– Neseniai pasirodžiusiam naujam knygos "Natūralus rauginimas" leidimui parengėte visą skyrių apie sūdymą. Kodėl kilo mintis papildyti knygą?

– Iš tiesų galvojau apie visai naują knygą, kuriai rinkau receptus, kaip išsaugoti atsargas nenaudojant energijos: elektros, dujų, malkų. Nei virimo, nei šaldymo, nei šaldytuvų. Tačiau reikėjo išleisti naują „Natūralaus rauginimo“ tiražą. Ši knyga – puikus pagrindas rauginimo pradinukams. Žinau tai iš savo rauginimo mokymų dalyvių atsiliepimų. Bet man joje vis trūko sudėtingesnių, įvairesnių receptų jau pažengusiems. Norėjosi tą pagrindą papildyti. Riba tarp sūdymo ir rauginimo – labai plonytė, tad jau paruoštas sūdymo skyrius labai tiko. Knyga papildyta ne tik sūdymo skyriumi, joje yra nemažai naujų rauginimo receptų.

– Jei gerai įsivaizduoju, mūsų seneliams sūdymas buvo pagrindinis atsargų žiemai ruošimo būdas, o rauginimas, konservavimas atkeliavo vėliau?

– Na, ne, Lietuvoje druska buvo gana brangus atvežtinis produktas ir ją taupydavo. Mums kaip tik įprasčiau rauginti, kartais net visai be druskos, užpilant daržoves rūgpieniu, duonos raugu ir tada verdant sriubas ar košes. Sūdyti gal būdingiau šalims, turinčioms savo druskos: Ukrainai, Lenkijai, turinčioms kasyklas, Japonijai, garinančiai jūros druską. Ir ten, kur rauginti neįmanoma dėl klimato, per karšto ar per šalto pienarūgštės bakterijoms.

Pats sūdymas nuo rauginimo labai mažai skiriasi ir kartais, net viską sveriant ir sūdant, sunku išvengti rūgimo. Nes daržovės gali būti labai sultingos ir druska atsiskies tiek, kad pienarūgštės bakterijos pradės veikti. Bus labai sūrus rauginys. Arba, atvirkščiai, bus per sausos, ir sūdinys bus nesūrus.

Priežastys: I.Šidlaitė teigia sūdymą atradusi tada, kai atsibodo vien rauginti ir kai reikėjo rasti būdą, kaip taupyti elektros energiją. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ką galima sūdyti? Ką sūdydavo mūsų seneliai?

– Viską, ką norime išsaugoti ilgam laikui ir kuo mažiau pakeisti skonį, galime sūdyti. Sūdomos visos daržovės, grybai, mėsa, lašiniai, žuvys, kiaušiniai, pieno produktai. Vėliau, prieš gaminant, jie ištraukiami iš sūrymo ir pamerkiami į šaltą vandenį. Vanduo kelis kartus keičiamas ir galų gale produktas tampa beveik kaip šviežias. Išmirkytos daržovės atgauna traškumą, mėsa, žuvis būna kaip šviežia, bet kartu ir minkštesnė, skanesnė.

Lietuvoje dažniausiai buvo sūdoma mėsa ir lašiniai, žuvys ir grybai. Daržovės – rauginamos.

– Kaip ir kada jūs pati atradote sūdymą? Kuo šis atsargų ruošimo būdas jums patrauklus?

– Atradau tada, kai atsibodo vien rauginti. Rauginant daržoves labai pasikeičia jų skonis. Kad ir kaip mėgčiau rūgštį, rūgščius kopūstus, agurkus, kad ir kiek virčiau šeimynai rūgščių sriubų ar troškinių, kartais atsibosta vienodas skonis. Nesezoninių daržovių žiemą jau seniai nebeperku – kai baigiasi savi pomidorai, laukiu iki kito sezono savųjų.

Raugindama išmokau, kad ne aš viską kontroliuoju, o sūdydama – kad niekur negalima skubėti.

Kita priežastis – taupau elektros energiją. Išjungiau šaldiklius, nedaug ką dedu į šaldytuvą. Sūdytiems produktams, kaip ir džiovintiems, nereikia jokių specialių sąlygų. Raugintiems produktams išlaikyti reikia tam tikros temperatūros, o sūdinius galima laikyti tiesiog spintelėje ištisus metus ar net ilgiau.

– Ką būtina žinoti apie šį atsargų ruošimo būdą norintiems jį išbandyti?

– Visų pirma, nereikia išsigąsti druskos kiekio. Kartais išgirstu komentarus: jūs valgote per sūriai. Tai netiesa. Visi sūdyti produktai yra mirkomi, kartais tol, kol juos tenka papildomai pasūdyti. Jei naudojami maistui ruošti, į patiekalą jau nebereikia papildomai berti druskos.

Kai šį pavasarį ištiko druskos krizė, nespėjau sureaguoti ir namie baigėsi druska. Tada į visus patiekalus dėjau sūdytų svogūnų, agurkų, agrastų, pyliau sūrymo nuo daržovių ir viskas buvo gerai.

Kitas dalykas, ko išsigąsta dabar taip laiko neturintys žmonės, ilgas mirkymas. Bet juk ir užšaldytus produktus reikia išsiimti iš šaldiklio, lėtai atšildyti, kad nesugadintume, ir tik tada gaminti.

Norint sūdyti, tereikia žinoti, kad tam reikės labai daug druskos. Ir kiekis net nesvarbus, nes nebaisu persūdyti, kaip rauginant. Jau vėliau, pradėjus sūdyti ir žaisti su druskos proporcijomis, galima pasidomėti, kuo skiriasi produktas, sūdytas naudojant 5 proc. druskos, nuo produkto, kuriame yra bent 20 proc. druskos. Bet tai tik žaidimas skoniais.

– Kiek išsilaiko sūdyti produktai? Ar jiems laikyti reikia specialių sąlygų?

– Sūdyti produktai yra ilgaamžiai ir jų nebūtina laikyti šaldytuve. Juos galima laikyti gražiuose stiklainėliuose lentynose, virtuvės spintelėse, šiltuose rūsiuose – visur, kur laikome sausus ar marinuotus produktus. Tik kartais reikia patikrinti, ar jie apsemti sūrymu, ar neatsirado pelėsių, nors taip atsitinka labai retai – druska labai patikimai apsaugo nuo gedimo.

– Kokie jūsų didžiausi atradimai šioje srityje tiek renkant informaciją apie sūdymą, tiek eksperimentuojant virtuvėje?

– Didžiausi atradimai buvo kinų ir japonų patirtis šioje srityje. Jie čia nepralenkiami. Sūdo daržoves ir vaisius, sūdinius džiovina ir užpila įvairiais padažais, naudoja sriuboms, troškiniams, stir-fry – greitojo kepimo – patiekalams, sušiams ir dar daug kam gaminti. Ypač žavi, kad jie neskuba ruošti kiekvieną produktą pagal griežtas tradicines taisykles, nesistengia kažką padaryti greičiau ar atsisakyti kokio etapo. Jokio „atsidariau stiklainį, pašildžiau ir suvalgiau“. Ir aš pati mokausi iš jų, kad, verdant sriubą, joje turi būti ir šviežios mėsos, ir šviežių daržovių, ir kažkas rauginto, sūdyto, džiovinto. Viskas – skirtingų sezonų, iš skirtingų vietų, skirtingai apdorota. Ir visa tai – vienoje lėkštėje. Tai ne gaminimas, tai aukščiausio lygio meditacija. Matote, ir virtuvėje yra labai daug dalykų, kurie moko gyventi neskubant, apsvarstant kiekvieną žingsnį, pasiruošiant bet kokiems gyvenimo atvejams. Raugindama išmokau, kad ne aš viską kontroliuoju, o sūdydama – kad niekur negalima skubėti.

– Kaip ir kam šiuo metų laiku galėtume pritaikyti sūdymą?

– Dabar kaip tik pats metas sūdyti. Tam galima panaudoti visas nespėjusias subręsti daržoves ar uogas. Šiuo metu pilna jaunų ankštinių pupelių ar žirnių, kurie nespės subręsti, – juos galima sūdyti. Yra mažų morkų, burokėlių, moliūgų, cukinijų, kurių negalėsime ilgai laikyti, nes greitai supus. Yra neužaugusių svogūnėlių ar likusių agurkų. Yra nesunokusių slyvų. Visas šias daržoves ar vaisius sluoksniuojame stiklainiuose, emaliuotuose puoduose ar maistinio plastiko kibirėliuose su druska, paslegiame, palaikome kelias savaites kambario temperatūroje, ir atsargos žiemai paruoštos.

Keli receptai, kuriuos rasite ir knygoje „Natūralus rauginimas“

Sūdytos žirnelių ankštys

Aštrūs sūdyti žirneliai man tapo metų atradimu. Jie traškūs kaip ką tik nuskinti, aitrūs ir puikiai tinka, kai norisi ko nors skaniai sūraus ir traškaus, bet ne bulvių traškučių.

1 kg žirnelių ankščių,

100 g druskos pirmam sūdymui,

50 g druskos antram sūdymui,

1 šaukštas aitriųjų paprikų dribsnių arba kelios šviežios aitriosios paprikos.

Šiam sūdiniui tinka jaunos, dar nesubrendusios žirnelių ankštys su smeigtuko galvutės dydžio žirneliais, vadinamieji cukriniai žirniai. Ankštis nuskinkite, nupjaustykite galiukus, didesnes perpjaukite per pusę. Pasverkite ir ant jų suberkite 10 proc. druskos nuo daržovių kiekio. Druską gerai išmaišykite, kol žirneliai pradės „prakaituoti“, ir palikite kambario temperatūroje porai valandų. Kai ankštys taps visai minkštos, įmaišykite aitriųjų paprikų dribsnių arba šviežių supjaustytų aitriųjų paprikų, viską sudėkite į stiklainį, emaliuotą ar keraminį indą ir paslėkite. Sūdykite kambario temperatūroje dar tris dienas, tada nupilkite sūrymą, įmaišykite dar 5 proc. druskos ir vėl palikite trims paroms. Praėjus tam laikui, žirnelius galite nešti į saugojimo vietą – jie ten ramiai stovės, kol suvalgysite arba sulauksite naujo derliaus.

Šių sūdytų žirnelių galima dėti į troškinius, sriubas. Tik nepamirškite porą valandų palaikyti šaltame vandenyje.

Sūdytų žirnelių užkandis

200 g sūdytų žirnelių ankščių,

1 šaukštas kokybiško šalto spaudimo saulėgrąžų aliejaus.

Šiek tiek išmirkytus, tačiau vis dar per sūrius žirnelius apdžiovinkite, kol nesijaus drėgmės, supjaustykite plonomis juostelėmis, užpilkite aliejumi ir palaikykite kelias valandas, kol nusistovės skonis.

Patiekite atskirame dubenėlyje prie gėrimų, užkandžių kartu su kitomis sūdytomis, raugintomis ar marinuotomis daržovėmis.

Mišrainė su sūdytomis žirnelių ankštimis

1 vidutinė saliero šaknis,

2–3 su lupenomis virtos bulvės,

sauja sūdytų žirnelių ankščių,

raugintas agurkas,

nedidelis svogūnas,

majonezo,

aliejaus kepti,

baltųjų pipirų.

Salierą išvirkite, nulupkite, supjaustykite šiaudeliais ir apkepinkite aliejuje su smulkiai supjaustytu svogūnu. Atvėsinkite, sudėkite kubeliais pjaustytas virtas bulves, raugintus agurkus, šiaudeliais pjaustytus žirnelius, įberkite žiupsnelį baltųjų pipirų, įdėkite porą šaukštų majonezo ir gerai išmaišykite. Mišrainę geriausia palaikyti bent kelias valandas šaldytuve, kad atsiskleistų skonis. Jokiu būdu nesūdykite, kol nepalaikysite, – žirneliuose ir raugintuose agurkuose yra pakankamai druskos.

Sūdyti svogūnai

Tiems, kurie mėgsta svogūnus, tai dar vienas būdas jais mėgautis, o nemėgstantiems gal bus proga pamėgti. Aš pati esu didelė svogūnų mėgėja, galiu kasdien pusryčiams suvalgyti juodos duonos riekę su sviestu ir svogūno griežinėliais, pabarstytais druska. Atsiradus sūdytų svogūnų stiklainiui, ta riekė duonos – dar gardesnė ir druskos jau barstyti nereikia.

Kiekvieną sezoną, iš lysvių nurinkus svogūnus, akis glosto didelės, gražios, įvairiaspalvės jų galvos, vėliau supinamos į kasas, kad džiugintų virtuvėje. Ir liūdintų, kiekvieną dieną vis labiau nutriušdamos, nes svogūnai mano namuose – kasdienybė. Bet visada lieka neūžaugų, kuriuos neaišku, kur dėti. Šiemet tų neūžaugų – kalnai, tačiau ir jie mane džiugina, nes turėsiu daug stiklainių su sūdytais svogūnais.

1 kg svogūnų,

150 g druskos (15 proc.),

1 stiklinė vandens.

Svogūnus sūdyti labai paprasta. 1 kg mažų svogūniukų nulupkite, nupjaukite šaknis, nuplaukite, šiek tiek apdžiovinkite ir sudėkite į stiklainį plačiu kakliuku arba į emaliuotą katiliuką. Atsisverkite 15 proc. druskos nuo svogūnų svorio (1 kg reikės 150 g druskos) ir ją ištirpinkite stiklinėje vandens. Sūrymą supilkite ant svogūnų. Jei visos druskos nepavyko ištirpinti, supilkite ją tiesiog ant paviršiaus. Paslėkite. Nesijaudinkite, kad visi svogūnai nebus apsemti – per kelias dienas jie išleis sultis ir sūrymo atsiras užtektinai. Kartkartėmis svogūnus apverskite, kad apatiniai atsidurtų viršuje ir tolygiai pasiskirstytų sūryme. Indą su sūdiniu laikykite kambario temperatūroje apie dvi savaites, kad gerai įsisūdytų, o vėliau neškite į vėsią vietą – šaldytuvą, rūsį ar vėsų sandėliuką.

Tokius sūdytus svogūnus galima iš karto dėti ant sumuštinių, picų, į salotas, mišraines, troškinius ar sriubas. Tada patiekalo papildomai nesūdykite ir nenaudokite kitokių sūrių priedų. Taip pat juos galima kuo įvairiausiai paruošti – marinuoti, kepti, virti, tik prieš ruošiant 4–5 val. reikia pamirkyti šaltame vandenyje ir taip atsikratyti druskos pertekliaus.

Sūdytos nesunokusios sėklos

1 stiklinė nesunokusių sėklų (gali būti vien kmynai, galima maišyti ir su kitomis valgomomis žaliomis sėklomis, pvz., barščių, morkų, rūgštynių, balandų, garstyčių, kalendrų, perilių),

½ stiklinės druskos,

šaukštelis cukraus,

serbentų, vyšnių ar krienų lapų.

Sūdytos sėklos – neįprastas, bet puikus priedas gaminant sriubas, troškinius, salotas. Jų į patiekalus beriame vietoj dalies druskos. Sūdytos sėklos išlaiko skonį, kvapą ir traškumą.

Sėklas nubraukite nuo kotelių, sudėkite į dubenį su cukrumi, druska ir atsargiai patrinkite tarp delnų, kad viskas gerai išsimaišytų; galima net pagniaužyti ar pamasažuoti, kol iš sėklų pradės skirtis skystis. Sėklų ir druskos mišinį sudėkite į mažą stiklainėlį, atsargiai, bet stipriai paspauskite, kad neliktų oro tarpelių, ir uždenkite serbentų, vyšnių ir krienų lapais. Palaikykite bent tris dienas kambario temperatūroje, o tada neškite į vėsią vietą. Toks pagardas gali laikytis porą metų.

Virtų bulvių mišrainė su sūdytomis sėklomis

Kelios su lupenomis virtos bulvės,

virta morka arba pastarnokas,

1–2 rauginti agurkai,

pora šaukštų aliejaus,

1 šaukštelis sūdytų sėklų.

Bulves ir morkas nulupkite ir kartu su agurku supjaustykite kubeliais, subrerkite sūdytas sėklas, supilkite aliejų ir viską išmaišykite. Prieš valgydami, palaikykite kelias valandas šaldytuve, kad atsiskleistų skonis.

Parduotuvėje beveik nebeperka

Lietuvos lengvaatletė, septynkovininkė Austra Skujytė juokiasi, kad vis dar nemoka virtuvėje improvizuoti. Jai reikia tikslių gaminamo patiekalo normų ir proporcijų.

"Jei parašyta recepte, kad turi būti nubrauktas šaukštelis druskos, – vadinasi, reikia nubraukti!" – sako ji, pastaruoju metu beveik neperkanti duonos parduotuvėje, o kepanti ją pati namuose.

Duonos receptą ir raugą garsioji olimpietė gavo iš savo geros draugės, lengvaatletės Evelinos Auželytės mamos. O paprašė jo dėl to, kad sykį paragavus jai labai patiko. Taip stiklainėlis su duonos raugu atsirado Austros šaldytuve, ir sportininkė pradėjo ją kepti kas savaitę. Kol vieną sykį duonelė ėmė ir nebeiškilo. Raugas sugedo, ir Austra nuleido rankas.

Ilgą laiką jos nebekepė, kol pagaliau vieną sykį – tai įvyko per karantiną – vėl užsimanė pamėginti. Susirado Beatos Nicholson knygą, paskaitė, kaip pasigaminti raugo pačiai, ir pabandė. Pirmas kepimas buvo nesėkmingas – tešla neiškilo. Antrą sykį išėjo truputį geriau, trečiąsyk – dar geriau, o dabar Austra kepa savo duoną ir netgi dovanoja ją draugams.

Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti.

"Tik iškepusios, dar karštos duonos valgyti nerekomenduojama – žarnos sulips (juokauja), bet kai tik ji truputėlį pravėsta, puolame su visa šeima kaip smakai. Gardžiausia ji mums su sviestu", – atvirauja garsi sportininkė, šiuo metu kepanti duoną kas savaitę, o kartais ir kas dvi.

Anot jos, kai anksčiau kas nors namuose pasigesdavo duonos, bėgdavo pirkti į parduotuvę, o dabar net minties tokios nėra. "Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti", – atvirauja ji.

Austra pasakoja, kad 2013 m., kai skrido į Airiją švęsti brolio 40 metų jubiliejaus, dovanų vežė ne ką kitą, bet… savo keptos duonos kepaliuką ir, žinoma, gimtadienio tortą.

Garsi moteris, dabar treniruojanti jaunąją kartą, prisipažįsta, kad kol nekepė duonos, manė, kad duonai kepti reikia specialių įgūdžių ir technikos virtuvėje.

"Labai nustebau sužinojusi, kad šiais laikais duonai iškepti užtenka orkaitės ir nereikia sukti galvos dėl specialios duonkepės ar kaimiškos krosnies. Pamenu, sykį viešėjome Švedijoje pas draugus, tai teko matyti, kaip jų močiutė triūsia prie tikros kaimiškos krosnies", – sako moteris.

Lengvaatletė pasakoja, kad prieš eidama į virtuvę ką nors gaminti (nebūtinai duoną) iš pradžių stengiasi nusiraminti, mintis nukreipti teigiama linkme.

"Neleidžiu sau gaminti maisto, kai esu susinervinusi, – atvirauja ji. – Bet turbūt kaip ir visiems, taip ir man gyvenime pasitaiko visokių situacijų, kai tenka greitai net iš kirvio košę virti."

Austros duonos receptas

Reikės:

900 g miltų (550 g ruginių ir 350 g kvietinių),

1 puodelio (250 ml) saulėgrąžų sėklų,

1 puodelio traiškytų linų sėlenų,

1 puodelio sėmenų,

1 saujos kmynų,

1,5 šaukštelio druskos,

1 puodelio (galima ir gerokai mažiau) cukraus,

šiek tiek gliaudytų kanapių sėklų,

1 puodelio 7 grūdų košės mišinio.

Visus grūdus ir sėklas reikia užpilti puodeliu (250 ml) karšto vandens. Naudoju patį karščiausią vandenį tiesiog iš čiaupo, nevirintą. Viską gerai išmaišau. Sudedu savo raugą. Vėl išmaišau. Tuomet beriu miltus. Anksčiau dėdavau 600 g kvietinių miltų ir 400 g ruginių. Dabar, kadangi padidinau sėklų ir kruopų kiekį, miltų dedu truputį mažiau – apie 900 g. Iš jų – 550 g sudaro ruginiai miltai ir apie 350 g kvietiniai. Viską gerai išmaišau ir palieku nakčiai kur nors šiltai pastovėti, kad tešla iškiltų. Dvi kepimo formas (jose kepu ir bananų duoną) iškloju kepimo popieriumi, supilu iškilusią tešlą, pašaunu į orkaitę ir kepu 200 °C temperatūroje apie 50–55 min.

Duonai nereikia miltų

Atlikėja Ineta Puzaraitė-Žvagulienė mielai išduoda savo sveikuoliškos duonutės receptą, kurį sužinojo iš vieno vaiko, lankančio jų privatų darželį, mamytės.

"Prisipažinsiu, iš pradžių tas receptas atrodė man be galo keistas – be jokių miltų ar kiaušinių... – juokiasi Ineta. – Pabandžiau pagal jį išsikepti duoną ir su visu tešlos paruošimu užtrukau tik valandą. O paskui, kai visi jos paragavome... Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių", – dalijosi receptu garsioji mama, kepanti avižinę duoną savo vyrui Ąžuolui ir dviem išdykėliams – Bernardui ir Barborai.

Moteris džiaugiasi, kad jei ant stalo yra tokios ką tik iškeptos, dar garuojančios duonos, – nei pusryčių, nei pietų jos šeimynai nereikia. "Tepame sviestą ir smaližiaujame", – sako Ineta, besirūpinanti savo šeimos sveikuoliška mityba. Anot jos, nors ir be priedų, ši duonutė gali ilgai išsilaikyti šviežia, tik reikia laikyti ją šaldytuve.

Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių.

Šią vasarą penktąsias savo vedybų metines su vyru Ąžuolu atšventusi Ineta pasakoja, kad anksčiau yra turėjusi raugo ir kepdavusi šeimai duoną su juo. O dar – kaip važiuodavo pas močiutę, kuri turėjo lauko virtuvę ir kepdavo ant senoviškos krosnies bulvinius blynus anūkams.

"Jei turėčiau tokią krosnį, galbūt ir aš kepčiau tikrą duoną, o dabar orkaitėje gerai ir tokia – nelabai tikra iš avižinių dribsnių", – juokiasi ji.

Su savo uošviais atlikėjais Žilvinu Žvaguliu ir Irena Starošaite bendrą šeimos verslą – šakočių kepimą – turinti Ineta atvirauja, kad avižų duonutę iškepti yra kur kas lengviau nei šakotį.

"Su tais šakočiais daug reikalų. Štai Starošaitė tai daryti jau išmoko, o aš dar ne. Kai būna daug užsakymų, Irena ir mano vyras Ąžuolas eina kepėjams padėti. Žinokite, šakotį iškepti galima bet kaip – o štai kad išeitų rageliai gražūs... Čia jau menas, kurį reikia išmanyti", – dalijasi darbo subtilybėmis Ineta.

Inetos avižų duonos receptas

Reikės:

400 g avižinių dribsnių,

400 g (didesnio indelio) natūralaus jogurto,

1 saujelės džiovintų spanguolių (arba kitų mėgstamų džiovintų vaisių, uogų),

2–3 kupinų šaukštų medaus arba klevų sirupo (pagal savo skonį),

200 g moliūgų sėklų,

200 g saulėgrąžų sėklų.

Dribsnius užpilu jogurtu ir truputį palaukiu, kad išbrinktų. Suberiu ir išmaišau kitus ingredientus. Pasiruošiu kepimo formas. Prieš dėdama į jas duonutės tešlą, iš pradžių formuoju kepalėlius ant duonos pjaustymo lentelės, uždengtos folija. Suspaudžiu tešlą, o tada dedu ją į paruoštas formeles. Prieš pradėdama kepti duonutės viršų uždengiu folija. Prieš baigdama kepti ją nuimu, kad duonos paviršius gražiai apskrustų. Kepu orkaitėje, 180 °C temperatūroje apie 40 min. Siūlau patikrinti su mediniu iešmeliu, ar duona jau iškepusi, nes kiekvienos šeimininkės orkaitė kepa vis kitaip.

Kepa tik malkinėje duonkepėje

Knygos "Natūralus rauginimas" autorė Ieva Šidlaitė pasakoja, kad toji diena, kai jų namuose kepama duona, yra ypatinga. Pasak jos, kvietinės kepaliuką galima išsikepti ir orkaitėje, bet užtai ilgai rauginta ruginė duona kepama tik malkinėje duonkepėje krosnyje. Todėl ir jos skonis būna kitoks. Kaip ir išvaizda. Ir kvapas, tvyrantis namuose duonos kepimo dieną.

"Iš literatūros ir etnografinių receptų atrodo viskas aišku, – sako ji, – kad prireikus kepti duoną prieš kelias dienas užraugiamas raugas, suminkoma tešla, iškūrenama krosnis, įkišamas kepalas, iškepama duona, kuri paskui ištraukiama ir valgoma. Tačiau iš tiesų, kai pagyveni su malkomis, viskas yra dar šiek tiek kitaip."

Ieva pasakoja, kad jos naujųjų namų lauko virtuvėje yra dvi krosnys – duonkepis ir paprasta malkinė viryklė – kaip ir beveik visose kaimiškose lauko virtuvėse, pritaikytose maistui virti ir šeimynai, ir gyvuliams. Duonos jų šeima niekada neperka. Todėl maždaug kas 2–3 savaites tenka palaukti kiek vėsesnės dienos ir kurti duonkepį.

Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo. Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai.

"Ilgainiui pastebėjau, – sako ji, – kad tas duonkepio kūrimas tampa ne toks jau ir paprastas dalykas. Kodėl? Ogi todėl, kad kai tau pačiam reikia ruošti malkas, jas nešioti, kūrenti, tada pradedi rūpintis ir kitais – tarkim, eko dalykais. O kai du eko (t. y. ekonomika ir ekologija) sueina į vieną vietą, smegenyse staiga kažkas trakšteli ir atsikuria seniai atjungta jungtis", – juokiasi ji ir sako, kad duonos kepimo dieną ji išsikepa visas duonas – ruginę, kvietinę ir netgi pyragą.

Duonkepis laikomas tinkamai iškūrentu tada, kai nudega visi suodžiai nuo viršaus, o įkištas į krosnį popieriaus lapelis iš lėto paruduoja.

Krosniai išbandyti I.Šidlaitė kepa lietuviškas picas – raugintos tešlos, su žuvimi, raugintais kopūstais ir varškės sūriu. Ievos vaikams patinka su dešra, pomidorais ir kitomis, anot jos, nesąmonėmis.

Po picų žarijos vėl paskleidžiamos ant dugno ir paliekamos, kol padas vėl įkais. Tada į krosnį keliauja 2–3 kg juodos duonos kepalas, keli kvietiniai kepaliukai ir saldus pyragas. Juoda duona dedama pačiame karščiausiame taške, po jos ateina eilė kvietinėms, o jau prie angos pūpso pyragas, kuriam reikia mažiau karščio.

"Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo, – perspėja Ieva. – Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai. Tada joje atsiranda pakankamai drėgmės, duonos pluta gražiai apskrunda, o kvietinukės ir pyragas išsipučia. Vienišas kepalas, kaip ir vienišas žmogus, tiesiog akyse džiūsta…"

Duonai iškepus duonkepėje lieka dar labai daug karščio, kurį gaila palikti tuščiai išsivadėti. Tuomet į krosnį keliauja rytdienos pietūs – troškiniai, višta, šaltiena, paštetai, apkepai, kugeliai ir kiti ilgo nestipraus karščio reikalaujantys lėti patiekalai. Po jų dar galima visą naktį šutinti kruopas, obuolienes, sriubas, kitą dieną – džiovinti grybus, vaisius ar raugti jogurtą.

Ieva kviečia ūkiškai gyvenančias moteris į duonos kepimą žiūrėti tiek ekologiškai, tiek ir ekonomiškai. "Prieš užkurdamos krosnį pasiplanuokite, ką dar ant tos pačios kaitros galėsite pagaminti. Visos malkinės krosnys išmoko taupyti energiją gaminant maistą", – dalijasi patirtimi archajiškojo lietuvių gyvenimo būdo šalininkė, ateityje svajojanti visko savo ūkyje užsiauginti ir pasigaminti pati.

Verta žinoti

* Norint gauti duonai kepti tinkamos konsistencijos tešlą labai svarbu miltus su vandeniu maišyti reikiamu santykiu. Dažnai receptuose miltų kiekis nurodomas stiklinėmis. Dėl to pravartu pasimatuoti, kiek vidutiniškai sveria viena stiklinė naudojamų miltų, ir tešlai paruošti tikslų miltų kiekį gramais.

* Viena iš dažnesnių klaidų – miltų padauginimas. Dažnai net ir tinkamomis proporcijomis sumaišę miltus su vandeniu mėgėjai kepėjai neatsispiria pagundai į mišinį įpilti dar kiek daugiau miltų, nes atrodo, kad tešla per skysta ar per lipni. Tačiau ji ir neturi būti labai tiršta. Iš tirštos tešlos duona iškepama ne tokia minkšta, skani ir išvaizdi, kokia galėtų būti nepadauginus miltų.

* Nepatariama tešlos minkyti ant miltuoto paviršiaus, nors neretai taip siūloma receptuose. Kad tešla lengviau minkytųsi, vietoje miltų jos paviršių galima sutepti alyvuogių aliejumi ar ištirpdytu sviestu. Nedidelis riebalų kiekis ne tik padarys tešlą vientisą, bet ir leis iškeptai duonai ilgiau išlikti šviežiai.

* Naminės duonos skonis priklauso ir nuo to, kaip greitai tešlai leidžiame iškilti prieš ją kepant. Aukštesnėje temperatūroje mielės yra aktyvesnės, todėl tešla šilumoje iškyla sparčiau. Vis dėlto duona bus skanesnė, kai mielės kils vėsiai.

* Prieš dedant duonos kepalą į orkaitę, jo paviršiuje reikia padaryti keletą negilių įpjovimų. Jie ne tik papuoš duoną, bet ir leis išvengti po kepinio pluta dažnai susidarančios oro ertmės.

– Paprotinkite mane, iš rauginių težinančią raugintus agurkus ir kopūstus, ką dar galima rauginti?

– Rauginti galima viską – agurkus ir kopūstus, morkas ir moliūgus, baklažanus ir bulves, grybus ir žoleles. Taip pat – pieną, grūdus, įvairius gėrimus. Ir tai yra labai paprasta: nereikalauja nei ypatingų pastangų, nei daug laiko, nei specialių priemonių ar rakandų. Jei turite stalą, peilį, kopūsto galvą, trilitrinį stiklainį, paprastos druskos ir penkiolika laisvų minučių – vadinasi, galite pasigaminti patį sveikiausią ir kupiną probiotikų maisto produktą, kuris šaldytuve galės būti neribotą laiką. Aš pati dažnai tingiu pjaustyti salotas, todėl mano šaldytuve yra įvairių stiklainių su jau paruoštomis raugintomis daržovėmis.

– Ir jūs sakote, kad rauginti turėtų kiekviena protinga namų šeimininkė, besirūpinanti savo šeimos sveikata?

– Būtinai. Juk visų mūsų mikroflora yra baisiai nuskurdusi nuo parduotuvių pasterizuoto, negyvo maisto, nuo nupurkštų chemija daržovių ir grūdų, nuo aplinkos taršos. O ligų, kildinamų iš nuskurdusios mikrofloros, sąrašas ilgėja ne metais, o dienomis. Į jį įtraukiamos ne tik alergijos, bet ir šizofrenija, depresija, autizmas, vėžys ir t.t. Todėl savo vedamuose mokymuose dažnai sakau: žmonės, pats laikas prisiminti senovinius produktus, papildančius mūsų vidinę mikroflorą ir maitinančius ją.

Jei turite stalą, peilį, kopūsto galvą, trilitrinį stiklainį, paprastos druskos ir penkiolika laisvų minučių – vadinasi, galite pasigaminti patį sveikiausią ir kupiną probiotikų maisto produktą.

– Kaip suprantu, jūsų šeima nuolat valgo raugintus produktus. Sakykite, kokie rauginiai ir iš jų gaminami patiekalai yra jūsų šeimynos mėgstamiausi? Teko skaityti apie vaikų dievinamus rūgpienio guminukus vietoj saldumynų ir gyvais žiedais puoštus jogurtinius sūrelius. Ar tokių įdomybių gamyba įveikiama ir man?

– O kodėl gi ne? Kiekviena šeima (manau, ir jūsų) nuolat naudoja raugintus produktus, tik turbūt nesusimąsto apie tai. Jogurtas, grietinė, kefyras, rūgpienis, alus, natūrali gira, kombučia ir įvairios raugintos daržovės, dar duona su raugu – visa tai juk yra mūsų virtuvėse įprasti produktai. Pasaulis pradėjo rauginti prieš dešimt metų, o Lietuvą šis rauginimo vajus pasiekė tik prieš trejus metus. Jau ilgokai vedu rauginimo mokymus, tai galiu neklysdama pasakyti, kada jie tapo sausakimši nuo sveika mityba besidominčių namų šeimininkių, restoranų šefų ir gero maisto mėgėjų. O mūsų šeimyna turi daug mėgstamų rauginių – tai ir raugintos daržovės, ir jogurtas, kombučia ar vandens kefyras, įvairios žolelių giros.

Aš pati labai nemėgstu sudėtingų patiekalų, todėl ir visi mano pirmojoje knygoje "Natūralus rauginimas" aprašyti receptai yra lengvai įveikiami. Joje rasite ir kaip pasigaminti jogurtą, ir kaip sunaudoti jį iki galo – iš čia ir atsirado visi tie guminukai bei sūreliai. Aš nesu šefė ir net ne virėja – tiesiog paprasta namų šeimininkė, todėl ir mano receptai įkandami visiems.

– Kadangi nuolat vartojate raugintus produktus, gal pajutote jų naudą savo pačios, vyro, trijų vaikų sveikatai? Biocheminiai procesai padaro maistines medžiagas lengviau pasiekiamas žmogaus organizmui, rauginius pacientams šiais laikais rekomenduoja net gydytojai. Ar dėl to ir parašėte knygą apie natūralų rauginimą?

– Tiesiog tie produktai man labai skanūs. O pradėjau rauginti todėl, kad įpratau prie gerų produktų, o jie būna tik tam tikru metu. Kai turi daržus ir gerus kaimynus su karvėmis, – pradedi išlepti. Žiemą neįmanoma valgyti parduotuvinių daržovių – nei skonio, nei naudos. Paprastos morkos ir burokai atsibosta – štai kodėl atsirado rauginimas. Vėliau viskas apaugo skaniomis istorijomis, nauda sveikatai ir, galų gale, tai tapo profesija. Dabar galiu pasakyti, kad rauginimas – labai azartiškas užsiėmimas.

Ir jo naudą sveikatai tikrai teko patirti. Kažkada, pamenu, atsirado ant rankų baisi egzema, atrodė kaip nuplikytos. Ėmiau ieškoti, į ką reaguoja organizmas, atsisakiau pieno produktų, ir viskas tuokart susitvarkė. Bet teko gyventi be sūrio, o man tai visai nepatiko… Kaip tik tuo metu atradau raugintas daržoves, giras, arbatos grybą. Visą žiemą ištisai valgėme raugintus kopūstus. Po kelių mėnesių tokios dietos neatsargiai paragavus gabaliuką sūrio jokios reakcijos nebebuvo. Vėliau viename renginyje dalyvavusi alergologė, išgirdusi mano istoriją, paaiškino, kad viskas čia labai normalu. Tiesiog rauginti produktai atstatė vidinę mikroflorą ir ji vėl susitvarko su jautresniais skrandžiui produktais. Sūrį ir kitus pieno produktus valgau iki šiol. Aišku, tikros alergijos rauginti kopūstai neišgydys ir stebuklo nepadarys, tačiau simptomus tikrai palengvins.

– Dabar pats vidurvasaris. Galime džiaugtis nuostabiu oru, daug būti gamtoje, keliauti po Lietuvą ir nepamiršti po truputėlį kaupti atsargų žiemai. Sakykite, ką tokiu metu reikėtų skinti, rauti, rinkti ir, aišku, raugti į stiklainius?

– Kaip jau minėjau, rauginti galima viską – ir agurkus, ir cukinijas, ir česnakus, ir burokų lapus, o rinkti – kvapiąsias žoleles ir gaminti giras. Tačiau vis dėlto vasara nėra pats geriausias metas rauginti – temperatūra per aukšta, oro tarša didelė, pilna muselių ir žiedadulkių su pelėsių ar netinkamų mielių sporomis. Juk turbūt teko girdėti moteris kalbant, kad agurkai suminkštėjo, nes buvo vasarinės veislės? Visi agurkai yra vasariniai, galite ramiai raugti net ilgavaisius, tačiau jei bus karšta, plis nepageidaujama mikroflora ir daržovės suminkštės. Ne veltui visas raugintas atsargas močiutės ruošdavo vėlų rudenį, jau atvėsus orams. Tačiau, jei raugsite nedideliais kiekiais, nebus taip gaila išmesti suminkštėjusių daržovių, todėl bandykite, eksperimentuokite. Yra įvairūs priedai, kurie bent kiek apsaugo nuo perrūgimo, – tai visiems žinomi serbentų, vyšnių, krienų lapai, dar – krapų stiebai, lauro lapai, česnakai ir pipirai. Dar daugiau tokių priedų – ąžuolo, vynuogių, aviečių, gervuogių lapai ir šakelės.

– Gyvenate su šeima gamtoje (štai pagavau jus kraustantis iš vienos sodybos į kitą). Kas turėtų nutikti, kad paliktumėte gamtos prieglobstį ir išsikeltumėte gyventi į miestą?

– Oi, nežinau, nežinau (juokiasi). Bet aš ir gamtai turiu pretenzijų: vasarą man per daug karšta, o triukšmingų nuo poilsiautojų miškų nemėgstu ištisus metus. Bet į miestą? Jau nebegalėčiau. Mūsų vieta čia, kur pilna uogų, žolelių. Štai prasideda grybų sezonas. Viskas mūsų namuose renkama, džiovinama, marinuojama, suverdama uogienėms, džemams, rauginama ir sirupuojama. Į nieką to nekeisčiau. Ir visiems žmonėms siūlyčiau kuo dažniau būti gamtoje: juk net pats ėjimas į mišką (jau nekalbu apie miško gėrybių rinkimą) gydo. Ypač dabartinio chaotiško gyvenimo ritmo išvargintus žmones.

Agurkai, rauginti su ąžuolų ir vynuogių lapais

Agurkus visi, net ir nelabai besidomintys rauginimu, tikrai bent sykį gyvenime yra raugę. Ir žino, kad į juos reikia dėti krapų, česnakų, serbentų arba vyšnių lapų. Tam, kad būtų skanūs, traškūs ir neperrūgtų. O aš mėgstu dėti vynuogių ir ąžuolų lapų. Visų pirma, todėl, kad jų turiu labai daug, o antra – šie lapai agurkams suteikia ne tik traškumo, bet ir šiek tiek karstelėjusio skonio, kurį aš be galo mėgstu.

Reikės:

šviežių agurkų,

poros skiltelių česnako,

krapų stiebo,

ąžuolų ir vynuogių lapų,

druskos, vandens.

Agurkus nuplauname, ant rauginimo indo dugno dedame keletą ąžuolų ir vynuogių lapų, česnako skiltelę. Sudedame agurkus. Ant viršaus uždedame krapų stiebą, česnaką, likusius lapus ir paslegiame. Paliekame 3–5 dienas kambario temperatūroje, o tuomet jau galime valgyti. Jei lapų turime daugiau, agurkus galime su jais sluoksniuoti. O jei norime itin gražaus, neįprasto ir kiek pikantiškesnio skonio agurkų, kiekvieną atskirai įvyniojame į vynuogių lapus. Beje, raugintus vynuogių lapus irgi galima valgyti arba panaudoti maisto gamyboje – į juos vyniojame įdarą ir darome mažus rytietiškus balandėlius (dolma).

Rauginti obuoliai

Nors soduose obuolių dar nėra, bet nesusilaikiau nepasiūliusi vieno savo mėgstamo recepto. Tebus ateičiai: laikas greitai bėga. Rauginimui tinka kieti, sultingi, rūgštūs rudeniniai obuoliai, ypač antaniniai. Tokius obuolius mūsų močiutės dėdavo į statinės dugną, kai raugdavo kopūstus, o vėliau juos suvalgydavo. Spėju, kad obuoliai, įdėti į kopūstus, paskatindavo jų rūgimą: juk juose daugiau cukraus nei kopūstuose. Tačiau galime užsiraugti ir vien obuolių – jie labai skanūs, ypač patiekti su paukštiena ar paštetu.

Reikės:

kietų rūgščių obuolių,

keletos juodųjų serbentų ir vyšnių lapelių,

vandens ir druskos (30 g druskos 1 l vandens).

Obuolius nuplauname, didesnius perpjauname per pusę, o mažesnius raugiame nepjaustytus. Sudedame į rauginimo indą, sukemšame lapelius ir užpilame sūrymu. Paliekame kambario temperatūroje apie savaitę. Vėliau nešame į vėsią vietą. Valgome po 2–3 savaičių.

Rauginti kopūstai su laukinėmis žolėmis

Į rauginamus kopūstus galite dėti beveik bet kokias jums patinkančias žoleles – jie mielai jas priims. Man pačiai skaniausi kopūstai su laukiniais raudonėliais, kiaulpienių lapais ir pumpurais, jaunomis dilgėlėmis, o ypač su eglių arba pušų ūgliukais. Šie ūgliukai renkami tol, kol būna minkšti ir švelnūs. Kai darau kopūstus su eglių ūgliais, visada dedu ir spanguolių – labai puošniai atrodo: ryškiai žali ūgliai ir skaisčiai raudonos uogos. Tik nepadauginkite pušų, nes tuomet atrodys lyg dervą valgote.

Reikės:

kopūsto,

saujos šviežių eglių ūglių,

saujos spanguolių,

druskos (1 kg daržovių – 20–25 g).

Kopūstus supjaustome smulkiais gabaliukais, sudedame druską ir minkome tol, kol pradeda skirtis sultys. Tada atsargiai įmaišome spanguoles ir žoleles. Tik žiūrėkite, kad nesutraiškytumėte uogų! Kopūstus su priedais sudedame į rauginimo indą, paslegiame ir paliekame tris dienas kambario temperatūroje įrūgti. Vėliau nešame į vėsią vietą.

Natūraliai raugta žolelių gira

Šiai girai tinka bet kokios arbatinės ar prieskoninės žolelės – čiobreliai, raudonėliai, jonažolės, kraujažolės, liepžiedžiai ar žolių mišinys. Kadangi rūgimas tik sustiprina vaistines žolių savybes, aš visada siūlau moterims geriau naudoti žolių mišinį. Bet jei gydotės kažkokia vaistažole – galite raugti girą vien tik iš jos.

Reikės:

2,5 l vandens,

250 g cukraus (gali būti ir medus),

arbatinių ar prieskoninių žolių puokštelės (apie pora saujų smulkintų nedžiovintų žolių),

trilitrinio stiklainio.

Vanduo turi būti iš šulinio, šaltinio ar nusistovėjęs čiaupo vanduo. Drungname vandenyje išmaišome cukrų arba medų, juo užpilame į stiklainį sudėtas smulkintas arba nesmulkintas ką tik nuskintas žoleles. Stiklainį aprišame orui pralaidžia audinio skiaute ir pastatome šiltoje vietoje. Kuo dažniau pamaišome. Ant žolelių esančios laukinės mielės greitai pradeda daugintis ir skystis suputoja. Paragaujame, ir, jei skonis mums tinka, nukošiame žoles, o girą išpilstome į butelius. Jei norime rūgštesnės – leidžiame dar parūgti. Išpilstytą girą paliekame 2–8 val. pastovėti kambario temperatūroje, kad dar parūgtų ir atsirastų burbuliukai. Vėliau dedame į šaldytuvą. Kaip jau minėjau, geriau yra pilstyti į plastikinius butelius, kad galėtume patikrinti, ar ne per daug burbulų atsirado – antraip buteliai gali sprogti.

Pataria žoliautoja Ieva Šidlaitė:

– Pagrindiniai žolynai, kurių galima sukaupti nemenkas atsargas ir papildyti pavasariniais vitaminais mūsų maistą žiemos metu yra dilgėlės, kiaulpienės, garšvos, dar gali būti balandos, raktažolių lapeliai ir žiedai, rūgštynės, kiškiakopūsčiai, česnakūnės, laukiniai ir meškiniai česnakai, jauni medžių lapeliai (liepos, klevai) bei kiti ankstyvieji lapai. Surinktus žalumynus galima džiovinti, šaldyti, rauginti, sūdyti ar marinuoti.

Džiovinimas yra pats seniausias konservavimo būdas, nuo seno šeimininkės eidavo į pievas rinkti laukinių barščių, rūgštynių, garšvų, dilgėlių. Augalus išdžiovindavo ir laikydavo lininiuose maišeliuose palėpėse, o mes galime laikyti stiklainiuose, popieriniuose maišeliuose, tik jokiu būdu ne plastike.

Iš šių žalumynų vėliau galima virti sriubas, gydomąsias arbatas, dėti jų į troškinius. Gerai išdžiūvę augalai išlaiko visas naudingąsias medžiagas. Džiovinimui lapus reikia rinkti saulėtą dieną išdžiūvus rasai ir iš karto padžiauti gerai vėdinamoje patalpoje. Kai kurie pavasariniai augalai yra labai sultingi – garšvos, pienės, raktažolių lapeliai, juos geriau džiovinti elektrinėse džiovyklėse, šiltoje orkaitėje ar ant krosnies.

Kadangi dabar yra geresnių būdų, kaip išsaugoti augalus sriuboms ar kokteiliams, tai iš džiovintų geriau yra pasidaryti žaliųjų miltelių, kuriuos galima berti beveik visur: pagardinti sriubas, troškinius, salotas, kokteilius, košes,  kepinius, duonas ar tiesiog apibarstyti sumuštinį. Milteliams galima imti bet kokių žolių mišinius, jas tiesiog gerai išdžiovinti ir sutrinti rankomis ar sumalti kavamale, vasarą dar galima šį mišinį pagardinti įvairiomis žolių sėklomis: balandų, rūgštynių, dilgėlių, aguonų, barščių, nakvišų ir kt.

Dilgėles, garšvas, laukinius barščius ir net kiaulpienių lapelius galima rauginti. Tai puikus būdas išlaikyti visas naudingas medžiagas ir dar papildyti savo mitybą gyvomis bakterijomis. Žolių rauginimo principas labai paprastas: prisiskinate įvairių lapų, juos „sugrūdate“ į molinį, emaliuotą ar stiklinį indą ir užpilate 2 procentų sūrymu (1 litras vandens ir 1 šaukštas druskos, kaip agurkams), o tuomet palaikote apie savaitę šiltoje patalpoje. Po savaitės galima dėti į sriubas, šaltibarščius, troškinius, valgyti kaip garnyrą prie mėsos, arba sandariai uždarius dėti į šaldytuvą. Aš pati raugindama žoles įdedu šiek tiek tarkuotų morkų, smulkiai pjaustyto kopūsto, česnakų ir svogūnų, tada tą mišinį skaniau valgyti tiesiog taip.

Jeigu mėgstate darytis žaliuosius kokteilius, trintas sriubas, pyragų įdarus bei turite didelį šaldiklį, žoleles galite ir užšaldyti. Šaldymui skirtas žoleles reikia rinkti sausą dieną, tuomet nuplauti, nusausinti, talpiai sukišti į šaldymui skirtus maišelius ir užšaldyti.

Prieskonines žoleles galima ir užsisūdyti stiklainiuose arba džiovinti iš karto su druska. Pirmu atveju supjaustytas žoleles sugrūdame su druska, kol išsiskirs sultys, ir stipriai sukišame į stiklainukus, kuriuos laikysime šaldytuve. Antru – žoleles sutriname su rupia jūros druska ir džioviname nekarštoje orkaitėje arba elektrinėje džiovyklėje.

Galima užsimarinuoti laukinių delikatesų. Aišku, marinuotas maistas nėra pats sveikiausias, bet kartais galima juo nustebinti svečius. Marinuojami dažniausiai pumpurai, lapkočiai, paparčių bei šakių neišsiskleidę lapeliai („sraigutės“).

Verta žinoti

Rinkite tik jums gerai pažįstamus augalus.

Sergantieji lėtinėmis ligomis dėl gausesnio tam tikrų žolelių vartojimo turėtų pasitarti su specialistu.

Dilgėlės turi kraują tirštinančių savybių, pienių lapeliai, atvirkščiai, – skystina kraują. Dėl to šiuos augalus tinka vartoti kartu.

I. Šidlaitės receptai

Žalias ir dryžuotas dilgėlių vyniotinis

Biskvitui reikės:

1 stiklinės miltų,

3 kiaušinių,

1 stiklinės cukraus,

2/3 stiklinės dilgėlių tyrės (kaip ją gaminti – žemiau),

1 šaukštelio sodos.

Įdarui reikės:

200 g varškės,

½ stiklinės grietinės arba grietinėlės,

½ stiklinės svarainių sirupo,

4 šaukštelių želatinos,

cukraus / cukraus pudros pagal skonį arba tiesiog paprastos plaktos grietinėlės.

Iš pradžių reikia pasigaminti dilgėlių tyrę – jaunas dilgėles pavirti porą minučių ir greitai panardinti į ledinį vandenį – tuomet dilgėlės išlaiko ryškiai žalią spalvą. Dilgėles pertrinti kuo smulkiau į vientisą žalią tyrę. Išplakame kiaušinius su cukrumi, po truputį sudedame miltus, sodą ir tik tuomet tyrę. Tešlą pilame ant kepimo popieriumi išklotos didelės skardos ir kišame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 15 minučių arba kol biskvitas tampa tamprus ir sausas. Iškepusį iš karto verčiame ant cukrumi pabarstyto rankšluosčio (jei nepabarstysit, viršus prilips ir vyniotinis nebus toks gražus – jau bandžiau) ir gražiai suvyniojate. Su rankšluosčiu. Vyniotinį palikite atvėsti ir gaminkite įdarą. Išbrinkinkite ir ištirpdykite želatiną sirupe, varškę sutrinkite su grietine bei cukrumi, tuomet supilkite pravėsusią želatiną. Masė turi būti poskystė. Tuomet išvyniokite biskvitą, supilkite įdarą, palaukite porą minučių, kol skystis susigers, ir atsargiai suvyniokite vyniotinį. Galima vyniotinį įvynioti į foliją ar maistinę plėvelę ir kišti valandai į šaldytuvą. O galima tiesiog suplakti plakamą grietinėlę ir aptepti vyniotinį, nesikamuojant su želatina ar varške. Skanaus!

Žalias vitamininis sviestas

Reikės:

200 g sviesto,

kelių skiltelių česnako,

saujos žalumynų (laukinių česnakų, žliugių, tramažolių, pienių, dilgėlių, ar kitokių),

šaukštelio citrinos sulčių,

druskos, pipirų.

Sviestą palaikykite kambario temperatūroje, kad suminkštėtų, išsukite su druska, pipirais, citrinų sultimis, sudėkite smulkiai susmulkintus žalumynus bei česnakus ir viską gerai pertrinkite. Taip pat galite daryti ir su varške. Skanaukite užsitepę ant duonos. Skanaus!