– Kodėl karamelė?

– Karamelė visada buvo kažkas tokio!.. Vaikystėje, jei tik galėdavau rinktis saldumyną, visada pasirinkdavau karamelę. Tai ir buvo visko pradžia. Karamelė tapo ne tik mėgstamiausiu desertu, bet ir mano gyvenimu. Nebijau prisipažinti, kad esu smaližė. Anksčiau karamelę ne šiaip skanaudavau, o tiesiog kabindavau šaukštu. Tiesa, dabar jos valgau mažiau, bet namuose visada yra saldžiųjų atsargų (juokiasi).

– Viena yra mėgti, o kita – imti ir gaminti. Kas pastūmėjo į saldųjį verslą?

– Studijavau maisto technologiją ir inžineriją Kauno technologijos universitete. Būdama trečiame kurse pagal "Erasmus" programą išvažiavau mokytis į Prahą ir grįžusi supratau, kad noriu daryti kažką daugiau. Praktikai atlikti pasirinkau šokolado fabriką Vilniuje, atidžiai studijavau technologinius procesus: kiek tokie maisto produktai galioja, kokio terminio apdorojimo jiems reikia.

Savo karamelės receptą jau turėjau, tačiau jį reikėjo pritaikyti didesniam gamybos kiekiui. Kreipiausi į Sodininkystės ir daržininkystės instituto profesorių Praną Vaškelį, kuris yra sukūręs liofilizavimo technologiją. Gerą pusmetį myniau kelius į Babtus, tačiau įgytos žinios pravertė – mano studijų baigiamasis darbas buvo karamelės saldainių gamyba.

Po mokslų netikėtai sau pasukau į farmacijos sritį: dirbau pardavimo srityje viename Vilniaus startuolyje. Tačiau biure laiką leisdavau galvodama apie karamelės gaminimą. Kolegos mane ir barė, ir drąsino: "Tu tik apie karamelę ir kalbi, imk ir daryk!" Galiausiai po pusmečio išdrįsau išeiti iš darbo.

– Pradžia turbūt ne tokia jau ir saldi buvo?

– Šiemet, per Jūros šventę, bus dveji metai, kai pradėjau savo verslą. Ne, nebuvo taip sunku, kaip prisiklausius bauginimų. Visi kalbėjo apie dideles investicijas, apie grandiozinius įrenginius ir panašiai. Mane tai gerokai įbaugino, atrodė, kad be didelių pinigų – nė žingsnio. O svarbiausia buvo didelis noras. Labai tikėjau tuo, ką darau.

Iš pradžių maniau, kad tik pabandysiu, tačiau veikla labai greitai įsuko – gavau patalpas Aleksandro Stulginskio universitete, kur pradedantiems gamintojams suteikiama darbo erdvė, ir pradėjau kursuoti tarp Vilniaus ir Kauno. Taip yra iki šiol – gyvenu Vilniuje, o karamelės gaminti važiuoju į Kauno rajoną.

Vaikystėje, jei tik galėdavau rinktis saldumyną, visada pasirinkdavau karamelę. Tai ir buvo visko pradžia. Karamelė tapo ne tik mėgstamiausiu desertu, bet ir mano gyvenimu.

– Ar šiandien Lietuva palanki jaunam verslininkui?

– Iš pradžių dirbau turėdama individualios veiklos pažymą, o prieš metus įkūriau mažąją bendriją ir tapau jos vadove. Tam paskatino Europos regioninės plėtros fondo finansuojama programa "Verslo konsultantas LT". Man, verslo naujokei, buvo labai naudinga: sužinojau vertingų dalykų, išmokau kurti verslo strategiją. Jauniems žmonėms Lietuvoje suteikiama daug galimybių – gauti paramą ar paskatinimą verslui tikrai nėra sudėtinga. Kol nesu sulaukusi 30-ies, turiu privilegiją pasinaudoti lengvata modernesnei įrangai įsigyti, investuoti į naujas technologijas.

– Daugelis jaunų žmonių matuojasi sau tokią verslininko realybę: sėdi sau prabangiame kabinete ir vadovauji būriui pavaldinių... Tuo metu jūs pati sukatės gamyboje, nesibodite prekiauti savo produktais mugėse.

– Kol kas turiu vieną pagalbininkę, pakuoti produktus padeda dvi studentės. Mano produktų galima nusipirkti ir parduotuvėse, tačiau mielai dalyvauju įvairiausiuose renginiuose, mugėse – visuomet prekiauju pati. Komunikacija socialiniuose tinkluose man labai svarbi, tačiau niekas nepakeis gyvo bendravimo. Man smagu pabendrauti su žmonėmis, išgirsti jų pagyrimus ir net kritiką, kuri mane labai motyvuoja – iškart imu taisyti klaidas.

Neslėpsiu – esu perfekcionistė, noriu būti geriausia ir savo versle. Nuolat renku informaciją, stebiu rinkos tendencijas. Šiuo metu populiarėja sveiki, becukriai gaminiai, todėl ir aš netrukus pasiūlysiu įsigyti sveiką, be pridėtinio cukraus ir pieno sukurtą produktą.

– Vadinasi, galėsime be sąžinės graužimo leisti sau saldžiąją nuodėmę?

– Oi, tikiuosi, kad esate tokie pat smaližiai kaip ir aš (juokiasi). Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad karamelę, kaip ir visus saldumynus, geriau skanauti su saiku.

Aš įsigudrinau su ja ir patiekalus gaminti. Štai – sumuštiniai: paprasčiausias – užtepti karamelės ant ožkų pieno sūrio, labai skanu ant bri sūrio uždėti gražgarstės ir karamelės. Dieviškai skanūs sumuštiniai su pelėsiniu sūriu, kriaušėmis ir karamele. Labai paprastas variantas: ant duonelės – potėpis karamelės ir pabarstyti sūdytais, skrudintais migdolų riešutais. Prašmatnus sluoksniuotas desertas su karamele: pirmas sluoksnis – karamelės, antras gaminamas 150 g maskarponės maišytuvu sutrinant su 150 g natūralaus jogurto ir 2 šaukštais miltelinio cukraus, trečias – granolos.

Tai patys populiariausi patiekalai mano namuose. Žinoma, karamelė labai tinka su ledais, avižine koše, blynais ar su kruasanu. Skanūs karamele pertepti lietiniai, o ką jau kalbėti apie konditerinius gaminius su karamele!

Smaližė nuo mažens

Pamačius kaunietę Gretą, ją norisi suvalgyti. Tiesiogine ta žodžio prasme. Galbūt jūrų gėrybių mylėtojams ar mėsavalgiams, drebantiems nuo gerai apskrudusio didkepsnio, tokia mintis ir nekiltų, bet saldumynų vergai tikrai apie tai pagalvotų.

Mergina kvepia ne sunkiais ir prabangiais prancūziškais kvepalais, ne gaiviu rožių vandeniu ar lauko gėlėmis, o karamele, kuri jau antrus metus cukruoja jos ir smaližių širdis.

"Dabar karamelės valgau mažiau, nebent šiltą. Anksčiau nuolat merkdavau šaukštą į stiklainį", – žodis po žodžio savo saldžiąją istoriją ėmė lipdyti karamelinė fėja.

Idėja pradėti savo verslą, anot kaunietės, gimė dar studijų metais, o dabartinė sėkmė, apie kurią, kaip ir apie skanėstų receptus, kalba tyliai – atkaklaus darbo vaisius.

"Karštame vandenyje sutirštinto pieno niekada neviriau. Čia greičiau mano mamos eksperimentai", – paklausta apie pirmuosius bandymus prisijaukinti karamelę, G.Putnaitė tikino vaikystėje kur kas labiau mėgusi saldžius kepinius.

Mažoji nuolatos sukdavosi prie skardos naminių sausainių, o dideliu šaukštu pirma puldavo maišyti tešlą obuolių pyragui.

Pasirinko trečią variantą

Besimokydama Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje Greta, kaip ir dauguma moksleivių, atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Širdis ją šaukė į menus, o racionalioji pusė krypo į mediciną. Juolab kad chemijos mokslai merginai ne tik patiko, bet ir puikiai sekėsi. Matydamas dukros dvejones, tėtis pasiūlė apsilankyti pas psichologę, vykdančią darbuotojų atrankas. Pabendravusi su Greta, specialistė pasiūlė trečiąjį kiek netikėtą kelią – verslą. Išgirdusi tai moksleivė prunkštelėjo sau į delną.

"Kokia iš manęs verslininkė?" – akimirką sudvejojusi G.Putnaitė prisiminė vaikystę, kai persisvėrusi per balkoną kartu su drauge perparduodavo tėvų jai nupirktas vaisių sultis.

Galutinius taškus sudėliojo specialybė, kuri atsitiktinai užkliuvo už Gretos mamos akių. Ateities maisto technologija, užtikrinanti absolvento paklausumą ne tik šalies, bet ir visos Europos darbo rinkoje, skambėjo išties intriguojančiai.

"Suktis virtuvėje tau juk labai patinka", – netikėtas mamos pasiūlymas abiturientei pasirodė viliojantis.

Tiesa, jau pirmąją studijų dieną, įsprausta į suolą auditorijoje Greta suabejojo savo pasirinkimu.

"Sėdžiu paskaitose ir galvoju: ką aš čia veikiu?" – merginos veidas pasipuošė baltadante šypsena.

Buvo akimirkų, kai vienu metu aplink puodą stovi trys mokslininkai ir ieško

Virė svogūnų užtepėles

Būdama trečiame kurse Greta pagal studijų mainų programą "Erasmus" išvyko mokytis į Prahą. Čia esą įvyko netikėtas lūžis.

"Pirmieji metai universitete buvo tokie – ateini į paskaitas ir lauki jų pabaigos. Tada lauki egzaminų ir vasaros", – pusmetis, praleistas Čekijos sostinėje, anot maisto technologės, buvo tarsi šviežio oro pliūpsnis krūtinei.

Praktikai pasirinkusi nedidelį šokolado gamintojų fabriką Vilniuje, Greta drauge su bičiule nusprendė imtis papildomos veiklos – kurti gražiai įpakuotas valgomas Kalėdų dovanas: datulių džemą, svogūnų užtepėlę ir saldžiąją karamelę.

"Svogūnai ne kartą prisvilo, o štai su karamele viskas ėjosi neblogai – kartą paragavę žmonės, esą, jos prašė virti dar ir dar. – Žinoma, tuo metu nekilo klausimų, kiek tokie maisto produktai galioja, kokio specialaus terminio apdorojimo jiems reikia. Nekilo minčių, kad ant etikečių reikia žymėti energinę vertę."

Greta karamelę virė, nes labai tikėjo, o skanavusiųjų atsiliepimai buvo tarsi liudijimas, kad visa tai ne veltui.

"Turėjau savo karamelės receptą, tačiau jį reikėjo pritaikyti dideliam puodui. Iki tol juk viriau mažame", – paieškos studentę tąkart nuvedė į Sodininkystės ir daržininkystės institutą pas profesorių Praną Viškelį, sukūrusį ateities konservavimo metodą – liofilizavimo technologiją.

Maniusi, kad konsultacijos su akademiku, Lietuvos mokslo premijos laureatu truks vos kelias valandas, mergina smarkiai klydo – kelią į Babtus ji mynė bemaž pusmetį.

"Oi, kiek karamelės esu išpylusi, kiek jos prisvilo, kiek į gumulėlius, primenančius manų košę, sušoko. Buvo akimirkų, kai vienu metu aplink puodą stovi trys mokslininkai ir ieško atsakymo, kaip pagaminti tinkamos konsistensijos karamelę", – bandymus, vedusius į sėkmę, prisiminė 25-erių mergina.

Įgytos žinios jai esą pravertė atliekant ir baigiamąjį darbą – gaminant karamelinius saldainius.

Neprilipo farmacija

Atsiėmusi bakalauro diplomą Greta visai atsitiktinai atsidūrė farmacijos pasaulyje – dirbo pardavimo srityje su inovatyviais alergijų diagnostikos produktais, o mintyse nesiliovė maišyti karamelę.

"Darbas buvo įdomus, tačiau aš nedegiau juo kaip kitos merginos", – kaunietė prisipažino nuo pat pradžių nesijautusi savose rogėse.

Paraginta kolegų ir pasikliovusi vidiniu balsu, po pusmečio Greta braukė brūkšnį ties farmacija ir atsargiais žingsneliais žengė į cukruotą savo svajonių pasaulį. Sukūrė puslapį feisbuke ir smaližiams vertinti paleido pirmuosius karamelės stiklainėlius.

"Pamačiau, kad sekasi, todėl po poros mėnesių apetitas užaugo. Ėmiau galvoti apie nuolatinę vietą savo verslui", – toliau kalbėjo kaunietė.

Patalpų ieškančią jaunąją verslininkę, lemtingas atsitiktinumas atvedė į Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) inovatyvių verslų inkubatorių, skirtą pradedantiems gamintojams – startuoliams.

"Paskelbus konkursą vietai užimti, likau antra, nes pasiūliau mažesnę nuomos kainą nei pirmosios vietos laimėtoja. Vėliau sužinojau, kad pildydama dokumentus ji įvėlė apmaudžią klaidą – kainą įrašė ne už vieną kvadratinį metrą, o už visą erdvę", – taip, anot G.Putnaitės, ji atsidūrė ASU miestelyje.

Automobilyje – visas gyvenimas

Nedidelėse patalpose Kauno rajone, kuriose daugiau nei metus verda karamelę, beprasidedant savaitei Greta mus ir sutiko. Tiesa, prie raudono puodo su skanėsto paslaptį saugančia pagalbininke ji palinko tik po to, kai mes išėjome, todėl savo akimis negalėjome pamatyti, kaip nuo samčio tįsta karšta karamelė ir kaip receptų užkalbėtoja į puodą beria riešutus ar kitus pagardus.

"Į laboratoriją užsuku kartą per savaitę. Ant mano pečių guli vadyba, logistika ir naujų idėjų įgyvendinimas. Karamelę verda mano talkininkė, dar dvi studentės čia ateina po paskaitų ir klijuoja etiketes ant stiklainių", – dirstelėjusi į spalvotas etiketes, susuktas į ritinius, mergina prisiminė netolimą praeitį, kai popierėlius karpė žirklėmis ir pati juos klijavo.

Dabar tokiems darbams Greta nebeturi laiko. Ypač prieš šventes, kai į skirtingus Lietuvos kampelius reikia išsiųsti šimtus saldžiųjų lauknešėlių.

"Čia praktiškai visas mano gyvenimas", – dirstelėjusi į automobilio bagažinėje gulinčias kartonines dėžes ir karutį, kuriuo jas gabena iki paštomatų, mergina skaniai nusikvatojo. – Niekada negalėjau pagalvoti, kad džiaugsmą man teiks toks daiktas kaip karutis."

Neįmanoma sustoti

Karamelę, kurioje nerasite papildomų skonio stipriklių ir dažų, Greta pirmą kartą pristatė Klaipėdoje, Jūros šventės metu, o visai netrukus, smaližių džiaugsmui, saldųjų maršrutą išplėtė po visą Lietuvą.

"Aš labiausiai mėgstu su liofilizuotomis avietėmis", – karamelės kūrėja prasitarė, kad jos ir pirkėjų skonis šiek tiek skiriasi.

Vaikai labiausiai mėgsta karamelę, gardintą belgišku šokoladu, suaugusieji – klasikinio skonio pienišką arba su skrudintais lazdyno riešutais. Kokosinė karamelė vis dar ieško savo gerbėjų. Kol kas atsargiai smaližiai žiūri ir į konditerinį gaminį su datulėmis. Beje, jei ir norėtumėte jo paskanauti, šventinių laikotarpiu to negalėsite padaryti. Dėl trumpesnio galiojimo, prekyba karamele su datulėmis laikinai ribojama.

Šiuo metu yra du stiklainių dydžiai: 270 ml ir perpus mažesnis – 135 ml. Pastarasis itin džiugina dailių formų puoselėtojas.

"Ne kartą girdėjau, kad nusipirkusios didesnę, per vakarą ją ir ištuština", – kalorijas skaičiuojančioms dailiosios lyties atstovėms jaunoji verslininkė siuntė džiugią žinią.

Saldžiąją šeimyną kažkada turėtų papildyti dar vienas narys – karamelė, sukurta be pridėtinio cukraus ir pieno. Jos belaukiant maisto technologė kvietė eksperimentuoti su esamomis – tepti ant skrudintos baltos duonos riekelės, lietinių blynų, įmaišyti į natūralų jogurtą su dribsniais, naudoti kepiniams arba derinti kartu ant ožkos sūriu. Šiuo duetu neretai mėgaujasi ir pati Greta.

"Ar esu laiminga? Taip. Savo veikloje galiu suderinti ir maisto gaminimą, ir pakuočių dizainą, ir darbų organizavimą", – savo saldžiuoju verslu, tarsi šaukštu karamelės su uogomis mėgavosi G.Putnaitė.