Rusijos kunigaikščio titulas ir po Antrojo padalijimo Rusijos imperatorei Jekaterinai II duota priesaika kėlė nemažą pasipiktinimą ir dalis bajorijos dėl to tokią veiklą vertino kaip išdavikišką. I.J.Masalskio karjeros pabaigą galima laikyti dramatiška. 1794 m. sukilėliai Varšuvoje vyskupą apkaltino valstybės išdavimu ir jį pakorė. Vėliau, po valstybės žlugimo, palaikai buvo pargabenti į Vilnių ir palaidoti Arkikatedroje.

Išdavystė ir jos sukelti padariniai – jautri tema Lietuvos visuomenėje, todėl verta pažvelgti į šios problemos istorines ištakas ir pasigilinti, kaip Lietuvos didieji kunigaikščiai sprendė išdavystės klausimą ir kokiais būdais išdavikai patirdavo valdovo pyktį bei rūstybę. Kviečiu atsiversti Andrejaus Ryčkovo knygą "Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (XIII a. pabaiga–XVI a. vidurys).

Išdavystės samprata

Pirmą kartą išdavystės nusikaltimo terminas buvo paminėtas 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartyje tarp Vokiečių ordino ir Vytauto, kurios viename punkte buvo numatyta, kad šalis grąžins į jos pusę pabėgusius asmenis, susijusius su tokiais nusikaltimais kaip nužudymas, padegimas ir išdavystė.

Palaipsniui didėjant teismų galiai, atsirado bylos, kuriose neteisėtas valdovo pyktis tapdavo rimtu argumentu, ginančiu nukentėjusiųjų pretenzijas.

Nors Vokiečių ordino istoriniuose šaltiniuose buvo formuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kaip išdaviko vaizdinys ir buvo tituluojamas užkietėjusiu išdaviku, tačiau abipusiai politiniai išskaičiavimai leido pamiršti patirtas skriaudas ir pateisinti sprendimus. Knygos intriga – ilgą laiką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje (LDK) nebuvo priešo sąvokos ir dėl to buvo neįmanoma apibrėžti išdavystės kaip nusikaltimo teisine prasme. Viskas vyko palaipsniui. Tik 1395 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su Moldavijos vaivada Steponu, kuris įsipareigoja teikti pagalbą kovoje prieš Jogailos priešus, matome akivaizdžius teisinius sprendimus.

Svarbu suprasti, kad to meto valstybės valdymas rėmėsi pavaldumo ir draugystės principais. Tam labai pasitarnaudavo dinastiniai ryšiai. Šių principų pažeidimas atvėrė kelią valdovo išdavystės sampratos apibrėžimui. Dėl to rusėnų kalboje pradėti naudoti du žodžiai "хитрость" – suktumas, apsimetimas ir "лесть" – pagaulė, klasta. Tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis ištikimybės ir lojalumo pažeidimus ėmė tapatinti su išdavystės nusikaltimu. Vargu ar XV a. pirmojoje pusėje išdavystės nusikaltimą buvo įmanoma išskaidyti į konkrečias nusikalstamas veikas. Kiekvienu atveju ištikimybės ir lojalumo pažeidimas kiekvienu konkrečiu atveju galėjo būti Lietuvos valdovų suvokiamas individualiai.

Kraujo kerštas

Valdovo išdavyste apkaltintiems asmenims grėsė kolektyvinė atsakomybė. Patys išdavikai turėjo sulaukti mirties bausmės, o jų šeimos prarasdavo išdaviko nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę.

Pagoniškoje visuomenėje kolektyvinė atsakomybė siejama su kraujo keršto praktika. Nužudžius karalių Mindaugą, jo aplinkos žmonės keršydami nužudė Treniotą, kuris tapo Lietuvos valdovu, o Vaišelga Mindaugaitis keršydamas susidorojo su kitais Mindaugo priešininkais. Dėl keršto baimės iš Lietuvos į Pskovą pasitraukė kunigaikštis Daumantas su kariauna ir gimine.

Išdavystės kėlė realią grėsmę didžiojo kunigaikščio valdžiai. Dėl to buvo naudojama prevencinė priemonė – šmeižtas.

Istoriniai šaltiniai mini tokį faktą, kad 1286 m. žygio metu Haličo kunigaikštis Levas perspėjo savo sūnų Jurijų, jog jam gresia kažkokių lietuvių kerštas dėl to, kad jis dar 1267 m. nužudė lietuvių kunigaikštį Vaišelgą.

Kolektyvinės atsakomybės norma buvo įteisinta Kazimiero privilegijoje 1447 m. dėl įvykdyto pasikėsino į valdovo gyvybę. Tuo metu mirties bausme Trakuose buvo nubausti penki kunigaikščiai. 1508 m. įvyko Mykolo Glinskio išdavystė, kuris bandė nuo valdžios nušalinti Žygimantą Senąjį. Vėliau siekė atskirti nuo LDK stačiatikių gyvenamąsias žemes ir tapti jų kunigaikščiu. Maištą ir išdavystę palaikė Krymo chanas ir Moldavijos valdovas. Dėl to Žygimantas Senasis apkaltino 52 kilminguosius. Jų šeimų turtas buvo masiškai konfiskuojamas ir pereidavo į didžiojo kunigaikščio žinią.

Akivaizdų posūkį teisinės valstybės link liudija tai, kad 1509 m. priimti laikinieji nuostatai apibrėžė tėvo, sūnų ir brolių santykį su išdaviko nekilnojamuoju turtu. Tai leido individualizuoti bausmę ir sumažinti kolektyvinės atsakomybės poveikį. Tačiau išdavikų vaikai tik sulaukę valdovo malonės galėjo pretenduoti į savo dalį. Nors po M.Glinskio maišto buvo įvykdyta tik viena mirties bausmė, į Maskvos valstybę pasišalino 40 kilmingųjų.

Andrejus Ryčkovas. Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (XIII a. pabaiga–XVI a. vidurys).

Šmeižtas, pyktis ir rūstybė

Išdavystės kėlė realią grėsmę didžiojo kunigaikščio valdžiai. Dėl to buvo naudojama prevencinė priemonė – šmeižtas. Lietuvos valdovai skausmingai reagavo į apkalbas, susijusias su nusikaltimais, nukreiptais prieš jų valdžią, autoritetą ir jų gyvybę. Žmonės, kurie už akių buvo apšmeižiami valdovo, pagrįstai baiminosi dėl savo gyvybės ir turto. Viename istoriniame šaltinyje skaitome tokius apšmeižtojo žodžius rašte LDK valdovui: "Betgi mane buvo apšmeižę mano nedraugai už akių Jo Mylistai; ir mane pasiekė tokie gandai, kad gi mane Jo Mylista liepė be kaltės sulaikyti ir kaklu nubausti." Tuo metu posakis kaklu nubausti reiškė mirties bausmę.

XIV a. istoriniuose šaltiniuose minimi įtūžusių LDK valdovų veiksmai. 1341 m. dėl netinkamo pranciškono Ulricho elgesio įniršęs kunigaikštis Gediminas liepė jį žiauriai nužudyti ir jo kūno dalis išbarstyti. Kunigaikščio Algirdo laikais Vilniuje įtūžusio valdovo nurodymu buvo nukankinti trys stačiatikių kankiniai.

Istorikai, nagrinėdami istorinius šaltinius, išskiria du dalykus. Valdovo pyktį kaip emociją ir rūstybę – kaip politinės kontrolės priemonę. Lietuvos metraščiuose skaitome: "Tas gi prakeiktasis, didysis kunigaikštis Žygimantas, nepasotintas savo rūstybės ir savo širdyje šėtono pakurstytas, slapčia galvojo, kaip visą bajorų luomą išnaikinti ir kraujyje paskandinti." 1529 m. Žygimanto Senojo rašte skaitome: "Skundėsi mums mūsų raikytojas ponas Grigas Grigaitis Astikaitis, kad gi tu, pykdamas ant jo, grasini jam. Dėl šių tavo grasinimų jis baiminasi dėl savo gyvybės." Galimos išdavystės akivaizdoje valdovo pyktis įgaudavo vienokią ar kitokią rūstybės formą. Didysis kunigaikštis iš pavaldinių atimdavo valdas, pareigybes ir laisvę, todėl pyktis iš emocijų pereidavo į teisinės ir politinės kontrolės lauką. Dėl to pavaldiniai bandydavo susigrąžinti valdovo malonę. Palaipsniui didėjant teismų galiai atsirado bylos, kuriose neteisėtas valdovo pyktis tapdavo rimtu argumentu, ginančiu nukentėjusiųjų pretenzijas.

Teisinės sankcijos

Sutikime, kad išdavystės tema yra aktuali šiuolaikinėje Lietuvoje, ar kalbėtume apie M. Glinskį, I. J. Masalskį, ar Petrą Cvirką.

XV–XVI a. pradžioje suformuota valdovo išdavystės samprata, kuri Lietuvos Statute įvardijama konkrečiais kriterijais. Pirmasis – pabėgimas į priešo žemę. Antrasis – valdovo raštų ir antspaudų klastojimas bei savanaudiškas jų naudojimas. Trečiasis – kėsinimasis į valstybės pareigūnus ir valdovo pasiuntinius.

Verta atkreipti dėmesį į rūstybės raštus, kuriuose aiškiai nurodomos sankcijos už minėtus nusikaltimus ir kviečiama "baimintis mūsų pykčio, kad gi jo žmonėms skriaudų ir smurto, ir apiplėšimų nedarytume", "baimintis mūsų malonės praradimo ir baimintis tos mūsų didžiosios bausmės", "rūsčiai įsakė baimintis jų garbės, gyvybės ir valdų praradimo". Kitas svarbus momentas – išdavystės nusikaltimas, įvykdytas konkrečiam valdovui, galėjo būti paveldėtas dėl atsirandančios kultūrinės atminties, kai iš kartos į kartą buvo perduodama informacija apie įvykdytą nusikaltimą. Dėl to tenka įvertinti Lietuvos Statuto inicijuotus teisinius pokyčius, kurie gynė bajorų luomą nuo valdovo neakivaizdžių bausmių.

Sutikime, kad išdavystės tema yra aktuali šiuolaikinėje Lietuvoje, ar kalbėtume apie M.Glinskį, I.J.Masalskį, ar Petrą Cvirką. Tačiau A.Ryčkovo knygoje nagrinėjama istorinė XIII–XVI a. vidurio LDK situacija mus kreipia teisėtumo ir teisinės valstybės link. O žvelgiant į šiuolaikinio pasaulio realijas, paminklai negali būti griaunami apimti pykčio ir rūstybės, nes jau XVI a. Lietuvos bajorai teismuose naudojosi neteisėto pykčio argumentu.