"Dvaro savininkai grafai Tyzenhauzai gyveno paprastai, bet ne prastai. Jie nesipuikavo turtais – daugiau dėmesio skyrė filantropinei ir mokslinei veiklai. Vien ko verti Konstantino Tyzenhauzo atlikti tyrimai ir nuopelnai ornitologijos mokslui", – pastebi parodos kuratorė Aušra Vasiliauskienė.
Pokalbis su ja – apie įspūdingas Rokiškio dvaro vertybes, K.Tyzenhauzo meilę menui ir gamtai, neeilines moteris – Sofiją ir Mariją Tyzenhauzaites bei grafų vardu pavadintą bičių rūšį.
– Parodoje pirmą kartą kaip visuma pristatomos Rokiškio dvaro vertybės. Kokios jos?
– Kaip ir daugelio kitų Lietuvos dvarų, Rokiškio dvaro vertybės buvo nacionalizuotos 1940 m. Prasidėjus Antrojo pasaulinio karo suirutei, dalis tapybos paveikslų ir keli grafikos albumai atvežti į Kauną, tuometį Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Kita dalis jų liko Rokiškyje. Pavienės Tyzenhauzų ir paskutinių dvaro šeimininkų – Pšezdzeckių – kolekcijos vertybės buvo eksponuojamos Rokiškio krašto ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuose. Tačiau visuomenei jos niekada nebuvo parodytos kaip visuma, neatskleistas išsamus grafų sukauptų meno vertybių vaizdas.
Kaip rašo istorikas, kolekcijoje buvo net Leonardo da Vinci, Peteriui Pauliui Rubensui, Pieteriui Breigeliui, Antonio da Coreggio, Giovanniui Battistai Tiepolo priskiriamų drobių.
Parodoje, kuri paremta tyrimu, siekta pagal galimybes surinkti visus šiandien žinomus meno kūrinius, priklausiusius Rokiškio grafams. Parodos akcentu tapo tapybos, grafikos, skulptūros ir taikomosios dailės darbai, esantys Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto muziejų ir Anykščių menų centro rinkiniuose. Mat keli Rokiškio dvarui priklausę kūriniai pateko į monsinjoro Alberto Talačkos kolekciją, kuri šiandien saugoma Anykščių menų centre.
Nemažai kūrinių eksponuojami pirmą kartą. Tai dalis K.Tyzenhauzo piešinių, sukurtų jo kelionių į užsienį metu. Taip pat XIX a. Jono Kazimiero Vilčinskio "Vilniaus albumo" ir Lietuvos bei Lenkijos valdovų antkapinių paminklų Krokuvoje albumo "Monumenta Regnum Poloniae Cracoviensia" (1851) atspaudai. Skulptūros ir taikomosios dailės objektų parodoje mažiau. Tai nulėmė ne tik faktas, kad dalis kolekcijos karo metu buvo išgrobstyta. Svarbu ir tai, kad grafai nesipuikavo savo turtais, įgytais prabangiais daiktais. Jie daugiau dėmesio skyrė filantropinei ir mokslinei veiklai, fundacijai. Vien ko verti K.Tyzenhauzo atlikti tyrimai ir nuopelnai ornitologijos mokslui, jo sūnaus ir dukters indėlis į neogotikinės Rokiškio bažnyčios statybą. Grafai gyveno paprastai, bet ne prastai. Pavyzdžiui, sidabriniai indai buvo užsakomi Vilniaus auksakalių ceche, įsigyjami Lenkijoje, Vokietijoje. Nustatyta, kad keletą išlikusių sidabrinių indų K.Tyzenhauzas užsakė pas Vilniaus auksakalį Kristupą Benjaminą Vagnerį. Parodą siekėme pagyvinti ir kitais dvaro gyvenimo, jų savininkų veiklos ir pomėgių fragmentais – pavyzdžiui, grafų kurtomis akvarelėmis ir piešiniais, fotografijomis.
– Parodoje didelis dėmesys skiriamas grafui K.Tyzenhauzui. Kuo Lietuvai svarbi ši asmenybė?
– K.Tyzenhauzas daug prisidėjo prie zoologijos, ypač ornitologijos mokslo plėtojimo Lietuvoje ir Lenkijoje. Nors šiandieniniai specialistai vengia K.Tyzenhauzą vadinti mokslininku, tačiau jo susidomėjimas šia mokslo šaka ir indėlis į ją buvo rimtas. Grafas parengė per dvidešimt veikalų, iš kurių minėtini "Visuotinė ornitologija" (1846 m.), "Ornitologijos arba mokslo apie paukščius pagrindai" (1841 m.), "Lenkijos paukščių oologija" (1862 m.) ir kt. Patikslinsiu, kad oologija – tai mokslas apie paukščių kiaušinius. K.Tyzenhauzo vardu net yra pavadinta viena iš bičių rūšių (Tyzenhausia vespiformis). Na, o daugiau apie grafo indėlį į mokslą galėtų pakomentuoti gamtos mokslų specialistai.
– Grafas K.Tyzenhauzas buvo įkūręs paveikslų galeriją, kuriai kūrinius surinko keliaudamas po užsienį. Kokių garsių menininkų tai buvo darbai? Kurie jų eksponuojami parodoje?
– K.Tyzenhauzo paveikslų galeriją, įkurtą Pastovių dvare, XIX a. viduryje aprašė jo žentas, garsus lenkų istorikas Aleksandras Pšezdzeckis. Tai ankstyviausias žinomas išsamus šios kolekcijos aprašymas. Iš šio teksto sužinome, kad rinkinį sudarė italų, olandų, prancūzų, vokiečių mokyklų tapybos paveikslai, taip pat grafikos darbai. Pastarieji daugiausia sukurti XIX a. Lietuvoje ir Lenkijoje.
Meniniu ir istoriniu požiūriu sėkmingiausi grafo kūriniai yra akvarelės, vaizduojančios Rokiškio objektus ir apylinkes.
Kaip rašo istorikas, kolekcijoje buvo net Leonardo da Vinci, Peteriui Pauliui Rubensui, Pieteriui Breigeliui, Antonio da Coreggio, Giovanniui Battistai Tiepolo priskiriamų drobių. Jos įsigytos kaip šių autorių darbai. Deja, ne visi šio sąrašo kūriniai pasiekė mūsų laikus. Todėl negalime nei patvirtinti, nei paneigti, kad kolekcijoje tikrai buvo, pavyzdžiui, L.da Vinci darbas. Linkčiau tuo abejoti, kadangi XIX a. klestėjo kūrinių padirbinėjimas, klaidingai priskiriama autorystė. Žinome, kad didelės dalies išlikusių A.Pšezdzeckio sąraše minėtų kūrinių autorystė laikui bėgant kito.
Iš išlikusių kūrinių parodoje galima išvysti Francesco Fontebasso darbus "Antiochas ir Stratonikė" ir "Kilniaširdis Scipionas". Tai tapybiniai eskizai paveikslams, kurie buvo skirti Bernardžių rūmams Venecijoje. Taip pat eksponuojamas A.van Diepenbeecko "Nuėmimas nuo kryžiaus", kuris anksčiau buvo priskiriamas P.P.Rubensui. Yra žinoma, kad šį kūrinį, kaip P.P.Rubenso, grafas įsigijo 1815 m. Paryžiuje. Įdomu tai, kad "Nuėmimas nuo kryžiaus" buvo ir vienas mėgstamiausių K.Tyzenhauzo dukterėčios Gabrielės Giunterytės-Puzinienės kūrinių. Apie tai ji rašo knygoje "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose". Gabrielė ir jos sesuo Idalija lankydavosi dėdės dvare, kuriame kiekviena turėjo savo mėgstamiausius paveikslus. Rembranto tapybos manierą primenantis Leonaerto Bramerio "Piemenėlių pasveikinimas" ir Louiso de Caullery "Karnavalas", anksčiau priskirtas P.Breigeliui, taip pat eksponuojami parodoje.
Be abejonės, A.Pšezdzeckis savo knygoje nesuminėjo visų kolekcijos kūrinių, išskyrė tik jo požiūriu vertingiausius. Todėl manome, kad iš to laiko mus pasiekė daug daugiau kolekcijos darbų. Kita dalis kūrinių Rokiškio paveldėtojų įgyta vėliau. Deja, visų grafų pirkimų atsekti negalime. Tik žinome, kad nemažai kūrinių pirkta Paryžiuje, Varšuvoje. Be minėtų dailininkų, dėmesio verti ankstyviausiai datuojami Europos peizažo pradininko Lucaso van Valckenborcho, taip pat Jacopo Palma il Vecchio, Ludovico Pozzoserrato, Antoine Mirou, Guido Cagnacci, Salvator Rosa, Cornelio Huysmanso, Marcello Bacciarelli ir kitų kūrėjų darbai.
– K.Tyzenhauzui ornitologija buvo ypač svarbi. Grafas turėjo 3 tūkst. paukščių iškamšų ir didžiulę kiaušinių kolekciją. Kokie objektai iš šios kolekcijos eksponuojami parodoje?
– Taip, grafas Pastovyje išties turėjo įspūdingą paukščių iškamšų kolekciją. Paukščius jis arba pats sumedžiodavo, arba pirkdavo jau padarytas iškamšas. Kokį įpūdį darė ši kolekcija ano meto žmonėms, galime suprasti iš grafo dukterėčios G.Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knygoje esančio aprašymo: "Tie raguoti, pasipūtę apuokai, žvelgiantys išverstomis akimis, kaip gyvi sukioja galvą, dairydamiesi aplinkui, – dėdė pats jiems atėmė gyvybę Polesės miškuose, kad mokslo vardan suteiktų nemirtingumą. Tie kolibriai – tikra pagunda, vieno poeto pavadinti skraidančiomis gėlėmis; dėdė pats juos atsivežė iš užsienio, kur kiti perka brangenybes, ir tiems bejėgiškiems sparneliams įkvėpė gyvybę ir grožį, kad atgytų. Ir gyvena, regis, bet kurią akimirką pasiruošę išskristi į savo gražiąją tėvynę. Tie ereliai su vis kitomis plunksnomis ir snapais, iššaukiančiai žvelgiantys į žmones; dėdė juos išaugino savo sode, narvuose, stebėdamas, kaip jie keičiasi (...)".
Po K.Tyzenhauzo mirties 1855 m. jo sūnus Reinoldas paukščių kolekciją padovanojo Vilniaus universiteto (tuomet uždaryto) patalpose įsikūriusiam Senienų muziejui. Ir šiandien ji tebėra saugoma Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro zoologijos muziejuje. Ši institucija maloniai sutiko paskolinti parodai keletą eksponatų. Ekspozicijoje galima pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus didįjį apuoką, gaiduką, tulžį, tetervinų šeimyną, taip pat perkūno oželį ir netgi geltonskruostį kakadu.
– K.Tyzenhauzas ir pats piešė bei tapė akvarele. Ką galite pasakyti apie šių darbų meninę kokybę?
Grafų vaikai ypač mėgo improvizuoti, fotografuoti neįprastose vietose ar šmaikščiai pozuodami. Dėl įspūdingo kadro ne kartą buvo užlipę ir ant dvarų stogų.
– K.Tyzenhauzas tikrai buvo gabus dailei, nors ir nesiekė profesionalo karjeros šioje srityje. Meno jis mokėsi pas garsius to meto dailininkus, kurių įtaka jaučiama jo kūryboje. Varšuvoje – pas Jeaną Pierre'ą Norbliną ir Aleksandrą Orlovskį, Vilniuje – pas Joną Rustemą. Įgyti meniniai įgūdžiai labai pravertė dirbant ornitologijos srityje. Grafas pats piešė iliustracijas savo leidiniams, ornitologijos kabineto paukščius. Tačiau K.Tyzenhauzas nesiribojo vien savo mokslo objektų vaizdavimu. Jis yra nutapęs akvarelių, kuriose vaizduojamos Rokiškio apylinkės, užfiksuoti gamtos vaizdai kelionių užsienyje metu, Rytų kraštų karių tipažai. Pastarieji itin glaudžiai siejasi su mokytojo A.Orlovskio darbais. Meniniu ir istoriniu požiūriu sėkmingiausi grafo kūriniai yra akvarelės, vaizduojančios Rokiškio objektus ir apylinkes: senosios Rokiškio dvarvietės pastatą, senąją medinę Rokiškio bažnyčią, atlaidus, Skrebiškio palivarko sausinimą. Įdomios pirmą kartą eksponuojamos monochrominės akvarelės, vaizduojančios Vakarų Europos peizažų (Italijos, Austrijos) fragmentus. Beje, parodos vizualiniu leitmotyvu tapę kolibriai taip pat piešti grafo.
– Kokios kitos Rokiškio dvaro asmenybės pristatomos parodoje?
– Parodą papildo istorinis kontekstas, susijęs su giminės asmenybėmis. Išryškinamos dvi garsios Tyzenhauzų ir Pšezdzeckių giminių moterys – Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė ir Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė. Jų talentai ir geri darbai atsiskleidė įvairiose srityse. Konstantino sesuo S.Tyzenhauzaitė (1790–1878), ištekėjusi už prancūzų kilmės Platelių grafo Antoine'o Louiso Octave de Choiseul-Gouffier, buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje. Garsėjo grožiu ir ryšiais su to meto imperatoriais Aleksandru I ir Napoleonu. Ji parašė per dešimt knygų istorinėmis temomis, kurių dalis eksponuojama parodoje: "Vladislovas Jogaila ir Jadvyga" (1824 m.), "Reminiscencijos" (1829 m.), "Halina Oginskaitė, arba Švedai Lietuvoje" (1837 m.) ir kt. Sofijos romanai XIX a. buvo verčiami į lenkų, vokiečių, rusų, anglų kalbas.
Po K.Tyzenhauzo sūnaus Reinoldo Tyzenhauzo mirties Rokiškio valdas paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė, ištekėjusi už minėto lenkų istoriko A.Pšezdzeckio. Tyzenhauzų giminės šaka Rokiškyje nutrūko, tad paskutiniai Rokiškio dvaro valdytojai buvo grafai Pšezdzeckiai. Marija baigė brolio pradėtą statyti ir įrengti Rokiškio bažnyčią, stengėsi, kad šie maldos namai taptų puošnūs ir stilingi. Yra išlikusių pagal grafienės užsakymą atliktų Rokiškio bažnyčios įrangos eskizų. Parodoje eksponuojami Josepho Goyerso atlikti Rokiškio bažnyčios durų piešiniai. Marija taip pat daug aukojo Varšuvos bažnyčių statybai, Vilniuje pastatė ir išlaikė akių kliniką, Rokiškyje atidarė vaistinę, vargšų prieglaudą. 1883–1885 m. ji įrengė vitražus Rygos liuteronų katedros Tyzenhauzų koplyčioje. Parodoje eksponuojami šio vitražo fragmentų, vaizduojančių Reinoldo ir mažojo Jono Pšezdzeckio portretus, eskizai.
Garsus ir popiežiui Leonui XIII dovanotas didelio formato, iš 70 pergamentų sudarytas albumas "Terra Mariana 1186–1888". Marija prisidėjo prie jo sudarymo ir finansavimo. Leidinyje pasakojama apie krikščionybės plitimą Latvijoje ir Estijoje. Originalas saugomas Vatikane, o parodoje demonstruojamas faksimilinis leidinys iš Vilniaus universiteto bibliotekos. Jį prezidentei Daliai Grybauskaitei dovanojo Latvijos prezidentas. Marija taip pat buvo dailininkė mėgėja, tapė akvareles ir piešė idealizuotus artimųjų portretus. Labiausiai žinoma akvarelė, kurioje pavaizduota ji pati su broliu Reinoldu ir savo sūnumis – Konstantinu ir Gustavu. Vis dėlto pastaruoju metu jai priskiriama ir daugiau darbų.
– Paskutiniai Rokiškio dvaro šeimininkai grafai Pšezdzeckiai itin mėgo fotografuoti. Tai įrodo gausus mėgėjiškų jų fotografijų rinkinys. Kokias kasdienes tuometinio gyvenimo akimirkas ir realijas jis atskleidžia?
– Pšezdzeckių istorija atsispindi fotografijose, kurias išsaugojo ir Rokiškio dvarui perdavė kolekcininkai ir rokiškėnai. Jų daugiau nei pusantro tūkstančio. Žinoma, dauguma fotografijų mėgėjiškos, užfiksuotos pačių Pšezdzeckių. Jos kruopščiai, kur įmanoma įvardijant situacijas ar žmones, sudėtos į keliolika albumų. Kaip atskleidžia Rokiškio krašto muziejaus tyrėjai, grafas Pšezdzeckis, jo dukros ir sūnūs mėgo fotografuoti, turėjo fotoaparatus, su kuriais nesiskyrė nei namuose, nei kelionėse. Ypač entuziastingai fotografavo jaunesnioji dukra Elžbieta. Muziejaus moksliniame archyve saugomi grafų vaikų auklės Julijos Kietytės užrašyti atsiminimai. Juose teigiama, kad grafaitė labai išgyveno, kai vagys pavogė fotoaparatą, jai dovanotą tėvo. Sugavus vagį, Elžbieta labai apsidžiaugė atgavusi tėvo dovaną ir vagiui atleido.
Grafų vaikai ypač mėgo improvizuoti, fotografuoti neįprastose vietose ar šmaikščiai pozuodami. Dėl įspūdingo kadro ne kartą buvo užlipę ir ant dvarų stogų. Tarpukariu Pšezdzeckiai, kaip ir didžioji aristokratijos dalis, įsigijo automobilį. Jis taip pat tapo dažnu fotoobjektyvo taikiniu. Fotokronikoje galima nuosekliai stebėti dvarininkų, ypač jaunimo, gyvenimą, jų užsiėmimus ir pramogas. Matyti, kaip jie linksminosi su draugais, mėgavosi slidinėjimu, jodinėjimu, iškylomis gamtoje, žaidė tenisą ir kitus lauko žaidimus, medžiojo, lavinosi. "Skaitydamas" šią gyvybingą kroniką, netrukus pajunti, kaip jos dalyviai tampa tau labai artimi.
Kas? Paroda "Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija".
Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada? Iki gegužės 31 d.
