Suimami ir kankinami

Tuoj po plataus masto invazijos į Ukrainą Rusijos parlamentas priėmė įstatymą, kad už antikarinę retoriką gali būti baudžiama iki penkiolikos metų kalėjimo. Vladimiro Putino valdomoje šalyje pavojus būti išsiųstam į pataisos darbų stovyklą yra didesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau tai nebetaikoma tik rusams.

Agentūra AP išanalizavo laisvę atgavusių buvusių kalinių ukrainiečių liudijimus, dviejų žmogaus teisių organizacijų informaciją ir sudarė žemėlapį, kuriame – mažiausiai 40 kalinių stovyklų Rusijoje ir Baltarusijoje ir 63 „oficialūs ir neoficialūs“ kalėjimai okupuotoje Ukrainos dalyje.

Juose laikomi tūkstančiai civilių ukrainiečių, kurie ne tik suimami be teisėtos priežasties – pvz., už tai, kad kalba gimtąja kalba, bet ir nuolat patiria kankinimus. Birželį paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje rašoma, kad 91 proc. sulaikytųjų praneša apie kankinimus ir netinkamą elgesį.

„Elektrošokas, imituojamas dusinimas ir smūgiai, nuo kurių lūžta kaukolės ir šonkauliai“, – anot AP, sąlygos tiek Rusijoje, tiek Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje vienodai siaubingos.

Žmogaus teisių organizacijos Gulagu.net duomenimis, bent 4 tūkst. ukrainiečių civilių yra laikomi kalėjimuose Rusijoje ir dar tiek pat – okupuotose žemėse. Ukrainos oficialūs asmenys kalba apie 10 tūkst. agresoriaus nelaisvėje atsidūrusių civilių.

Šie žmonės de facto nebeturi jokių teisių, artimieji neinformuojami apie jų likimą, nesilaikoma jokių teisinių procedūrų. Sulaikytieji dažnai siunčiami kasti apkasų, masinių kapaviečių, naudojami kaip gyvieji skydai fronte. Manoma, kad tokie žmonės vertinami kaip potencialūs įkaitai, į kuriuos būtų galima iškeisti rusų karius, nors tarptautinė teisė draudžia civilius mainyti į karo veiksmų dalyvius.

Kremliaus užmojai labai ambicingi. Šių metų pradžioje AP gavo Rusijos vyriausybės dokumentą, kuriame pateikiami planai iki 2026 m. okupuotos Ukrainos teritorijoje iš viso įrengti 25 naujas kalėjimų kolonijas ir dar šešis sulaikymo centrus.

Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Reanimuojama Gulago šmėkla

Suėmimai – dramatiška Maskvos okupuotų Ukrainos teritorijų kasdienybė ir, kaip svarsto žurnalo „The Atlantic“ autoriai, gal būti ilgalaikio plano dalis.

Rusija šiuo metu kuria naują darbo stovyklų tinklą, kuris gaivina prisiminimus apie Gulagą – priverstinio darbo stovyklų sistemą, per kurios skaistyklą 1928–1956 m. perėjo apie 20 mln. žmonių. Nuo 2014 m. Rusijoje taikoma priverstinio darbo bausmė, ją atliekant specialiuose pataisos centruose.

Kalbos apie tai, kad kaliniai galėtų padėti dėl pandemijos dramatišką darbo jėgos deficitą patiriančiai Rusijos ekonomikai, pasigirdo dar 2021-ųjų vasarą. Siautėjant virusui, tūkstančiams darbo migrantų, ypač iš Vidurinės Azijos, grįžus namo, valdžios atstovai prabilo apie tai, kad šalyje stinga 600 tūkst. statybininkų. Tuomet net statybos ministras prabilo, kad deficitą galėtų kompensuoti 188 tūkst. kalinių. Jam antrino ir Rusijos geležinkelių vadovas. Idėjai pritariantys teisingumo ministras ir Rusijos įkalinimo įstaigų sistemos vadovas tikino, kad kalbama ne apie Gulago atkūrimą. Esą kaliniai gautų padorų atlyginimą, išmoktų naujų įgūdžių ir turėti galimybę įrodyti, kad buvo reabilituoti.

Dar pernai sausį Rusijos prezidentas pritarė teisingumo ministro idėjai daliai kalinių laisvės atėmimo bausmę pakeisti priverstiniu darbu. Tuomet Vyriausybėje sklandė idėja tokią priemonę taikyti 100 tūkst. asmenų. Tuomet lenta.ru citavo ministrą Konstantiną Čuičenką, esą tai bus palanku biudžetui, nes nuteistieji faktiškai patys mokės už savo išlaikymą.

Vėliau prasidėjusi plataus masto invazija į Ukrainą, ne tik valdžios kritikams, bet ir aktyviems piliečiams pradėtos taikyti represijos su stalininio teroro elementais, masinis nepasirengusių kalinių siuntimas į frontą parodė: Kremliuje nebepaisoma įsipareigojimų nei užsienio valstybėms, nei savo piliečiams. Karo veiksmai dar labiau padidino menkai kvalifikuotos darbo jėgos deficitą, todėl priežasčių įteisinti kalinių darbą ne kaip tariamą socialinių įgūdžių gerinimo priemonę, bet kaip ekonomikos įrankį, Kremliuje matoma dar mažiau.

Šiemet gegužę pranešta, kad Rusijos valdžios institucijoms leista deportuoti žmones iš teritorijų, kuriose paskelbta karinė padėtis, į taikias teritorijas. Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Trūksta darbininkų

Priverstiniai darbininkai padėtų užpildyti spragas darbo rinkoje. Joje dėl mobilizacijos ar į frontą savo noru einant didele alga susigundžiusiems savanoriams, planuojant padidinti gamybą, kad kompensuotų, pvz., dėl sankcijų nebegaunamą produkciją, jaučiamas darbuotojų deficitas. Ypač – bent kiek kvalifikuotų.

Kad darbo rankų ieško laisvės atėmimo vietose, pvz., didžiausia Rusijos automobilių gamintoja „AvtoVAZ“, nė neslepia.

Agentūros „Interfax“ teigimu, gamybos apimtį padidinti norinčiai kompanijai iki rugsėjo reikia 1 100 papildomų darbuotojų, iki 2024 m. sausio – dar 3 000. Bent pusė jų bus nuteistieji privalomiesiems darbams. Apie tai atvirai skelbiama Federalinės bausmių vykdymo tarnybos Samaros regiono departamento interneto svetainėje.

Šiuo metu įmonei reikalingi devyniolikos profesijų specialistai – montuotojai, metalo apdirbimo įrenginių operatoriai, štampuotojai, dažytojai. Jie dirbtų „Lada Vesta NG“ surinkimo linijoje. Pernai vasarą „AvtoVAZ“ gamykloje Toljatyje atnaujinta „Lada Granta“, „Lada Niva Legend“, „Lada Niva Travel“ gamyba, o kovą pradėta serijinė „Lada Vesta NG“ gamyba.

Tačiau senosios įkalinimo įstaigos Rusijoje – taip pat neideali išeitis, nes šiandien Rusijos laisvės atėmimo vietose kali rekordiškai mažai žmonių. Liepą Valstybės Dūmoje buvo paskelbta, kad 2023 m. vasario 1 d. kalėjo 400 tūkst. asmenų. Tuo pačiu metu 2020 m. kalėjo 519,6 tūkst.

Atstos migrantus

Rusijos federalinės bausmių vykdymo tarnybos direktorius Aleksandras Kalašnikovas patvirtino: jo vadovaujama institucija yra pasirengusi organizuoti kalinių darbo stovyklas dideliuose objektuose, kur trūksta darbo jėgos. Iš 482 tūkst. žmonių, šiuo metu laikomų pataisos namuose, apie 188 tūkst. gali dirbti priverstinį darbą.

"Tai nebus gulagas, tai bus visiškai naujos orios sąlygos, nes šie žmonės dirbs, bet gyvens bendrabučiuose arba nuomojamuose butuose, jei norės – su šeima, gaus orų atlyginimą", – iniciatyvą aiškino A.Kalašnikovas. Šiuo metu, jo teigimu, darbo jėgos stygiaus problema sprendžiama įdarbinant migrantus. Tačiau jų pastaruoju metu esą trūksta, todėl jei migrantus pakeistų kaliniai, ne tik atsirastų galimybė tęsti svarbius projektus, bet ir būtų užtikrinta kalinių socializacija.

"Priverstinis darbas yra švelnesnė bausmės rūšis ir socialinis projektas, leidžiantis nuteistiesiems prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo", – savo viršininkui pritarė Bausmių atlikimo tarnybos atstovė Elena Korobkova.

Tam, kad kaliniai būtų priverstinai įdarbinti dideliuose objektuose, pritarė ir Rusijos prezidento įgaliotinis žmogaus teisėms Valerijus Fadejevas, kuris įžvelgė didžiulę problemą, kai "sveiki vyrai sėdi kolonijose, neturi ką veikti".

Socialinis liftas

Idėja grąžinti kalinius į priverstinio darbo stovyklas populiarinama pasitelkus ir valstybinę žiniasklaidą. Naujienų agentūra "RIA Novosti", pasitelkusi apžvalgininkę Viktoriją Nikiforovą, smogė sunkiąja informacine artilerija. Rašinyje "Rusijos nuteistieji pradės dirbti butuose" ji išliaupsino šią bausmių vykdymo tarnybos iniciatyvą ir pavadino ją puikia galimybe nuteistiesiems atsiplėšti nuo visuomenės dugno, pakilti savotišku socialiniu liftu. Būtent tokį vaidmenį esą atliko ir stalininiai gulagai.

Garsųjį Solovkų lagerį, dar vadinamą tiesiog archipelagu, "priešingai, nei skelbia mitai", ji ragina vertinti nevienareikšmiškai. "Buvo lagerių, atvirai sakant, su varganomis sąlygomis, buvo, kaip sakoma, pavyzdinio turinio... Sostinės inteligentams, buvusiems pirkliams ir buožėms lagerio gultai būdavo košmaras. Bet vargšui valstiečiui, miesto liumpenui, benamiui – žmonėms, kurie tiesiogine prasme badavo visą gyvenimą, tai buvo darbo stovykla, kurioje tris kartus per dieną buvo aprūpinama maistu, šiltu būstu ir suteikiama, nors ir nekokia, medicinos pagalba", – rašė V.Nikiforova.

Ieškodama paralelių su nūdiena ir siekdama sustiprinti šių dienų liberalų, tariamai gyvenančių nepelnytai turtingai, bei paprastos tautos priešpriešą, "Ria Novosti" autorė skelbė: elitui gulagas nemaloniai kontrastavo su "Astoria" ir "Metropoliu", tačiau "šimtams tūkstančių paprastų žmonių tai tapo galimybe gauti kelialapį į gyvenimą", įgyti specialybę, buvusiems nusikaltėliams įsilieti į įstatymus gerbiančią visuomenę.

Kad teisėtvarkos struktūrų iniciatyva būtų dar labiau pateisinta, pirmosiomis birželio dienomis paskelbtas ir valstybinio Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro tyrimas. Atlikta apklausa parodė, kad 71 proc. šalies gyventojų palaiko idėją pritraukti nuteistuosius dirbti tose vietose, kur paprastai dirba migrantai. Be to, 62 proc. apklaustųjų mano, kad patys kaliniai norėtų atlikti bausmę pataisos namuose, o ne kolonijose.

Su pasiūlymu dėl priverstinio kalinių darbo nesutinka 21 proc. tyrimo dalyvių. 17 proc. jų mano, kad kaliniai turėtų būti izoliuoti nuo visuomenės. Tik 12 proc. respondentų galvoja, kad taip bus grąžinamas gulagas, o 9 proc. – kad kaliniai atims iš jų darbą.

21 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad nuteistieji taip galės atlyginti nuostolius savo nusikaltimų aukoms. 15 proc. apklaustųjų priverstinį kalinių darbą vadina naudingu visuomenei, o 13 proc. mano, kad tai sumažins biudžeto naštą. Kas dešimtas galvoja, kad priverstinis darbas padės kaliniams tobulėti, jie galės užsidirbti pinigų ir padėti savo šeimoms.

Neracionalu: iš lagerių išaugę Vorkutos ir Norilsko miestai šiandien pasmerkti degraduoti – jų socialinės, ekologinės problemos pranoksta sukuriamą ekonominę naudą.

Abejotinas verslo planas

Apie galimybę pritraukti kalinius dirbti dideliuose objektuose Rusijoje diskutuojama jau ne vienus metus. Šalies įstatymai leidžia kaliniams dirbti ne pataisos namuose, tačiau jų atžvilgiu turi būti taikomos visos Darbo kodekse numatytos garantijos, jie turi gauti atitinkamą atlygį, kompensacijas už kenksmingas darbo sąlygas ir pan. Tačiau žinia, kad jau dabar rengiamasi atkurti vieną stalininio teroro sistemų, sukėlė diskusijų audrą.

V.Nikiforova ne be ironijos apkaltinta perdėtu noru įsiteikti partinei vadovybei, tačiau neabejojama, kad, be eilinės stalinizmo reabilitavimo misijos, šiuo su istorine tiesa prasilenkiančiu valstybinės žiniasklaidos rašiniu siekiama parengti piliečius, kad jie jaukintųsi gulago sistemos reanimavimo idėją.

Gulagų renesanso idėją suskubo kritikuoti ekonomistai. Esą nuteistieji tikrai negalės pakeisti migrantų iš Centrinės Azijos ten, kur jų trūksta labiausiai: viešosiose statybose, remontuojant ugdymo įstaigas, tvarkant miesto infrastruktūrą, dirbant krovikų darbus ar valant prekybos centrus. Be to, tam, kad būtų galima panaudoti kalinių darbo jėgą didelėse statybose, teks išleisti solidžias sumas nuteistiesiems saugoti, jiems apgyvendinti ir sveikatos priežiūrai. Kokia prasmė, pvz., už sukčiavimą kalintį programuotuoją perkvalifikuoti į metalurgijos kombinato darbininką, apie kokį kilimą vadinamuoju socialiniu liftu šiuo atveju būtų kalbama, klausia idėjos kritikai.

Vienas iš gulago gynėjų argumentų – esą kalinių darbas leido SSRS įsisavinti sunkiai pasiekiamus šalies rajonus – taip pat neatitinka tikrovės. Ekonomistų teigimu, turėdama neribotus vergų darbo išteklius, Rusijos Federacija (RF) , o vėliau Sovietų Sąjunga organizavo visiškai nereikalingų objektų statybas ir švaistė išteklius. Kalinių rankomis iškastas garsusis "Belomor" kanalas, jungiantis Baltąją ir Baltijos jūras, nutiestas transpoliarinis vadinamasis mirties geležinkelis nuo Čiumo Komijoje iki Igarkos nedavė laukiamo ekonominio efekto.

Gulagų pagrindu sukurti su ekonomikos logika prasilenkiantys miestai. Pvz., amžinojo įšalo žemėje esantis Norilskas, kuriame gyvena daugiausia didžiulių metalurgijos kombinatų personalas, galėtų būti nedidelė rotaciniu principu besikeičiančių darbuotojų gyvenvietė, o ne tiek keleiviniam, tiek krovininiam transportui labai sunkiai pasiekiamas 200 tūkst. žmonių miestas, dėl siaubingos taršos vadinamas pragaru žemėje.

Bene ryškiausias ant stalininių represijų aukų kaulų pastatyto mirti pasmerkto miesto pavyzdys – Komijoje esanti Vorkuta, į kurią buvo ištremta ir daug Lietuvos gyventojų.

Bene ryškiausias ant stalininių represijų aukų kaulų pastatyto mirti pasmerkto miesto pavyzdys – Komijoje esanti Vorkuta, į kurią buvo ištremta ir daug Lietuvos gyventojų. 1931 m. kaip angliakasybos centras įkurta gyvenvietė, kurioje veikė didžiausia gulago stovykla, šiandien yra greičiausiai mirštantis Rusijos miestas. Ten vis dar esama akmens anglių telkinių, tačiau pačių anglių poreikis yra sumenkęs, o daugiau racionalių priežasčių, kodėl reikėtų palaikyti Vorkutos gyvybę, nėra, todėl dabar gyventojų ten sparčiai mažėja: nuo 1991 m. jų skaičius nukrito perpus.

Neišmoktos istorijos pamokos

Kita kritikų stovykla apskritai nepriimtina laiko idėją, keliančią tiesioginių asociacijų su siaubingaisiais 1937-aisiais, masinio teroro metais, ir su siaubu retoriškai klausia: ar ši iniciatyva nėra dar vienas žingsnis į stalinizmo atgimimą?

Nevyriausybinės kalinių teises ginančios organizacijos "Sėdinti Rusija" duomenimis, dar 2016 m. kas ketvirtas Rusijos vyras dėl įvairių priežasčių buvo kalėjęs. Turint omenyje pastarųjų metų ir net mėnesių represijų mastą, šis santykis dar labiau išaugo. Iki didžiojo represijų meto skelbta, kad 30 proc. viso RF kalinių patenka į kalėjimą dėl teismų klaidų. Dar 30 proc. kaltė taip ir nebūna įrodyta. Be to, kaip primena organizacijos atstovai, šiandien Rusijoje ir taip daug kalinių dirba – taip jie siekia gauti galimybę anksčiau laiko išeiti į laisvę, likusį laiką kalėti pakeičiant lygtine bausme. Tad naujoji sistema nebūsią niekas kita, kaip tik gulagų renesansas.

Pagrindinė aplinkybė, leidžianti Rusijos visuomenei stalinizme įžvelgti teigiamų dalykų, yra taip ir neįvykusi aiški praeities analizė.  Perestroikos laikais istorinė atmintis buvo atgijusi, fiksuoti tuomet dar gyvų teroro liudininkų pasakojimai, tiriamos masinės represuotųjų kapavietės, apleisti lageriai Sibire ar Kolos pusiasalyje, steigti Stalino teroro aukoms skirti kraštotyros muziejai, tačiau XXI a. antrąjį dešimtmetį šių iniciatyvų vykdytojai patys atsidūrė valdžios taikiklyje. Kraštotyrininko Jurijaus Dmitrijevo, tyrinėjusio sovietinių represijų gimtojoje Karelijoje istoriją, tačiau pagal sufabrikuotus kaltinimus galiausiai nuteisto trylika metų kalėti, drama – garsiausia užsienyje, tačiau ne vienintelė.

Gulago praeitį nagrinėjančio istoriko Vladislavo Stafo teigimu, iki šiol Rusijoje atviri ne visi archyvai, dalis jų sunaikinti XX a. šeštajame dešimtmetyje ar vėliau. Vis dėlto visuotinai pritariama, kad lagerių sistemoje buvo atsidūrę apie 20 mln. žmonių, iš kurių 2 mln. žuvo.

Didžioji dalis Sovietų Sąjungos gyventojų gyveno šalies pietuose ir vakaruose, o pagrindiniai gamtos ištekliai buvo šiaurėje ir rytuose. Todėl jau sovietų valdžia taikėsi kolonizuoti regionus, kurie buvo beveik netirti arba labai primityviai tirti Rusijos imperijos laikais. Anot V.Stafo, po Stalino mirties ir vėliau šias teritorijas pradėjo masiškai palikti žmonės: į gimtąsias vietas buvo leista grįžti tremtiniams, o ir vėliau bėgta nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Todėl kartu su kapinėmis ir laukymėse likusiomis politinių kalinių, tremtinių laidojimo vietomis kaip siaubingas paminklas liko šimtus tūkstančių žmonių gyvybių kainavę niekaip nebereikalingi, apleisti ir beprasmiai infrastruktūros objektai.

Baimė: progresyvioji Rusijos visuomenės dalis nuogąstauja, kad ekonomine ir socialine prasme neracionalus sprendimas įdarbinti nuteistuosius ten, kur neatsiranda norinčiųjų dirbti, reanimuos gulagų sistemą. Nuotraukoje – atkarpa Transpoliarinio geležinkelio, kurį statė stalinizmo represijų aukos.

Mirties trasa

Panašu, aktualūs tik pastarieji kritikų argumentai, o ne kalbos apie išlaidas. Vardydamas objektus, kuriuose būtų įdarbinami kaliniai, A.Kalašnikovas siūlė žvelgti į sritis, vis dar slegiamas stalininio teroro praeities: tai Nencų autonominė apygarda, Taimyras, Magadano sritis, Norilskas ir Baikalo–Amūro magistralė (BAM). Federalinė bausmių vykdymo tarnyba neatmetė galimybės siųsti nuteistuosius valyti užterštų Rusijos Arkties zonos teritorijų – esą jau sutarta su Krasnojarsko teritorijos vadovybe ir Norilsko administracija. Eksperimento tvarka ketinama įdarbinti kalinius ir statybų objektuose Maskvoje bei Maskvos regione.

Kalinių darbas SSRS buvo aktyviai naudojamas 1930–1950 m. Nuteistieji dalyvavo statant beveik visus didelius pramonės ir transporto objektus. Daugiau nei 2 mln. žmonių perėjo Bamlago pragarą. 1932 m. įkurto lagerio gyventojai itin sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tiesė geležinkelio liniją – beveik 4000 km atkarpa turėjo sujungti Sibiro rytus su Tolimaisiais Rytais. Beje, Bamlagui kurį laiką vadovavo ir Naftalis Frenkelis, kurio iniciatyva vėliau lageris buvo išskaidytas į kelis. 1974 m. BAM buvo paskelbta komjaunuoliška statyba, projektui vėl skirta daug lėšų, o statyba ėmė vilioti aštrių pojūčių nevengusius, gero uždarbio troškusius jaunuolius iš visos SSRS.

BAM užėmė labai svarbią vietą sovietiniame ideologijos naratyve, tačiau tai buvo bene vienintelė jos teikiama nauda: brangiausias SSRS infrastruktūros projektas (lygiagrečiai Transsibiro geležinkeliui) taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį, nepadėjo įsisavinant gamtos išteklių tuose regionuose, per kuriuos driekėsi.

Simboliška, kad būtent čia, į BAM, priverstinių darbų dar birželį gali būti atgabenta pirmoji 600 kalinių grupė. Jų darbdavys – bendrovė "Rusijos geležinkeliai". Dėl pandemijos užvėrus sienas darbo migrantams, čia, kaip teigiama oficialiai, katastrofiškai trūksta darbo jėgos: dirba tik 5 tūkst. statybininkų iš reikalingų 15 tūkst. Kaliniai dirbs armuotojais, betonuotojais, atliks kitus darbus.

Kruvinoji istorija

Gulagai Sovietų Sąjungoje atsirado tuoj po spalio perversmo. Pirmąja koncentracijos stovykla laikomas Archangelsko srityje, šiauriniame Dvinos krante esantis Cholmogorų lageris. Nuo XVII a. kaip tremties vieta žinomoje gyvenvietėje buvusiame moterų vienuolyne 1921 m. buvo įkurta viena pirmųjų tuometės RSFSR koncentracijos stovyklų, kurios komendantu buvo Josifas Bačiulis. Vėliau atrasti Solovkai: archipelagas Baltojoje jūroje, iš kurio buvo neįmanoma pabėgti nei vasarą, nei žiemą. Čia kaliniai iš pradžių dirbo beprasmį darbą, kad nė neturėtų jėgų bėgti: pvz., išdaužę eketę jūrą dengiančiame lede sėmė iš jos vandenį ir pylė į kitą eketę.

Kalinių perauklėjimo darbu pradininku laikomas už finansinius nusikaltimus nuteistas vertelga iš Odesos N.Frenkelis. Nuteistas mirties bausme, tačiau įkalintas Solovkuose, jis išsiskyrė verslumu, kurio neliko nepastebėjusi ir lagerių vadovybė. Galiausiai buvusiam kaliniui kalėjimo iki gyvos galvos bausmė ne tik sutrumpinta – jam buvo pavesta sukurti darbo našumą skatinančią metodiką, kuria naudojantis – be skrupulų išnaudojant tenykščius kalinius – lageris virto savotiška gamybos įmone.

Pasmerktųjų įdarbinimas sovietams atrodė kaip labai patogus dviejų problemų sprendimas vienu metu: atsirado naujos darbo jėgos ir buvo galimybė izoliuoti politinius oponentus. Tačiau, kaip pastebi V.Stafas, ilgainiui lageriai tapo labai naudingi ir pačiai NKVD struktūrai. Vokietijai užpuolus SSRS, tarnyba lageriuose enkavėdistams buvo proga išvengti fronto, o galiausiai už tarnybą sunkiomis sąlygomis jie galėjo tikėtis ankstyvos pensijos. "Todėl vieninteliai šioje sistemoje naudos gavę buvo NKVD darbuotojai", – svoboda.org sakė V.Stafas.

Tačiau gulagas buvo ekonomiškai neveiksmingas, todėl tuoj po Stalino mirties grandioziniai statybų projektai buvo nutraukti, o kaliniai paleisti. Net pati sovietų valdžia buvo įsitikinusi tokių darbo stovyklų neefektyvumu. "Stovyklų išlaikymo išlaidos žymiai padidina kalinių darbo sąnaudas, o kalinio išlaikymo išlaidos yra didesnės nei vidutinis civilio darbuotojo darbo užmokestis. Pavyzdžiui, pastačius Volgos–Dono kanalą 1949 m., išlaikyti vieną kalinį kainavo 470 rublių per mėnesį, o jo atlyginimas (kuris buvo skaičiuojamas tais pačiais tarifais, kaip ir laisvųjų darbininkų) buvo 388 rubliai", – cituoja svoboda.org Lavrentijaus Berijos pranešimą.