Išsirinko iš paveikslėlio

Valų korgius jau bene penkiolika metų auginanti Gražina Kavalnienė pasakoja, kad apie šią šunų veislę sužinojo, kai 2009 m. jos vaikai užsinorėjo šuniuko. Vaikai rinkosi iš paveikslėlių ir jiems krito į akį valų korgis – gražiai besišypsantis šuo. Jai šios veislės šunys atrodė priimtini dėl to, kad jie yra aviganiai – vadinasi, bus protingi, aukšto intelekto, lengvai dresuojami, geri kompanionai. Teigiama, kad valų korgis yra didelis šuo mažo kūne – žaismingi, bet tvirti ir sargūs.

„Tada pradėjau ieškoti informacijos, kas čia per veislė, gal Lietuvoje jų apskritai nėra. Vis dėlto jau buvo keli veislynai, nes į Lietuvą pirmas korgis atkeliavo tik 2002 m. Apsilankėme keliuose veislynuose ir iš veislyno „Gyvatės ašara“ įsigijome pirmą savo valų korgę pembrukę“, – pasakoja Gražina.

Pirmoji šeimos augintinė Lora lūkesčius pateisino. Buvo labai mylima vaikų, jie daug su ja užsiiminėjo, ją dresavo, išmokė komandų.

Bendramintės: 13-oje valų korgių specializuotoje parodoje – veislyno „Tavo laimė“ atstovės Rusanda Pajedienė su Tabata, G. Kavalnienė su veterane Zalvija ir E. Kavalnytė su Eiva. (Gražinos Kavalnienės asmeninio albumo nuotr.)

Po poros metų pašnekovė iš to paties veislyno įsigijo dar ir valų korgę kardiganę Zalviją, kuriai šiemet sukaks jau trylika metų. „Kai pirkome pirmą kalytę, veislyne pamačiau, kad yra ne tik pembrukų, bet ir kardiganų. Abi šios korgių veislės ir panašios, ir šiek tiek skiriasi. Iš tiesų dabar jau galiu pasakyti, kad kardiganai man labiau patinka, bet tada antrą kalytę įsigijau į kompaniją pirmajai. Tiesa, jos prastai sutarė: kol kardignė buvo maža, penbrukei nusileisdavo, nes ši buvo dominuojanti kalytė, o kai kardiganė užaugo, ji buvo fiziškai stipresnė, tad kildavo nemažai konfliktų“, – prisimena Gražina.

Moteris džiaugiasi, kad vaikams noras prižiūrėti šunį augant nedingo, ypač dukrai Emilijai. Lora taip ir liko dukters šuo, o kardiganė Zalvija – mamos augintinė. Kai su Lora po dešimties metų teko atsisveikinti, dukters pageidavimu šeima įsigijo dar vieną pembrukę Eivą, kuriai dabar jau ketveri. „Emilijai vien kardiganės namuose neužteko – kai jos neliko, kažko trūko“, – prisimena pašnekovė.

Skiriasi išvaizda ir charakteriu

Gražina pasakoja, kad kažkada buvo pripažįstama viena veislė – valų korgiai. Tačiau šuniukai buvo tiek skirtingi, kad 1934 m. veislės buvo atskirtos – valų korgiai pembrukai ir valų korgiai kardiganai.

Nuo tada draudžiama skirtingų veislių šunis kryžminti. Iki to laiko jie buvo kergiami ir šuniukai atskiriami pagal tai, ar gimė su uodega (kardiganas), ar be uodegos (pembrukas), nors skirtumų yra ir daugiau: skiriasi spalvos, kardiganai šiek tiek didesni. Skiriasi ir charakteris – kardiganai rimtesni, oresni, santūrūs, prisiriša tik prie vieno žmogaus, o pembrukai – gudrios besišypsančios laputės, jiems geriausias draugas tas, kas paduoda maisto.

Valų korgiai lengvai dresuojami, nori, kad su jais užimtų, jiems reikia veiklos. Jeigu jų nedresuosi, tai jie išsidresuos šeimininką, ypač pembrukas, ir užlips ant galvos. Pembrukai linkę tukti, tad, jeigu žmogus patiki šuns graudžiu žvilgsniu ir duoda viską, ko tik jis nori, – gali būti problemų.

Gražina nepataria šios veislės augintinių įsigyti žmonėms, kurie daug dirba, neturi laiko su jais užsiimti. Jei šuo visą dieną būna vienas namie, jam liūdna, jis gali susirgti. Korgis kasdien turi išsikrauti užsiimdamas fizine ir protine veikla. Geriausiai jie jaučiasi namuose, kuriuose yra ne vien dekoracija, bet ir kompanionai. Taip pat ten, kur su jais einama pasivaikščioti po apylinkes ar išdykaujama miške. Valų korgiai labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, todėl jie geriausiai atsiskleidžia, kai pripažįstami visateisiais šeimos nariais.

Korgiai – šunys su charakteriu. Gali įsižeisti, supykti, keršyti. Jeigu prasikalsta, nuleidžia ausis ir nusliūkina į kampą – patys save nubaudžia.

„Kadangi valų korgiai yra aviganiai, geriausia ir daugiausia džiaugsmo jiems, ypač kardiganams, teikianti veikla – avių ganymas, – teigia pašnekovė. – Tad Valų korgių mėgėjų klubas organizuoja šventes, kuriose leidžiama šunims paganyti avis. Kažkada buvo atliekamas net ganymo instinkto testas. Užsienyje avių ganymas – ypač populiarus kardiganų augintojų užsiėmimas.“

Gražina teigia, kad šių veislių šunims nereikia ypatingos priežiūros. Daugiausia dėmesio reikalauja kailis, nes jie turi ir vilną, ir povilnį, tad jei nenorite, kad namie būtų daug plaukų, augintinius riekia dažnai šukuoti.

Kadagni korgių stuburas ilgas, galimos stuburo išvaržos, tačiau tai nėra dažna – šios veislės šunys tvirti, stiprūs ir retai sergantys. Tačiau patartina šuniui neleisti šokinėti iš didesnio aukščio, landžioti kažkur po sofomis, vengti laipiojimo didesniais laiptais – patausoti stuburą.

Papildymas: marmurinė kalytė Tabata neseniai susilaukė dešimties šuniukų. (Gražinos Kavalnienės asmeninio albumo nuotr.)

Korgiai – šunys su charakteriu. Gali įsižeisti, supykti, keršyti. Jeigu prasikalsta, nuleidžia ausis ir sliūkina į kampą – patys save nubaudžia.

Nugalėtojos palikuonys

Pembrukų vada būna vidutiniškai penki–septyni šuniukai, nors gali būti ir dešimt, ir net daugiau. Kardiganai veda šiek tiek daugiau. „Mano kardiganės Zalvijos pirmoji vada buvo dvylika šuniukų, antra – devyni. Dabar marmurinė kardiganė Tabata, gyvenanti mano brolio šeimoje, atsivedė dešimt šuniukų“, – sako Gražina.

Šiuo metu moters namuose gyvena dvi kalytės – pembrukė Eiva ir kardiganė Zalvija, taip pat mažyliai – Eivos šuniukai, iš kurių dar ne visi surado namus. Moteris didžiuojasi, kad šuniukai – palikuonys kalytės, kuri pernai tapo geriausiu parodos šunimi.

Gražinos teigimu, valų korgių bumas Lietuvoje buvo apie 2020 m., po karalienės Elžbietos II mirties šios veislės šuniukų žmonės įsigyja rečiau.

Draugai: Gražina tiki, kad į kažkieno namus Eivos mažyliai atneš laimės. (Gražinos Kavalnienės asmeninio albumo nuotr.)

„Kai susilaukėme pirmosios korgių vados, įkūriau veislyną ir pavadinau jį „Tavo laimė“. Kodėl toks pavadinimas? Todėl, kad korgis – laimė namuose. Jie atnešė daug laimės mums ir tiems, kas įsigijo šuniukų, – taip pat“, – sako moteris, jau negalinti įsivaizduoti savo namų be šių keturkojų augintinių.