Verslas – lyg liga
"Darbo negalima tapatinti su gyvenimu, ypač kai esi vyresnio amžiaus. Tai visiškai skirtingi dalykai. Žinoma, žmogus kažkur turi save realizuoti. Ir man buvo labai sunku padėti tašką, nes turėjau didžiulį sąrašą darbų, kuriuos galėjau daryti. Bet aš juos palengva išbraukiau. Iš tiesų dabar turbūt yra tas pats gražiausias gyvenimo metas, kai dar nesi nukvakęs, koks beviltiškas senbizda. Aš visiškai nesuku galvos dėl savo amžiaus ir, manau, turiu dar kokius 15 metų gražaus laiko", – šypteli pašnekovė.
Supratimas ateina tuomet, kai stabteli. Pamatai, kaip tu gyvenai, kad visas tas verslas yra nesibaigiantis vargas.
Kaip pripažįsta Eugenija, būti versle – savotiška liga, sportinis interesas.
"Bet už tai tenka mokėti didžiulę kainą. Ir tas supratimas ateina tuomet, kai stabteli. Pamatai, kaip tu gyvenai, kad visas tas verslas yra nesibaigiantis vargas. 20 metų rengusi šventes šiandien pati nebenoriu būti jokioje. Be tų pižoniškų pabuvimų, pasidemonstravimų gyvenime yra daug daugiau prasmingų dalykų", – sako pašnekovė.
Kadaise kaip aktyvi uostamiesčio verslininkė, visuomenininkė bei politikė reiškusis moteris prisipažino, kad šiandien iš visų šių veiklų jos gyvenime neliko nieko. Ar beveik nieko.
"Manęs nebėra nei versle, nei politikoje. Visiškai. Prieš devynerius metus tiesiog užbraukiau brūkšnį ir išėjau. Liko tik Rotary klubas – tai vienintelė ir pramoga, ir atgaiva", – kalba E.Odebrecht.
Pašnekovės žodžiais, tuo metu emociškai atrodė, kad tai reikia padaryti, bet protas sakė: o ką toliau veiksi?
"Tą momentą reikia kažkaip įveikti, suprasti, kad gali veikti kažką kita, kas irgi yra įdomu. Galbūt net atrandi kažkokį savo pašaukimą. Štai man visada buvo aktualu ekonomika, amžinas sociumo, žmonių gyvenimo rūpestis, tad kažkada po pirmo kurso mečiau Kauno politechnikos institutą ir išvažiavau į Vilnių studijuoti ekonomikos. Visą gyvenimą man atrodė, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas. O šiandien aš su tokiu kaifu statau ir svarstau, ar tikrai teisingas anuomet buvo tas mano pasirinkimas", – sako pašnekovė.
Kam – statybos, kam – golfas
Veikiau, malonumas – ne tiek statyti, kiek kurti, patikslina Eugenija.
"Projektuoti interjerą. Sudėlioti viską iki galo, kad būtų ir estetiška, ir funkcionalu. Tai begalinis malonumas. Vieną namą Ispanijoje jau pardaviau, nes jis buvo išbaigtas ir man pasidarė nebeįdomu. Reikėjo kažkokių pokyčių, naujovių", – pasakoja pastaruosius metus tarp Lietuvos ir Ispanijos gyvenanti moteris.
Nauju lietuvės pirkiniu tapo antrą šimtmetį skaičiuojantis miesto namas.
Pasak pašnekovės, prieš įsigydamas namus Ispanijoje turi labai aiškiai sau atsakyti, kam tau jų reikia: ar nuolat gyventi, ar vasarai, ar žiemai.
"Nes žiemą gyventi prie jūros nemalonu – pasibaigus sezonui, aplinkui nebelieka žmonių, nebėra jaukumo, o ir gana vėsu, tad visai kitos šildymo sąnaudos, nes elektra čia labai brangi. Mūsų planas buvo Ispanijoje gyventi žiemą, o miestelyje tu gali džiaugtis ir bendruomene, išeiti į kavines, restoranus, – pasakojo Eugenija. – Šiuo metu namą baigiu įrengti. Esu užsukusi visus darbus, ir man niekas neturi trukdyti – vyrą palikau pjauti žolės, žaisti golfo, o pati išvažiavau. Nes man reikia patirti tą malonumą, satisfakciją, kurios negaliu patirti kasdien, įprastiniame gyvenime."
Kaip pati apibūdino, naujasis E.Odebrecht būstas įrengtas Ibizos moderno stiliumi.
"Nenoriu to tipiško margo ispaniško vaizdo, tų visų terakotinių dalykų. Tiesi, švari linija, pilkos, juodos ir baltos spalvų paletė. Vietomis vos vos raštelio", – pasirinktus sprendimus vardija namų šeimininkė.
Lietuvoje prabūname nuo Velykų iki rudens – kai čia prasideda lietūs ir pasidaro nebemiela, mes pabėgame.
Be sumaišties ir lėkimo
Anot pašnekovės, Ispanijoje imtis statybų ar būsto įrengimo – ne tik sudėtingas, bet ir labai brangus procesas.
"Visi namai čia statomi elementariu būdu, atpiginant statybas kiek įmanoma. Tu gauni visiškai standartišką dalyką pagal labai subalansuotą projektą. O jei tau tai nepatinka, statyk pats. Didžioji pridėtinė vertė – vieta, ką tu matai pro savo langus: jūrą ar kalnus. Kuo arčiau jūros, tuo brangiau. Bet man žiūrėti į kalnus žymiai smagiau nei į jūrą", – šypteli klaipėdietė.
Pastaraisiais metais gimtinėje ir Ispanijoje E.Odebrecht su sutuoktiniu Gerdu praleidžia maždaug po pusmetį.
"Lietuvoje prabūname nuo Velykų iki rudens – kai čia prasideda lietūs ir pasidaro nebemiela, mes pabėgame. Žiemą gyvename ispaniškame Kosta Blankos miestelyje, kuriame tik 20 proc. gyventojų yra ne ispanai. Ir gyvename čia įvairiai – gaminame maistą, kviečiamės svečius, draugus. Dukra su šeima taip pat yra netoli mūsų, tame pačiame miestelyje. Vaikštome į kalnus, nuvažiuojame prie jūros. Tokie paprasti, elementarūs dalykai. Tiksliau, tai, kas iš tikrųjų ir vadinasi gyvenimu. Jokio lėkimo, bėgimo. Mes turime laiko ir galime mėgautis gardžiu maistu, gražiais vaizdais, bendravimu su maloniais žmonėmis", – pasakoja pašnekovė.
Paklausta, ar kaskart, kad ir ne po itin ilgos pertraukos sugrįžus į namus Lietuvoje, netenka iš naujo adaptuotis, Eugenija atvira – bemat norisi lėkti atgal į Ispaniją.
"Žinoma, labai gaila ir tų namų Lietuvoje – ten tiek daug sielos, mūsų istorijos ir veiklos. Bet man mieliau gyventi Ispanijoje. Nes išeini į Klaipėdą – tokia ji nyki, liūdna. Ir be galo jaučiasi provincialumas", – negražbyliauja pašnekovė.
Iš kur jie tai žino?
Jie labai draugiški, bet įkyriai nelenda, išlaiko atstumą.
Regis, į savo šalies aktualijas šiandien klaipėdietė turėtų žvelgti kiek labiau iš šalies.
Tačiau, kaip pripažįsta pati Eugenija, kažkada gyvenus labai aktyvų gyvenimą, juo labiau – buvus taip arti politikos, neįmanoma visiškai nuo visko atsiriboti, niekuo nebesidomėti ir į nieką nereaguoti.
"Turėdamas kažkiek metų patirties, supranti visas tas povandenines sroves, atpažįsti, kodėl kažkas daroma ir ko siekiama. Bet žvelgiant, kas vyksta prie šitos valdžios, mane apima begalinis liūdesys. Tokio cinizmo savo šalyje niekada nesitikėjau. Demagogai, besivadovaujantys principu "tikslas pateisina priemones" ir dėl valdžios pasiruošę padaryti bet ką", – emocingai kalba buvusi Klaipėdos miesto tarybos narė.
Anot pašnekovės, anaiptol ir Ispanijoje ne viskas idealu, tačiau bent jau kasdienybėje supantys žmonės kuria komfortišką, gyvenimo pilnatvės kupiną aplinką.
Čia visai kitas žmonių sampratos, paprastumo, tikrumo lygmuo, sako klaipėdietė. Čia niekam neįdomu, kuo tu rengiesi, kokios tavo pajamos – kur kas įdomiau, kas tu esi, koks tavo požiūris, kokių turi žinių. Ir, anot Eugenijos, toks santykis išties išlaisvina.
"Labai smagūs žmonės, be krislo pižoniškumo ar kažkokių užpakalinių minčių. Paslaugūs ir pasiruošę padėti. Gatvėje su tavimi visada pasisveikins, nesvarbu, pažįstamas ar ne. Parduotuvėje visada užkalbins, paklaus, kaip tau sekasi, kaip tavo naujas namas. Ir iš kur jie žino, kad aš turiu naują namą? – šypteli pašnekovė. – Arba kita istorija. Mano vyras pas kepėją užsisako juodos duonos, nes čia tokią nelabai kas valgo. Ir vieną šeštadienį užmiršo ją pasiimti, o popiet čia viskas užsidaro. Skambutis į duris – sako, užmiršote savo duoną. Jis vos neišgriuvo iš kojų – iš kur jie žino, kur aš gyvenu? Jie viską žino, tik tu nežinai, kad jie žino. Bet tas dėmesys neperdėtas, jis žmogiškas, šiltas, malonus. Jie labai draugiški, bet įkyriai nelenda, išlaiko atstumą."
"Rytoj" – nebūtinai "rytoj"
Ispanų išdidumas – atskira tema.
"Pavyzdžiui, atėjęs į parduotuvę, tu turi demonstruoti, kad kažko prašai, kažko nori, o ne tau tai reikia įbrukti. Priėmęs sprendimą turi būti korektiškas, neskubinti. Ir tas garsusis "manjana" nėra apie tai, kad šiandien neturiu laiko. "Manjana" yra išdidumo ir laisvės metafora – tu gali rinktis, ar tau tas žmogus dar kalbant, bendraujant patiks, ar tu išvis norėsi dėl jo pasistengti. "Rytoj" yra nebūtinai "rytoj". "Rytoj" galbūt yra "niekada". "Manjana" yra žodis, kuris neturi konkretaus laiko apibrėžtumo – arba kada nors, arba niekada. Taip jie tiesiog tikrina tavo sąmoningumą, supratimą apie Ispaniją, apie ispanus. Nes niekas tau nieko neprivalo daryti. Ir "Manjana" tiesiog gali reikšti "tu man nepatinki", – įžvalgomis dalijasi klaipėdietė.
Moteris su šypsena prisimena, kaip pirmaisiais įsikūrimo Ispanijoje metais porą kėdžių jai yra tekę pirkti net dvi valandas.
"Tuo metu dar neturėjau kantrybės, man visko reikėjo greičiau. Ir man tai buvo didžiausia pamoka, kad čia negali įvesti savų tvarkų, kad čia yra daug archajiškų dalykų, ir tu čia nieko nepakeisi. Po kažkiek laiko atsirado ir tos kantrybės, ir supratimo, kad į viską turi žiūrėti daug paprasčiau. Net jei tau kažkas nepriimtina gyvenant svetimame krašte, negali pradėti kitų auklėti ir moralizuoti. Nes tu čia nieko nekūrei, tu esi atvykęs naudotis kito sukurtu geru", – sako pašnekovė.
