Klijuojama etiketė

"Vandenynas, garsusis Stalo kalnas, Robeno sala. Vakar mačiau, kaip šokinėja ir purkščia banginiai, kartais praplaukia delfinai", – apie tai, ką mato pro savo namų langą Keiptaune, pasakoja Gintaras Ulevičius.

Kalbant jam jau išsprūsta nebe "pas mus", o "pas jus" Lietuvoje. Nenuostabu, nes lietuvis jau beveik aštuoniolika metų gyvena PAR, o pridėjus dar penkerius šešerius Anglijoje, išeina, kad jau daugiau nei pusę savo gyvenimo – nebe gimtinėje.

G.Ulevičius turi turizmo ir nekilnojamojo turto nuomos verslą. Turizmas PAR, kaip ir visame pasaulyje, dėl COVID-19 labai susitraukė, o pernai pandemijos pradžioje buvo ir visai užsidaręs. Bet, pasakoja lietuvis, dabar turi klientų grupių, daugiausia iš Rusijos, būna ir iš JAV, tačiau europiečių mažai.

Lietuvių ikikovidiniais laikais atvykdavo daug, bet dabar buvo tik kokia viena grupė per keturis mėnesius. "Lietuva labai sukaustyta, parvažiavus reikia izoliuotis. PAR neuždaryta, viskas veikia – barai, restoranai, sėdime be kaukių. Čia visi atsipalaidavę. 60 mln. gyventojų šalyje 400–500 atvejų per dieną, daug mažiau nei Lietuvoje", – lygina G.Ulevičius.

Gintaro Ulevičiaus nuotraukose – tai, ką jis rodo į PAR atvykstantiems turistams. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tiesa, skaičiai ima kilti, jau perkopė tūkstantį per dieną, bet pagal gyventojų skaičių tai nepalyginamai mažiau nei Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių.

Ketvirtas mėnuo šioje šalyje dirbantis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius PAR Dainius Junevičius pasakoja, kad per Velykas, nors nebuvo uždrausta judėti tarp provincijų, bet raginta to nedaryti, taip pat uždrausta prekyba alkoholiu. Prieš metus PAR buvo visai uždariusi savo sienas, uždraustas judėjimas tarp provincijų, prekyba alkoholiu ir tabako gaminiais, buvo griežti susibūrimų ribojimai. Gal tai padėjo, kad susirgimų pagal gyventojų skaičių palyginti nedaug.

Pasak D.Junevičiaus, vakcinacija nuo COVID-19 čia neapsiėjo be problemų. PAR nusipirko keli milijonus "AstraZeneca" dozių, bet paskui pradėta galvoti, kad ji nelabai veiksminga, todėl ja nebuvo skiepijama, ji parduota kitoms valstybėms. Dabar skiepijama "Johnson&Johnson", sušvirkšta ketvirtis milijono dozių. Netrukus bus pradėta naudoti ir "Pfizer/BioNTech". Ambasadorius pasakoja skaitęs, kad PAR mokslininkai taip pat yra sukūrę vakciną.

COVID-19 kontekste PAR labiausiai "išgarsėjo" čia atrasta nauja koronaviruso mutacija. PAR senbuvis G.Ulevičius piktinasi, kad šalies vardas linksniuojamas dėl atmainos, kurią, pasak jo, atvežtą iš Jungtinės Karalystės, atrado PAR ekspertai. Lietuvis stebisi, kaip šiai šaliai vis klijuojamos etiketės – tai pavojingiausios dėl koronaviruso naujos atmainos, tai dėl neva didžiulio nusikalstamumo. Jam ši šalis – saugūs ir labai gražūs namai.

Lietuva labai sukaustyta, parvažiavus reikia izoliuotis. PAR neuždaryta, viskas veikia – barai, restoranai, sėdime be kaukių. Čia visi atsipalaidavę.

Saugu, gražu, šilta

PAR G.Ulevičių sužavėjo egzotika, klimatu. Jam patinka, kad net žiemą čia – kaip Lietuvoje vasarą: dieną temperatūra pakyla ir iki 20–27 laipsnių, naktį – 8–9 šilumos, o vasarą pasitaiko ir iki 45. Nuostabi gamta – kalnai, vandenynas, safariuose gali ne zoologijos sode, o natūralioje gamtoje pamatyti, kaip gyvūnai medžioja grobį. "Kai kitur išvažiuoju atostogų, jau po savaitės dviejų noriu namo, į PAR", – pasakoja G.Ulevičius.

Daug kas gąsdina nusikalstamumu PAR, bet lietuvis pasakoja, kad per beveik aštuoniolika metų čia nėra susidūręs su nusikaltėliais, o štai per kelerius metus gyvenant Londone tai teko net porą kartų. Žinoma, yra kriminalinių įvykių, jei kas įvyksta, visa žiniasklaida tai skelbia. Bet, sako G.Ulevičius, tiesiog nereikia eiti į kai kuriuos rajonus – nusikaltimų daugiausia vyksta lūšnynuose. Tačiau jo klientai iš Čikagos pasakojo, kad pas juos, kaip ir daug kur, irgi yra tokių rajonų. Nusikaltimus dažniausiai daro ne vietiniai, o atvažiavę iš kitų Afrikos šalių, neturintys leidimo čia dirbti, tad negaudami uždarbio ir plėšikauja.

Lietuvis pasakoja, kad ir dėl odos spalvos čia nėra skirtumo. Kartais įvyksta koks incidentas, bet kitose šalyse dėl rasizmo jų kyla daugiau.

"Tai vyksta visame pasaulyje, tik kažkaip įkalta, kad PAR didžiulis nusikalstamumas, rasizmas", – lietuvis piktinasi stereotipais apie sava tapusią šalį, prie kurių dabar dar prisidėjo ir gąsdinimai dėl čia atrastos naujos koronovaviruso atmainos.

Buriasi ir dėl cepelinų

Kiek lietuvių gyvena PAR, tiksliai nežinoma, manoma, gali būti apie 200. Johanesburge jie yra įsteigę savo bendruomenę.

Pasak G.Ulevičiaus, vieni atvažiuoja ir išvažiuoja, kiti čia gyvena nuolat. "Būna, kad išvažiuoja ir grįžta: viena lietuvaitė grįžo į Lietuvą, bet po metų apsisuko ir vėl – į PAR, nes sako, kad čia geriau", – nesistebi G.Ulevičius.

Beveik aštuoniolika metų PAR gyvenantis Gintaras Ulevičius žavisi šios šalies grožiu ir žmonėmis. (Gintaro Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.)

Lietuviai verslūs, sugeba sugalvoti, kur verslauti, tad, pasakoja  jis, ir PAR nemažai jų turi savo verslą – daug kas nekilnojamojo turto srityje, vienas – šarvuotų durų, mat tokių čia lig tol nebuvo. Viena lietuvaitė garsiajame Kriugerio nacionaliniame parke turi savo viešbutuką. Nemažai sukūrusių šeimas su vietos ūkininkais, tad ūkininkauja.

G.Ulevičius dabar pasigenda ikikovidinių laikų bendravimo su tautiečiais. Būdavo, netoli Keiptauno įsikūrę lietuviai programėlėje "WhatsApp" pasiskelbia, kas gamina cepelinus ar balandėlius, ir kviečia atvažiuoti. O per išeigines rengdavo išvykas su nakvyne į įdomesnes šalies vietas. Žinoma, kartu švęsdavo visas lietuviškas šventes.

Lietuvos ambasadorius PAR D.Junevičius taip pat jau spėjo ne tik virtualiai, bet ir akis į akį susipažinti su šioje šalyje gyvenančiais lietuviais. Minint Sausio 13-ąją ambasada pakvietė visus dalyvauti virtualiajame bėgime "Gyvybės ir mirties keliu". Vasario 16-osios proga ambasada tautiečiams pasiūlė virtualiąją kultūrinę programą – filmų apie Lietuvą ciklą, o iš Lietuvos Nacionalinės filharmonijos transliuojamą italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli operą "I Lituani" ("Lietuviai") pakvietė stebėti ir PAR valstybės valdžios atstovus, visus melomanus, šioje šalyje reziduojančius diplomatus. Minėdami Kovo 11-ąją tautiečiai Lietuvos himną jau sugiedojo gyvai susitikę ambasados surengtame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime.

Ambasadorius pasakoja, kad daugiausia PAR gyvenančių lietuvių – jaunosios kartos. Nemažai tarp jų verslininkų, kai kurie yra įsteigę sėkmingai veikiančias įmones. Kiti čia atvyko su sutuoktiniais. Daugelis turi vaikų, tad Johanesburgo lietuviai net įsteigė lietuvišką mokyklėlę "Kodėlčius", tik dabar dėl COVID-19 jos veikla pristabdyta. "Nori išlaikyti lietuviškumą, išmokyti vaikus lietuviškai", – džiaugiasi ambasadorius.

Bet, primena jis, dar yra arti 2 tūkst. išeivių iš Lietuvos palikuonių, turinčių Lietuvos pasą. Pirmieji lietuviai ir litvakai čia emigravo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. 1930 m. Johanesburge buvo įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija, kuri veikė kelerius metus.

Didžioji išeivių iš Lietuvos dalis anuomet buvo litvakai. "Naujausiais duomenimis, PAR dabar gyvena apie 50 tūkst. žydų, ir beveik visų jų bent vienas senelis kilęs iš Lietuvos. Dauguma neblogai įsitvirtinę šiandieninėje PAR visuomenėje, yra sėkmės lydimi verslininkai, teisininkai, gydytojai, žymūs menininkai. Jie puoselėja Lietuvai šiltus jausmus, padeda megzti Lietuvai ekonominį ar kultūrinį bendradarbiavimą su PAR", – džiaugiasi ambasadorius.

Lietuviški pėdsakai

PAR yra nemažai lietuviškų pėdsakų. Keiptaune Žydų muziejuje eksponuojamas medinis namas, menantis Rietavo štetlą, ir Didžiosios Vilniaus sinagogos kopija, Lietuva minima Johanesburge įsikūrusiame Holokausto ir genocido centre. "Vienur pėdsakai pozityvesni, kitur – skaudesni", – pripažįsta D.Junevičius.

Jis primena, kad į PAR istoriją įėjo ne vienas su Lietuva susijęs asmuo. Štai Žemaičių Naumiestyje 1844 m. gimęs Samuelis Marksas XIX–XX a. sandūroje buvo vienas stambiausių šios valstybės verslininkų. Pradėjęs nuo paprasto prekeivio peiliais, galiausiai ėmė prekiauti deimantais, jo įsteigta bendrovė kontroliavo kelias aukso kasyklas. S.Marksas tapo vienu didžiausių šio verslo magnatų ir vienu turtingiausių PAR žmonių. Jis draugavo su šalies prezidentu Paulu Krugeriu, buvo parlamento senatorius. Jo pasistatydintame Viktorijos laikų stiliaus dvare netoli Pretorijos lankėsi daug svarbių šalies ir užsienio politikų, verslininkų, o dabar veikia jo muziejus.

Kuisių šeima, į šią valstybę iš Lietuvos atvykusi 1904 m., taip pat tapo stambiais verslininkais. Pretorijoje Vincento Kuisio vardu net yra pavadinta gatvė. Jo palikuonys Šv.Pijaus X katalikų bažnyčioje Pretorijoje šv.Kazimiero garbei ir senelių atminimui įrengė vitražą.

Lietuvos ambasadorius PAR pasakoja, kad šioje šalyje yra ne tik fizinių su Lietuva susijusių ženklų. Daug kas prisimena, kad tarp PAR prezidento, Nobelio premijos laureato Nelsono Mandelos bendražygių buvo nemažai litvakų. Iš Obelių miestelio kilęs Džo Slovas – PAR komunistų partijos lyderis, buvo Mandelos draugas, teisininkas, patarėjas. Taip Lietuvos vardas įamžintas tarp kovotojų prieš apartheidą.

Nuo 1949 m. iki mirties 1965-aisiais Afrikoje gyveno ir kūrė garsus dailininkas Pranas Domšaitis, jis palaidotas Keiptaune.

Lietuvos ambasada perdavė humanitarinę pagalbą kovai su COVID-19 – asmenines apsaugos priemones Johanesburgo Steve'o Biko ligoninės, Dipsloto mobiliosios klinikos medikams, dirbantiems šioje skurdžioje bendruomenėje. (Darlingtono Karumbidzos nuotr.)

Ir verslas, ir kultūra

Pirmasis Lietuvos konsulatas PAR pradėjo veikti dar 1930-aisiais, konsulu buvo rašytojas ir vertėjas Karolis Vairas-Račkauskas. Tikėtasi paskatinti čia gyvenančius litvakus investuoti Lietuvoje, o PAR planuota prekiauti lietuviškais saldainiais, džiovintais ir marinuotais grybais, raugintais agurkais ir kopūstais, obuoliais, bulvėmis, audiniais, avalyne. Bet konsulatas buvo nuostolingas, tad gyvavo tik iki 1932 m. Beje, primena D.Junevičius, saldainių eksportu norėjo užsiimti būtent viena iš verslininkų Kuisių dukterų.

Ambasadorius Dainius Junevičius PAR lietuvius pakvietė dalyvauti Sausio 13-ajai skirtame bėgime ir pats jame bėgo. (Raimondos Baltušienės nuotr.)

Ambasadorius pasakoja, kad dabar Lietuvos prekyba su PAR nemaža: 2019 m. eksportavome prekių už 110 mln. eurų (palyginkime: į Kiniją, kurioje 1,44 mlrd. gyventojų – už 290 mln.). Tai gana svarbi rinka – juk PAR gyventojų arti 60 mln., daug pasiturinčiųjų, nors, žinoma, yra ir daug skurdžiai gyvenančiųjų. Lietuva į PAR eksportuoja ekologišką maistą, grūdus ir jų produkciją, viena paklausiausių prekių – skrudinti dribsniai.

"Bet norime plėsti eksportą, ieškome naujų nišų, turizmo skatinimo galimybių. Šiemet esame suplanavę kelis renginius, kurie skatintų abiejų šalių bankų sektoriaus institucinį bendradarbiavimą, norime, kad Lietuvos fintech įmonės įkeltų koją į PAR, rengsime seminarą apie lietuviškų maisto prekių importo galimybes, skatiname aukštųjų mokyklų, mokslininkų bendradarbiavimą", – vardija D.Junevičius.

Pasak jo, norėtųsi, kad augtų ir Lietuvos žinomumas tarp PAR verslininkų, didėtų jų investicijų į Lietuvą, o jų kol kas nedaug – vos keli geri pavyzdžiai. Kauniečiams būtų galima paminėti Ramučiuose įsikūrusią maisto tiekimo kompaniją "Bidfood Lietuva" arba PAR aviacijos kompanijos "Global Airways" planus perkelti savo lėktuvų aptarnavimo paslaugas prie Karmėlavos oro uosto.

PAR daug metų garsėjo kaip aukso, deimantų gavybos lyderė pasaulyje. Gal ne tai labiausiai domina Lietuvą, bet, neabejoja D.Junevičius, čia tikrai yra daug įdomybių ir bendradarbiavimo galimybių. Pavyzdžiui, kitais metais, kai ambasadoriaus gimtasis Kaunas bus Europos kultūros sostinė, vienas svarbių įvykių bus litvako iš PAR Williamo Kentridge'o – pasaulinio garso šiuolaikinio menininko, kurio šeimos šaknys iš Kauno, paroda.

Nesaugių situacijų būna ir Pietų Afrikoje, bet ten tiek daug nusikaltimų, kaip Lietuvoje, tikrai nėra, LRT RADIJUI sako 12 metų Pietų Afrikos Respublikoje gyvenantis Gintaras Ulevičius. „Pietų Afrikoje gyvena 48 mln. žmonių, o Lietuvoje – tik 3 mln., bet tokie dalykai vyksta. Manau, kad Lietuvoje, palyginti su Pietų Afrika, nusikaltimų daug daugiau. Be to, žmonės Pietų Afriką painioja su visa Afrika, ypač su Kongu, Zimbabve, galvoja apie „Boko Haram“, – teigia jis.

Anot G. Ulevičiaus Pietų Afrikoje gyvena ir labai daug litvakų, kurių indėlis į šios šalies gyvenimą tikrai nemenkas. Pavyzdžiui, litvakai ten pradėjo deimantų verslą. „Kaip tik viena mano turistė grįžo iš Pietų Afrikos ir „Facebooke“ įdėjo nuotrauką su užrašu, kad Lietuvą rado ir Pietų Afrikoje, – pasakoja pašnekovas. – Litvakų ten tikrai labai daug ir jie domisi Lietuva, nori susirasti savo šaknis Lietuvoje.“

– Jau daugiau nei 10 metų gyvenate Pietų Afrikoje, Keiptaune. Kas Jus ten atvedė?

– Pietų Afrikoje gyvenu jau 12 metų. Ten labai geras oras, geras klimatas, patinka žmonės.  Anglijoje gyvenau 8 metus, bet ten man nelabai patiko. Nuvažiavau į Pietų Afriką atostogauti ir ta šalis labai patiko, nors važiuodamas apie Pietų Afriką girdėjau labai blogų atsiliepimų.

– Ką girdėjote?

– Žmonės sakė, kad su savimi reikia šautuvą vežtis, ten negalima gatvėse vaikščioti. Galvojau – vieną kartą nuvažiuosiu, antrą kartą tikrai ne. O atvažiavęs pamačiau, kad tikrai to nėra. Paskui per atostogas nuvažiavau antrą, trečią kartą ir pamačiau, kad ta šalis palanki verslui, todėl iš karto iš Anglijos išvažiavau į Pietų Afriką.

– Mes irgi girdime apie nusikalstamumą, apie tai, kad ten nesaugu. O kaip yra iš tikrųjų?

– Taip, yra nesaugumo, bet Pietų Afrikoje gyvena 48 mln. žmonių, o Lietuvoje – tik 3 mln., o tokie dalykai vyksta. Manau, kad Lietuvoje, palyginti su Pietų Afrika, nusikaltimų daug daugiau. Be to, žmonės Pietų Afriką painioja su visa Afrika, ypač su Kongu, Zimbabve, galvoja apie „Boko Haram“. Bet Pietų Afrikoje tikrai to nėra, nes ji nuošalesnė.

– Visai neseniai skaičiau straipsnį apie lietuvių porą, kuri atsikėlė gyventi į Pietų Afrikos Respubliką, bet jiems teko iš ten nešdintis dėl didelio nusikalstamumo. Gal tai priklauso ir nuo miesto?

– Aš irgi skaičiau tą straipsnį ir tuos žmones pažinojau. Man labai keista, kad jie tą straipsnį parašė. Dabar jie išsikėlė gyventi į Angliją. Aš ten gyvenau ir buvau užpultas tris kartus, o Pietų Afrikoje – nė karto. [...]  Žinoma, gal jiems Anglijoje palankesnės sąlygos dėl vaiko. O gal kažkas įvyko, gal juos apvogė. Bet vakar pasiklausiau, kas vyksta Lietuvoje, kiek yra vagysčių... Pietų Afrikoje tikrai to nėra.

– Pietų Afrikoje turite verslą. Ar paprasta tai daryti?

– Šiuo metu nėra labai paprasta. Anksčiau verslu užsiimti buvo paprasta, nes buvo labai lengva gauti dokumentus. Dabar juos gauti labai sunku. Nors Pietų Afrikoje yra ir 11 kalbų, bet pagrindinė – anglų, tad papročiai, sakyčiau, panašūs į Anglijos papročius. Lietuviai, kurie savo verslą pradėjo anksčiau, plėtoja jį iki šiol.  Bet dabar atvažiuojantiems įvedė labai griežtas vizas, ir daug lietuvių, kurie netgi susituokę su pietų afrikiečiais, negali gauti dokumentų, kad pasiliktų.

– Pakalbėkime apie lietuvius, gyvenančius Pietų Afrikoje. Jūs tuos lietuvius ten vienijate, nes esate Lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ten gyvena apie 100 lietuvių. Kuo jie užsiima?

– Taip, bandome vienyti lietuvius, susirenkame per šventes, susibėgame kieno nors namuose. Vaikus bandome mokyti tradicijų. Lietuvių yra apie 100, gal jų dabar ir daugėja. Labai daug jų buvo užsislėpusių, nes niekas nežinojo, kad yra kažkokia lietuvių bendruomenė. Vieni užsiima nekilnojamuoju turtu, kiti, pavyzdžiui, iš Lietuvos į Pietų Afriką eksportuoja šarvines duris. Treti ūkininkauja.

– Ar taip toli vežti šarvines duris yra pelninga?

– Turbūt pelninga. Labai nesidomėjau, bet tam jaunam vaikinui sekasi neblogai. Jis savo verslą bando plėtoti, nes Pietų Afrikoje tos durys yra nauja, todėl susidomėjusių žmonių yra daug.

– Ar lietuviai aktyviai prisijungia prie Pietų Afrikos gyvenimo, ar įsijungia į politinį, visuomeninį gyvenimą?

– Prie politikos mes nelabai jungiamės, tik tarpusavyje pašnekame. O prie jų papročių taikomės.

– Šioje šalyje yra ir didelė litvakų bendruomenė.

– Taip, labai didelė. Žydų muziejuje kabo Lietuvos žemėlapis, ten yra tokių pačių namelių, kaip ir Lietuvoje. Kaip tik viena mano turistė grįžo iš Pietų Afrikos ir „Facebooke“ įdėjo nuotrauką su užrašu, kad Lietuvą rado ir Pietų Afrikoje. Pietų Afrikoje litvakai tikrai labai daug padarė, pavyzdžiui, pradėjo deimantų verslą. Litvakų ten tikrai labai daug ir jie domisi Lietuva, nori susirasti savo šaknis Lietuvoje. Sakyčiau apie 70 proc. žydų yra litvakai, likę 30 proc. – iš Lenkijos, Ukrainos.

– Kiek ilgiausiai lietuviai gyvena Pietų Afrikoje?

– Ilgiausiai gyvena apie 25 metus. Yra atvykusių prieš porą metų. Yra ir norinčių atvykti, bet dabar jiems tikrai nėra lengva susitvarkyti dokumentus.

– Šį pavasarį žiniasklaidoje buvo rašoma apie paaštrėjusią įtampą tarp užsieniečių ir vietinių. Ar jums teko  ką nors apie tai girdėti ir kokia dabar situacija?

– Taip, yra įtampos. Buvo sukilimas, kai neišsilavinę žmonės sukilo prieš juodaodžius iš kitų šalių – Zimbabvės, Zambijos. Bet baltųjų niekas tikrai nepuola. Čia jau ne pirmas toks sukilimas, jis buvo gal prieš 3–4 metus. Nesutarimai vyksta tarpusavyje: vietiniai gyventojai mano, kad atvykėliai atima darbus, nes iš Zimbabvės pas mus gyvena gal 3–4 mln. žmonių.

– Turbūt pats garsiausias Pietų Afrikos Respublikos žmogus yra ilgametis kovotojas su apartheidu Nelsonas Mandela. Apartheidas – baltųjų vykdyta rasinės segregacijos politika. Nors N. Mandela mirė  beveik prieš dvejus metus, iki šiol kalbama apie milžinišką jo indėlį naikinant rasinę nelygybę. Kiek tos nelygybės yra dabar? Kiek N. Mandela prisimenamas šioje šalyje?

– Taip, N. Mandela tikrai labai daug padarė. Norėčiau paminėti vieną įdomų dalyką apie N. Mandelą – jis gyveno su litvakais ir buvo jų mokomas. Taigi N. Mandela truputėlį susijęs ir su Lietuva. Nelygybės yra ir dabar, bet jos vis mažiau. Juodaodžiai turi galimybių mokytis, yra remiami, o apartheido metu jie negalėjo net į miestą eiti. Dalis juodaodžių dabar gyvena geriausiuose namuose, kai kurie gyvena net geriau negu baltaodžiai, važinėja geriausiomis mašinomis, dirba geriausius darbus. [...]

– Tačiau teko skaityti, kad apie 90 proc. visų mokesčių sumoka būtent baltaodžiai.

– Taip, čia tiesa. Nes baltaodžiai savo verslus sukūrė anksčiau – juodaodžiai tik pradeda tai daryti. Pietų Afrikoje skurdas labai didelis. Kai kuriuose miesteliuose žmonės neturi vandens, tualetai yra kilnojamieji. Bet taip gyvena bemoksliai ir mokytis nenorintys žmonės (mentalitetas gal kitoks).  Baltaodžiai jiems padeda labdara, bando statyti jiems namus.

– Kalbant apie Pietų Afrikos Respubliką, žmonės pagalvoja apie N. Mandelą, apartheidą,  deimantus, gražią gamtą. Ar turėtumėte ką nors pridurti?

– Taip, čia labai daug deimantų, daugiau nei 600 vynuogynų. Susilieja Indijos ir Atlanto vandenynai. Pietų Afrikoje esantis Gerosios Vilties kyšulys – tarsi pasaulio pabaiga, nes ten baigiasi Afrikos žemynas, o už 6 tūkst. kilometrų – Antarktida. Be abejo, reikia paminėti safarį. Keiptaune yra 1085 m aukščio Stalo kalnas, iš apačios matomas be viršūnės. Kai jį dengia debesys, vietiniai sako, kad Stalo kalnas užtiestas staltiese.

– Kokie planai yra susiję su šia šalimi?

– Šalis auga ir yra turtingiausia tarp kitų šalių. Pavyzdžiui, Kitos Afrikos šalys (pavyzdžiui, Zimbabvė, Kongas).

– O krizės, kurios yra Europoje, jūsų neliečia?

– Gal truputėlį dabar palietė pradėjo, nes nukrito rendo vertė. Bet to labai nesijaučia, kaip Europoje.