Į šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą apsakymų knygą "Gydytojai miršta kitaip" sugulė ryškiausios istorijos iš gydytojo darbo patirties. Iš pradžių gimusios kaip fragmentiški užrašai iš trijų dešimtmečių V.Kočiubaičio, greitosios medicinos pagalbos (GMP) mediko ir ligoninės priimamojo gydytojo, darbo, vėliau jos įgijo aiškų pavidalą.
Knygoje autorius atskleidžia realybės uždangą ir be pagražinimų aprašo lietuviškąjį ligoninės priimamąjį. Jame daug keistų, agresyvių ar užuojautą keliančių personažų, tvyro vėmalų, šlapimo ir išmatų dvokas. V.Kočiubaitis prisipažįsta, kad jam, kaip ir knygos personažui, ne kartą norėjosi viską mesti ir bėgti iš ligoninės priimamojo, kur, pasak jo, dirba žemiausios kastos medikai. Jis pastebi: pagarbos gydytojui mūsų visuomenėje nebeliko, pacientai suagresyvėjo – neretai gydytojai savo kailiu ją patiria.
Pokalbis su gydytoju pasisuko daugiau apie darbą nei apie naująją knygą. Bet juk ir knygoje – jo darbo kasdienybė.
– Kiek aprašomos istorijos yra susijusios su ligoninės priimamojo, GMP gydytojo darbo realybe, tikrais įvykiais ir kiek jose yra fantazijos?
– Fantazijos čia nedaug. Rašiau daugiausia tai, kas buvo autentiška, kas iš tikrųjų vyko. Visi tie įvykiai ir net kai kurie žmonės, kaip ir gydytojas iš apsakymo "Gydytojai miršta kitaip", – realūs žmonės. Gernika, kuri nusižudė, – taip pat reali, kaip ir Krūmų Vilkas. Ir daugelis kitų žmonių, apie kuriuos parašiau trumpesnius apsakymus, – taip pat tikri. Kai kuriuos jų net pažinojau asmeniškai. "Irkos tragedija", kuria pradedama knyga, – taip pat tikra istorija, nutikusi XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai tik pradėjau dirbti Kauno miesto GMP stotyje.
Ne viską, kas vyko, įsiminiau, tačiau nuo seno šį bei tą užsirašinėjau – pasidarydavau tam tikrus eskizus. Kai kuriuos dalykus laikiau galvoje – rašant jie iškilo į paviršių. Tų apsakymų buvo daugiau – gal 70, bet teko sumažinti. Knygoje liko 30.
Mėgau ir tebemėgstu autentiką. Mane žavi kūriniai, parašyti iš autoriaus patirties – ar tai būtų "Altorių šešėlyje", ar "Dievų miškas", ar kiti kūriniai. Ir jei palygintume Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ericho Marios Remarko, negyvenusio konclageryje, knygą "Gyvybės kibirkštis", kurioje taip pat aprašomas konclageris, tai viena knyga primena tikrą gyvenimą, o kita – teatro butaforiją, vaizduojančią gyvenimą.
– Viename knygos skyrių rašote apie moterį, kurios kūne veisiasi musės – gyvena daugybė musių lervų. Rašote, kad jūsų darbe baisiausia ir yra musės. Jūsų, kaip gydytojo, akimis, kuri mūsų tautos dalis gyvena taip skurdžiai, sandėliukuose, kur šutinamos bulvės gyvuliams, beveik tvartuose?
– Apie tokią moterį man papasakojo slaugytoja ir man tai labai įstrigo. Didžiulė atskirtis yra viena didžiausių viso pasaulio problemų, ne tik Lietuvos. Ir per pastaruosius penkerius metus ji labai išaugo. Vadinamieji asocialai yra palikti likimo valiai. Jie pamažu išmiršta. Šeimos gydytojai jų nepriima – jie juk paprastai niekur neregistruoti. Tai kur jiems kreiptis? Jie ateina į ligoninės priėmimo skyrių. Čia gali ir išsimiegoti, gauna ir truputį pavalgyti, atsigerti, dar truputį juos pagydo. Netrukus toks žmogus iš priėmimo skyriaus išeina – iki kito karto. Rašau ir apie tokiems ligoniams skirtas "vipines" palatas. Visokių istorijų jose nutinka. Viena tokia istorija į knygą nepateko, nors gal reikėjo įdėti, – vienas pijokėlis tokioje palatoje atidarytu šprotų konservų indeliu persipjovė venas. Mirtinai nenukraujavo – išgelbėjome. Tačiau paskui, pasigedęs savo šprotų, jis parašė skundą.
Nė vienas ligoninės priėmimo skyriuje dirbantis žmogus nepasakytų, kad knygoje aš perlenkiau lazdą. Kai buvo panaikintos blaivyklos, jomis tapo ligoninių priėmimo skyriai.
– Kurią dalį bendro pacientų srauto sudaro "vipinių" palatų pacientai?
– Jei kalbėtume apie naktinį pacientų srautą, "vipinių" yra gana daug. Jie – ne tik asocialūs, degradavę, bet ir tiesiog girti, pripučiantys 2–3 promiles.
Kartą vienos gydytojos paklausiau, kodėl ji išėjo iš GMP. Ji atsakė: po to, kai šešis kartus iš eilės važiavau į iškvietimus pas girtus asmenis, rytojaus dieną išėjau iš darbo. Taigi, tų "vipinių" yra nemažai, tik to niekas neafišuoja. Kaip ir neafišuoja smurto, kuris priėmimo skyriuose įsigalėjęs. Turiu omenyje ligonių smurtą prieš gydytojus. Apie tai net kuriamos televizijos laidos, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio. Ligoninių vyriausieji gydytojai, kurie pirmiausia galvoja apie tai, kaip negauti skundo, nekreipia dėmesio. Jų patarimas budintiems gydytojams toks pats, kaip ir teisininkų, – neseniai girdėjau per radiją: jei ligonis smurtauja, reikia palaukti, kol nurims, ir tada jį gydyti. Tačiau pacientai prieš gydytojus smurtauja visame pasaulyje. Yra verbalinis, psichologinis, fizinis smurtas. Ir jo tik daugėja.
– Šia prasme jūsų, medicinos personalo, rankos yra visiškai surištos? Juk yra apsaugininkai – jie taip pat kartais gali panaudoti jėgą?
– Jie kartais panaudoja jėgą, ir pats kartais panaudoji – juk turi apsiginti. Mums, vyrams, paprasčiau. Bet jeigu budi moteris, jauna gydytoja? Ir apsaugininkai nebūna ligoninėje visą laiką. Pavyzdžiui, Marijampolės ligoninės priėmimo skyriuje jie nebudi visą laiką. Duok Dieve, kad atvažiuotų praėjus 15 minučių po iškvietimo, tai bus labai gerai. O tu esi paliktas vienas, ir slaugytoja palikta viena, be dujų balionėlio, be dujinio pistoleto, be banano – nieko. O prieš ją – 120 kg sveriantis meitėlis su 3 promilėmis kraujyje. Ši problema yra didžiulė ir labai ilgai besitęsianti, bet niekas apie ją nekalba ir jos nesprendžia.
Bet knygoje rašau ne apie tai. Knygoje norėjau įvykius pateikti per gydytojo emocinės būklės, jo jausenos pjūvį.
Vilius Kočiubaitis. A. Gintalaitės nuotr.
– Rašote, kad į priimamąjį patenkantys žmonės pasikeitė: jie girtesni, agresyvesni ir mažiau žmogiški. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?
– Todėl, kad visuomenė vartotojiška ir mentalitetas vartotojiškas. Tokiomis sąlygomis apie kultūringą elgesį niekas negalvoja – tik žiūri, kaip išplėšti naudos sau iš priėmimo, iš gydytojo. Tų žmonių, kurie periodiškai lankosi ligoninės priimamajame, mentalitetas yra labai žemo lygio. Iš kitos pusės, nemažai žmonių, ypač, kaip minėjau, asocialūs asmenys, žemiausio socialinio sluoksnio atstovai, į ligoninės priėmimą ateina niekur kitur negavę pagalbos. Turi jiems padėti – ir į ligoninę paguldyti, ir kažkokias socialines problemas išspręsti. Taip ligoninės priimamasis imasi spręsti socialines problemas. Iki koronaviruso pandemijos ligoninių priimamieji buvo užtvindyti vadinamųjų girtuoklių. Prasidėjus pandemijai, jie kažkur dingo.
– Jūsų knygos herojai – ir, kaip sakoma, tamsi liaudis, ir intelektualūs, ir buvę intelektualūs, paskui dėl vienokių ar kitokių priežasčių degradavę žmonės. Tokia ir yra marga priimamojo publika?
– Rašiau apie tai, kas neordinaru. Nerašau apie tokius atvejus, kad štai, atvežė mirštantį, mes atgaivinome, ir visi džiaugiasi. Rašyti apie tai būtų nuobodu ir tokios knygos greičiausiai niekas neskaitytų. Juk daug įdomesnės marginalios situacijos, kažkur iš pakraščio. O pakraštyje esančių žmonių daugėja. Per penkerius metus jų padaugėjo – juk ir socialinė padėtis blogėja, atskirtis gilėja.
Dabar gydytojas neapsaugotas – jis turi pats apsisaugoti, kartais net kilti į fizinę kovą su pacientu. Nes įstatymai jo nesaugo.
– O jei ir toliau viskas tokiais tempais blogės?
– Aš, kaip gydytojas, visų pirma matau didelę grėsmę kolegoms gydytojams, jų saugumui. Dabar gydytojas neapsaugotas – jis turi pats apsisaugoti, kartais net kilti į fizinę kovą su pacientu. Nes įstatymai jo nesaugo. Garsiai nuskambėjo toks atvejis, kai gydytojai įrašė paciento įžeidžiamą kalbą, keiksmažodžius, paskui byla atsidūrė teisme. Ir ką jūs manote? Teisme jam už kiekvieną gydytojų adresu pasakytą brutalų rusišką keiksmažodį gavo po kažkiek euro centų baudą – iš viso keliasdešimties eurų suma už kelis šimtus keiksmažodžių. Argi tai bauda? Yra ir į nosį nuo pacientų gavusių gydytojų, bet jie niekur nesikreipia. Nes kurgi jie eis? Kas iš to, jei jie tą girtuoklį paduos į teismą? Nieko! Vyriausiasis gydytojas pasakys: nekelk problemų – pats nemokėjai apsieiti. Ir viskas tuo pasibaigs, atsiimsi visus savo pareiškimus. O kiek yra buvę atvejų, kai pacientui kažkas nepatinka, tai jis ima ir iškviečia policiją. Sako: štai, šis gydytojas girtas. Ir buvo atvejų, kai policija tikrino jo blaivumą. Mano akyse taip chirurgo blaivumą tikrino. Paskui jis virpančiomis rankomis ėjo operuoti. O policija sako: tai jūs rašykite pareiškimą dėl šmeižto. Bet koks dirbantis žmogus nori prasidėti su teismais?
– Vis kalbama apie tai, kad pagarba mokytojams sumažėjusi. Iš to, ką pasakojate ir rašote, akivaizdu, kad ir gydytojams.
– Galima sakyti, kad jos iš viso dabar nėra. Bent jau GMP, ligoninės priimamajame, kur dirba pagal hierarchinį lygmenį žemiausieji. Čia tai tikrai jokios pagarbos gydytojui nėra. Tave vertina tik kaip paslaugos teikėją – būna, kad tie pijokėliai mus pavadina savo darbdaviais. Apie jokius gražius žodžius, padėką čia neina kalba. Ir gydytojo pagrindinis tikslas einant į budėjimą yra negauti skundo arba kad nepaduotų tavęs į teismą. Nes, jei gausi skundą, turėsi atsirašinėti.
– Knygoje rašote, kad ne kartą dirbant ligoninės priimamojo gydytoju norėjosi viską mesti ir bėgti nuo tos pilnos vėmalų, šlapimo ir išmatų dvoko realybės. Noras viską mesti ir bėgti jus dažnai aplankydavo?
– Tas noras ilgą laiką buvo. Ir aš iš tiesų mečiau darbą GMP stotyje, Mečiau tada, kai man tapo fiziškai per sunku ten dirbti. Mečiau ir darbą Marijampolės ligoninės priėmimo skyriuje, kur dirbau nuo 2007 m. Išėjau po keturiolikos metų. Tokį darbą turi dirbti jaunesni. Aš atidirbau pusantrų metų kovidiniame skyriuje ir išėjau – supratau, kad tai ne mano jėgoms. Šį darbą turi dirbti jaunesni, o ne 75 metų moterėlės, kaip dabar pasitaiko. Tos moterėlės dirba – matyt, baudžiauninko mentalitetą turi žmonės. O rezidentai, jauni medikai tokių nedėkingų, sunkių darbų nesiima. Knygoje aprašytas atvejis, kai gydytojas per 80 metų dar dirbo GMP, taip pat yra tikras. O ten fizinis krūvis, įtampa yra didžiuliai. GMP iki 40 metų, o ligoninės priėmimo skyriuje – iki 50 metų turėtų dirbti žmonės. O dabar dirba ir pensininkai, nes ten skiriami dirbti žemiausiai kotiruojami, labiausiai negerbiami gydytojai.
Man viską norėjosi mesti 100 kartų. Bet po pamainos grįždavau namo, išsimiegodavau ir vėl važiuodavau į budėjimą. Man atrodo, kad toks jausmas kiekviename darbe kartkartėmis aplanko.
Man viską norėjosi mesti 100 kartų. Bet po pamainos grįždavau namo, išsimiegodavau ir vėl važiuodavau į budėjimą.
– Sakoma, kad gydytojai, ypač – chirurgai, GMP medikai, ligoninės priimamojo gydytojai, labai ciniški. Jums, panašu, pavyko tokiam netapti. Kaip jums pavyko išsaugoti humaniškumą, atjautą ligoniams?
– Taip, medikai yra ciniški. Tačiau tai nereiškia, kad jie neatjaučia ir nepadaro savo darbo. Aš kartais esu ciniškas – pasakau žmogui tiesiai į akis, kaip yra. Kitaip turėčiau jam meluoti. Čia viską lemia ne tas prasiveržiantis cinizmas, bet tai, kad gydytojas turi empatiją. Žinau, kad turiu savo darbą padaryti nuo A iki Z tam, jog mano sąžinė išliktų švari. Be empatijos, užuojautos kitam, gailestingumo, be įsijautimo į kito žmogaus kailį gydytojas negali būti gydytojas. Be to, jis lieka tik paslaugos teikėjas, robotas. O empatiją aš jaučiu. Vištyčio miestelyje, kur gyvenu, dirbu su senyvais žmonėmis, globos namuose. Visų pirma, tokį mano pasirinkimą lemia empatija.
– Gydytojai, ypač tie, kurių rankose – priemonės, kuriomis jie gali sugrąžinti žmones po klinikinės mirties į gyvenimą, yra pavadinami dievais. Sutinkate su tokiu palyginimu? Apskritai, kiek to dieviškumo jūsų darbe?
– Tas gydytojų pavadinimas dievais yra daugiau metafora. Tačiau, jei Dievas suteikia gyvybę, o tu ją išgelbsti, esi jo pusėje, tarsi jo vietininkas Žemėje. Tačiau, kaip ir viename apsakyme rašau, – jei neprasiskiria dangus ir dieviškoji ranka nepadeda, nieko nebus. Nes būna situacijų: gaivini žmogų, matai, kad jau nieko nebus, ir žiūrėk atgaivini. O kitą kartą atrodo, kad tuojau pat atgaivinsi, viskas bus gerai, bet žiūrėk – nepavyksta. Esu ne kartą stebėjęs ir sudėtingas chirurgų operacijas, besitęsiančias 4–5 val. Man, priimamojo gydytojui, tokių stebuklų nedarančiam, atrodydavo, kad jie tikrai prilygsta dievams.
Aš pats esu giliai tikintis ir manau, kad dieviškoji jėga gelbstint gyvybes dalyvauja. Be to, manau, kad empatija yra duota Dievo. O be empatijos tu būsi robotas, sėdintis kabinete. Ir viename apsakymų – "Naktinėtojas" vienas gydytojas apsišaukia Dievo padėjėju. Žinoma, realybėje taip nevyksta – jei vyktų, kitą dieną atsidurtum gatvėje.
Tikėjimas ne vien savo jėgomis, bet kažkuo antgamtišku, kas tau padės konkrečioje situacijoje, man asmeniškai labai svarbus.
– Buvote ir karo gydytojas: po misijos Afganistane parašėte knygą. Kaip jus pakeitė patirtis Afganistane?
– Afganistane buvau triskart: 2004, 2005 ir 2011 m. Grįžęs iš Afganistano, parašiau romaną. Iš tiesų tai ne ta knyga, kurią norėjau parašyti. Iš Afganistano parsivežiau daug dienoraščių. Dabar dar per anksti – kad kas nors nepaduotų į teismą. Ten tikrai buvo įdomių įvykių, kur man gal reikėjo elgtis kitaip. Bet kai esi karys, tiesiog vykdai įsakymą – darai tai, kas tau liepiama. O jei ne, tave sutraiško, išmeta ir eini lauk. Be pensijos, be nieko. Ir dar žiūrėk, kad nusikaltėlio iš tavęs nepadarytų.
Afganistanas mane iš tiesų pakeitė. Ten patyręs visą tą skurdą, terorą, viduramžišką radikalizmą, primityvumą, žiaurumą, aš pradėjau labiau džiaugtis Lietuva, jos gamta. Supratau, kad mūsų smulkmeniškumas, pavydas tam, kuris turi kažkiek daugiau, įsigijo geresnį automobilį, nervinimasis dėl to, kad kažkas apkalba, yra bereikšmiai dalykai. Supratau, kad 90 proc. gyvenimo mes skiriame bereikšmiams dalykams.
– Kuo gyvenate dabar?
– Rašau monografiją apie gimtąjį Vištytį. Kitais metais turėtų išeiti kitas mano romanas – apie šeimos gydytojo, miestelio gydytojo, darbą. Šis darbas šiuo metu yra pagrindinė mano veikla. Puse etato ambulatorijoje dirbu šeimos gydytoju. Jei nebūčiau atėjęs čia dirbti, ambulatorija būtų užsidariusi. Tai mirštantis miestelis, daugelis gyventojų – senyvo amžiaus, jaunų šeimų – vos keletas. Tačiau gamta čia labai graži, gražus ežeras. Dirbu savo svajonių darbą – einu į jį su pasimėgavimu. Kai palyginu jį su darbu ligoninės priimamajame, dar ryškiau matau, koks jis buvo sunkus, sekinantis. Ir nedėkingas. Buvo ir mobingo elementų, esu ir pats patyręs mobingą, ir matęs, kaip tai patiria kiti. O čia vienintelis mano viršininkas yra Dievas. Aš tik prieš jį ir prieš savo sąžinę esu atskaitingas. Ne prieš kažkokį klerką ar viršininkėlį. Džiaugiuosi, kad galiu padėti žmonėms, kad miestelio žmonės manimi pasitiki.
Esu antituristas. Man didžiausias turizmas yra 200 m iki ežero nueiti. Prie jo dabar užsiimu pliažiniu skaitymu, kartais ir naujojo romano rankraščius ten nešuosi.
Žmonės Vištytyje nesugadinti, geri. Jie nebrutalūs, nevulgarūs. Beveik visus gyventojus pažįstu – toks jausmas, kad gyvename vienoje šeimoje.
Ištrauka iš Viliaus Kočiubaičio knygos "Gydytojai miršta kitaip"
– Į durnyną nevažiuosiu! – pasipurtė girtuoklė.
– Paskutinį kartą, kai... – darkart pamėginau užbaigti mintį, bet ir vėl nesėkmingai.
– Važiuok, pasigailėk Agnytės! – sielvartavo motina, susmukusi prie dukters kojų.
Irkos paėmimas ir transportavimas į psichiatrinę ligoninę nebuvo toks jau nekaltas ir paprastas dalykas. Kaskart jis vis labiau primindavo Jano Mateikos "Žalgirio mūšį" nei olandų dailės šedevrus "Daktaras ir pacientė". Būtų paprasčiau prifarširuoti ją vaistų ir palikti namuose galuotis, tačiau rūpestingi tėvai pastos kelią, kris po kojomis ir maldaus išvežti. O ir psichiatrinėje ligoninėje tokių niekas nelaukia. Atveši – visaip išsityčios: "Vėl girtus tempi, vežkis atgal, atmink – girtų neimam." Ir išties koks tikslas su ja terliotis – truputėlį atsigaivalios, sugrįš namo ir vėl tas pat liūnas.
– Tai kaip? Važiuosi? – pažvairavau į Irką, nors žinojau, kad bet kuriuo atveju privalau ją stacionarizuoti.
– Atsipisk, gaidy! Nė nemanyk vėl rišti ir daužyti!
– Apsieikim be detalių... – numykiau.
"Smegenų nedaug beliko, o atsimena viską, parazitė", – pagalvojau, ir gera nuotaika akimirksniu išgaravo.
– Kas per?.. – tėvas pašnairavo į mane.
– Žinojau, įtariau tai! – surypavo motina ir užsidengė rankomis veidą. – Jūs ją kankinot, erodai!?
– Kaip čia pasakius... – su švelniu priekaištu nužvelgiau savo šaunius vyrukus, kuriems dažnokai ir, svarbiausia, visai be reikalo užniežtėdavo nagai. Turiu prisipažinti, kad čia ne vien jų kaltė, ir aš kartelį nesusitvardęs sušėriau nabagei per veidą. Bet tik vieną, delnu, nestipriai ir be pykčio.
– Fiksuojam tik pacientui sutikus, – įkišo savo trigrašį felčeris, gelbėdamas padėtį. – O apie kankinimus tai išvis nesąmonė.
Irka, apdujusi nuo nemigos, svirduliavo prieš klūpančią motiną. Sanitaras įstatė jai į burną alkotesterį. Įpūsti pavyko iš trečio karto. Ekrane sušvito nuliai. Po velnių, ji blaivutėlė! Jai alkoholinė abstinencija. Pamojau galva vyrukams ir pasigręžiau išeiti, nors neturėjau taip elgtis: baltoji karštinė – pavojinga gyvybei būklė.
– Tu! – Irka dėbtelėjo į mano chalato kišenėje persišviečiantį "Barclay" pakelį. – Palauk, duok cigaretę!
– O kokias mėgsti?
– O tu ką, visokių turi?
– Kokias mėgsti? – pakartojau, ir dingtelėjo scena iš Bulgakovo "Meistro ir Margaritos".
– Greičiau duok, asile, nepisęs smegenų, arba šoku! – išrėkė kapodama žodžius ir ištiesė ranką.
– Automobilyje gausi, – viliojau į spąstus prastai pridengta apgaule, ant kurios ji visuomet užkibdavo.
