– Jūsų kūrybinis slapyvardis Alice labai primena vieną smalsią mergaitę iš Stebuklų šalies... Ar iliustracijas kuriate tik vaikams?
– Jei manęs paprašo prisistatyti ir klausia, kas esu, dažniausiai atsakau trumpai – kuriu mažiems ir suaugusiems vaikams. Esu iliustravusi daugiau nei 30 knygų ir kitų leidinių, bendradarbiavusi tiek su didžiausiomis Lietuvos leidyklomis, tiek su pačiais nuostabiausiais lietuvių rašytojais – Igne Zarambaite, Tomu Dirgėla, Evelina Daciūte, Virgiu Šidlausku ir galybe kitų. Taigi, natūraliai taip susiklostė, kad, mėgdama piešti ir skaityti, po truputį ėmiau iliustruoti knygas – sujungiau dvi savo mėgstamas veiklas. O dėl slapyvardžio... Tiesa, esu labai smalsi, tad ir kūryboje prislapstau mažiausių detalių ir užuominų, kurias gali atrasti tik smalsiausi, akyliausi ir patys atidžiausi skaitytojai. Tikiu, kad geriausias vaizdas yra tas, į kurį norisi žvilgtelėti dar kartą. O jei sugrįžus netikėtai atrandi dar kažką naujo, ko nematei pirmąkart pažvelgęs, vadinasi, mano darbas pavyko.
Jei manęs paprašo prisistatyti ir klausia, kas esu, dažniausiai atsakau trumpai – kuriu mažiems ir suaugusiems vaikams.
– Daugelis mokykloje dirbome sąsiuvinių iliustruotojais, kai pamoka nebuvo labai įdomi. Ar tokia buvote ir jūs? Ar nuo mažų dienų kryptingai ėjote dabartinės profesijos link?
– Tikrai buvau labai aistringa vadovėlių margintoja – dabar turiu prisipažinti ir atsiprašyti savo mokytojų. Kadangi daugiau kaip dešimt metų jau nebesėdžiu mokyklos suole, džiaugiuosi, kad ir pačiai teko iliustruoti keletą vadovėlių. Juos piešdama ne kartą pagalvojau ir įsivaizdavau, kaip ant manųjų piešinių savo mintis vizualizuos būsimi moksleiviai (juokiasi). Nuo vaikystės be galo mėgau knygas. Kol dar nemokėjau skaityti, tik varčiau, stebėjau iliustracijas, svarstydavau, ką pieščiau kitaip, o kas man jose artima širdžiai. Vėliau, išmokusi skaityti, pati kurdavau piešinius ant iš sąsiuvinio išplėšto lapo su langeliais, tad visos mano knygos buvo prikaišiotos štai tokių išimamų iliustracijų. Džiaugiuosi, kad nebuvo klausimų iš šalies ar patarimų, kuo būti. Tėvai ir aplinka mane palaikė, leido eiti keliu, kuris man artimas.
– Galite pasigirti draugyste su daugeliu lietuvių rašytojų. Kaip jie jus atranda? Koks turi būti tekstas, kad jus patrauktų, įkvėptų?
– Lietuvoje rašytojų ir iliustruotojų bendruomenė nėra itin didelė, gal todėl ji tokia glaudi. Mes stebime ir labai palaikome vieni kitų kūrybą, tad natūralu, kad ir leidyklos, gaudamos knygų rankraščius, puikiai jaučia, kuris iliustruotojas vieną ar kitą istoriją geriausiai atskleistų vizualiai. Esu iliustravusi įvairių knygų. Kūriau komiksus apie tėvų skyrybas ir vaikų patirtis, kai tėvai nesutaria. Teko piešti ir balandžio sapnus ar matematikos uždavinius gliaudantį krabą. Vandens lašiukus, kurie atskleidžia ekologijos paslaptis, dar – kosmose skraidantį rožinį flamingą ir daug kitų netikėčiausių vaizdų. Ar esu išranki? Manau, tekstas, kaip ir vaizdas, pagauna arba ne, ir nieko čia nepadarysi. Na, o kai pagauna, tai nieko kito ir nelieka, kaip tik perkelti vaizdus iš galvos ant popieriaus lapo. Ir kuo skubiau!
Komfortas: "Esu dirbusi ir namuose, ir lėktuvuose, ir traukiniuose, ir bibliotekose, net parkuose po medžiais", – vardija Greta, šiandien turinti galimybę darbuotis studijoje. / G. Liekytės asmeninio archyvo nuotr.
– Minėjote, kad dirbate iš namų. Ar nesunku būti disciplinuotai darbuotojai, kai tiek daug pagundų slypi aplinkui: juk galima ir televizorių pažiūrėti, ir buities darbus padaryti, ir net cepelinų pietums išsivirti!
– Šiuo metu dirbu savo kūrybinėje studijoje, kurioje gausybė knygų, o pro langus matyti Senamiesčio stogai, po langais burzgia troleibusai. Esu dirbusi ir namuose, ir lėktuvuose, ir traukiniuose, ir bibliotekose, net parkuose po medžiais ar kitose netikėtose vietose. Todėl sakau, kad disciplina svarbi bet kokioje aplinkoje. Neskirdamas pakankamai laiko ir atidumo, negalėsi atlikti jokio darbo – ne tik iliustruoti knygų. Manau, kad geriausia darbo motyvacija yra azartas. Kai pajunti, kad į rankas pakliuvo geras tekstas, tikrai nekyla sunkumų keletui mėnesių šiek tiek atsitraukti nuo likusio pasaulio.
– Nuolat rengiate kūrybines dirbtuves vaikams – ką jose veikiate? Kaip ugdote šiuolaikinių vaikų kūrybiškumą?
– Manau, kad kuriant turinį vaikams labai svarbu profilaktiškai pasitikrinti, kuo gyvena tavo tikslinė auditorija. Jei ilgą laiką neturiu kontakto su vaikais, jaučiuosi atitolusi. Išties labai svarbu ugdyti vaikų smalsumą. Viskam! Juk taip dažnai maži vaikai, paklausti, ką mėgsta veikti, ilgai negalvodami atsako – piešti. Na, o vyresni piešimo netgi prisibijo. Manau, kad su laiku vaikai išsiugdo poreikį piešti "teisingai", vaizduoti pasaulį "taisyklingai", o paskui bijo suklysti, bijo padaryti kažką kitaip nei kiti. Kūrybinių dirbtuvių metu vaikus skatinu pamiršti visas taisykles. Raginu juos piešti kitaip – kreivai ar juokingai, kurti netikėčiausias istorijas ir pačius unikaliausius veikėjus. Šiuolaikinių moksleivių krūvis mokyklose yra išties žvėriškas, bet tikriausiai taip buvo ir bus. Todėl norėčiau, kad ugdymo įstaigose vaikai turėtų erdvę, kur galėtų pašėlti ir atsiskleisti be jokių taisyklių. Paversti "nemoku" į "taip moku tik aš".
Testas: kurdama iliustracijas vaikams skirtoms knygoms G.Liekytė-Alice dažnai turi pasitikrinti, ar jos piešiami vaizdai vaikams aktualūs, atpažįstami. / G. Liekytės asmeninio archyvo nuotr.
– Esate pašėlusi komiksų kūrėja. Turite gerą humoro jausmą. Kaip gimsta tos komiškos istorijos? Ar tai tiesiog linksmi pasakojimai, ar stengiatės, kad jie turėtų ir pamokomąją vertę?
– Komiksai Lietuvoje populiarėja, tik gal ne taip greitai, kaip man norėtųsi. Mano galva, komiksai yra būtent tas formatas, kuris gali sudominti net ir pačius didžiausius knygų neskaitytojus. Pastebiu, kad Lietuvoje vis dar į komiksus žvelgiama įtariai. Dažnai tėvai prasitaria, kad verčiau reikia pirkti rimtą knygą, o ne komiksus. Bet situacija sparčiai kinta. Žiūrėkit, kokio populiarumo susilaukė Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinė novelė "Sibiro haiku". O dar visiems rekomenduoju paskaityti Justino Žilinsko ir Povilo Vincento Jankūno "Atgal į Vilnių", Akvilės Magicdust dailiai išpieštą grafinę novelę "Bitės". Komiksai tikrai neprivalo būti juokingi ar paviršutiniški. Jie gali savyje talpinti pačias rimčiausias istorijas ar pristatyti be galo įdomius veikėjus. Vesdama komiksų kūrybines dirbtuves pastebiu, kaip kinta moksleivių ryšys su komiksais: prieš ketverius metus klaustelėjus, ar kas skaitė komiksą, sulaukdavau pavienių rankų. Na, geriausiu atveju vaikai būdavo vartę Antulį Donaldą ar kokias superherojų istorijas. Džiugu, kad šiandien paklausus tų rankų daugėja, o ir moksleivių skaitomi komiksai yra patys įvairiausi – ne tik lietuviški.
– Ar nebijote ilgainiui suvaikėti: juk iš esmės dirbate prie vaikiškų leidinių?
– Manau, kad dirbdamas su vaikais ir su vaikams skirtu turiniu ne vaikėji, bet daraisi kur kas smalsesnis. Matydama, kaip pasaulį stebi jie, kas jiems yra svarbu, įdomu, kas juos jaudina ar stebina, išmoksti ir pats plačiau atmerkti akis ir susimąstyti – ar iš tiesų čia viskas taip aišku, ar neturėtume dažniau klausti: kodėl, kaip, kas? Kai kuriu iliustracijas knygoms, kurios skirtos vaikams, dažnai turiu pasitikrinti, ar mano piešiami vaizdai vaikams aktualūs, atpažįstami. Bandydama atvaizduoti jų aplinkoje esančius daiktus turiu ir pati žvilgtelėti, kas dabar populiaru. Manau, kad apibūdinimas "vaikiškas" neturėtų savyje talpinti neigiamo atspalvio. Aš niekada nesiekiau būti labai rimta ar suaugusi, bet visuomet norėjau (ir noriu) likti smalsi ir žaisminga.
– Kadangi nuo ankstyvos vaikystės augote su knyga, turbūt turite ir savo mėgstamiausią pasaką? O gal net pati bandote jas kurti?
– Vaikystėje su dideliu užsidegimu kokius 30 kartų (gal net daugiau) perskaičiau Janosch "Panama labai graži". Krimste sukrimtau visas Roaldo Dahlio knygas ir buvau aistringa visų J.K.Rowling knygų apie Harį Poterį gerbėja. Ar rašau pati? Taip, mano artimiausi draugai sulaukia mano netikėtų eilėraščių ar trumpų istorijų, kuriomis noriu pasidalyti, bet kol kas vadinu tai saviraiška, kuri skirta labiau man nei kitiems. Juk kasdien savo darbe sutinku tiek daug nuostabių rašytojų, tad jų gretas papildyti dar vienu rašančiu? Tiek to, verčiau jau kursiu vaizdus.
Akistata: vos pasirodžius Ignės Zarambaitės rašytai ir Gretos iliustruotai knygai "Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje", Greta su ja nukeliavo tiesiai į Suomiją pas Kalėdų Senelį. / G. Liekytės asmeninio archyvo nuotr.
– Paskaičiuokime jūsų iliustruotas knygas – ar tarp jų daug žieminių, kalėdinių?
– Esu iliustravusi išties nemažai knygų ir leidinių. Tarp jų – ir žieminių. Pati naujausia, tik ką pasirodžiusi knygynuose, yra iš serijos apie pašto pelytes. Tai Ignės Zarambaitės knyga "Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje", kurioje trys pašto darbuotojos: pelytės Berta, Goja ir Liudvikas – leidžiasi į tolimą kelionę Šiaurėn, kur sutinka Kalėdų Senelį ir patiria netikėčiausių dalykų. Pirmosios knygos "Emilio laiškas" ir "Slapta laiškų rašymo agentūra" taip pat glaudžiai susijusios su laiškais, nuotykiais, sniegu ir draugystės temomis. Tiesa, kuriant iliustracijas naujausiai knygai "Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje" teko konsultuotis net su Suomijos gyventojais. Norėjau sužinoti, kas galėtų būti paserviruota ant Kalėdų Senelio stalo, kokie skanėstai populiarūs Šiaurėje ir kokią sriubą šiauriečiai verda, kad greičiau sušiltų parklampoję namo iš sniegynų. Labai norėjau viską kuo tiksliau atvaizduoti. Vos pasirodžius knygai, su ja nukeliavau tiesiai į Suomiją, Helsinkį, kur netikėtai sutikau ir patį Kalėdų Senelį.
– Ką jums pačiai reiškia žiema ir gražiausia žiemos šventė – Kalėdos? Jei rastumėte po eglute knygą – ar jums tai būtų gera dovana?
– Kalėdos man yra daug daugiau nei keletas gruodžio dienų. Kalėdos man asocijuojasi su žiema, sniegu, šilta arbata, susitikimais su artimaisiais; miškais, kuriuose per pusnis sunku klampoti, kankorėžiais; šokoladiniais sausainiais ir šiltomis pirštinėmis. Žiema man itin svarbus metas, nes atėjus didesniems šalčiams jaučiuosi jaukiausiai. O iškritus pirmam sniegui miestas lyg ir nutyla, nušvinta akinamai baltai ir viduje tampa ramu ramu. Knyga visada buvo ir bus gera dovana, tereikia pataikyti, kad netaptų naktinio stalelio dekoracija. Labai svarbu kuo anksčiau sudominti vaikus skaitymu. Padėti pasirinkti pirmąsias knygas, kad jos sujaudintų, sudomintų, padėtų auginti įprotį skaityti. Jei pirmosios knygos neužkabina, vėliau tai padaryti gali būti labai sunku.
– Gal praktikuojate Kalėdų paštą? Siunčiate savo draugams pačios pieštus atvirukus, ranka rašytus laiškus?
G. Liekytės asmeninio archyvo nuotr.
– Mane pašto darbuotojai gerai pažįsta. Dažnai perku pašto ženklus, kadangi be galo mėgstu siųsti tikrus laiškus. Vienas tinkamiausių laikų atsiminti visus artimus, draugus, o gal tik kartą gyvenime sutiktus žmones būtent ir yra Kalėdos. Tuomet gali nusiųsti atviruką su palinkėjimu, padėkojimu, pasidalyti bendru prisiminimu ar tiesiog pasiūlyti paskaityti gerą knygą, kuri tau priminė draugą. Prieš keletą metų pradėjau siųsti atvirukus draugams. Dešimčių dešimtimis. Ir nesulaukiau nė vieno skundo! Priešingai – daugelis bičiulių buvo labai nustebę ir pasinaudojo mano pavyzdžiu. Jie patys ėmė siųsti popierinius laiškus, piešti atvirukus savo draugams. Pamėginkite ir jūs! Manau, kad niekas neprilygs jausmui, kai kyštelėjęs ranką į pašto dėžutę užčiuopi apvalainą voką ir su nekantrumu skubi ieškoti, kas gi to džiaugsmo kaltininkas.
Tradicija: artėjant Kalėdoms Greta siunčia draugams pačios pieštus atvirukus su ranka rašytais palinkėjimais. / G. Liekytės asmeninio archyvo nuotr.
– Esate prasitarusi, kad jei nebūtumėte iliustruotoja, norėtumėte dirbti bibliotekininke ar radijo laidų vedėja. O ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie, atėjus laikui apsispręsti, dvejoja dėl tolesnio savo kelio pasirinkimo?
– Manau, kad mes įpratę mąstyti, jog visi turi žinoti, ką mėgsta ir kuo nori būti. Bet jei atsakymas su laiku pasikeičia, labai nustembame. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų ieško, kur jaučiasi patogiausiai, saugiausiai, kur yra labiausiai įkvėptas. Natūralu, kad kartais tos paieškos užtrunka, o kartais, regis, daug mąstyti ir nereikia. Bet kuriuo atveju negalima jaunų žmonių spausti ir atakuoti klausimais, reikalaujant tikslaus atsakymo. Juk net studijas baigę žmonės dažnai nedirba pagal specialybę. Visi mes nuolat kažko ieškome, o tai, ką randame, dažnai būna netikėta net ir mums patiems. Tad palinkėčiau visiems išdrįsti mėginti!
– Gal išduosite savo Naujųjų metų planus: kokie linksmi knygų herojai šiuo metu žvelgia iš jūsų kompiuterio ekrano?
– Šiuo metu mano darbo stalas ir kompiuteris kaista nuo projektų gausos – sunku net rasti vietos kavos puodeliui pastatyti. Visi su nekantrumu laukiame praėjusiais metais neįvykusios Vilniaus knygų mugės, kuri kiekvienam knygų kūrėjui yra didžiausia metų šventė. O kad knygos šventiškai pozuotų leidyklų stenduose mugės metu, tenka dirbti visus metus. Taigi šiuo metu ant mano stalo pūpso penki rankraščiai. Tai ir V.Šidlausko vasariškos istorijos, kuriose gyvūnai patiria pačių keisčiausių nuotykių; I.Zarambaitės be galo jautri istorija apie berniuko ir debesėliškai balto paukštelio draugystę; melsva pasaka, kurioje trys lašiukai leidžiasi į kelionę ir moko vaikus tausoti aplinką; dar monstriškas rankraštis apie vaikų ir monstrų nuotykius bei kt. Įprastai vienu metu dirbu prie keleto projektų, nes tik šitaip galiu atsitraukti nuo vieno vaizdo prie kito ir išlaikyti šviežią žvilgsnį, kuris itin svarbus siekiant išlaikyti savo stilių ir nesikartoti.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams artėjančių Kalėdų proga?
– Kalėdų proga visiems norėčiau palinkėti nei daug, nei mažai – nurimti ir skirti laiko sau bei artimiesiems, suvokti, kad šiandien yra geriausia diena išeiti į lauką ir išgirsti, kaip po kojomis gurgžda sniegas. Dar užsukti į biblioteką ir pasiimti knygą, kurią visada svajojote perskaityti, bet neradote laiko. Nupiešti komiksą, pabandyti parašyti sakinį kaire ranka ir pažvelgti į pasaulį su vaikišku smalsumu.
