Prieš tapdamas vaistažolininku, M.Lasinskas dirbo vaistininku, tačiau nusivylė vaistų, paprastai turinčių šalutinį poveikį, galimybėmis. Jį trikdė ir tai, kad žmonės, kuriems jis parduodavo vaistus, vis sugrįždavo į vaistinę dėl tų pačių problemų. Marius suprato, kad vaistai dažniausiai nepašalina negalavimo priežasties – tik padarinius. Ir ėmė gilintis į vaistažolių paslaptis. Dabar Marius – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, dviejų knygų apie vaistažoles autorius.
– Kokius augalus rekomenduojama rinkti dabar, ankstyvą vasarą?
– Sakoma, kad visas vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, arba Rasų, tačiau tai netiesa. Augalų šaknis galima rinkti ir vėlai rudenį arba pavasarį, viržius – rugpjūtį. Augalus renkame tada, kai jie turi daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų – paprastai tai būna žydėjimo pradžioje. Šiuo metu pradeda žydėti daug augalų. Tačiau, pavyzdžiui, kiaulpienių šiuo metu rastume vos vieną kitą žiedelį. Jų galima berti į salotas ar pakramtyti – kokius penkis–septynis žiedelius per dieną. Geltona žiedo spalva rodo, kad tai gerai tulžies išsiskyrimui, virškinimui, kepenų veiklai. Dabar kiaulpienių žiedai jau virsta pūkais – iš jų galime rinkti sėklytes, jos labai maistingos. Juk augalas į sėklytes sudeda visa, kas geriausia – taip, kaip mamytė ar tėvelis viską sudeda vaikeliui ir išleidžia į darželį, taip ir augalas, viską, kas reikalinga gyvenimui, sudeda į sėklytes: baltymų, angliavandenių, vitaminų, riebalų, fermentų. Taigi, sėklos labai naudingos. Vėliau bus ir dilgėlių, gysločių sėklų. Daug neprivalgysi, bet jei nesate ragavę – būtinai paragaukite. Pūkelius galima nupūsti – tegul laimę neša. Arba, kaip aš juokauju, iš pūkų galima pasigaminti raminančią pagalvę – kol pasigaminsi ir nusiraminsi (juokiasi).
– Kurios kiaulpienių dalys yra naudingos ir jas galima vartoti maistui?
– Visas: šaknis, lapus, stiebus, žiedus, sėklytes. Galima sakyti, kad iš kiaulpienių mes nevalgome tik žemių (juokiasi).
– Kokios kitos svarbiausios šiuo metu renkamos vaistažolės?
– Kalbant apie kitus šiuo metu renkamus vaistinguosius augalus, tai, visų pirma, čiobreliai. Jie jau pradeda žydėti – galima prisirinkti. Vaistiniai čiobreliai pievose neauga, juos reikia išauginti iš sėklyčių. Pievose auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tiek šie, tiek vaistiniai čiobreliai padeda nuo kosulio, peršalimo. Iš jų galima ir prieskonių pasigaminti. Čiobrelius sudžiovini, per kiaurasamtį sutrini – išbyra smulkiausios augalo dalelės, kurias galima naudoti kaip vaistažoles arba gaminant maistą. Čiobreliai padeda virškinimui, nuo pilvo pūtimo.
Jau tuoj ir ramunėlių pasirodys, tiksliau, vaistinių ramunių. Jų reikia užsiauginti – Lietuvos gamtoje jos savaime neauga.
Jau atsiranda melisų. Jų naudojami ir lapai, ir žiedai. Dažniausiai tokius augalus kaip raudonėliai, melisos, mėtos, čiobreliai renkame tada, kai jau apie 50 proc. jų žydi.
Rinkti reikia visą žolę: ir viršūnėlę, ir žiedelius, ir lapelius, – visas virš žemės esančias augalų dalis, išskyrus sumedėjusį kotą. Vadinasi, augalus reikia skinti maždaug 10–15 cm nuo žemės.
Reikėtų prisirinkti dilgėlių. Jas galima rinkti visą vasarą. Anksti pavasarį galima skinti visą augalą, o dabar, kai dilgėlės jau paaugusios, reikėtų rinkti viršūnėles ir pavienius lapelius, nes stiebai jau kieti, sunkiai džiūsta. Dilgėlės labai naudingos, ypač vasarą, kai prakaituojame, netenkame kalio, magnio – elementų, taip reikalingų mūsų širdelei, raumenų veiklai. Jose gausu ir šių elementų, ir vitaminų – dilgėlė vadinama vitaminų karaliene. Dilgėles galima vartoti džiovintas ir šviežias, tik reikia gerai sutrinti mediniu šaukštu ar nuplikyti, kad liežuvio, burnos nedilgintų. Galima sutrinti per sietelį ir naudoti kaip prieskonius. Dilgelės turi vitamino K, didinančio kraujo krešėjimą, bet žmogus tiek dilgėlių nesuvartos, kad sukrešėtų kraujas. Nuo vieno kito puodelio dilgėlių arbatos, blynų, troškinių ar sriubų su dilgėlėmis kraujas nesukrešės, o naudos bus.
– Kiek puodelių vaistažolių arbatos reikėtų išgerti per dieną?
– Vienas du puodeliai – atsigerti, trys keturi puodeliai – sveikatinimuisi, penki šeši prilygsta vaistui. Tai tinka daugeliui vaistingųjų augalų. Vartoti reikėtų septynias dienas, paskui – trijų dienų pertrauka. Jei norisi apčiuopiamo rezultato, vienos rūšies augalus reikėtų vartoti du tris mėnesius.
Žolelių mišinį organizmui valyti iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių lapelių reikėtų gerti 21 dieną, kitaip tariant, tris savaites. Paskui reikia daryti savaitės pertrauką. Jei žmogus serga lėtine liga, žolelių arbatas tenka gerti ir šešis–dvylika mėnesių.
Dabar pradeda žydėti erškėčiai, galima pasigaminti arbatų iš erškėčių žiedlapių ir mėtų lapų. Permatomą indą su arbata galima padėti saulėtoje vietoje – tegul šyla kokias 4 valandas arba net visą dienelę – vakare bus gaivi šalta saulės arbata.
Žolelių arbata geriama tuščiu skrandžiu, likus 30 minučių–valandai iki valgio arba praėjus vienai dviem valandoms po valgio.
Turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą.
Arbatų receptų ir kitų naudingų patarimų yra mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir naujojoje „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“. Jos parašytos tarsi vaikams, tačiau skirtos ir suaugusiesiems.
– Kaip geriausia rinkti vaistažoles?
– Rinkti reikia pagal tris žolininko taisykles. Pirma taisyklė: turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą. Renkant reikia padainuoti, pašokti – svarbu, kad būtų gera nuotaika. Antroji taisyklė: padėkoti už gerą darbą. Net jei tik žiupsnelį prisirinkai – svarbu nepamiršti padėkoti. Trečioji taisyklė: sau mažiau – gamtai daugiau. Pavyzdžiui, randi dvylika čiobrelių ar raudonėlių, tai tris nusiskini, o devynis palieki, t.y. sau pasiimi mažiau, o gamtai palieki daugiau.
Kad nesumaišytume augalų, rekomenduojama neštis atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“ arba turėti žolininko ar savo žolelės pavyzdį.
Vaistažolės renkamos nešlapios, kai nukritus rasa – apie 12 valandą. Jos gražiai sudedamos į pintinėlę. Negalima grūsti – taip žolelės prarastų gerąsias savybes, ar dėti į plastikinius maišelius. Rinkdami žoleles pintinėlę uždengiame drobele ar linine skiaute, kad žolelių vėjas nenugairintų. Parsinešus namo jas reikia džiovinti.
Požiūris: „Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki“, – įsitikinęs M. Lasinskas.
– Ar galima vaistažoles džiovinti saulėje?
– Taip galima džiovinti tik augalų šaknis. Lapai, žiedai ar žolės džiovinami tiesioginiuose saulės spinduliuose praranda daug naudingųjų medžiagų. Taigi, vaistažoles dedame ten, kur šilta, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, kur apie 30–35 °C šilumos. Šaknims džiovinti reikėtų ir apie 40 °C temperatūros. Galima džiovinti ir elektrinėse džiovyklėse, ir orkaitėse. Kuo kvapnesni augalai, tuo mažesnė džiovinimo temperatūra. Pavyzdžiui, čiobreliams, mėtoms, melisoms užteks 30 °C temperatūros. Kietesniems augalams reikėtų 35 °C, šaknims – 40 °C temperatūros. Jei džiovinama ne elektrinėje džiovyklėje ar orkaitėje, žoleles reikėtų vis pavartyti. Augalų spalva turi išlikti tokia kaip gamtoje, augalai turi kvepėti, lengvai lūžti, o ne maigytis, būti ištižę.
Išdžiovintas žoleles reikia laikyti daugiasluoksniuose maišuose arba gerai iškaitintuose stikliniuose. Negalima laikyti saulėje.
Vaistažolių galiojimas priklauso nuo augalo dalies. Žiedai, žolė – nuo metų iki dvejų, šaknys, sėklos – treji–penkeri metai, nes kietesnė augalo dalis ilgiau išlaiko naudingąsias medžiagas.
– Kiek laiko reikėtų vartoti vaistažoles norint pajusti teigiamą poveikį?
– Priklauso nuo negalavimo. Norint atsikratyti gerklės užkimimo, reikės dviejų dienų, panašiai ir mažinant skrandžio rūgštingumą. Jei kokia nors trumpalaikė problema – gal net vienos dienos užteks, bet jeigu, pvz., 20 metų kankina aukštesnis kraujospūdis ar kepenų liga, reikės ilgiau vartoti. Arbatėles paprastai reikia gerti ilgiau nei vaistus, nors geriant penkis šešis puodelius per dieną, kaip minėjau, ir arbata suveiks kaip vaistas.
Gydantis arbatomis reikia daugiau kantrybės: jas reikia plikyti, košti. Be to, puodelio arbatos vienu gurkšniu neišgersi, o tabletę nurijai, ir viskas, – žmogui atrodo paprasčiau, patogiau. Tas patogumas labai vilioja. Kita vertus, dabar ir augalinius preparatus labai gerai paruošia: pvz., kad nereikėtų gerti labai karčios arbatos, nuo visokių parazitų apsaugančių pelynų deda į kapsules ir pan. Yra ir gerų maisto papildų, kuriuos gaminant naudojami vaistažolių ekstraktai. Tada nereikia gerti penkių šešių puodelių arbatos per dieną.
– Vaistažolių arbatas patartumėte gerti su medumi ar be jo?
– Su medumi. Taip žolelės gali nuo 20 iki 70 proc. geriau veikti. Moksliškai patvirtinta, kad medus padeda įsisavinti žolelių veikliąsias medžiagas. Tuo labiau kad medus dar ir pats savaime naudingas. Šaukšteliu pakabiname truputėlį medaus, palaižome, nuryjame ir užsigeriame arbata. Tada žolelės daug geriau veikia.
– Geriau maišyti įvairias vaistažoles ar vis dėlto geriau gerti vienos rūšies žolelių arbatą?
– Griežtos taisyklės nėra, tačiau, gerai nežinant vaistažolių savybių ir kaip jos dera tarpusavyje, geriau nemaišyti. Jei žinai – gali maišyti. Pavyzdžiui, melisos ramina – vakare geri melisų arbatą. Jei per silpna – įdedi mėtų. Jei vis tiek negali užmigti, dedi sukatžolių ir valerijonų lygiomis dalimis – tada jau tikrai turėtum užmigti. Sukatžolės ir valerijonai – labai neskanūs augalai, bet, įdėjus lygiomis dalimis ir melisų su mėtomis, – ir skanu, ir veiksminga. Taip ir sudaromi mišiniai. Vienas du – pagrindiniai augalai, o kiti – skoniui pakoreguoti. Jei reikia arbatos skrandžio rūgštingumui mažinti – tinka gauromečiai, prie jų galima pridėti takažolių. Saldymedžių šaknys tam taip pat tinka, tik į mišinį reikėtų geriau dėti svilarožių žolės. Mat yra tokia taisyklė: į tą patį arbatos mišinį nedėk šaknų, lapų ir žiedų, nes šaknims reikia aukštesnės temperatūros ir jas ilgiau reikia laikyti užplikytas, o žiedus, lapus užtenka palaikyti 10–15 minučių ir arbatą jau galima gerti.
Gaurometis: žolelė, mažinanti skrandžio rūgštingumą, gelbstinti nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.
Kuo trapesni augalai, tuo trumpiau laikome užplikytą arbatą. Pavyzdžiui, liepų žiedų arbatą jau po 3–5 minučių galima gerti, dobiliukų žiedų – po 5 minučių. Žoleles rekomenduojama užplikyti 90 °C temperatūros, o ne verdančiu vandeniu. Tada – uždengti, kitaip dalis lakiųjų organinių junginių ir eterinių aliejų išgaruoja iš puodelio. Raudonėlius ar jonažoles galima ir 10–15 minučių palaikyti uždengus. Vaistažolių šaknų arbatą galima ir iki 8 valandų, t.y. per naktį, palaikyti. Arba reikia pavirti vandens vonelėje, t.y. įdėti puodą į puodą. Paverdi apie 10 minučių, ir turi nuoviro.
– Vasarą neišvengiama nudegimų nuo saulės. Kokios vaistažolės padeda?
– Pirma pagalba tokiu atveju – dėti gysločių (trauklapių) lapų. Jų galima dėti ir ant uodo įkandimo vietų. Jei gysločiai naudojami nudegus saulėje, gerai būtų juos atšaldyti – kartu ir vėsintų. Tiktų ir varnalėšos. Jos praverčia pamiršus kepurę – didelį lapą užsidedi ant galvos, ir saugo. Labai tinka liepų žiedai ir žievė. Kol liepos nežydi, galima naudoti jaunų liepų šakelių žievę. Reikia pavirti 10 minutėlių, atvėsinti ir tuo nuoviru šlakstyti nudegusias vietas, dėti kompresus. Šis nuoviras tinka ir nudegus. Sakoma, kad liepa net padeda atauginti odą – nelieka randų.
– Kokias žoleles rekomenduotumėte naudoti nuo skausmo?
– Skausmo priežastys yra įvairios. Migrenos skausmai gali atsirasti dėl hormoninės sistemos, žarnyno veiklos sutrikimų, gali būti stresinės kilmės, gali būti susiję su kraujospūdžiu. Skirtingoms priežastims šalinti reikia skirtingų vaistažolių. Tačiau bendrai skausmą slopina pelkinės vingiorykštės – šis augalas vadinamas gamtiniu aspirinu. Pelkinės vingiorykštės tuoj pradės žydėti šlapiuose grioviuose. Vieną du arbatinius šaukštelius vingiorykščių užpilame karštu vandeniu, palaikome ir geriame vieną puodelį, o jei kažkokia lėtinė liga arba štai dabar galvą skauda – penki šeši puodeliai. Kas negali išgerti tiek arbatos per dieną, gali augalą sugrūsti grūstuvėje ar sumalti, vieną du arbatinius šaukštelius tų miltukų ištirpinti trečdalyje stiklinės ir išgerti su medučiu pasaldintu vandeniu. Tada nereikės arbatos gerti litrais. T.y. 5 g per dieną, arba valgomasis šaukštas žaliavos. Jeigu kaip vaistą vartosime – keturi penki šaukštai džiovintų arba apie 100 g šviežių. Šį kiekį galima ne tik dėti į arbatas, bet ir sumalus išgerti, užgerti nedideliu kiekiu vandens. Kaip aspirinas, ibuprofenas veikia salicilo rūgštį kaupiantys augalai – gluosniai, karklai, blindės. Juos galima naudoti kaip tų vaistų pakaitalą, t.y. nuo visokių uždegimų. Siauralapiai gauromečiai taip pat padeda nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.
– Ar vaistažolės taip pat, kaip ir cheminiai vaistai, gali sukelti alerginių reakcijų?
– Alerginių reakcijų nuo vaistažolių pasitaiko retai. Žmogus paprastai pats žino, kam jis alergiškas, ir to nevartoja. Alerginių reakcijų gali sukelti medetkos, ramunėlės, pelynai, rūtos, jonažolės (šių žolelių papildai gali sukelti jautrumą deginantis saulėje, soliariumuose – gali atsirasti bėrimų).
Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.
– Anksčiau dirbote farmacijos srityje, tačiau iš šios sferos pasitraukėte. Kodėl?
– Esu įgijęs farmacininko išsilavinimą ir dirbęs pagal šią specialybę – vaistinėje ir farmacijos įmonėje. Mačiau, kad vaistai tikrai ne visada padeda. Pavyzdžiui, ateidavo žmogus ir sakydavo: man skrandžio rūgštingumas, refliuksas. Tokiam žmogui visų pirma reikia mitybą koreguoti, kažką keisti gyvenime, bet jam iškart duodama rūgštingumą mažinančių vaistų. Po kiek laiko jis vėl ateina į vaistinę. Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.
Suprantu, yra atvejų, kai cheminiai vaistai gelbsti gyvybes. Tačiau kiekvienu atveju reikėtų labiau įsiklausyti, kokia tikroji žmogaus ligos priežastis ir bandyti pašalinti priežastį, o ne padarinius – simptomus. Tuo labiau kad yra nemažai atvejų, kai paskirti vaistai žmogui netinka. Pavyzdžiui, ilgai vartojant aspiriną gali atsirasti skrandžio žaizdų. Būna atvejų, kai žmonės visą gyvenimą turi gerti aspiriną kaip kraują skystinantį preparatą. Ir ne visi žino, kad vietoj aspirino jie gali vartoti mano minėtas karklų, blindžių, vingiorykščių arbatas.
Taigi, reikia pagalvoti, kada tikrai reikia vaisto, o kada užtektų augalo. Man, pavyzdžiui, nuo skrandžio rūgštingumo nepadėjo jokie vaistai – daug metų vartojau įvairius ir vis stipresnius vaistus. Padėjo tik siauralapiai gauromečiai. Metus su pertraukomis gėriau jų arbatas.
Gamta siūlo savo gėrybių – naudokimės jomis. Aš manau, kad reikalinga ir tradicinė (arba klasikinė, modernioji) medicina, ir alternatyvioji (arba žolininkystė, senoji medicina). Čia kaip paukštis su dviem sparnais – su vienu nepaskristų. Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki.
