Kas pasikeitė? Vyrai sumoteriškėjo, o gal atvirkščiai – suvyriškėjo? Apie tai šnekamės su Psichologinės paramos ir konsultavimo centro psichologe, šeimų konsultante Goda Žukauskiene.
– Pasikeitė išties daug kas, pradedant visuomenės požiūriu ir baigiant asmeniniu pasirinkimu. Gyvename labai nepastoviais laikais, kai pokyčių tiek daug, kad dažnai prisitaikome automatiškai. Juk vos prieš kelis dešimtmečius visai kitokie vyro ir moters, tėčio ir mamos elgesio modeliai buvo suvokiami kaip norma. Dabar jų vaidmenys šeimoje labiau sumišę, persipynę nei anksčiau. Beveik neliko tik vyriškų ar moteriškų darbų, viskas priklauso nuo tarpusavio susitarimo šeimoje. Tiek vyrai, tiek ir moterys dabar neretai stengiasi mokėti viską, nes taip jaučiasi saugiau. Vis dėlto kažkokius konkrečius darbus paprastai atlieka tas, kuriam jie sekasi geriau.
– Dažni filmų siužetai, kai vyrai, iš pradžių sunkiai susidoroję su mamų pareigomis, galiausiai tampa tikrais herojais. Ar tai tik ekrano saldybės, o gal išties vyrai – kur kas geresni auklėjant vaikus?
– Ir taip, ir ne. Šiuo atveju, manau, labai svarbios individualios vaiko ir tėčio savybės, jų tarpusavio santykis, vaiko lytis ir amžius. Tėtis yra tas žmogus, kuris, be kita ko, atsakingas už judrius, fizinius žaidimus šeimoje, be to, būtent tėtis yra vaiko laidas į sociumą, bendravimą. Tai ypač išryškėja maždaug šeštais–septintais gyvenimo metais. Mama tuo metu dažnai jaučiasi tarsi prarandanti vaiką. Ji nustumiama į antrą planą, o tėčio svarba didėja, nežiūrint galimų mėlynių ir skaudžių nubrozdinimų. Jei vyras pastebi šį vaiko poreikį ir atsiliepia, abu patiria neįkainojamų akimirkų. Manau, labai teisinga yra mintis, kad tėtis, kuris mėgsta žaisti su savo vaiku, yra vaikas, su kuriuo kažkada mėgo žaisti jo tėvas.
– Karjera, šeimos išlaikymas, geros fizinės formos palaikymas, aktyvus laisvalaikis su draugais, gal dar koks bokalas alaus per savaitgalio žvejybą. Kas atsitinka šeimoje, kai tėčio dienotvarkėje nebelieka laiko… vaikui?
– Jei tai trunka ilgesnį laiką, šeima prisitaiko. Tačiau bet kuri šeima yra sistema, todėl tai atsiliepia visiems šeimos nariams. Ir, bijau, ne iš gerosios pusės. Vaikai įpranta savo dieną (o vėliau – ir gyvenimą) leisti be tėčio, ir ne tik fiziškai. Savo klausimus, problemas, jausmus jie skiria kitam (kitiems) šeimos nariams, kurie juos girdi, išklauso, kuriems jie jaučiasi svarbūs. Mama tokioje šeimoje neretai bando kompensuoti tėčio stygių, vaikui atlikdama dalį jo pareigų ar veiklų, gal net ir savo poilsio ar laisvalaikio sąskaita. Taip aukodamasi ji galiausiai pavargsta. O ir pats tėtis ilgainiui pradeda suprasti, kad kažko jo gyvenime stinga. Ir tada visai nevėlu suvokti, kas iš tiesų mūsų gyvenime yra svarbiausia. Ir pradėti elgtis kitaip. Visiems paklydėliams dažnai kartoju: svarbi bendravimo su vaiku kokybė, o ne kiekybė. Santykį juk kuria nuoširdumas, net jei jis trunka vos kelias minutes per dieną.
Goda Žukauskienė: man atrodo, kad supertėčio titulo nusipelno tie vyrai, kurie kasdien – tyliai ir nepavargdami – rūpinasi, kad jų vaikams būtų gera.
– Ar šiais laikais vis dar pasitaiko vyrų, manančių, kad vaikų auginimas – tik moterų reikalas?
– Beveik ne. Savo profesinėje praktikoje teko sutikti daug tėčių, kurie su pasididžiavimu prisiėmė tėčio vaidmenį, negailėjo laiko ir jėgų, kad tik jų atžaloms būtų gera. Dabar, ačiū Dievui, toks rūpestis tapo ir labai madingas. Smagu, kad psichologų pagalba šiuo klausimu dažnai nėra nuvertinama – jei kyla rimtesnių vaiko auklėjimo ar bendravimo šeimoje problemų, tiek tėčiai, tiek ir mamos nesidrovi, kreipiasi profesionalios pagalbos. Džiugu, kad pamažu tai tampa norma. Juk, kai norime gražaus kirpimo, nebandome plaukų kirptis patys – randame ir laiko, ir lėšų nueiti pas to dalyko profesionalą – kirpėją.
– Tėvystės atostogų galimybės neturėjo nei mūsų tėvai, nei juo labiau seneliai. Dabar toks pasirinkimas yra. Sakykite, ar daug drąsuolių jį renkasi, nebijodami pakenkti savo – kaip šeimos galvos – įvaizdžiui?
– Būna visaip. Dažnai šį pasirinkimą nulemia finansiniai aspektai šeimoje, ir tai ne visada blogai. Svarbiausia, kad abu – tiek tėtis, tiek mama – jaustų, jog elgiasi teisingai. Gimus vaikeliui, bet kuri šeima pradeda naują, kitokį etapą. Normalu, kad tai kelia stresą visiems šeimos nariams, kuris su laiku mažėja. Vaikui augant visiems natūraliai iškyla vis naujų iššūkių, bet jei šeima darni – visos kliūtys įveikiamos. Gražu, kai vyras ir moteris šeimoje vienas kitą papildo. Kiekvienas savaip svarbus, savaip ypatingas ir vienas kitam būtinas. Geriausia, ką tėvas gali padaryti savo vaikui, tai mylėti jo mamą.
– Savanoriškas pasidalijimas vaiko priežiūra padeda motinoms neatitrūkti nuo darbų ir toliau tobulėti profesinėje veikloje. Kadaise tai buvo daugelio mamų svajonė…
– Vaikai yra stebuklas. Tai – ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir Dievo dovana. Stiprus tėvų tarpusavio ryšys, jų pagalba vienas kitam visame kame, palaikymas, supratimas ir nuoširdus santykis yra pamatas sveikam vaiko psichologiniam vystymuisi. Vaikas turi neabejotinai jausti, kad jis atsirado iš tėvų meilės, didelės ir tikros. Nereikia bijoti to atvirai šeimoje deklaruoti.
– "Aš pati nuspręsiu, kas mano vaikui geriau. Ką tik parėjai iš darbo, o man reikėjo visą dieną čia vargti…" Ar ne pačios mamos tėčius pastato į antraplanį šeimos statisto vaidmenį, iš kurio ilgainiui pasidaro keblu jį ištraukti?
– Gal ir taip. Visi norime būti autoritetais savo vaikams, bet kartais pamirštame paprastą tiesą: žemindamas kitą, pats nepakilsi. Vaikai myli abu – ir tėtį, ir mamą. Stipriai. Myli avansu, taip labai, kad pasirengę atleisti mums visas tėviškas ir mamiškas klaidas. Vienintelis būdas mamai nežeisti vaiko širdelės – pagarbiai bendrauti su jo tėčiu, net jei jis retkarčiais klysta. Jei situacija aštri ir tėvų nuomonės tam tikru klausimu nesutampa, geriausia kalbėtis dviese, vaikams negirdint.
– Anot kunigo Ričardo Doveikos, vyras ir moteris tapo vienu kūnu, viena darnia komanda. Ką daryti, kad ta darna išliktų amžinai – ne tik pirmaisiais santuokos metais?
– Gerbiamas kunigas kaip tik šiam atvejui yra davęs labai paprastą patarimą: "Šeimoje žodžiai ATSIPRAŠAU ir ATLEIDŽIU turi būti duona kasdieninė." Neįmanoma pasakyti trumpiau ir aiškiau.
– Tai koks gi šio mūsų pokalbio herojus – tėtis? Ar jis moka viena ranka keisti sauskelnes, o kita – taikliai šaudyti į blogiukus kompiuterio ekrane?
– Man atrodo, kad supertėčio titulo nusipelno tie vyrai, kurie kasdien – tyliai ir nepavargdami – rūpinasi, kad jų vaikams būtų gera. Nėra tobulų tėčių (kaip, beje, ir tobulų mamų!), yra tik tėčiai, kurie nori būti geresniais, nei buvo vakar.
