Ir kerpa, ir pataria

Gintarė sako, kad kerpant gyvūnus prityrusi akis gali pastebėti negalavimus ar sunkių ligų pradžią. Labai svarbu bendrauti gyvūno šeimininkui ir veterinarui. Atviro pokalbio metu ji sužino apie gyvūno įpročius, pasikeitusį elgesį ir duoda jo šeimininkui vertingų patarimų, padeda užbėgti už akių rimtoms ligoms, pritaikyti tinkamą maistą.

„Negaliu vien tik maudyti ir kirpti. Turiu natūralų profesinį refleksą, kad, tai darydama, dar apžiūriu ir gyvūną: pradedant oda ir baigiant dantimis“, – paaiškina Gintarė.

Anot specialistės, labai svarbu nuo mažens prižiūrėti šunelio dantis: juk pats, kaip žmogus, jų neišsivalys. Maistas tarpdančiuose užsilieka, dauginasi bakterijos, formuojasi apnašos, kurias G. Bertauskienė vadina infekcijos vartais į organizmą.

Paklausta, kaip keturkojų dantis reikėtų tinkamai prižiūrėti, mini lengviausią būdą. Vietoj pastos siūlo naudoti kokosų aliejų su soda, o vietoj šepetėlio – nedidelį marlės gabaliuką. Tiesa, šiais laikais gamintojai siūlo netgi mėsos skonio dantų pastą, kurią šeimininkas turėtų tepti ant dantų šepetuko ir valyti augintiniui dantis.

„Jei savo šuniui dantų nevalėte nuo mažumės – bus sunkiau, o susidarius apnašoms reikės specialisto pagalbos“, – priduria ji.

Augina dreduotąjį komondorą

Keista būtų tikėtis, kad veterinarės ir gyvūnų kirpėjos namuose nerastume nė vieno jos šeimos augintinio. Kieme pasitinka garsus lojimas – vadinasi, yra šuo. Ir dar koks – dreduotasis komondoras, šiuo metu sveriantis net 55 kg! Gintarė perspėja, kad uždarys jį į voljerą, nes su svetimais sarginis šuo nelabai draugiškas.

Hanga – mano vizitinė kortelė. Socialiniuose tinkluose esu pasivadinusi Gauruotu monstru, net tokį logotipą susikūriau.

Vienuolikos metų komondorė Hanga – didžioji Gintarės svajonė nuo vaikystės. Tai senovinė vengrų aviganių šunų veislė. Manoma, kad azijinės kilmės keturkojai į Vengriją atkeliavo su klajokliais. Veislė sukurta avių bandoms saugoti. Komondorai įsimaišo tarp gyvulių, ramiai guli visą naktį, o jei ateina plėšrūnai – duoda atkirtį.

„Per naktį Hanga sargauja kieme, o ryte mane nuskenuoja – pasižiūri, kaip apsirengusi. Jei mato, kad su darbo drabužiais, klusniai eina į aptvarą“, – pasakoja pašnekovė.

Hanga jų šeimoje – asmenybė, kuriai nenurodysi, ką daryti. Ar auginti tokį šunį saugu? „Visiškai. Tik reikia žinoti, kaip su ja elgtis. Sūnų Hanga saugo, o ir jis apmokytas, kaip su ja bendrauti. Kadangi Hangos akis dengia kailis, ją reikia meiliai kalbinti, kad išgirstų ir žinotų: viskas gerai. Šios veislės šunims svarbesnės ne akys, bet uoslė ir klausa. Jei Hanga gerai matytų, – juokiasi Gintarė, – daug lotų ir keltų per daug problemų.“

Įžymybė: socialinių tinklų žvaigždė – Gintarės dreduotoji komondorė Hanga./ G.  Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingas kailis su virvelėmis

Anot veterinarės, komondorų kailis – ypatingas. Jis visas tarsi susuktas iš mažų plonų virvelių. Augant šuniui, kailis darosi stangrus, banguotas ir tarsi pats sukasi į virveles: tereikia pradėti jas formuoti. Kadangi klimatas Vengrijoje kur kas šiltesnis nei Lietuvoje, šaltomis žiemomis Hangą tenka įleisti į ūkinį pastatą.

Šeimininkė pasakoja, kad daugiausia darbo jai būdavo, kai ruošdavo Hangą šunų parodoms, kurios dažniausiai vykdavo žiemą. „Reikėdavo ją maudyti, o paskui džiovinti tankų kailį. Pritiesdavau namuose daugybę rankšluosčių ir rankomis gręždavau jos kailio virveles tarsi kokius skudurus. Paskui galingu plaukų džiovintuvu džiovindavau. Galiausiai palikdavau tuos dredus išdžiūti natūraliai“, – aiškina ji ir priduria, kad toks darbas užtrukdavo maždaug tris keturias dienas.

Kas būtų, jei šuns kailio gerai neišdžiovintum? Pasak Gintarės, jis užrūgtų ir smirdėtų taip, kaip vandens prisigėrusi ir savaitę pastovėjusi grindų šluostė.

Maudynės padarė įžymybe

Ar karštą vasaros dieną Hanga mėgsta maudytis? O kaipgi! Tik komondorų augintojai stengiasi neleisti savo šunims ilgai mirkti vandenyje, kad kailis neprisigertų vandens, nes bus vargo jį išdžiovinti. Tiesa, buvo atvejis, kai Hanga maudėsi Nemune, kailis prisigėrė vandens ir upės srovė pradėjo ją nešti tolyn. Gintarei teko pačiai bristi į vandenį ir šūksniais kviesti augintinę grįžti pas ją į krantą.

Šeimininkė juokiasi, kad Hanga vieną dieną padarė ją savotiška įžymybe. „Hanga – mano vizitinė kortelė. Socialiniuose tinkluose esu pasivadinusi Gauruotu monstru, net tokį logotipą susikūriau. 2019 m. nufilmavau, kaip Hanga maudosi Nemune. Padariau vaizdo įrašą, kaip ji plaukia, kaip gražiai jos kailio virvelės plūduriuoja paviršiuje“, – prisimena ji. Kai moteris įkėlė šią vaizdo medžiagą į savo puslapį „Komondorai LT“ feisbuke, net pati nustebo.

„Vakare įkėliau tą vaizdelį, o iš ryto mano telefonas jau buvo įkaitęs nuo peržiūrų. Žmonės dalijosi įrašu, jis pasiekė Kiniją, Japoniją, Meksiką, JAV, Australiją ir kitas šalis. „Border panda“, „Dailymail“ parašė apie mus su Hanga straipsnį. Skaičiavau, kad tą įrašą pamatė apie 100 mln. žmonių“,– džiaugiasi Hangos šeimininkė.

Aksolotliai – sūnaus svajonė

Nors Hanga – pati garsiausia Bertauskų šeimos narė, bet augintinių čia yra ir daugiau. Jauniausias Gintarės sūnus Gytis seka mamos pėdomis – domisi gyvūnais.

Prieš porą metų internete jis pamatė labai įdomių varliagyvių – aksolotlių. Tai Meksikoje nykstančios salamandros, išvaizda primenančios stambiagalvius tritonus su išorinėmis žiaunomis. Aksolotlių organizmas pasižymi išskirtinumais, kurie jau seniai traukia mokslininkų dėmesį. Šiems gyvūnams atauga nutrauktos galūnės, atsinaujina kūno audiniai, net širdis ir smegenys. Jie gali kvėpuoti tiek plaučiais, tiek žiaunomis arba oda įkvėpti deguonies, todėl labai jautriai reaguoja į užterštą vandenį. Dar viena įdomi detalė – aksolotliai dauginasi lervos stadijoje. Anot Gintarės, tai galbūt vienintelis gyvūnas Žemėje, sugebantis tai daryti.

Ypatingi: aksolotliai – Meksikoje nykstančios salamandros. Šiems gyvūnams atauga nutrauktos galūnės, atsinaujina kūno audiniai, net širdis ir smegenys./ G. Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau aksolotliai gyveno Chočimilko (Meksika) pelkinguose kanaluose, tačiau, augant miestams, didėjant vandens taršai, įveisus naujų žuvų rūšių, kurios minta jaunais aksolotliais, šios salamandros, anot Meksikos mokslininkų, atsidūrė ties išnykimo riba.

Priežiūros ypatumai

Aksolotliai nejudrūs, todėl porelei šių gyvūnų užtenka 30–40 l akvariumo su mikrokompresoriumi ir filtru. Apšvietimas nebūtinas. Į akvariumo dugną reikia dėti tik stambaus grunto, nes plėšrūs aksolotliai ryja viską.

Jei norite įtaisyti aksolotliams draugų, turėkite omenyje, kad tos žuvytės turėtų būti gerokai už juos didesnės. Šie varliagyviai sparčiai auga. Per pusę metų Bertauskų aksolotliai nuo mažylio piršto dydžio pasiekė sprindį. Suaugę būna iki 30 cm ilgio.

Egzotiškuosius varliagyvius Gintarė su sūnumi maitina uodų lervomis. Sausas pašaras jiems netinka. „Tai visiški mėsėdžiai. Galite duoti jiems smulkiai pjaustytų žalios vištienos juostelių, jautienos, žuvies, sliekų“, – aiškina ji.

Kartais alkani aksolotliai gali įkąsti vienas kitam į koją ar net nurauti ją. Laimei, šie varliagyviai moka regeneruoti prarastas galūnes – taigi, prarasta koja ar uodegos dalis po kiek laiko atauga.

Jų net gydymas labai įdomus. Sunegalavusius aksolotlius reikia įdėti  savaitei į šaldytuvą. „Tfū tfū tfū, šito daryti dar neteko, – juokiasi Gintarė, – nors jei prireiktų – bandyčiau gydyti juos pati.“

Dar viena įdomi aksolotlių savybė – akvariumą prileidus nedaug šilto vandens, įšvirkštus tam tikrų preparatų, jie virsta ambistomomis. „Kitaip sakant, aksolotliai transformuojasi į sausumos roplius“, – paaiškina Gintarė ir priduria, kad tikrai nesiruošia daryti su jais tokių eksperimentų.

Kokį pasitenkinimą šeima gauna augindama aksolotlius: juk nepaglostysi jų kaip šuns ar katės? „Oooo... Jie labai smagiai kapstosi akvariume savo mažomis kojytėmis. Smagu sėdėti ir tiesiog į juos žiūrėti. Ko verta vien jų karūna! Ir šypsena… Į juos pažvelgus atrodo, kad aksolotliai tau šypsosi. Pabaksnojus – atplaukia“, – pasakoja aksolotlių augintoja.

Kerpa ir kates

Paklausta, ar dreduotoji Hanga ir egzotiškieji aksolotliai sudaro visą Bertauskų gyvūnų ūkį, moteris purto galvą ir mini tris katinus, iš kurių vienas gyvena namuose, o kiti du – kieme. „Tas naminis dažnai ateina palakti iš aksolotlių akvariumo“, – juokiasi ji.

Vartydama Gintarės gyvūnų nuotraukas, stebiuosi, kad kerpamos ir katės. „O kodėl gi ne?! Ypač jaunos šeimos, auginančios kailiniuotas katytes, nori, kad namuose, kur bėgioja maži vaikai, gyvūno plaukų būtų kuo mažiau“, – aiškina ji.

Jei plaukuoto gyvūno neprižiūrėsi, jo nešukuosi – kailis velsis, o jis anksčiau ar vėliau turės odos ir skrandžio problemų. Neretai šunys ar katės būna ne itin draugiško charakterio, tad kirpėjos juos kirpti atsisako.

Nepatingėkite: „Jei plaukuoto gyvūno neprižiūrėsite, jo nešukuosite – kailis velsis, o jis anksčiau ar vėliau turės sveikatos problemų“, – perspėja veterinarė./ G. Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kadangi esu dar ir veterinarė, išmanau gyvūnų psichiką – kaip prie jų prieiti. Jei katė baugšti ar agresyvi, savininkui pasiūlau gyvūną apraminti  medikamentais, nes stresas gali sukelti rimtų negalavimų ar net mirtį “, – dalijasi patirtimi ji.

Siūlo akylai stebėti

Paklausta, kaip pats šeimininkas galėtų užsiimti savo augintinio ligų prevencija, Gintarė turi vieną patarimą: „Akyliau stebėkite savo keturkojį draugą. Turite išmokti jį matyti!“

Specialistė sako, kad pirminės apžiūros metu kai kurias ligas galima net užuosti. Stiprūs inkstų pakitimai sukelia organizmo intoksikaciją –   gyvūnas skleidžia specifinį kvapą. Kiek salstelėjęs kailio kvapas būna tada, kai keturkojis pasigauna grybelinę odos infekciją – mieliagrybį. Šis veisiasi ten, kur šilta ir drėgna, – būtent drėgname gyvūno kailyje, ausyse, letenėlėse.

Anot veterinarės, yra keli gyvūnų augintojų kraštutinumo tipai – arba perdėtai jais rūpinasi, arba nesirūpina visai.

„Turėtume laikytis aukso viduriuko: kartkartėmis apžiūrėti augintinio dantis, ausis, kailį ir be reikalo nespaudinėti, nelupinėti jokių odos darinių, skiepų vietos, neužsiimti savigyda“, – pataria ji.

Jei šuo, išvestas pasivaikščioti, tarsi važinėjasi ant uodegos, vadinasi, turi kirminų? Specialistė sako, kad kirminai gali dirginti, bet dažniausiai tai būna analinių liaukų prisipildymas. Veterinaras jas turi pravalyti. Kaip dažnai liaukos kemšasi, priklauso nuo kiekvieno šuns fiziologinių savybių.

Jei šuo ėda siauralapes žoles ir vemia – neišsigąskite. Pasak Gintarės, šitaip jis valosi skrandį, vadinasi, kažkas negerai su šuns maistu, o ėsdamas žoles jis šalina rūgščių perteklių. Ar tai blogai?

„Supraskite, kad gyvūnas taip daro dėl vidinio diskomforto. Šeimininkui derėtų peržiūrėti augintinio ėdalo racioną. Dėl vienetinių atvejų panikuoti nereikia, bet per dažnas vėmimas jau gali rodyti ligą“, – surimtėja veterinarė.

Ar galima šunelį retkarčiais pavaišinti ir savo maistu? Gintarė juokiasi, kad bus nepopuliari. „Jei šuo sveikas – kodėl gi jam nedavus virtos mėsos, kiaušinio ar varškės? Galbūt tikrai sveikiau būtų duoti olandiško sūrio griežinėlį nei skanukų su dažais ir E?!“ – svarsto ji.

Tik reikia būti atsargiems su krakmolo turinčiais produktais. Pasirodo, šuns organizmas krakmolo neskaido. Todėl, jei norėsite augintinį pavaišinti likusia nuo pietų sriuba, bulves geriau išrinkite. Antraip šunelis gali suviduriuoti.

Papildai būtini

Ar Gintarė žino, kokių veislių šunys yra patys lepiausi ir dažniausiai serga? Pasirodo, vieno atsakymo nėra. Kiekvienos veislės šunys turi savo Achilo kulną. Didžiųjų veislių šunys kenčia nuo skaudančių sąnarių, baltakailiai dažniau susiduria su alergijomis, įvairiomis odos problemomis.

Ar reikia jiems duoti papildų, apie kuriuos nuomonės gana prieštaringos? Pasak G. Bertauskienės, papildai šunims – būtini.

„Jei šeriate gyvūną vienos firmos vienodu maistu – jam tikrai trūks įvairovės. Kadangi šuns organizmas nesintetina vitamino D, reikėtų duoti žuvų taukų ar linų sėmenų, kanapių aliejaus. Kaip ir kitų šunims skirtų papildų“, – rekomenduoja ji.

Protinga apsauga

Smagiai šmaikštaujame, kad dabar augintiniai kartais prilyginami žmogui. Bent jau dėmesio, laiko sąnaudų prasme. Ar veterinarė nepastebi naujos tendencijos, kad kai kurie jauni žmonės šunis augina kaip vaikus – atiduoda jiems visą savo meilę, dėmesį, rūpestį, finansus?

„Sutinku… Gyvūno sužmoginimas – atskira tema. Man tai nekliūva, bet vis dėlto keturkojį skirti nuo žmogaus reikėtų. Žmogus prisijaukino gyvūną, o ne atvirkščiai. Gyvūno kitoks mąstymas, kitoks suvokimas – hierarchija, dominavimas. Mažesnis ir silpnesnis nusileidžia stipresniam, garsiau rėkiantis – tylesniam. Kai mes netinkamai elgiamės su gyvūnu, jis nesupranta savo statuso. Dažnai apie tokius sako – kvailas šuo, bet aš tokio nesutikau. Išlepinti, nepaklusnūs, manipuliatoriai – tai tik auklėjimo spragos. Todėl gyvūnai neturėtų būti aukščiau nei žmonės ir auklėjami kaip vaikai“, – kalba veterinarė ir dar kartą primena, kad budrumas, auginant keturkojį, būtinas.

„Mes, gyvūnų augintojai, privalome apsaugoti save ir vaikus nuo gyvūno pernešamų parazitų – erkių, kirminų, kadangi vaikai dažniausiai myluoja šunelius ir netgi miega kartu. Tačiau ir apsauga turi būti protinga. Galbūt reikėtų rinktis tabletes ir tik natūralius antkaklius su eteriniais aliejais, kurie nekenktų ir žmogui. Taigi, linkiu saviugdos, pajautimo ir harmonijos mums visiems bendraujant.“