kulinarinis paveldas" Lietuvos komanda pelnė trečią vietą ir žiūrovų simpatijų prizą. E.Janerikas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių jaunuoju virėju. Komisiją kaunietis nustebino ne tik įmantriu sterko užkandžiu, bet ir meistriškumu jį gaminant.
"Tai buvo neįkainojama patirtis ir paskatinimas eiti užsibrėžtų tikslų link", – nepaisydamas sėkmės ir profesionalų įvertinimo nedaugžodžiavo E.Janerikas.
Nėra neskanaus maisto
Devyniolikmetis neslėpė, kad jo namuose į maistą visuomet buvo žiūrima su pagarba, o lėkštė čia tarnavo kaip bendravimo priemonė. "Maistas mums niekada nebuvo eilinis skrandžio prikimšimas", – ritualą primenančius šeimos savaitgalio pietus prie dailiai serviruoto stalo prisiminė vaikinas.
Sužinoję, kad Erikas nusprendė tapti virėju, tėvai sveikino tokį sūnaus pasirinkimą ir ragino siekti užsibrėžtų tikslų. Trejus metus Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre pašnekovas jaukinosi virėjo amatą, o šiemet nusprendė išbandyti saldžiosios konditerijos viliones.
"Niekada nelyginau konditerio ir virėjo specialybės. Vienodai gerai jaučiuosi darydamas tiek vieną, tiek kitą darbą", – paklaustas, kur linksta jo širdis, sakė jaunasis specialistas.
Iš būsimo konditerio lūpų nepavyko išpešti ir patiekalo, apie kurį pagalvojus jo burnoje imtų kauptis seilės, pavadinimo. Pripažinęs, kad, nepaisant skurdokos lietuviškos tradicinės virtuvės, jai vis tiek jaučia nemažai sentimentų, jaunasis virėjas nutylėjo, kam skiria savo simpatijas: cepelinams, bulviniams vėdarams ar žemaitiškiems blynams.
"Pasakysiu taip – nėra neskanaus maisto, gali būti tik prastai paruoštas maistas", – sakė E.Janerikas.
Išlavinti pojūčiai
Dėl įtempto mokslų grafiko ir darbo Vilniuje įsikūrusiame Dariaus Dabrovolsko restorane Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro auklėtinis savo ruoštais patiekalais lepinasi rečiau, nei norėtų. Kaip ir daugeliui, skaičiuojančių laiką, alkį jam tenka malšinti įvairiose kavinėse ir restoranuose.
"Kaskart tikiuosi, kad būsiu nustebintas. Ar tai pavyksta? Retsykiais. Nesu priekabus, tiesiog kur kas dažniau ir atidžiau nei kiti lankytojai vertinu tai, kas atsiduria mano lėkštėje", – prasitarė E.Janerikas. Per kelerius metus nemažą žinių bagažą sukrovęs jaunuolis atviravo, kad daugelyje lankytų vietų jau po pirmojo kąsnio gali pasakyti, ar patiekalui ruošti naudoti švieži ingredientai ir kokie prieskoniai naudoti jam pagardinti.
"Kartais mėgstu ir vadinamąjį nesveiką maistą. Juk virėjai tokie patys žmonės kaip visi kiti", – kukliai šyptelėjo pašnekovas.
Mokėsi iš geriausiųjų
Jaunojo virėjo žinios – ne vien sausa informacija iš vadovėlių. Turėdamas laisvo laiko Erikas mielai žiūri maisto gaminimo laidas ar filmus, kuriuose atskleidžiamos virėjų sėkmės istorijos. Be to, savo patirtį jam perteikė pripažinti šalies virtuvės guru: griežtas, bet teisingas, vienu geriausių dabartinių Lietuvos šefų tituluotas Tomas Rimydis ir dabartinis jo mokytojas, ne viename tarptautiniame konkurse laurus nuskynęs virtuvės šefas D.Dabrovolskas.
"Neturiu tikslo būti panašus į ką nors. Keliu sau kitokias užduotis", – paklaustas, ar turi sektiną pavyzdį, tiesiai rėžė E.Janerikas. Tiesa, paklaustas apie savo svajones, buvo kiek atsargesnis. Esą apie tai kalbėti dar anksti, o tai, kuo taps baigęs mokslus, parodys laikas.
"Žinoma, kiekvienas eilinis svajoja tapti generolu, o kiekvienas virėjas – būti virtuvės šefu", – žvilgčiodamas į laikrodį, E.Janerikas leido suprasti, kad pokalbiui skirtas laikas eina į pabaigą. Prieš atsisveikinant atkaklusis kaunietis dar spėjo pasidalyti sėkmingo patiekalo receptu. Smalsu sužinoti, koks jis? Vadovautis intuicija, o ne receptų knygomis ir skaičiais apibrėžtomis proporcijomis. Tiesa, ši taisyklė negalioja konditerijai – čia svarbus kiekvienas gramas, kuris gali lemti, iškils tešla ar ne.
"Geriausias išgirstas komplimentas? Paprastas ir nuoširdus "ačiū". Nesvarbu, ar iš virtuvės šefo, ar netikėtai pro šalį ėjusio ragautojo lūpų", – atsisveikinti skubėjo vietoje nenustygstantis devyniolikmetis.
