Įsikurs dviejose erdvėse

Paroda sudaryta iš dviejų dalių: Baltojoje galerijoje bus eksponuojami „Rekonekcijos: ženklai“ – skirtingomis analoginės fotografijos technikomis atspausti autoriniai atspaudai ir instaliacijos, o bibliotekos Nišinėje galerijoje bus įkurdintos „Rekonekcijos: jungtys“ – improvizuota analoginė fotolaboratorija, sudėliota iš įvairiais keliais pas autorių atkeliavusių analoginės fotografijos prietaisų. Parodos kuratorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Šias ekspozicijas autorius specialiai parengė bibliotekai. Birželio 10 d. 15 val. G.Kavoliūnas analoginės fotografijos entuziastams surengs kūrybinį užsiėmimą „Ženklai: spalvotosios chemigramos dirbtuvės“. Jis vyks bibliotekos vidiniame kiemelyje (šalia Baltosios galerijos), pageidautinas dalyvių amžius – nuo 16 metų. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Premjerai pasirinko uostamiestį

G.Kavoliūnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narys, VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės“ vadovas, senųjų fotografijos kolekcijų tyrinėtojas. Publikuoja straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose. Prieš kelis mėnesius išleido pirmąsias Lietuvoje „Senųjų fotografijų spaudos būdo identifikavimo rekomendacijas“. Jau daug metų veda dagerotipijos, cianotipijos ir kitų fotografinių procesų kūrybinius užsiėmimus. Šiuo metu dėsto VDA, vadovauja Fotografijos ir medijos meno laboratorijai.

Rekonekcijos – savotiškas sugrįžimas į praeitį, reflektuojant ją dabartyje, kūrybai pasitelkiant autentiškus fotografijos prietaisus.

Nuo 2000 m. G.Kavoliūnas dalyvauja jungtinėse parodose, yra surengęs personalinių parodų. Prieš dvejus metus jo paroda „Nature morte“ vyko ir Klaipėdoje. Tai buvo pirmasis toks išsamus G.Kavoliūno kūrybos pristatymas uostamiestyje, lig tol šio autoriaus darbus buvo galima pamatyti tik bendrose parodose. Paroda „Rekonekcijos“ – viena iš kol kas nedaugelio autoriaus personalinių parodų, kurios premjerai vėl pasirinkta Klaipėda.

Artefaktai – kūrybos įkalčiai

Rekonekcijos (iš anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) šiuo atveju yra kaip papildomas ir sąmoningas kontaktas su kadaise naudota fotografijos technika, medžiagomis ir kt. Autorius jau gana seniai domisi senosiomis fotografijos technologijomis. Būtent dėl šios priežasties kolegos, draugai ir mažiau pažįstami žmonės jam pradėjo dovanoti seną analoginę fototechniką, nereikalingus chemikalus, įvairias jiems laikyti naudotas talpas, fotopopierių ir kt. Kai kuriuos daiktus jis pirko internete. Taip susiformavo kolekcija iš kadaise itin aktualių fotografiniame procese, bet šiandien jau nenaudojamų priemonių.

Rekonekcijos – savotiškas sugrįžimas į praeitį, reflektuojant ją dabartyje, kūrybai pasitelkiant autentiškus fotografijos prietaisus. Autentiškumas čia yra dvilypis. Pirma, šie daiktai konstatuoja praeityje vykusius fotografinius procesus, antra – jie priklauso konkretiems fotografijos meistrams – A.Sutkui, A.Valiaugai, S.Žvirgždui, V.Daraškevičiui ir kitiems. Anot menotyrininkės D.Ruškienės, G.Kavoliūno sukaupti artefaktai tampa savotiškais įvairių Lietuvos autorių kūrybos liudininkais, o dar tiksliau – kūrybos įkalčiais. Visi jie dalyvavo procesuose, kurie parodų žiūrovams pažįstami tik iš rezultatų.

Vizualios ir asociatyvios jungtys

„Pasitelkęs tokias priemones, G.Kavoliūnas ieško asmeninio santykio ne tik su praeities fotografija ar bando užčiuopti šios medijos ištakas. Paskirais atvejais, kai daiktai yra atkeliavę iš žinomų meistrų, jis mezga ryšį su kolegų kūryba, tiksliau – jų fotografija. Kartais šios jungtys yra natūralios, t. y. kažkada iš tikrųjų vykusios ir egzistavusios tarp fotografo ir jo įrangos bei medžiagų – asmeninės kūrybos priemonių. O kartais viename savo kūrinyje G.Kavoliūnas sujungia skirtingų meistrų, net nepažįstamų autorių naudotus daiktus, pavyzdžiui, vieno – fotoaparatą, kito – fotojuostą, trečio – chemikalus, dar kažkieno naudotą apšvietimo įrangą, kito – didintuvą, fotopopierių ir t. t. Todėl neretai jo veiksmas panašus į buvusio vyksmo pakartojimą, tampa realybės klastote, niekada neįvykusio ir neįvyksiančio reiškinio prielaida ar sąlyga, – dalijosi mintimis parodos kuratorė, menotyrininkė .Ruškienė. – G.Kavoliūnas tokiais būdais tyrinėja, kokį ženklą ar vaizdinį galima išgauti viename procese ir vienam tikslui naudojant skirtingiems žmonėms priklausiusias medžiagas, techninę įrangą ir priemones. Kaitaliodamas ir maišydamas jas, autorius konstruoja tiek fizines – vizualias, tiek prasmines, asociatyvias jungtis. Kartu pasitikrina, ar vaizduotėje susidėliojusios versijos gali bent panašiai išsirikiuoti dvimatėje fotolakšto plokštumoje.“

Intriguojantis eksperimentas

Visa tai – eksperimentas, kuriame neakivaizdžiai, per naudojamą įrangą ir medžiagas dalyvauja grupė fotografų, apie tai žinant tik vienam – dabartinių kūrinių autoriui. Kaip dera eksperimentui, rezultatai tik prognozuojami, gal kiek nuspėjami, paliekant erdvės netikėtumams.

„Šįkart G.Kavoliūnui gal net svarbesnis yra procesas, kurio metu jis vizualizuoja įvykusių ir neįvykusių kontaktų, pokalbių, susitikimų, kūrybinių procesų ir neįmanomų tikrovėje jungčių prielaidas. Jau vien dėl to ryšys tarp skirtingų fotografų, jų kūrybinių stilių, istorinių periodų ir pačios fotografijos sluoksnių atrodo lanksčiai, permainingai ir intriguojančiai“, – pastebėjo menotyrininkė. Todėl, anot jos, nieko stebėtino, kad skirtingų meistrų skirtingai nudėvėta įranga autorių inspiravo skirtingiems sprendimams, lėmusiems įvairialypę, spalvingą ir ryškią idėjos išraišką.

Paroda Baltojoje galerijoje veiks iki liepos 5 d., Nišinėje galerijoje – iki rugsėjo 18 d.

Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais – 11–19 val., šeštadieniais – 10–17 val. (sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Kiekviena tokia išvyka visiems šeimos nariams žadėjo neišdildomą įspūdį, viena ar keliomis fotografijomis papildytą negausų šeimos fotoalbumą ar išskirtiniu rėmeliu su portretinėmis fotografijomis papuoštą namų interjerą.

Du šeštadienius Nacionalinė dailės galerija kviečia šeimas, artimuosius praleisti galerijoje – dalyvauti Ginto Kavoliūno vedamose kūrybinėse dirbtuvėse „Šeimos albumas“, apžiūrėti parodą ir namo parsinešti senąja technika atliktą jūsų portretą. Rugpjūčio 21 d. ir rugsėjo 18 d. galerijos ekspozicinėje erdvėje įrengtoje specialioje fotostudijoje galėsite nusifotografuoti praėjusiame amžiuje įprastu didelio formato fotoaparatu. Jeigu nejudėsite ir sėkmingai išsėdėsite keletą sekundžių, gausite šio įvykio liudininką – šeimos portretą, atspaustą fotopopieriuje. Tam, kad jis ilgiau išliktų, čia pat siūlysime nuotraukai pasigaminti rėmelį pagal senąjį rėmelio pavyzdį iš XX a. pr. Kauno apskrities. Tikėtina, kad anuomet jį naudojo vienas iš vietinių fotografijos meistrų.

Renginio metu lankytojai turės progą iš arčiau susipažinti su NDG veikiančia paroda „Čiabuvių pasakojimai“ ir jos veikėjais: Aniceta, Stasiu, Terese ar Jonu, bei mus pasiekusiais šimto metų senumo unikaliais jų pasakojimais. Lankydamiesi parodoje ir susipažindami su jos herojų istorijomis, fotografuodamiesi bei dalindamiesi atsiminimais edukacinio renginio dalyviai galės iš naujo apmąstyti, kodėl jiems svarbi šeima, bendruomenė, ką apskritai reiškia bendrumo jausmas.

G. Grigėnaitės nuotr.

G. Kavoliūnas – fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas bei Fotografijos ir medijų meno laboratorijos vedėjas, vienas iš „Atvirosios fotografijos dirbtuvių“ steigėjų.

Išankstinė registracija nereikalinga. Dalyvavimas renginyje – įsigijus galerijos bilietą. Dalyvauti kviečiami visų amžiaus grupių lankytojai.

G. Kavoliūno kūrybinės dirbtuvės „Šeimos albumas“: 2021 m. rugpjūčio 21 ir rugsėjo 18 d., 12–16 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

Paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 26 d.

Išsamiai – pirmą kartą

Kaip pastebėjo šios fotoparodos kuratorė Danguolė Ruškienė, pastaraisiais metais, kai fotografijos pasaulyje nuolat randasi naujos, vis modernesnės fotokameros ir kita fototechnika, suteikianti galimybę pagauti akimi nepastebimus vaizdus ir vos per kelias sekundes juos tiražuoti, vis dažniau atsiranda fotografų, kurie nori sugrįžti į pradžią, kai ši medija užgimė. Todėl jie imasi kurti archajiškais metodais, kurie užtrunka žymiai ilgiau, tačiau suteikia įvairesnių pojūčių, o kūrybos rezultatai niekada iki galo nėra nuspėjami. Šiandien tai prilyginama meditatyviam procesui, ar šamanavimui. Lietuvoje vienu iš anksčiausiai tokiu principu pradėjusių dirbti fotografų yra G. Kavoliūnas.

Pirmojoje jo personalinėje parodoje „Nature morte“ pristatomi fotografijų ciklai, nuo 2012 m. kuriami analoginiu, cianotipijos, šlapio kolodijaus būdais, atspausdinti ant rentgeno plokštelių. Didesnė jų dalis eksponuojami pirmą kartą. Kelios G. Kavoliūno pirmojo ciklo „Ant palangės“ fotografijos uostamiestyje buvo eksponuotos prieš aštuonerius metus, o 2019 m. dalis šios parodos darbų buvo pristatyti Kupiškio etnografijos muziejuje. Klaipėdoje G.Kavoliūno fotografinė kūryba išsamiai pristatoma pirmą kartą.

Autorinėje fotografijų parodoje „Nature morte“ G. Kavoliūnas pateikė vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje.

Pamatyti tarsi iš vidaus

Nature morte prancūziškai – mirusi, negyva gamta. Šiuo terminu (liet. – natiurmortas) dar vadinamas dailės, taip pat fotografijos žanras. Natiurmortuose menininkas vaizduoja negyvus objektus, įvairius daiktus, augalus, medžioklės laimikius ir pan. Ir tik kartais – žmones, kurie čia papildo pagrindinius motyvus, nesutrikdydami tvirtai suręstos kompozicijos, dažniausiai surežisuoto objektų tarpusavio ryšio ir jų išdėstymo erdvėje.

Plačiąja žodžio prasme gamta – žmogaus būties pagrindas, ne tik biologinių, bet ir egzistencinių vystymosi procesų erdvė. Gamtos, natūros pažinimo lygmuo, gebėjimas (pa)stebėti joje vykstančius virsmus iš principo nulemia mūsų santykį su fiziniais, kūniškais objektais. Ne tik elgseną, bet ir atvaizdavimo formas. Deja, šiandienis gyvenimo būdas, regėjimo įpročiai ir suvokimo standartai dažnam sutrukdo prasiskverbti giliau, užčiuopti esmę. Norint tai pasiekti, kai kam reikalingos specialios sąlygos, galbūt – simuliacijos, o kitiems užtenka kantraus, neskubraus žvilgsnio ir asmeninės patirties, abipusio priklausomumo ryšiais sietinos su gamta, suvokimo. Būtent pastaruoju atveju pradeda blankti utilitarūs, praktiniai aspektai ir atsiranda galimybė viską stebėti ne iš šalies, pamatyti tarsi iš vidaus. Ir čia jau ne taip svarbu, ar kalbama apie gyvą ar mirusią gamtą ir ką kiekvienu atveju turėtų reikšti nature morte – gamtos numarinimą, kai menininkas įspraudžia ją į dvimatę plokštumą (drobę ar popierių) ar jos prieglobstyje gyvybę praradusių sutvėrimų atvaizdavimo būdus.

Fotomenininko natiurmortai

Menotyrininkės D. Ruškienės teigimu, G. Kavoliūno fotografijose aptinkame abu minėtus atvejus. Autorius vienodai noriai renkasi tiek gėlių vazonuose tarpstančius augalus, tiek jau silpniau gyvybe alsuojančias nuskintas ir sumerktas gėles ar išrautus ir sunykimui pasmerktus medžių daigus. Į jo dėmesio ir kūrybinių eksperimentų lauką patenka ir žymiai seniau gyvybę praradusių gyvūnų bei paukščių kaukolės, makabrišką šokį lietuje šokusių varlių liekanos.

Visais šiais atvejais objektų fiksacijos G. Kavoliūno kūriniuose tampa šamaniška gamtos įkūnijimo galia, magiškai traukiančia prie jos ištakų, kur laikinumas yra akivaizdus, o gyvybė savanoriškai sudaro kontraktą su mirtimi. Stebėtina, bet tai nekelia įtampos, nė kiek nebaugina, todėl priimama kaip savaime suprantama. Fotografijoms pasirenkami objektai vienu metu ir visiškai įprasti, ir kartu reikalaujantys tokio autoriaus pasirinkimo pagrindimo. Skirtingos ne tik šių objektų kūriniuose įkurdinimo aplinkybės, bet ir priežastys, lėmusios tokius autoriaus sprendimus.

Jo ant palangės vazonuose auginamų gėlių atvaizdai („Ant palangės“, 2012–) tampa savotiškomis buto šeimininko charakterizavimo priemonėmis, iš dalies iliustruojančiomis jo pasaulio suvokimą. Čia – tik augalas ir jo buvimo vieta, nurodyta pavadinime. Daugiau – jokių nuorodų, tik atsiverianti erdvė spėliojimams ir apmąstymams. Nuskintos ir vazose pamerktos gėlės cianotipinio (cyanotype – angl.) proceso metu nudažomos vienodai mėlynai („Mėlynoji nuotaika“, 2014), o apie jų skirtingas spalvas galima sužinoti tik iš autoriaus paliktų užrašų, taip įgyjant galimybę patiems „nuspalvinti“ matomą atvaizdą. Tai – būdas mėlyname atspaude pamatyti skirtingas spalvas, provokacija, kuriai noriai pasiduodama. Dar viena cianotipinė serija yra medžių fotogramos („Arbaro“, 2016–2019). Ją kurdamas autorius užsiėmė savotiška reinkarnacija – išrovė jaunus medelius iš jiems augti netinkamų vietų (pvz. šienaujamų pievų) ir suteikė jiems simbolinę amžinybę atspaudų lakštuose. Būtent čia pradedama vizualinė diskusija apie laikinumą ir galimybių išlikti iliuziją.

Groteskiškas šokis

Į akistatą su nutrūkusia egzistencija fotomenininkas suveda pateikdamas rentgeno plokštelėse užfiksuotus gyvūnų ir paukščių kaukolių atvaizdus („Post-mortem“, 2019). Tam tikru požiūriu tai – jų dabartiniai, pomirtiniai portretai, kartu ir užuomina į praeitį, kaip buvusios gyvybės liudijimas.

Groteskiško šokio su mirtimi istorijos pasakojamos šlapio kolodijaus plokštelėse („Šokis lietuje“, 2019). Čia fiksuojamos ant kelio dangos sutraiškytos varlės, tiksliau – išdžiūvusios jų kūnų liekanos. Amžiams judesyje – šuolyje ar rėpliojime sustingusios išraiškingos varlių pozos, gruoblėtos jų odos faktūros išgrynintame fone tampa itin mįslingos. Atitrūkusios nuo tragiško įvykio vietos, netekusios baigties fakto įrodymo, jos tampa tarsi savarankiškais simboliais, reiškiančiais nors ir dalinę, bet amžiną išlikimo tikimybę.

Anot menotyrininkės, dar vienas prasminis lygmuo atsiranda suvokus, kad autorius, kurdamas didesnę dalį šių darbų, naudoja senąsias, jau retai naudojamas technikas ir technologijas. Jos taip pat yra nukeliavusios į praeitį ir galėtų būti laikomos mirusiomis, nes tik tam tikrais atvejais prikeliamos. Ir čia tenka pripažinti, kad kiekviena pabaiga reiškia tam tikrą pradžią, kaip mirusi gamta, siunčianti impulsus kūrėjui, suteikia gyvybę naujai formai ir prasminiam krūviui – kūriniui.

Naudoja senąsias technologijas

G. Kavoliūnas gimė 1976 m. Adomynės kaime (Kupiškio raj.). Nuo 2003 m. gyvena ir kuria Vilniaus rajone. 2008 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fotografijos technologijos specialybės profesinio bakalauro diplomą. 2011 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė dailės pedagogikos bakalauro studijas, 2013 m. įgijo dailės edukologijos magistro laipsnį. Nuo 2009 m. – VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės“ vadovas. 2010–2018 m. dėstė Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos katedroje. Nuo 2018 m. – Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas. Nuo 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2009 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Jungtinėse parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas ir technologijas. Jo kūrinių yra įsigiję Šiaulių fotografijos muziejus, Tauragės krašto muziejus ir Nacionalinė dailės galerija.

G. Kavoliūno parodą „Nature morte“ organizuoja VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“, kuratorė – D.Ruškienė, rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.

KKKC Parodų rūmų durys dėl karantino ribojimų vis dar užvertos, tačiau vykstančias parodas yra galimybė apžiūrėti virtualiai – besidomintieji fotografija netrukus bus pakviesti į virtualų turą po G. Kavoliūno darbų parodą „Nature morte“, kuri uostamiestyje paviešės iki kovo 28-osios.