Į vardo premijos teikimo šventę atvyko dešimtys klaipėdiečių. Sausio 23-iąją, švenčiant klasikės I. Simonaitytės 126-ąjį gimtadienį, susirinkusieji buvo kviečiami pagerbti ją gimtadienio daina.

Nuo praėjusių metų birželio šiai premijai gauti buvo teikiami septyni grožinės literatūros kūriniai, išleisti per pastaruosius trejus metus.

Vertinimo komisiją sudarė rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, „Metų“ žurnalo redaktorius dr. Regimantas Tamošaitis, lietuvių literatūros kritikė Elžbieta Banytė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Karolina Bagdonė. Jie vienbalsiai šiemet premiją skyrė S. Benečiui už novelių knygą „Apgaulė“.

Anot R. Tamošaičio, knygoje vyksta nuolatinis perėjimas nuo konkrečios iki sapnų tikrovės, kur atpažįstamas Klaipėdos kraštas, o novelių veikėjai tarsi plūduriuoja alternatyvioje tikrovėje.

„Tai nuotaikos kūriniai, kuriuose vaizduotės išradingumas ir siužetinės pinklės nėra svarbiausios, svarbiausia – nuotaikos kūrimas“, – pažymėjo R. Tamošaitis.

O K. Bagdonė teigė, kad S. Benečio novelių knyga – lyg viltinga pasaka suaugusiesiems, ji įkvepia džiaugtis, mąstyti, pažinti Klaipėdos kraštą.

„Tai yra labai geras tekstas, gera novelė, tai, kas Klaipėdą parodė kitu kampu, ne taip tradiciškai, istoriškai“, – tikino komisijos narė.

I. Simonaitytės biblioteka – šios premijos iniciatorė, o premijos mecenatas – verslininkas Rimantas Cibauskas.

Sveikinimo žodžius rašytojui tarė R. Cibausko dukra Rugilė Cibauskaitė ir bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič. Rašytoją taip pat pasveikino uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

„Jaučiuosi kaip per „Oskarų“ teikimo ceremoniją“, – po premijos įteikimo bei išsakytų sveikinimų juokavo rašytojas.

Po muzikinės pertraukos S. Benetį į jaukų pasikalbėjimą pakvietė menininkė Sondra Simana.

Jis pasakojo, kad per metus parašydavo apie dvi tris noveles. O meilė literatūrai atsirado dėl skaudžių gyvenimo patirčių.

„Daug kartų esu sau uždavęs klausimą, kodėl pradėjau rašyti. Tiesiog buvo toks sunkus gyvenimo etapas, kai turėjau pasirinkti rašyti arba nerašyti. Iš to skausmo išėjau su rašymu, tai man buvo kaip meditacija“, – atviravo S. Benetis.

Parašęs pirmą istoriją, klaipėdietis išgirdo daug gerų atsiliepimų, tad nutarė ir toliau eiti kūrybos keliu.